Su studentais konservatorijos didžiojoje salėje, iš kairės: Zenonas Žakelis, Vytautas Kurnickas, Laima Kybartienė, Žygimantas Lisauskas, sėdi Robertas Bekionis | Algimanto Žižiūno nuotr., ~1982

„Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka iš Jūratės Katinaitės sudarytos knygos „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“. Leidinys pasakoja apie vieną ryškiausių Lietuvos operos artistų, nepriekaištingos vokalinės technikos ir unikalių gabumų menininką Vaclovą Daunorą. Šioje ištraukoje – jo kolegos ir draugo Roberto Bekiono atsiminimai. „Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Robertas Bekionis: Laimingiausias gyvenimo tarpsnis

Su Vaclovu pradėjau dirbti 1972 metais. Iki manęs jis turėjo nuostabų akompaniatorių – Gitis Trinkūnas lydėjo Vaclovą visose kelionėse, skambino jam varžantis konkursuose Maskvoje, Tulūzoje… Deja, buvo linkęs į taurelę ir tai vis labiau ėmė trukdyti darbui. Tad Vaclovas žvalgėsi naujo, jauno koncertmeisterio, su kuriuo galėtų netrikdomas darbuotis. Kreipėsi į mano dėstytoją, visų itin vertintą koncertmeisterį Chaimą Potašinską. Gal šis galintis ką patarti? Potašinskas pasiūlė mane. Aš jau buvau įgijęs šiokios tokios praktikos, dirbau konservatorijoje koncertmeisteriu nuo pat pirmo kurso. Taigi, nebuvau „žalias“. Be to, buvau mokęsis pas fantastišką koncertmeisterę Nadeždą Dukstulskaitę, prieš karą baigusią Berlyno aukštąją muzikos mokyklą, dirbusią akompaniatore Kauno radiofone, o po karo – Vilniaus radijuje ir filharmonijoje. Tad Potašinsko pasiūlymas nebuvo be pagrindo.

Repeticija su pianistu Gičiu Trinkūnu | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1971 m.

Iš pradžių mudu su Vaclovu vienas kitą, kaip sakoma, „apuostinėjome“. Aš jau turėjau šiokį tokį supratimą apie dainavimą: dešimt metų lankiau „Ąžuoliuko“ chorą. Hario Perelšteino mokykla man niekad nepatiko – galbūt ji tiesiog man netiko. Turiu galvoje grynai techninius dalykus — rezonavimą, kvėpavimą, – dėl kurių balsas skamba gražiai. Perelšteinas apie manąjį sakydavo: „didelis balsas, bet negražus“. Intuityviai jaučiau, kad reikėtų dainuoti kažkaip kitaip, atremti garsą ne į pilvo apačią, kaip mus mokė, kad išbliautume aukštas gaidas.

Kai Vaclovas grįžo iš Tulūzos laimėjęs Grand Prix, nuėjau į jo rečitalį. Buvo labai smalsu. Jau vien ko vertas jo, grįžusio iš Prancūzijos, pasitikimas! Ne prasčiau nei „Žalgirio“ krepšinio komandos. Oro uoste žmonės laikė transparantus, liejosi šampanas, net patį lėktuvą pilotai privairavo prie išėjimo. Tada gi tų lėktuvų tiek daug nebuvo, oro uostas – visai mažytis. Tad po audringų sutiktuvių netrukus vyko jo koncertas su simfoniniu orkestru sausakimšoje filharmonijos salėje. Man tas koncertas įstrigo visam gyvenimui. Pamačiau žmogų, kuris dainuoja taip, kaip, man atrodė, turi būti: balsas skambėjo laisvai, be jokio forsavimo, neužspaustas, nenugrūstas kažkur į pilvo apačią.

Netrukus po to koncerto Vaclovas, patartas Potašinsko, pasikvietė mane. Jis irgi pasiklausinėjo žmonių, kas ką mano apie mano grojimą: juk ne tik konservatorijoje buvau akompaniatorius, bet ir filharmonijoje nuo 1970-ųjų grojau orkestre fortepijono, čelestos partijas. Tuo metu buvo didžiulis šiuolaikinės muzikos bumas, į repertuarą buvo įtraukti Witoldo Lutosławskio, Aleksandro Tvardovskio, Edisono Denisovo, Alfredo Schnittkės, Kara Karajevo ir kitų kompozitorių kūriniai, kuriuose dažnai būdavo nemenkos fortepijono partijos. Tad jau buvau pastebėtas.

Taip mudu ir pradėjome su Vaclovu darbuotis. Dvidešimt metų truko mūsų kūrybinė draugystė! Man patiko su juo dirbti. Iš pradžių jaučiausi toks išmanąs, juolab tikrai neblogai skaičiau iš lapo, konservatorijoje buvau akompanavęs ne tik vokalistams, bet ir beveik visiems instrumentams. Kai skaitai iš lapo, kartais kokį nors pasažiuką praleidi ar supaprastini. Jaučiausi asas! Tačiau Vaclovas mane greitai „pastatė į vietą“. Sykį repetavom Don Bazilijaus ariją iš Rossinio „Sevilijos kirpėjo“. Staiga jis sustoja ir sako: „Palauk! Čia Rossinis. Tu man negudravok, o sugrok viską, kaip parašyta.“ Žiūrėk, pamaniau, jis ne tik gerai dainuoja, bet dar ir viską girdi! Tokia buvo pradžia. Tiesa, nuo 1974-ųjų rudens teko padaryti pertrauką – metus tarnavau sovietinėje armijoje. Savo mokytojos Dukstulskaitės, pažinojusios generolą Praną Petronį, dėka likau Vilniuje, mūsų dalinys saugojo kalinius, bet aš pats daugiau grojau kareiviškame ansamblyje.

