Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.
Pirmą kartą „Džeinė Eir“ buvo išleista 1847 m. ir aktualumo nepraranda iki šiol – kone kasmet įvairiose šalyse pasirodo vis naujų šios knygos leidimų – ne išimtis ir Lietuva. Tad ką tokio ypatingo turi ši knyga, atrodo, pasakojanti sentimentalią meilės tarp guvernantės ir jos pono istoriją?
Tikriausiai visų mamų ir močiučių lentynose rasime bent vieną iš daugybės lietuvių kalba pasirodžiusių knygos leidimų, o merginoms ji dažnai būna viena iš pirmųjų mamos rekomenduojamų perskaityti „suaugusiųjų“ knygų.
Romano šerdis visgi nėra vien tik meilės istorija. „Džeinė Eir“ turi bildungsromano bruožų, kadangi seka jaunos merginos brandos ir gyvenimo išbandymų istoriją nuo gyvenimo Lovudo prieglaudoje iki tapimo guvernante ir išvykimo tarnauti Tornfildo pilyje. Šios dvi vietos, kaip teigia pati Džeinė Eir, yra tarsi dvi atskiros pjesės scenos, tačiau abiejose ryškus merginos noras išsilaisvinti, laisvės alkis ir tylus maištas, mąstant apie moters padėtį visuomenėje. Tai romanas, kurį galime laikyti pačiu autobiografiškiausiu Charlottės Brontės kūriniu, nes Džeinės Eir lūpomis dažnai prabyla pati autorė – akivaizdus žinių ir kelionių alkis, gniaužiamas pyktis ir nepasitenkinimas savo moteriška būtimi ir kitų požiūriu į ją, kankinantis neteisybės jausmas.
Anglų literatūros kritikė ir rašytoja Wirginia Woolf esė rinkinyje „Savas kambarys“ cituoja dvyliktą Charlottės Brontės romano skyrių, kuriame Džeinė, užkopusi ant pilies stogo, vaizduojasi svetimus ir neregėtus kraštus, kuriuos norėtų aplankyti, jei nebūtų moteris, papročių liepiama „kepti pudingus ir megzti kojines“. Wirginios Woolf apgailestavimu, belieka tik svarstyti, ką ši, kaip ir kitos XIX a. rašytojos moterys, būtų sukūrusios, jei būtų galėjusios sau leisti keliauti, gyventi nepriklausomai ir jų patirtis nebūtų apsiribojusi tik pastoriaus namų durimis.
Visi šie nykūs jausmai, kuriuos išgyveno Charlotte Brontё, tarsi persikelia į Džeinės Eir aplinkos aprašymus: šiaurinės ir vėjuotos Anglijos, lietaus, drėgmės, prieglaudos šalčio ir Tornfildo pilies paslaptingumo ir tamsos. Tačiau nepaisant nežavingo įvykių fono, knyga spinduliuoja gėrį, krikščioniškąsias vertybes, o bręstančios Džeinė Eir moralinis tvirtumas, drąsa ir atjauta galėtų varžytis net su viduramžių riteriu.
Iš tiesų Džeinės Eir portretu Charlotte Brontё varžėsi su laiku ir tuometiniu požiūriu į moterį. Kitaip nei įprasta, Džeinė Eir pavaizduota protinga ir sąmojinga mergina, realistiškai vertinanti savo išvaizdą ir atvirai sakanti ką galvoja, – ne visai saloniniams pokalbiams tinkamas tipažas.
Galbūt dėl šių savybių, pati to nepastebėdama ir grasydamasi net tokios minties, vos atvykusi į Tornfildo pilį ji sužavi ne tik patį savininką, vienišių misterį Ročesterį, bet ir jo globotinę Adelę bei namų ūkvedę Feirfeks, tačiau laimė negali būti pasiekta be tam tikrų išbandymų, kurie laukia susidūrus su tamsiais Tornfildo pilies koridoriais ir ten tykančiomis užrakintomis praeities paslaptimis…
Tikriausiai lieka tik pritarti Wirginiai Woolf, kuri gyvenime net keletą kartų grįžo prie šio kūrinio vis reabilituodama visuomenės santykį tiek su šiuo romanu, tiek su moterų literatūra ir stipriomis jos veikėjomis apskritai. Džiugu, kad net prabėgus daugiau nei 200 metų, „Džeinė Eir“ yra skaitomas romanas ir kartų kartos leidžiasi į suspenso pripildytus Tornfildo pilies užkaborius, kad sutiktų ten Džeinę Eir, – vis dar taip pat gyvai ir šiek tiek maištingai perteikiančią moterišką drąsą, užsispyrimą, jautrumą ir sąmojį, kurių iš šios knygos semsis dar ne viena karta.
„Poviliukas rekomenduoja“ – tai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rubrika, kurioje kasdien skelbiamos išsamios knygų recenzijos. Jas rengia literatūrologė, ŠAVB kultūrinių renginių organizatorė Roberta Stonkutė. Daugiau recenzijų rasite čia.
