Apeirono teatre – „Pabėgimas“, vedantis į kitas teatro formas

Reklama

Aktualijos
Anonsai ir premjeros
Apeirono teatre – „Pabėgimas“, vedantis į kitas teatro formas

Publikuota: 2020 m. 3 rugpjūčio d. 16:15

Pranešimas spaudai

„Pabėgimas“ (rež. Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė) | Ruslano Bolgovo nuotr.

Apeirono teatro kūrybinė komanda karantininiu laikotarpiu ne tik nenustojo kurti, tačiau ėmėsi naujų formų paieškų, eksperimentų, atvedusių prie naujo kūrinio „Pabėgimas“, pačių kūrėjų pristatomo kaip teatro kinas.

Pasitelktomis raiškos priemonėmis transformuojama tiek viena, tiek kita medija, praplečiant įprastinę teatro vizualiąją pusę, suteikiant galimybę žodžio, vaizdo, garso sinergetiniam pasakojimui. Verbalinis naratyvas, sukurtas Gretos Gudelytės, kūrinyje išreiškiamas monologine forma, reprezentuoja pastaruoju laikotarpiu daugeliui artimą būseną – atskirties, vienatvės pojūtį. Nuo šių jausenų žmogus (ne)sąmoningai stengiasi pabėgti, ieškodamas alternatyvios būties.

Dėl objektyvių priežasčių išoriniam pasauliui nutolus nuo pagrindinės veikėjos, ji pasineria į (pa)sąmonėje vykstančius procesus. Kaip nurodo kūrėjos, šis eksperimentinis kūrinys buvo vystomas keliais etapais, pirmasis vyko ypatingu landšaftu išsiskiriančioje Grenlandijoje, kitas karantino sąlygomis Lietuvoje. Šių kūrybinių etapų rezultatas – personažės mintis, vaizduotės šuolius atspindintys vaizdiniai, kuriantys siurrealią, neįprastų objektų, simbolių bei klausimų prisodrintą aplinką. Montažo, garsinių sprendimų, kostiumų, kaukių dėka kuriama atmosfera pasižymi ir hipnotizuojančia įtrauktimi, ir sapniškais, fantasmagoriškais kuriamo pasaulio peizažais.

„Pabėgime“ neatsisakoma Apeirono teatro daugelyje spektaklių tyrinėto, šiuo metu, visuomenei stabtelėjus ir atsigręžus į save, itin suaktyvėjusio klausimo: kas tu iš tiesų esi? Ką reiškia būti savyje, tik su savimi, ar esame patys sau pakankami, kaip šią būseną prisijaukinti, o pasikeitus sąlygoms vėl paleisti? Šiuo atveju, klausimas tampa keliakrypčiu: viena vertus, kalbama apie žmogų, kita vertus, ir apie patį teatrą kaip mediją, jo uždarumą ar atvirumą, gebėjimą prisitaikyti prie radikaliai pasikeitusių aplinkybių, apie ir kitais būdais galinčią prasiskleisti scenos uždangą.

„Monologas „Pabėgimas“ – tai veikiau atmosfera nei siužetinis veiksmas. Šioje atmosferoje konfliktuoja egzistencinio nerimo ir nepažintos ramybės, pykčio ir susitaikymo, nusivylimo ir atradimo jausmai. Vaizdas projektuotas ant pačių rankomis, iš plastilino lipdyto kambario maketo, kuriame aplinkybių įkalintas individas išgyvena atskirtumo jausmą, vienatvę, akistatą su savimi. Per vidinius išgyvenimus ir apmąstymus monologo veikėja nejučia ima kurti asociacijomis, metaforomis, simboliais turtingą vaizduotės pasaulį, kuris pagrindinę veikėją priveda prie laisvės ir pilnatvės suvokimo transformacijos“, – teigia spektaklio režisierė, dramaturgė, aktorė Greta Gudelytė.