unsplash.com nuotr.
„Tuo metu sulaukdavome labai įvairių pasisakymų, nuo „Kaip jūs galite tokius dalykus rodyti, tai yra ištvirkimas ir baisūs dalykai“ iki „Jūs apsidairykite, aš gyvenu bendrabutyje, kur būtent tai ir vyksta“. Pamenu, vienas vyras pasakė, jog jam sėdint kalėjime nebuvo taip baisu, kaip šiame spektaklyje“, – fenomenalius „Shopping and Fucking“ laikus laukiniais 2000-aisiais prisimena režisierius O. Koršunovas. Žiūrovai taip pat turės galimybę prisiminti tai dar kartą, nes „Shopping and Fucking“ tapo jau septintąja OKT/Vilniaus miesto teatro rengiamo online spektaklių ciklo dalimi. Spektaklį pagal kultinio britų dramaturgo Marko Ravenhillo kūrinį žiūrovai galės pamatyti nuo šio penktadienio, vasario 26 d., 19 val. iki pirmadienio, kovo 1 d. vėlyvo vakaro.
Naujai įkurto nepriklausomo OKT teatro atidarymas ir „Shopping and Fucking“ premjera 1999-aisiais tapo nemenku išbandymu tiek menininkams, tiek apskritai visuomenei. Jau pats pavadinimas „Shopping and Fucking“ mieste iškabintose afišose virto dideliu skandalu. Menininkai buvo apkaltinti bandymu šokiruoti, naująja komercija, mėginimu pritraukti žiūrovus brutalumu, keiksmažodžiais, žiaurumu, siūlant jiems uždraustą vaisių. Bet spektaklio kūrėjai nepasidavė.
„Tai buvo pirmas spektaklis, taip aiškiai diskutuojantis naująsias visuomenės blogybes, kurios jau buvo suvešėjusios, tačiau apie jas nebuvo kalbama. Visų pirma, tai buvo aršus išpuolis prieš vartotojišką visuomenę. Norėjome parodyti patį vartotojiškos visuomenės dugną, kur prekiaujama ne tik Coca Cola ar Snickers, bet ir jaunų žmonių likimais. Parodėme tai, kas iš esmės jau vyko aplinkui, tačiau nebuvo aiškiai kvestionuojama. Tai socialiai labai aštrus spektaklis. Deja, kažkuria prasme jis aplenkė laiką. Visuomenė nebuvo pasiruošusi tokiam atviram dialogui. Staiga į sceną žengia tokie herojai, kurių iki tol nei Lietuvoje, nei visoje posovietinėje erdvėje nebuvo. Homoseksualai, narkomanai, vaikai, parduodantys save. Žinoma, tai šokiravo“, – spektaklio atsiradimą prisimena O. Koršunovas.
Kita vertus, „Shopping and Fucking“ sulaukė ne tik kritikos bangos. Būrėsi spektaklį palaikanti visuomenės dalis. Vienas jų – kunigas Julius Sasnauskas, atvirai pasisakęs spektaklio aptarime po premjeros.
„Noriu pasveikinti režisierių, nes jis sukūrė tikrai dvasingą spektaklį. Man pirmiausia tai yra religinis spektaklis (ne todėl, kad esu kunigas), nes puikiai mačiau, kad šie žmonės stovi ant išganymo arba išgelbėjimo ribos. Spektaklio pabaiga labai viltinga: tas švytintis butelis, kurį atsineša vienas iš veikėjų, yra kaip viltis. Taigi aš taip pat išeinu su viltimi“, – mintimis su kūrėjais ir žiūrovais pasidalino J. Sasnauskas.
Beje, tokie aptarimai vykdavo kone po kiekvieno „Shopping and Fucking“ rodymo. Taip šis spektaklis virto karštai aptariamu reiškiniu ne tik scenoje, bet ir visuomenėje. Pats „Shopping and Fucking“ ir citatos iš jo tapo dažnai vartojamomis frazėmis, lygiai kaip ir „Viens, du, trys – nieko neįvyko“ po 1990-ųjų premjeros „Ten būti čia“.