Po kelerių mūsų bendro darbo metų Vaclovas pasikvietė mane akompanuoti ir į savo dainavimo klasę konservatorijoje. Darbo buvo tikrai daug, mokinių nemažai, repertuaras didžiulis. Be to, dar dviese su Vaclovu rengdavome kamerines programas, daug gastroliavome.

Iš pradžių mūsų ryšys buvo panašesnis į mokytojo ir mokinio: klausiau jo dainavimo, stengiausi prisitaikyti. Paskui jau drįsdavau pareikšti savo nuomonę dėl interpretacijos, dėl balso ir instrumento santykio. Vaclovas atidžiai išklausydavo pastabas, kartais pasiginčydavome, kartais jis sutikdavo su mano siūlymais. Man darė didelį įspūdį jo atsidavimas profesijai, jis kiekvieną dieną namie kokias 40 minučių užsiimdavo balso pratybomis – kalbant vokalistų žargonu, prasidainuodavo. Aš tuo metu dažnai jo virtuvėje gerdavau kavą, klausydavausi jo pratimų ir stebėdavausi, kaip kruopščiai jis „prapūsdavo savo dūdą“. Po to imdavomės darbo kartu. Dirbdavome ilgai, kruopščiai. O kaipgi kitaip? Jis buvo tikras
profesionalas.

Kartais ruošdavome ir operų partijas, daugiau jų atskirus fragmentus, koncertiniam repertuarui, o vaidmenis teatre Vaclovas daugiausia repetuodavo su Gražina Ručyte — ji dirbo ten koncertmeistere. Iš jo vaidmenų, į kuriuos jis buvo įsigyvenęs iki kaulų smegenų, paminėčiau Don Bazilijų „Sevilijos kirpėjuje“, Mefistofelį „Fauste“ ir, žinoma, Pilypą „Don Karle“, kuris ne tik vokaliniu požiūriu buvo jo parengtas be priekaištų, bet ir emociškai pajaustas, psichologiškai pagrįstas. Apskritai, kai Vaclovas būdavo scenoje, atrodė, kad ten vyksta tikras gyvenimas! Jokio falšo, nė vieno neįtikinamo žvilgsnio ar judesio. Fantastiškai persikūnydavo.

Vaclovas Daunoras — Borisas Godunovas, 1986 m. | Šeimos archyvo nuotr.

Didžiausias mūsų kartu nuveiktas darbas buvo Boriso partija Modesto Musorgskio „Borise Godunove“. Iki tol apie Vacį sklandė gandai, neva jis tinginys, nieko naujo nesimoko, dainuoja tą patį per tą patį. Štai, statysim „Godunovą“, tegu parodo, ką gali! Vaclovas iššūkį priėmė. Laiko buvo labai mažai, tad mes sudarėm neįprastą mokymosi planą. Tuo metu Vaclovas turėjo nemažai mokinių ir aš vienas nebepajėgiau jiems akompanuoti, juolab kad jau turėjau ir savo fortepijono klasės studentų. Tad Vaclovo klasėje pradėjo dirbti ir Eugenijus Ginis. Mudu įgrojome visą „Godunovo“ klavyrą. Ginis – Boriso partiją, o aš – orkestrą. Įrašėme su visai neblogu aparatėliu, kurį buvau parsivežęs iš Amerikos. Įrašą atidavėm Vaciui. Jis klausydavosi ir mokydavosi savo partiją. Išmoko per rekordiškai trumpą laiką, sakė, kad buvo labai veiksmingas metodas greitai įsiminti daug muzikinio teksto. Toliau jau repetuodavom šią partiją kartu jo namuose. Kruvinas darbas, bet fantastiški rezultatai! Mes pakėlėme tokius klodus! Prisirankiojome daugybę detalių iš pirmosios, autentiškos Musorgskio redakcijos, išsiaiškinom daugybę istorinių peripetijų, kaip iš tikrųjų vyko Godunovo drama. Vaclovas norėjo išsiaiškinti caro charakterį, asmenybę, motyvaciją. Mus tiesiog apsėdo azartas. Dirbom kaip pašėlę, kol Vaclovas įvaldė Boriso partiją.

Pagaliau teatre prasidėjo bendros repeticijos su orkestru. Pastatymo dirigentas buvo Jonas Aleksa. Per pirmąją repeticiją jis pradėjo diriguoti, paskui sustabdė, davė kažkuriam muzikantui pastabą, o Vacys jam ir sako: „Jūs čia ne taip įstojote, ne taip turi būti.“ Aleksa neteko amo, paskui orkestrantai bent jau taip pasakojo, — taip jam netikėta buvo iš Vacio. Tai štai, tas „tinginys“ per mažiau nei du mėnesius paruošė tokio sudėtingumo partiją! Juk Rimskio-Korsakovo „Godunovo“ redakcija žymiai lengvesnė, ji buvo pritaikyta Fiodoro Šaliapino balsui. Šaliapinas buvo aukštas bosas, tokių žemų gaidų jo diapazonas neaprėpdavo, tad Rimskis-Korsakovas palengvino jam Boriso partiją. Knygoje „Kaukė ir siela“ Šaliapinas prisipažino: kad galėtų išdainuoti žemąsias gaidas, turėdavo gerokai išgerti degtinės. O Vacys įveikė originalią paties Musorgskio redakciją su didžiuliu Boriso partijos diapazonu — nuo fa viršuje iki fa apačioje. Ir kokios sugestijos, kokios jėgos Vacys pripildydavo Boriso vaidmenį! Mane sukrėsdavo kiekvieną kartą. Juk žinojau kiekvieną gaidą, kiekvieną žodį, koks turi tuoj nuskambėti. Ir vis tiek likdavau pakerėtas, tarsi pirmąsyk išgirdęs.

