Nanna Obel (DK) | „Aš galiu būti…viskas, kas tik nori, kad būčiau…“, 2020, 6 segės, sidabras, emalis, fotografija, šilkas, auksas.
Metalofonas Lietuvoje jau dešimt metų turi kitą asociatyvią reikšmę; tai nebe tas instrumentas, kuriuo tikriausiai visi barškindavome vaikystėje, o kas du metus vykstanti tarptautinė šiuolaikinio metalo meno ir juvelyrikos paroda. Be abejo, pavadinimas simboliškas: Metalofonas – instrumentas, sugebantis metalą paversti garsu, o metalo garsas gali tapti garsiu pasakojimu apie naujas mintis ir naujus vaizdus.
Metalo menininkų darbo specifika lemia gana uždarą jų gyvenimo būdą, ir kalamo juvelyrų dirbtuvėse metalo garsas pasiekia žiūrovą tikrai ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Todėl bienalė „Metalofonas“ ir buvo sumanyta dabar jau tolimais 2011-taisiais kaip proga išeiti į viešumą. Parodyti, kad visais laikais, kad ir kokia būtų socialinė, emocinė, politinė situacija šalyje, kad ir kas vyktų – metalo menininkai tyliai dirba, kurdami ne visuomet matomą, bet įsiklausius – skambantį metalinį foną. Kiekviena bienalė, be pagrindinio pavadinimo, turi ir savo atskirą temą. Šių metų bienalė jau antrą kartą įsikuria Lietuvos Nacionalinio muziejaus erdvėse. Šįkart tai – istorinė Vilniaus gynybinės sienos bastėja – vienas seniausių Vilniaus muziejų, XVII a. I pusės gynybinės paskirties pastatas. Kovai ir gynybai skirta bastėja vėliau tapo muziejumi, kurio nepaprastai savitos erdvės kalba apie norą apsiginti, jei reikės – ir ginklu, tam, kad išsaugotume tai, ką turime. Įpareigojanti, specifinė, istoriškai labai reikšminga erdvė įsileido šiuolaikinio metalo meno ir juvelyrikos kūrėjus. Todėl ir 2020 m. bienalės tema tapo METALOfonas: MUZIEJUS. Todėl šiuolaikinės muziejaus sampratos, muziejininkystės strategijos virto bienalės dalyvių įkvėpimu. Muziejus dabar yra vieta, kur praeitis prisikelia dabarčiai; vieta, kurios misija yra saugoti, kaupti, prezentuoti, aiškinti, skleisti. Kita vertus, muziejus yra ir vieta, į kurią patekti svajoja daugelis menininkų. Vieta, teikianti pripažinimą, statusą; apie tai, kad muziejus įsigytų darbus, tikrai yra pagalvojęs kiekvienas autorius. Bent porai mėnesių tokia vieta tapo Bastėja: rūsčia, giliai paslėpta ir labai saugia. Sutalpinusia devyniasdešimties autorių iš daugiau nei dvidešimties šalių kūrinius. Vengrija, Austrija, Bulgarija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija, Danija, Islandija, Vokietija, Belgija, Lietuva, Latvija, Nyderlandai, Portugalija, Šveicarija, Ispanija, Jungtinė karalystė, Graikija, Slovakija, Škotija – panorama plati kaip niekad. Toks pat platus ir muziejaus sampratos traktuočių spektras.
Pia David (BE) | „FlatteRing“ perlinė segė, 2020, medis, žalvaris, dažai, lakas, magnetas.
Marta Mättson (SE) | „Cikada“, segė, 2016, varis, guma, pigmentai, lakas, sidabras.
Ko gero, vienas dažniausių santykio su muziejumi aspektų yra asmeninio muziejaus, kaip praeities saugojimo vietos kūrimas. Kiekvienas mūsų turime vietą, kur saugome savo slapčiausius prisiminimus, savo didžiausius džiaugsmus ir didžiausias baimes. Nematomą asmeninį muziejų, kuriame atsiranda vietos keisčiausiems pavidalams. Judy McCaig (JK) savo segėse vaizduoja nuo vaikystės likusį susidomėjimą svetimomis kultūromis, mažai sidabrinei valtelei kertant segės plokštumą kaip Stikso upę. Eglė Čėjauskaitė-Gintalė kolekcionuoja, anot jos pačios, „asmeninio jausmo blyksnius“, lengvas akimirkas, minčių neapsunkinto grynojo gerumo pliūpsnius, kurie sustingsta sidabrinėmis segėmis su ertmėmis, kai atrodo, kad tuštumos jose daugiau nei sidabro. Mareen Duncker (DE) apyrankėms naudoja iš savo gimtinėje rasto medžio, kaip ten praėjusios vaikystės prisiminimų materialų įrodymą. Linnea Eriksson (SE) savo prisiminimus paverčia splvotomis metalo plokštelėmis, iš kurių lieka tik asociatyvūs siluetai, susijungiantys į vėrinius. Gintarė Janulaitytė (LT) naudoja savo senelių namų daiktų fragmentus, portugalė Patricia Domingues iš apibendrintų peizažo elementų konstruoja apyrankes. Yra ir tiesioginių nuorodų, susijusių su vietomis: Hanna Liljenberg storo popieriaus lakštelius nepaprastai subtiliai paverčia prisiminimais apie atšiaurią jūros pakrantę, kur praėjo jos vaikystė, Carina Shoshtary (DE) savo masyvų kaklo papuošalą sukuria iš Baltijos jūros akmenukų, rastų per atostogas. Šiuolaikinė juvelyrika nesivaiko brangumo: menininkams materiali medžiagų vertė neturi didelės įtakos. Popierius yra tiek pat vertingas, kaip ir smaragdas, brangieji akmenys sugrūdami į miltelius, kad jais būtų galima padengti objektų plokštumas, metalinį veidą pagyvina dirbtinės blakstienos, o gyvatės pavidalo kolje, apsiraizgiusi aplink kaklą, iš tiesų padaryta iš tikro gyvatės stuburo. Asmeniniuose menininkų muziejuose yra visko.
