Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.

R. J. Ellory – anglų rašytojas, kuriam didžiausią įtaką darė Conano Doyle’io, Michaelo Moorcocko, J. R. R. Tolkieno ir Stepheno Kingo kūryba. Nusprendęs rašyti, R. J. Ellory savo valandos turėjo gerokai palaukti – nė viena Jungtinės Karalystės leidykla nesiryžo leisti romanų, kurių veiksmas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Turėjo prabėgti geras dešimtmetis, kol 2003 m. buvo išleistas trileris „Naktinis drugys“, įveikęs visus leidyklos tabu. Vos pasirodęs „Naktinis drugys“ buvo išrinktas geriausiu tų metų trileriu ir rašytojui plačiai atvėrė leidyklų duris.

2007 m. pasirodęs „Tylus tikėjimas angelais“ („Jotema“, 2007) tapo tikra sensacija tiek rašytojo gimtinėje, tiek už Atlanto. Romanas tais pačiais metais romanas buvo išvertas į 26 kalbas ir sulaukė kritikų ir skaitytojų dėmesio, buvo nominuotas ne vienam apdovanojimui Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Daugelis bandymų R. J. Ellory rašymo stilių priskirti vienam ar kitam žanrui – detektyvui, istoriniam romanui, trileriui – baigėsi nesėkme, kadangi autoriui, kuris būdamas iki pat šaknų anglas ryžtasi rašyti apie amerikiečius, nėra svarbu patekti į kažkurią lentyną.

Romanas „Tylus tikėjimas angelais“ – ne išimtis. Rašytojui svarbiau pasakoti intriguojančią vieno žmogaus istoriją, nei laikytis rėmų, todėl romanas pasižymi lyrizmu, psichologizmais, metaforiniu kalbėjimu. Tai atrodytų paprastą kriminalinę žudiko psichopato istoriją paverčia ne vieną turinio sluoksnį turinčiu įsimintinu literatūros kūriniu.

Romanas nukelia į mažą Amerikos miestelį Džordžijos valstijoje – Augusta Folzą, kur jaunuolis Džozefas Vonas pradeda pasakoti apie 1939 m. miestelyje vykusias jaunų merginų žudynes. Tada jis dar buvo mokyklinio amžiaus. Džozefas subręsta ir pradeda savarankišką gyvenimą šių žmogžudysčių fone. Jis, kaip ir viso miestelio žmonės, yra įtraukiamas į žmogžudžio paieškas, o kai nusikaltėlis pagaliau randamas pasikoręs savo namuose, trumpam stoja tyla.

Vedęs savo buvusią mokytoją, Džozefas tikisi susikurti saugų ir laimingą gyvenimą, tačiau viskas pasisuka kita linkme, o žudymai toliau tęsiasi.

Aš vedžiau Aleksandrą Medigton Veber 1947 metų birželio 11 dieną Čarltono apygardos teismo rūmuose <…>

Aleksandra Von, būsimoji motina, dvylikos dienų žmona, mirė 1947 metų birželio 23 dieną, pirmadienį 16.06 valandą. Kartu su bevardžiu kūdikiu, berniuku. Mano sūnumi <…>

Man buvo devyniolika. Aleksai – dvidešimt septyneri.

Po šio įvykio, atėmusio paskutinį tikėjimą angelais, Džozefas išvyksta gyventi į Brukliną, kur tikisi užrašyti ir išleisti savo prisiminimus, tačiau praeities vaiduokliai nepaleidžia. Netrukus iš nepailstančio žudiko persekiotojo jis tampa persekiojamuoju…

„Tylus tikėjimas angelais“ yra stiprų įspūdį paliekanti knyga. Romanas turi Bildungsromano bruožų, kurio centre – jauno žmogaus brandos istorija. Į šią istoriją kiekviename Džozefo brandos etape įsiterpia jo moraliniu mokytoju tapęs šerifas Heinsas Deringas, kurį jaunuolis laiko egzaltuotu teisybės ieškotojo pavyzdžiu.

Romanas tikrai neturėtų palikti abejingų detektyvų ir trilerių mėgėjų, kurie mėgsta gerą stilių ir kalbą, žmogaus prigimties paslaptis ir netikėtus siužeto vingius.

Paliekame su romano ištrauka:

Aš tremtinys.

Trumpam atsigręžiu į savo gyvenimą ir bandau pamatyti jį tokį, koks jis buvo. Nepaisant beprotybės, su kuria susidūriau, žmonijos skubėjimo, kritimų ir susidūrimų žiaurumo, – viso to liudininkas aš buvau, – būta ir gerų akimirkų. Meilės. Aistros. Vilties. Tikėjimo geresne ateitimi. Visų šių dalykų. Bet mane persekioja vizija, ir dabar, kur tik pasisuku, ją matau. Aš stoviu Selindžerio „Ties bedugne“ aukštų rugių lauko pakraštyje, klausausi nematomų vaikų, žaidžiančių spalvų bangose, garsų, girdžiu jų juoką, žaidimus, netgi jų vaikystę ir atidžiai stebiu, kad jie nepriartėtų prie lauko pakraščio. Nes laukas išvešėjęs, beribis ir jei jie priartėtų prie pakraščio, nespėtų sustoti ir nukristų.