Džiaugiuosi, kad Daunoro Borisas įamžintas pirmoje lietuviškoje skaitmeninėje plokštelėje. Prisimenu, kaip ji buvo įrašoma Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Vaclovas negalėjo repetuoti, nes turėjo pasaugoti balsą kitos dienos įrašui. Tad aš jį pavadavau repeticijoje su Juozu Domarku ir jo orkestru, blioviau Boriso partiją, o įrašas padarytas vos per dvi dienas. Atvažiavo iš Maskvos autobusiukas ir įrašė dvi plokšteles. Viena – „Borisas Godunovas. Operos ištraukos“, kita – „Gražina Apanavičiūtė. Lietuvių kompozitorių operų arijos“. Darbas buvo velnioniškai įtemptas. Tačiau garso režisierius Eduardas Šachnazarovas, baigęs dirigavimą Maskvos konservatorijoje, dirbo tiksliai ir profesionaliai. Paprašė partitūros, sekė muzikinį tekstą, iškart liepdavo stabdyti, jei tik jam užkliūdavo kokia nata. Tuomet aš iš to autobusiuko per ruporą į bažnyčią pranešdavau, nuo kur kartoti. Nei Domarkas, nei Daunoras negirdėjo rezultato, nebuvo nė minutės tam skirto laiko, visi dirbo kaip pašėlę. Montažas vyko Maskvoje, tad rezultatą išgirdome jau „Melodijos“ plokštelėje. Aš ten dar savo trigrašį įkišau dėl Fiodoro. Visur Boriso sūnų dainuodavo mecosopranai, kartais tokios krūtiningos matronos, bet aš Leningrade, S. Kirovo [dab. Marijos] teatre, buvau matęs suomių bosą Marttį Talvelą dainuojant su savo sūneliu. Tą idėją nusižiūrėjau ir pasiūliau, kad su Vaclovu irgi vaikas dainuotų. Tuo metu „Ąžuoliuke“ dainavo puikus diskantas Antonijus Kesada, jis ir įamžintas tame įraše. Taip pat dalyvavo LRT choras. Šuiskį dainavo Sergejus Larinas… Išskirtinė komanda! Šita plokštelė turėjo didelį pasisekimą, Maskvoje susilaukė puikių recenzijų. Ji buvo dedikuota Rusijos krikšto tūkstantmečiui ir įrašyta tais metais — 1988-aisiais, tačiau pati plokštelė išleista tik po poros metų.

Grįžkime į ankstesnius laikus, kai 1976 m. per gastroles Prancūzijoje jaunesnysis Vaclovo brolis Ričardas pasiprašė Vakaruose politinio prieglobsčio. Tada stojo baisi įtampa, Vacį tampė saugumas. Prasidėjo įvairios provokacijos. Sykį į jo klasę įėjo ponia Auksė Aukštikalnienė su didele išsipūtusia terba ir sako: „Gal galėtumėte padėti? Mano duktė nori išvykti į Ameriką. Ką daryti? Gal galėtumėte patarti?“ Vacys tik žvilgt į mane, į tą jos terbą. O ką? Gal ten koks magnetofonas? Už durų dar stovėjo kažin koks tipas. Vacys mandagiai išprašė ponią lauk, sakydamas, kad neturi jokio supratimo, ką jos dukrai daryt. Panašių atvejų buvo daugiau. Teatre Vacys jau nedirbo, tad liko tik pusė docento etato konservatorijoje. Ką
daryt? Kaip išgyvent?

Tada prasidėjo mūsų nesibaigiančios gastrolės po Lietuvos miestelius ir bažnytkaimius. Pirmąjį sezoną surengėm per 160 koncertų. Koncertuodavome tai kas antrą dieną, tai kasdien. Po koncertų iš tų kolchozų dar reikėdavo grįžti į Vilnių, o kitą rytą Vaciui nuo devynių – darbas konservatorijoje. Keliaudavom su filharmonijos mikroautobusiuku – nešildoma „Latvija“. Kai būdavo labai šalta, vairuotojas kažkaip nukreipdavo išmetamųjų dujų vamzdį, kad visa ta šilta smarvė eitų į mašinos vidų. Sykį su mumis važiavo Nijolė Ambrazaitytė, tai jai į kojas pūtė tą smarvę, o ji, vargšelė, ne juokais skundėsi, kad tuoj mirsianti.

Kartą atvažiavom į kažkokį bažnytkaimį, kuriame nebuvo buvę jokių artistų nuo Smetonos laikų. Buvo šalta žiema, kultūrnamio salė vos šildoma. Aš trinu rankas, kad prieš skambinimą nesušaltų, o Vacys pasisukiojęs po sceną klausia: „O kur pianinas?“ Praradom amą, mus pasitikę kolūkiečiai irgi sutriko, sako neatėję į galvą, kad gali prireikti pianino. „Tai sugalvosim ką nors, atvešim iš mokyklos.“ Atvežė. Atidariau klaviatūrą, spaudžiu vieną klavišą — tyla, kitą — irgi. Gal pusė klavišų neskambėjo. Vacys man sako: „Tu grok, kaip išeina.“ Taip ir grojau… O ką daryt? Pilnutėlė salė, visi klauso net nekvėpuodami. Pirmąsyk gyvus artistus pamatė! Tai buvo kažkur Panevėžio rajone.

Vaclovo Daunoro klasė konservatorijoje, iš kairės: koncertmeisteriai Robertas Bekionis ir Eugenijus Ginis, Daunoras ir studentė Laima Kybartienė | Algimanto Žižiūno nuotr., ~1984 m.

Kitam kolūkyje koncertavome nešildomoje salėje, Vaciui iš burnos ėjo garas. Tai dainininkui – peilis. Aparatas kaista, o kvėpuoji šaltu oru. Tokių kurioziškų koncertų buvo apstu. Nebuvo kur dėtis — reikėjo pinigų. Vacys turėjo išlaikyti šeimą, o iš pusės etato konservatorijoje visų neišmaitinsi. Kai pristigdavo pinigų, Vacys skolindavosi iš mano mamos. Tas
vargas mudu suartino dar labiau. Grįždavome naktį išvargę. Tik priguli ir jau reikia keltis į darbą konservatorijoje.

