„Nesijaučiam toli“: rašytoja Lina Ever-Neverbickienė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Vilniaus galerija“ tęsia fotografo Arūno Baltėno foto apybraižų ciklą „Nesijaučiam toli“. Kiekvieną savaitę jūsų lauks vis nauja pažintis su fotografo sutiktais ir įamžintais žmonėmis. Šįkart susipažįstame su Berlyne gyvenančia rašytoja Lina Ever-Neverbickiene.
Lina Ever-Neverbickienė: Vokietijoje gyvenu jau septynerius su puse metų. Atvykome čia su vyru ir mažuoju vaiku. Kai vyresnieji pabaigė mokyklą, mes pasiėmėme savo mažiuką (jam buvo dveji) ir leidomės į gyvenimo nuotykį. Dabar jam jau dešimt.
Taigi, nusprendėme pabandyti pagyventi kitaip. Berlynas mums buvo jau savas miestas: turim čia draugų ir bent kartą per metus atvažiuodavome dar tada, kai jis nebuvo toks populiarus. Mums labai tiko jo atmosfera, ji pakerėjo nuo pirmo susitikimo 1989-aisiais, likus mėnesiui iki sienos griuvimo. Tuo metu man buvo devyniolika ir toliau Berlyno dar nebuvau buvusi, tad po metų pamatytas Vakarų Berlynas buvo mano pirmieji „Vakarai“. O kelionė į Rytų Berlyną – pirmoji su būsimu vyru, tad galiu jį pavadinti ir meilės miestu.
Sugrįžome po beveik dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų… Atvažiavome čia ne dėl darbo, o dėl aplinkos. Norėjosi pokyčių, ir atėjo toks momentas, o gal amžiaus tarpsnis, kai galėjome sau leisti tai pabandyti. Buvo sakančių: „Juk gerai gyvenote ir Lietuvoje, turėjote darbus, mašinas, namą, sodybą…“. Atrodo, ko dar trūksta lietuviškam biurgeriškam gyvenimui. Bet tas įprastumas mūsų nebedžiugino, pradėjo kankinti nuobodulys. Pagalvojau: negi nieko įdomaus mano gyvenime ir nebenutiks? Nusprendėme, kad net ir namas neturi būti akmeniu po kaklu, neturi trukdyti patirti nuotykį. Ir iš tiesų, atvažiavę į Berlyną buvome laimingi! Jaučiausi dešimt metų atjaunėjusi. Kiekvieną dieną kažkas naujo! Kaip per atostogas dienos atrodo begalinės, nežinai, ką šiandien įdomaus atrasi. Į būsto, darbų, pinigų paieškas mes žiūrėjome kaip į nuotykį: labai įdomu, nes viskas kitaip… Gal ir žurnalistinis smalsumas padėjo nedramatizuoti situacijos – nepatiks, tai važiuosime atgal! Iki šiol manau, kad tai mūsų nuotykis, o ir darbų užtenka (jei neturi darbo, ir apie butą gali tik pasvajoti: jei negali parodyti popieriaus, kad darbdavys kas mėnesį tau moka algą, negali nei sąskaitos atsidaryti, nei prisiregistruoti, nei telefono kortelės įsigyti…) Kol vyras ieškojo darbo pagal specialybę, nuėjau į renginių organizavimo kompaniją ir dirbau barmene, padavėja, paltus rūbinėje kabinau ir šampaną pilsčiau, o per konferencijas dalinau tušinukus… Net ir tokį darbą dirbant reikia mokėti vokiečių ir anglų kalbas…
„Nesijaučiam toli“: rašytoja Lina Ever-Neverbickienė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
„Nesijaučiam toli“: rašytoja Lina Ever-Neverbickienė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Iš tikrųjų buvo žiauriai įdomu. Pakliūdavau į uždarus vakarėlius, pamačiau visokių žmonių, susipažinau su Berlynu, jo viešbučiais, renginių vietomis, įžymybėmis. Į Berlynalės ar Fashion Week vakarėlius paprastas mirtingasis nelabai ir papuls… Man tai davė labai daug istorijų ir leido pajusti miesto pulsą.
Berlynas mane padrąsino atsidėti savo pašaukimui ir pagaliau parodyti savo kūrybą. Berlynas išlaisvino, o atstumas palengvino sprendimus, kitų nuomonė ėmė mažiau rūpėti. Taip pradėjau rašyti. Apie rašymą galvojau nuo mokyklos laikų, bet paskui turėjau šeimą, vaikų, visa kita… Gal buvo ir nepasitikėjimo savimi: ar tikrai turiu ką pasakyti? Ir tada – taukšt! – atėjo keturiasdešimt, taukšt! – gimė trečias vaikas, ir supratau: kada, jei ne dabar! Manau, kad Berlynas mane atrakino.
Antrajame savo romane „Ruduo Berlyne“ bandžiau perteikti gyvenimo Berlyne patirtį nuo pat pradžios. Romane moteris bėga nuo smurtaujančio vyro ir netikėtai atsiduria Berlyne, mieste, apie kurį nieko nežino ir su kuriuo nesieja jokių lūkesčių… Bandau parodyti, kaip ji, žinoma dizainerė Lietuvoje, čia pradeda viską nuo nulio: atranda ne tik miestą, bet ir save, santykį su aplinka ir su vyru.
