Kurtas Švitersas, „Be pavadinimo (ovalo formos konstrukcija)“

Konstruktyvizmas – apie 1917 metais Rusijoje susiformavusi dailės, taip pat architektūros bei literatūros srovė.

Pats terminas „konstruktyvizmas“ rusų menininkų pavartotas vėliau, jau 1921 metais. Kalbant plačiąja prasme, jis apibrėžia abstraktų, geometrinį meno kūrinį, pagamintą iš atskirų dalių bei modernių medžiagų, pavyzdžiui: plastmasės, stiklo, metalo ir pan.

Metalinė Naumo Gabo skulptūra Roterdame

Rusiškasis konstruktyvizmas, kurio pradininku laikomas Vladimiras Tatlinas, buvo socialinės revoliucijos, prasidėjusios po 1917 metų komunistų perversmo, dalis. V. Tatlinui didelę įtaką darė iš Paryžiaus atsivežtos idėjos ir patirtis: Pablo Pikaso eksperimentai skulptūroje, futuristų manifestas. Kaip ir pastarieji, V. Tatlinas tikėjo, kad menas ir pažanga padarys visuomenę geresnę.

Nepaisant to, kad daugelis konstruktyvistų pasisakė už meno išnykimą, už jo virsmą socialiai naudinga gamyba (jie netgi teigė, kad menas nėra kuriamas, o konstruojamas, šitaip panaikindami ribą tarp meno ir pramonės), konstruktyvizmas netrukus buvo nuslopintas, nes nepritapo to meto politiniame fone – buvo pernelyg „buržuazinis“. Dėl šios priežasties daugelis konstruktyvistų neužilgo emigravo į Vakarus – taip ėmė kurtis tarptautinis konstruktyvizmas. Pastarasis taip pat siekė pagerinti esamą visuomenę, tačiau jo pasekėjai nemanė, kad suklestėjus pramonei menas turėtų išnykti.

Verta pridurti, kad konstruktyvistai nesureikšmino menininko emocijų ir jausmų. Tiesą sakant, jie tikėjo, kad jos apskritai neturi didelės reikšmės kūrybai. Kitaip sakant, subjektyvumas jiems nebuvo svarbus.

Žymūs konstruktyvizmo atstovai: Naumas Gabo, Luslas Moholis Nagis, Kurtas Švitersas, Aleksandras Rodčenka ir kt

V. Tatlinas, „Tatlino bokštas“