Nežinia, kiek būtų trukusios tokios mūsų gastrolės, jei ne užsienio lietuviai. Ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, ir VLIK’as rašė protesto laiškus į visas instancijas. „Žūsta Lietuvos talentas“, – rašė užjūrio tautiečiai. Tada prasidėjo Vaclovo derybos Centro Komitete. Jie siūlė Vaclovui grįžti į teatrą, siūlė gastroles, jeigu šis atsisakytų savo prašymo emigruoti iš Sovietų Sąjungos. Vacys išsireikalavo, kad jam būtų leista išvykti gastrolių su manimi. Tad buvau į tuos rūmus iškviestas ir aš. Ateinu pas Lionginą Šepetį, šis sėdi toks elegantiškas, anuomet labai madingu auksinio atspalvio blizgiu kostiumu. Ant stalo — panašios į kostiumą spalvos pakelis „Camel“ cigarečių, net „Ronson“ žiebtuvėlio atspalvis pritaikytas prie aprangos. Žodžiu, estetas. Jis išdėstė mums gastrolių planą, kur turime keliauti, kad turime grįžti iki Naujųjų metų. Dar atkreipė dėmesį, kad aš – bernaitis, nevedęs, tad jei kas, tai… Labai aptakiai, beveik be žodžių, bet reikšmingu žvilgsniu davė suprasti, kad jei nuspręsčiau pasilikti Vakaruose, su mano artimaisiais visko galėtų nutikti. „Na, draugai, tai sutarėm, dabar galite eiti į Vidaus reikalų ministeriją atsiimti užsienio pasų“, — užbaigė pokalbį CK estetas. Mudu nuėjome, laukiamajame – keletas žydų, laukiančių leidimo repatrijuoti į Izraelį, prisėdome ir netrukus Vacį pakvietė užeiti. Greitai jis išėjo nešinas užsienio pasu. Tuomet iškvietė mane ir girdžiu kai ką kita: „O jūs, drauge Bekioni, nepatvirtintas.“ Akimirką netekau žado. Atsipeikėjęs pasakiau, kad esu ką tik iš draugo Šepečio kabineto, kuris čia ir atsiuntė. O Šepetys buvo išleidžiamosios į užsienį komisijos pirmininkas. „Mes nieko nežinom. Čia yra telefonas, prašom skambinti, jei norite.“ Skambinu Šepečio pavaldiniui, CK klerkui Sigizmundui Šimkui – jis buvo mano klasės auklėtojos vyras, gerai mane pažinojo. Išdėsčiau reikalą. Šis liepė palaukti. Tai aš prisėdau prie tų išvargusių nuo laukimo žydų. Žiūriu pro langą – Vacys gatvėje nervingai vaikštinėja rūkydamas. Mane vėl iškviečia ir pagaliau įteikia užsienio pasą. Taip tapau vyjezdnoj, o anksčiau mano kandidatūrą atmesdavo.

Gavę pasus pradėjome ruoštis gastrolėms. Buvo šilta vasara, išvažiavome į Šventąją, kur prie švyturio kai kurie operos teatro darbuotojai turėjo vasarnamius; vienas jų priklausė Vaclovui. Aš jau tada buvau įtraukęs į mūsų koncertus savo solinį numerį, pagrodavau ką nors 10–12 minučių. Ir publika prasiblaško, jos dėmesys trumpam nukrypsta kitur, ir solistas balsą pailsina. Šventojoje dirbti vaikščiojome į klubą, kuriame buvo toks nuvargęs pianinas, ruošėme Franzo Schuberto dainas, tarp kurių įterpiau savo solinį numerį – Sergejaus Prokofjevo aranžuotą Schuberto Valsų siuitą. Aš mokėjau vokiečių kalbą, tai labai preciziškai mudu tvarkėme Vaclovo tartį, kad skambėtų tikra Hochdeutsch – vokiečių literatūrinė kalba. O antroje rečitalio dalyje numatėme operų arijas. Dirbome kasdien, kruopščiai. Ką ten kruopščiai. Kruvinai!

Rudenį susiruošėme kelionėn į Ameriką. Savaime suprantama, jokių skrydžių iš Vilniaus į Vakarus nebuvo, reikėjo keliauti per Maskvą. Maskvoje Vaclovas pasijuto prastai, pakilo temperatūra, prasidėjo baisūs galvos skausmai. Situacija rimta. Kitą rytą kelionė į Niujorką. Bandžiau siūlyti vaistų, o Vaclovas man įsakmiai liepė surasti kur nors paprasto, sovietinio aspirino, kurio išgėrus išpila prakaitas. Kaip tyčia, visa Maskva buvo užpilta importuotu „Bayer“ aspirinu. Daviausi kelias valandas, kol pagaliau radau kažin kelintoje vaistinėje rusiško aspirino. Kai grįžau, Vacys jau kliedėjo nuo karščio, sugirdžiau jam to deficitinio aspirino, netrukus išties jau buvo šlaput šlaputėlis. Pamažu savijauta pagerėjo. Ryte vis tiek dar jautėsi silpnai, bet susiruošėm į oro uostą. Vaclovas manęs paprašė, kad jį trupučiuką užstočiau per pasų kontrolę, kad pasieniečiams nekristų į akis jo liguista išvaizda. O kas, jei sulaikytų? Skridome tada dar egzistavusiomis „Pan American“ avialinijomis. Bilietus būdavo galima įsigyti Amerikos ambasadoje, mes tai ir padarėme. Tačiau bilietai galiojo tik nuo Frankfurto. Iki Frankfurto turėjo pristatyti „Aeroflot“. Įsėdome į lėktuvą ir kažko laukėm. Praėjo valanda, antra, trečia… Niekas nieko nepraneša. Apėmė nerimas, jau galvojom, kad ateis mūsų išsivesti. Staiga pasigirsta vokiškas klegesys. Pasirodo, laukėme vokiečių grupės, jų lėktuvas vėlavo iš Sibiro. Tarp mūsų su Vaciu vidury atsisėdo jaunutis vokietis ir pradėjo rūkyti, – tais laikais lėktuvuose dar buvo rūkoma. Aš klausiamai pažvelgiau į Vacį, suprask, labai keista smarvė, o jis paaiškino, kad jaunuolis rūko marihuaną. Tai bent, galvoju, išlipsime prasmirdę marihuana!