Gintarė Janulaitytė (LT) | „Nekintantys mano senelių namai“, kaklo papuošalas, 2019, sidabras, varis, emalis, nerta servetėlė.
Tačiau muziejus dar yra ir vieta, kur gali pabūti pats su savimi, išsitraukęs supakuotą sumuštinį (Jenny Sokuros darbas), kol žiūri į eksponatus, asmeninės ramybės vieta, kur tylu ir niekas netrukdo. Todėl ten gali būti saugomi patys trapiausi dalykai. Kaip Carmen Hauser (DE) koljė ir apyrankė iš vienas prie kito glaudžiai prispaustų klevo lapų ir aukso, lapams sukuriant neįtikėtino subtilumo papuošalo faktūrą. Tai, kas nepaprastai trapu, yra ramybės vietoje, kaip sako pati menininkė: kur nutyla vidiniai ir išoriniai balsai / bandantys sutrukdyti man ir mane paveikti. Janna Syvänoja (FI) kaklo papuošalą sukonstruoja ne iš klevo, o iš laiškinio popieriaus lapelių, kurie, besigluasdami vienas prie kito, suformuoja grakščią, lenktą struktūrą – tarsi kriauklę. Ramunė Jundaitė saugo prisiminimus apie išėjusį artimą žmogų, apie kurį, kaip Viktorijos laikų gedulo papuošale, medalione primena pelenai. Karina Kazlauskaitė mąsto apie praeitį, masyvų kaklo papuošalą konstruodama iš surūdijusių vielinių žiedelių, tokių, kokius darydavom vaikystėje, suvertų ant kiaulės žarnos. Rūdys, organika, druskoje išmirkytos žarnos suteikia nykstantiems prisiminimams fiziologinį matmenį. Helga Mogensen (SE) iš Japonijos jūra atplukdytus šviesaus medžio gabaliukus raudonu šilku suriša į kaklo papuošalą, kalbantį apie keliones, lengvumą, tolimų krantų ilgesį. Estela Saez (ESP) iš pusiaubrangių mineralų atskalų formuoja seges, kurios tokios trapios, kad baisu paimti į rankas ir drauge – tvirtos kaip uola.
Nereikia toli ieškoti, kad muziejaus sampratoje rastum sąsajų su istorija. Istorinė atmintis, patalpinta muziejuje, įtvirtina ją, padėdama suprasti praeitį. Sanna Svedestedt Carboo (SE) savo segėse naudoja šiaurės elnio odą, apdorodama ją karštu vandeniu taip, kad ji, nors ir būdama labai plona, sugebėtų išlaikyti formą – ir suformuotų savotiškus ažūrinius skydus. Juvelyrika gali turėti ir gynybinę paskirtį; o šios segės asociatyviai siejasi ir su Bastėja, vieta, kuri buvo skirta gynybai ir kurioje iki šiol tebesaugomi šarvai, pabūklai ir ginklai. Istorijai skirti ir Catarinos Hällzon (SE) papuošalai, kuriuose kaip prabangausia maedžiaga į metalą įtveriama beržo žievė, anksčiau naudota ir rūbams, ir krepšiams, ir batams gaminti. Tokia dėkingumo paprastai žievei išraiška, ir atsigręžimas į amato praeitį. Visgi neabejotinai ryškiausias istorinių aliuzijų įkūnijimas metale parodoje eksponuojamas… geležinio vilko pavidalu. Vita Pukštaitė-Bružė sukūrė geležinio vilko kailį, anot autorės, to paties, kuris kadaise staugė ant Gedimino kalno. Taip, tai dar ne pripažintas artefaktas, tačiau, kaip teigia autorė, mes jį galime traktuoti kaip esantį „arti-fakto“. O kol jis dar „neįteisintas“, ranka taip ir traukia paliesti plieninius kailio plaukus.
Vita Pukštaitė-Bružė (LT) | Kailis „Geležinis vilkas“, plienas, nerūdijantis plienas, geležis, ebonitas.
Daugiau nei du šimtai kūrinių Bastėjos gilumoje šviečia tamsoje, palietus juda, pasakoja apie Lietuvos istoriją ir pristato asmenines istorijas, kurios neabejotinai vertos muziejaus. Šiuolaikinė juvelyrika – labai arti mūsų. Mūsų nuojautų, baimių, sapnų, svajonių, netikrumo, nuogastavimų, vilčių ir tikėjimo. Nes ji labai arti kūno. Joje atsispindi visa tai, kas užpildo mūsų dienas ir naktis, sąmonę ir pasąmonę.