Aprašiau Berlyną menininkės akimis, su doze nuostabos ir susižavėjimo, o paskui žmonės man pradėjo rašyti: „Perskaitai ir užsimanai į Berlyną!“ Kažkas atvažiavo ir paprašė parodyti tai, ką aprašiau. Ir aš parodžiau. Nuo to prasidėjo mano gidės karjera. Ir dabar pas mane jau važiuoja ne tik šeimos, bet ir keliautojų autobusai. Kol kas esu vienintelė, vedanti ekskursijas lietuvių kalba.
„Nesijaučiam toli“: rašytoja Lina Ever-Neverbickienė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
O po knygos „Kelyje“, kur aprašyta, kaip mes su kunigu A. Toliatu ir fotografu A. Aleksandravičiumi keliavome Dailininkų keliu Saksonijos Šveicarijoje (tai labai labai gražus kelias nuo Drezdeno link Čekijos sienos, kalnų masyvo), atsirado daug norinčių keliauti ir ten. 2017 metų rudenį mes ten ėjome penkias dienas ir eidami kalbėjomės. Išėjo lyg ir kelionių vadovas, nes aprašytas pats kelias, o kitas teksto lygmuo – dvasinis, nes visą laiką su kunigu ir fotografu kalbėjomės ne tik apie Dievą, bet ir apie šviesą ir pašaukimą, apie mirtį ir meilę… Po tos knygos vėl atsirado norinčių atvažiuoti, ir aš visai neplanuotai tapau kalnų vedle…
Bet iš tiesų labiausiai noriu rašyti. Noriu būti full time writer. O ekskursijos ar kiti darbeliai – tik gyvenimo paįvairinimui, tik patirties pasidalinimui.
Čia aš nesijaučiu nutolusi nuo Lietuvos. Berlynas – geografiškai patogus miestas, iki Vilniaus – vos pusantros valandos skrydis. Mano draugė iš Panevėžio rečiau į Vilnių atvažiuoja, nei aš parskrendu iš Berlyno. Tai labai žalias miestas, jame daug parkų, žaliųjų zonų, savaitgaliais dažnai išsiruošiam į dviračių žygius. Beveik kiekvienas mūsų savaitgalis šiltuoju metų laiku – lyg mažos atostogos. Berlyno pakraščiai išties labai įdomūs, dar daug liko jų neištyrinėtų.
Ir vaikus čia auginti labai patogu: daug įvairios veiklos, miestas remia dalies būrelių lankymą, viešasis transportas vaikams nekainuoja… Dar miestas turi daug dinamikos, jis neužpelkėjęs: festivaliai, renginiai, viskas tiesiog verda. Bet turi ir savotiškos ramybės: apsidairai aplink – visi žmonės ramūs, neskuba, turi laiko pasėdėti su kava ir laikraščiu. Sekmadienį gali tris valandas sėdėti prie staliukų arba gulėti parke su knyga. Nubėgs iki parduotuvėlės, nusipirks butelį alaus ir dar sėdės porą valandų…
Joks kitas miestas neturi, tarkim, trijų operų. Tą patį vakarą trys tūkstančiai žmonių gali klausytis operos. O muziejų yra 176. Sakoma, daugiau, negu lietingų dienų Berlyne… Dar nesu net pusės jų apėjusi (vaikams muziejai dažniausiai nemokami). Spektaklių, koncertų, parodų – visko pilna. Tiesiog mėgaujuosi ta kultūros pasiūla. Kartais einu „pavalkatauti“ be jokio išankstinio nusistatymo: o, įdomus knygynas! – užeinu, ar kokią parodą apsižiūriu… Ir, kai atvažiuoja turistai, sakau: „Skirkit pusdienį pasidžiaugti savo atrastu miestu…“ Berlyne yra tokių įdomių užkampių. Dar įdomesnis neturistinis Berlynas, tas undergroundo miestas už uždarų durų. Pačiose netikėčiausiose vietose gali vykti parodų atidarymai ar vakarėliai.
„Nesijaučiam toli“: rašytoja Lina Ever-Neverbickienė (Berlynas, Vokietija) | Arūno Baltėno nuotr.
Dar man labai patinka, kad čia į mane niekas nežiūri: galiu būti susišukavusi arba ne, daug apsirengusi arba nedaug, gražiai arba ne – niekam nesvarbu. Tai labai didelė laisvė. Ir dar – Berlynas nežudo idėjų. Lietuvoj pasakysi idėją, ir daugelis puls reikšti savo nuomonę, ims ja abejoti, atkalbinėti, o čia žmonės sako: „O, kaip įdomu!“ Ir jiems tikrai įdomu. Čia ir kūrybinis bendravimas daug atviresnis, nuoširdesnis, ir tai man suteikia labai daug drąsos kurti, nebekreipti dėmesio, kas ką pasakys.
Berlyne jaučiuosi tarsi prisijungusi prie rozetės. Mane jis „įkrauna“, o rašymui labai norėčiau turėti mažą ramų kambarėlį kur nors kalnuose, labai nuošalioj vietoj… Kai uždirbsiu iš rašymo, taip ir bus.
2020 02 27
Daugiau rubrikos „Nesijaučiam toli“ istorijų rasite čia.