Brolis Ričardas Žvėryne prie Vaclovo namų, 1974 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

Per tuos vokiečius atskridome į Frankfurtą trim su puse valandos pavėlavę, mūsų „Pan American“ lėktuvas jau buvo išskridęs. Siaubas! Net bagažo neturime, jis kažkur klaidžioja… Ką daryt? Užblioviau ant viso oro uosto vokiškai: „Reikalauju „Aeroflot“ atstovo!“ Prieina prie manęs apsaugos darbuotojas ir klausia, ko čia rėkauju. Aš jam išaiškinau reikalą, tada jis pakvietė merginą su „Aeroflot“ uniforma. Ji pasiūlė mums skrydį kitą rytą, davė čekius taksi į viešbutį „Intercontinental“, dar po taloną vakarienei. Na, pagalvojau, po streso atsipūsime. O Vacys ir sako: „Žinai, čiagi Frankfurtas, visai nebetoli ir Krefeldas.“ O Krefelde tuo metu gyveno jo brolis Ričardas. Vacys ragina mane skambinti poniai Alinai Faigel, buvusiai Plechavičiūtei; ji dirbo dantiste Krefelde ir, Vaclovo žiniomis, padėjo Ričardui įsitvirtinti Vokietijoje. Telefono būdelėje – milžiniška knyga, o mes niekaip nerandame tokios pavardės. Kaip vėliau paaiškėjo, neradome todėl, kad Vacys nežinojo, jog ta pavardė vokiškai rašoma ne Faigel, o Veigel. Vacys siaubingai nekantravo: juk turėjome tik kelias valandas. Tuomet aš paskambinau į informacijos biurą ir pagaliau gavome jos telefoną. Alina tučtuojau mums surado Ričardą, kuris su savo būsima žmona Asta tuo metu buvo boulingo klube, ir jis atvyko į viešbutį. Buvo jaudinantis brolių susitikimas pirmą sykį po Ričardo pabėgimo, bemiegė naktis.

Ryte sužinojome, kad mūsų tautiečiai iš Niujorko jau ieško mūsų po visą Europą. Juk mes neatskridome numatytu reisu. Pasirodo, aną lėktuvą sulaikė, nes kažkas gabeno narkotikus. Taigi, mums išėjo tik į naudą, kad į Frankfurtą atskridome pavėlavę. Išvengėme nemalonumų dėl tų narkotikų ir dar pasimatėme su Ričardu. Tačiau Niujorke — vėl naujiena. Nėra mūsų bagažo! Tuoj koncertas, o mes neturime kuo apsirengti. Teko skubiai Vaciui išsinuomoti smokingą, o man tik marškinius, nes kostiumą, ačiū Dievui, buvau įsidėjęs į rankinį bagažą.

Pagaliau koncertas Niujorko „Carnegie Hall“ Rečitalių salėje. Ne veltui Šventojoje šitiek dirbome! Galingos ovacijos! Sulaukėme puikiausios „The New York Times“ recenzijos, net negalėjome patikėti tokiu aukštu įvertinimu. Recenzijos autorius buvo vienas įtakingiausių Amerikos kritikų Josephas Horowitzas. Koncertą organizavo lietuviai, jų salėje buvo nemažai, bet buvo gausu ir kitokios publikos. Per repeticiją mus išgirdo kažkoks agentėlis Simonsas, tai jis dar prieš koncertą įdėjo žinutę į „The New York Times“, kad tai jis yra šio koncerto rengėjas — jis pristatąs ypatingo talento artistus iš už „geležinės uždangos“.

Prieš koncertą man buvo pasiūlyta pasirinkti, kuriuo „Steinway“ fortepijonu norėčiau skambinti – europietišku, pagamintu Hamburge, ar niujorkietišku. Tada supratau, kad jie labai skiriasi. Pasirinkau europietišką, jis turi žymiai daugiau spalvų.

Po tos recenzijos pasipylė pasiūlymai mums abiem į teatrų ir agentūrų perklausas. Pirmoji buvo „The New York City Opera“ teatre. Mus puikiai įvertino, man irgi pasiūlė koncertmeisterio darbą. Atsakiau, kad pagalvosiu. Po to sutikau Niujorke savo vaikystės draugą, kuris buvo emigravęs. Tai jis išklausęs šią istoriją nusijuokė ir pasakė, kad tokie dalykai antrą sykį nebenutinka. Tačiau po to mus pakvietė į perklausą „The Metropolitan Opera“ teatre. Pats muzikos direktorius Jamesas Levine’as rengėsi mus išklausyti.
Bet mes turėjome koncertą Bostone! Tad mūsų palydovė Audra Misiūnas paskambino į teatrą (patys skambinti negalėjome, nes nemokėjome kalbos) ir pasakė, kad šitie misteriai negali dalyvauti perklausoje, nes turi koncertą Bostone! Tad gal galima paskirti kitą datą? Galima tik įsivaizduoti, kokiais kvailiais mus palaikė, bet kitą datą visgi paskyrė. Taip
atsidūrėme perklausoje pas Levine’ą. Vacys jam padainavo Pilypo ariją. Po to Levine’as sako, kad dabar stato Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“. Gal Vacys gali padainuoti Gremino ariją? O mes neturime natų, Vacys seniai nedainavo tos arijos! Tučtuojau mums buvo atnešti du klavyrai – vienas Vaciui, kitas man. Žiūriu, Vacys kad išpūtė akis. Pasirodo, rusiškas tekstas sutransksribuotas pagal anglišką tarimą diakritiniais ženklais. Tai gerai, kad anksčiau jis buvo dainavęs Greminą, tekstą tiesiog prisiminė, nes nebūtų perskaitęs to, kas parašyta. Ir vėl Vacio dainavimas patiko, jam buvo pasiūlyta atvažiuoti į antrą perklausą kovo mėnesį. O mūsų vizos juk buvo tik iki Naujųjų… Bet maža ką! Vis tiek turėjome vilčių grįžti kovą.