„Aptarimų metu sulaukdavome labai įvairių pasisakymų: nuo „Kaip jūs galite tokius dalykus rodyti, tai yra ištvirkimas ir baisūs dalykai“ iki „Jūs apsidairykite, aš gyvenu bendrabutyje, kur būtent tai ir vyksta“. Žiūrovai tiesiog pradėdavo ginčytis tarpusavyje. Pamenu, vienas vyras pasakė, jog jam sėdint kalėjime nebuvo taip baisu, kaip šiame spektaklyje. Mano giliu įsitikinimu, mes kūrėme tikrai humanišką spektaklį, nors tai galbūt ir nebuvo suprasta. Aš įžvelgiu tame didelį humanizmą. Stengėmės matyti žmogų, kad ir koks jis atstumtas bebūtų. Juk tokiam papulti į visuomenę – lyg kupranugariui pralįsti pro adatos skylę“, – fenomenalų „Shopping and Fucking“ laiką prisimena režisierius.
Pirmąjame OKT spektaklyje vaidmenis sukūrė aktoriai, tapę šio teatro aktoriniu branduoliu ir neatsiejamais O. Koršunovo kūrybiniais bendražygiais. Tai Rasa Samuolytė, Darius Gumauskas, Vaidotas Martinaitis, Dainius Gavenonis, Arūnas Sakalauskas. Spektaklyje taip pat vaidino Airida Gintautaitė ir Vidas Petkevičius. Scenografijos autorė – šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas.
„Tai buvo visiškai naujas spektaklis ne tik turinio, bet ir formos prasme. Atėjo visiškai kitoks buvimas scenoje, kitokia psichologija. Nauja dramaturgija reikalavo naujo darbo su aktoriumi. Ji parašyta kaip kino scenarijus, kuriame aktorius neturi laiko įsivažiuoti. Vos per keletą frazių reikėjo jau būti scenoje. Ir staiga – vėl kita scena, kita erdvė. Galiausiai, patys herojai buvo nauji – tokie, kokie paprastai neužlipdavo teatro į sceną. Pamenu patį pirmąjį pjesės skaitymą – aktoriai buvo gerokai pabalę. Kita vertus, jų akys degė noru kalbėti apie tai, kas buvo juntama, bet nutylima. Tai buvo drąsus ir pilietiškas žingsnis, nulėmęs visą tolimesnę OKT teatro raidą“, – prisimena O. Koršunovas.
„Shopping and Fucking“ sėkmingai buvo rodomas daugiau nei trylika metų. Kiekvieną spektaklį lydėjo anšlagai, nesvarbu kur jis vyktų – Vilniuje ar Jonavoje. Atsisveikinimas su spektakliu įvyko 2012-aisiais, perpildytoje Teatro arenoje, žiūrovams sėdint netgi ant grindų (beje, būtent paskutiniojo spektaklio vaizdo įrašą pamatys online peržiūros žiūrovai). Ar buvo galima „Shopping and Fucking“ rodyti ir toliau?
„Spektaklis galėjo būti rodomas dar ilgiau. Ta vartotojiška visuomenė nesikeičia. Kaip ir „Žaldokynė“, „Shopping and Fucking“ galėjo eiti dar penkiasdešimt metų. Tiesiog aktoriai jau nebe tokio amžiaus, kad galėtų vaidinti Jonuką ir Grytutę, pasiklydusius miesto džiunglėse“, – teigia O. Koršunovas.
M. Ravenhillo „Shopping and Fucking“ (rež. O. Koršunovas) online – jau nuo šio penktadienio, vasario 26 d., 19 val., Tiketa.lt platformoje. Žiūrovai spektaklį galės pamatyti iki kovo 1 d. imtinai.