Dar įspūdingiau Vacys pasirodė Čikagos lyrinėje operoje. Ten mums protekciją padarė tarpukariu Valstybės teatre Kaune koncertmeisteriavęs ir po karo į Vakarus pasitraukęs Aleksandras Kučiūnas. Anksčiau, kai „Lyrinėje operoje“ diriguodavo Arturas Toscaninis, Kučiūnas būdavo jo asistentas. Tad per jį patekome į perklausą pas generalinę direktorę Carol Fox. Išklausiusi Vaclovą, ji per Kučiūną paklausė: „Tai kur jūs jį slapstėte iki šiol?“ Ji suprato situaciją ir paklausė Vacio, kur jis nori daryti karjerą – Amerikoje ar namuose? Vacys atsakė, kad Amerikoje. Jie iš karto pradėjo veikti: pamatavo Vacį dėl kostiumų dydžio, paskyrė partijas, derino sutarties sąlygas. Tačiau viskas tuo ir pasibaigė, nes sovietai
įsiveržė į Afganistaną, ir Amerikos prezidentas Jimmy’s Carteris nutraukė su Sovietų Sąjunga diplomatinius santykius, buvo nutraukti net skrydžiai iš Maskvos į Ameriką. Tai taip iš mūsų didžiulių planų išėjo šnipštas.

Dar mums buvo suorganizuotas koncertas Čikagoje, Jaunimo centre. Į jį iš Bostono atskrido Sauliaus Sondeckio tėvas, buvęs Šiaulių burmistras Jackus Sonda, jis redagavo antikomunistinį laikraštį „Keleivis“. Jis jau buvo Vacį girdėjęs mūsų koncerte Bostone — jam taip patiko, kad nusprendė atvažiuoti į jo rečitalį Čikagoje. Salė buvo vėlgi pilnutėlė. Mus pasitiko piketuotojai. Atliekant Schuberto „Liepą“ pasigirdo baisus smūgis, pažiro dūžtantis stiklas, pro išdaužtą langą įlėkė raudona pusplytė tiesiai dainininkei Danutei Stankaitytei į ranką. Pasirodo, mus boikotavo vadinamieji reorgai. Matyt, pamanė, kad jei jau ištrūkome gastrolių į JAV, tai esame „raudoni“. Sekundę visa salė sustingo, tačiau mudu su Vaciu nesustojome, toliau tęsėme. Tokių ovacijų kaip po šitos „Liepos“ su žyrančiais stiklais mes nesulaukėme niekur. Žmonės atsistojo, griaudėjo plojimai, skambėjo „bravo“…

Antrą sykį mus išleido gastrolių į JAV 1982 m. gana kurioziškomis aplinkybėmis. Niujorke vadinamasis pažangiečių choras, vadovaujamas Mildred Stenslerienės, šventė savo jubiliejų. Kadangi jie buvo prijaučiantys komunistams, vadinamieji bimbininkai, tai mūsų valdžia nusprendė juos pasveikinti. Dėl visiškai atšalusių JAV ir Sovietų Sąjungos santykių kam nors iš Centro Komiteto patekti į JAV nebuvo šansų net per Kanadą, tad buvo nuspręsta siųsti mudu su Vaciu.

Rečitalis filharmonijoje, koncertmeisteris Robertas Bekionis. | Algimanto Kunčiaus nuotr., 1979 m.

Niujorko Kvinso rajone, Jamaikos aveniu, buvo „Mildos“ klubas, jame pažangiečiai šventė choro jubiliejų. Tai buvo tokia keista vakaronė su šutintais kopūstais ir dešromis. Tame tvaike vyko koncertas. Kito pianisto jie, matyt, neturėjo, tai užmėtė mane savo natomis, kad jiems akompanuočiau. Paskui dainavo Vacys, mes pasveikinom chorą ir įteikėm dovanas nuo LKP CK, nuo „Tėviškės“ draugijos, po to pavalgėm dešrų su kopūstais, ir visi pradėjo skirstytis. Tuomet prie Vacio priėjo viena iš organizatorių, ponia Ieva Mizarienė, padėkojo už dalyvavimą, už sveikinimą ir pridūrė: „Kai būsit vėl Niujorke, tai būtinai užsukit!“ Vacys nuščiuvo. Juk mes neturėjome kur nakvoti, neturėjome pinigų… Toje vakaruškoje dar
buvo žurnalistas Sigitas Krivickas, tuo metu „Tiesos“ ir „Moscow News“ korespondentas Amerikoje. Priėjau prie jo ir sakau, kad neturime kur dėtis. Jis gūžtelėjo pečiais ir dingo. Ačiū Dievui, ten dar buvo istorikas, profesorius Romas Misiūnas. Jis gimė Švedijoje, paskui gyveno Amerikoje, o kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, tapo diplomatu, ėjo Lietuvos
ambasadoriaus Izraelyje pareigas. Tai jis mus tą vakarą ir išgelbėjo. O kur dėtis paskui? Mes gi turėjome grįžti namo, buvo pasakyta, kad mums bus nupirkti bilietai atgal į Lietuvą, o niekuo nepasirūpinta. Tada Vacys paskambino į sovietų ambasadą Vašingtone, kur dirbo jį pažinojęs Edmundas Juškys. Jis bandė paveikti pažangiečius, kad šie mumis pasirūpintų,
tačiau šie kategoriškai atsisakė. Tada Vacys paskambino Daliai Sruogaitei, ji mums nupirko bilietus iš Niujorko į Čikagą. Taip netikėtai atsidūrėme Čikagoje.

Sruogaitės vyras Gediminas Byla pasiūlė paskraidyti jo nedideliu lėktuvėliu. Jis pasiėmė visokiausių valymo priemonių ir nuvažiavome į aerodromą. Ten jis paprašė tą lėktuvą… nuvalyti! Na ir dirbome mudu su Vaciu kaip juodnugariai kaitrioj saulėj. Paaiškėjo, kad netrukus turėjo atvažiuoti to lėktuvo pirkėjas. Jis iš tiesų atvyko ir įsėdo į mudviejų nublizgintą lėktuvą išbandyti. Pasirodo, tokiu būdu užsidirbome bilietams kelionei į Lietuvą.

Žinoma, galėjome bandyti pasilikti. Juk Centro Komitetas mus išsiuntė, pasirodo, su bilietais tik į vieną pusę. Neva toliau mumis turėjo pasirūpinti pažangiečiai, komunistų draugai. O štai kokia istorija išėjo! Prisimenant mūsų pergalingas perklausas 1979 m., buvo galima pasinaudoti proga vėl atsidūrus Amerikoje, bet laikas jau buvo pasikeitęs, vėl būtume turėję iš naujo pradėti ieškotis galimybių, siūlytis perklausoms. Taigi nuplovę Bylos lėktuvą iškeliavome namo.

Dabar pagalvoju, kad gyvenime du kartus suklydau. Pirmą sykį, kad 1979 m. nelikau Niujorke. Tada išsigandau. Sunku nupasakoti, kokia buvo įtampa draugo Šepečio kabinete, kai vyko tos „derybos“. Manau, kad nieko jie mano artimiesiems nebūtų padarę, na, prigadinę nervų, patampę per apklausas. Bet tada atrodė kitaip, buvome įbauginti sovietikai. Antrą kartą suklydau, kai nelikau Amerikoje jau kitais laikais, 1995 metais. Tada tėvas jau buvo miręs, liko viena ligota mama… Turėjau ja rūpintis.

Trečią kartą mes susiruošėme gastrolių į JAV 1989 metais. Jau buvo pasikeitusi situacija, įsisiūbavęs Sąjūdis. Mus pakvietė Lietuvių fondas. Niujorke vėl su pasisekimu surengėme Vacio rečitalį „Carnegie Hall“ Rečitalių salėje, vėl buvo pasiūlymų dalyvauti prestižinėse perklausose. Bet mes jautėmės įsipareigoję mus pakvietusiems lietuviams, jie buvo suorganizavę nemažai koncertų, grafikas gana įtemptas ir perklausoms tiesiog neliko laiko. Buvo nuostabių koncertų ir į juos rinkosi ne tik lietuviai. Prisimenu puikiai praėjusį koncertą Los Andžele, po jo pasiramsčiuodama lazdele į sceną užkopė legendinė tarpukario Kauno operos artistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, kadaise dainavusi Karmen Diagilevo „Rusų sezonuose“ Paryžiuje, ir tarė tokį padėkos žodį, kuris mus su Vaclovu sujaudino iki ašarų. „Štai koks turtas! Kiek pasaulis neteko, jo neturėdamas!“ — sakė žvelgdama į Vacį. Koncertavome visuose didžiausiuose Amerikos miestuose, išskyrus San Fransiską.

Iš viso Amerikoje mes buvome penkis kartus, kol Vacys visgi apsisprendė ten likti. Iš daugelio priežasčių, lėmusių jo galutinį apsisprendimą, norėčiau papasakoti apie dvi sužlugdytas jo iniciatyvas, dėl kurių buvo tikrai skaudu. Pirmoji – tai žlugęs „Lirico“ teatras. Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laikais buvo imtasi ekonominių reformų ir leista steigti kooperatyvus. 1986 m. poetas, žurnalistas Vytautas Barauskas irgi įsteigė kooperatyvą, kuris oficialiai vadinosi Meno darbuotojų susivienijimas „Mūza“. Planuota kurti kažką panašaus į teatrą senosios muzikos pastatymams, kitokiems renginiams. Pirmąjį sumanė Vacys. Jis nusprendė su studentais pristatyti publikai senąją muziką, kurios teatre nebuvo. Studentams tais laikais buvo leidžiama dalyvauti spektaklyje tik baigusiems mokslus, o Vacys sugalvojo, kad jiems reikia suteikti tobulėjimo galimybę publikos akivaizdoj. Pradžiai buvo pasirinkta anglų baroko kompozitoriaus Henry’o Purcello opera „Didonė ir Enėjas“ (Benjamino Britteno redakcija), teko man nusipirkti partitūrą. Vacys iš savo kaimyno, architektūros istoriko Stasio Abramausko sužinojo, kad operos istorija Lietuvoje prasidėjo ne 1920 m. Kaune „Traviatos“ pastatymu, o keliais šimtmečiais anksčiau. Tad jam kilo noras pristatyti publikai kokią nors senąją operą, priminti, kad Vilniuje kadaise būta operos teatro. Kai buvo nuspręsta imtis Purcello, Vacys paprašė Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus, su kuriuo buvo gerai pažįstamas, kad tokiam pastatymui leistų naudotis Šv. Jonų bažnyčia, kuri tuomet vadinosi Mokslo muziejumi. Ten buvo puikus barokinis altorius, tad baroko opera skambėtų baroko architektūroje, net scenografijos nereiktų, pati bažnyčia atliktų tokią funkciją. Kubiliui idėja patiko, tik, pasak Vacio, jis turėjęs „suderinti“. Nežinia, su kuo jis derino, tačiau po kokios savaitės pranešė Vaciui, kad leidimas gautas. Tada nuėjome pas Kubilių dviese su Vaclovu tartis dėl detalių; rektorius
man paliko didelį įspūdį kaip asmenybė. Paskui Vacys man pasiūlė būti pastatymo meno vadovu.

Pirmiausia pradėjome dirbti su studentais, ruošti solistų partijas. Nekvietėme nė vieno solisto iš teatro, nusprendėme įveikti veikalą studentų pajėgomis. Subūrėme nedidelį orkestrą iš teatro ir filharmonijos muzikantų. Diriguoti prikalbinome Rimą Geniušą, o režisuoti sutiko Rimantas Siparis. Reikėjo labai subtilios, minimalios režisūros, kad derėtų bažnyčioje.
Kostiumus kūrė Henrikas Ciparis. Dėl choro, tai ilgai nedvejodamas pakviečiau „Ąžuoliuką“, nes jis jau buvę atlikęs šią operą 1968 m. Didonės vaidmenį rengė Lilija Kopūstaitė, Enėjo – Gintaras Liaugminas, Burtininkės – Ilona Viselgaitė. Finansine pastatymo dalimi rūpinosi „Mūza“, iš rėmėjų lėšų mokėjo muzikantams už repeticijas. Darbas vyko sklandžiai. Tačiau likus kelioms dienoms iki premjeros atsisakė diriguoti Rimas Geniušas. Teatre jam buvo pasiūlyta „nedalyvauti avantiūroje“, nes kitu atveju gali tekti išeiti į užtarnautą poilsį. Geniušui buvo nepatogu prieš mus ir jis vengdamas konfrontacijos teatre „susirgo“. Vacys su Sipariu atsisuko į mane, meno vadovą: „Ką darysim?“ Na, aš jau nesiėmiau dirigento vaidmens, nors, kai Geniušas atsisakė, repetavau ir su orkestru, ir su solistais. Pasiūliau diriguoti Vytautui Miškiniui. Jis šitą muziką puikiai žinojo iš vaikystės, kai kartu dainavome „Ąžuoliuke“, be to, parengė chorą mūsiškiam pastatymui. Žinoma, jis chorvedys, dar trūko didesnės dirigavimo orkestrui patirties, bet mūsų orkestrėlis jau buvo puikiai pasirengęs, viską išmokęs, tad ilgai nedvejojęs Vytautas sutiko.

Reklaminis Vaclovo Daunoro portretas, ~1995 m., Jungtinės Valstijos | Šeimos archyvo nuotr.

Atėjo premjeros diena. Publikos prisirinko tiek, kad išsigandom, ar sutilps. Atėjo daugybė meno žmonių, sulaukėme ir tuometinio ministro Dainiaus Trinkūno. Publika veržte veržėsi – pabūgome, kad neišlaužtų bažnyčios durų. Pasisekimas buvo stulbinantis, galingos ovacijos… Žinoma, gal ir buvo trūkumų, tačiau scenoje juk studentai ir berniukų choras! Orkestrėlis tikrai buvo gerai pasirengęs ir Vytautas prisiderino prie problemiškos bažnyčios akustikos, kai kur truputį lėtino tempus, kad garsas nesilietų. Tačiau atsirado galingųjų, kuriems tai labai nepatiko, ypač didiesiems dirigentams. Iškart po spektaklio Juozas Domarkas užsipuolė Vaclovą, kad muzika sudarkyta, Jonas Aleksa su jam būdingu sarkazmu mestelėjo: Teatro lirico, teatro comico… Nors buvo paleistas gandas, kad tai nesąmonė, kad muzika siaubingai suniokota, visgi į antrąjį spektaklį vėl susirinko pilna bažnyčia. Tačiau užkulisiuose nesiliovė intrigos.

Iš pradžių ketinome tęsti šią veiklą, paversti tradicija. Tuo metu stažavau Maskvos konservatorijoje, tad dažnai važinėdavau pas savo profesorių Levą Vlasenką. Kaip aspirantas turėjau leidimą naudotis Lenino bibliotekos fondais, tad susiradau ten Claudio Monteverdi operos „Popėjos karūnavimas“ partitūrą ir nusikopijavau ją kitam „Lirico“ teatro pastatymui. Tačiau šitų planų nebeįgyvendinome, mūsų iniciatyva buvo sužlugdyta. Pirmasis pastatymas buvo nemokamas, toliau jau būtų tekę ieškoti rimtesnių rėmėjų, rūpintis viešinimu, o mums nusviro rankos… Nors kultūros ministras Trinkūnas mus palaikė, to pasirodė maža prieš kitus didelius veikėjus.

Kita skaudi istorija, kurioje buvau ir liudininkas, ir dalyvis, tai Vaclovo idėja pakeisti operos choro dainavimo stilių. Jis Italijoje buvo klausęsis, kaip dirbama su „La Scalos“ choru, kad ten dainuoja solistai, parengti pagal vienodą dainavimo metodiką, todėl choras skamba gražiai ir lygiai. Vėliau, kai gastroliavome Amerikoje, Hjustono operoje Vacys irgi buvo
supažindintas su tenykšte choristų lavinimo sistema. Pradėjome mes tą eksperimentą 1987 m. Kultūros darbuotojų tobulinimosi institute. Vacys pažinojo ten dirbusį profesorių Marką Petuchauską, tad jo paprašė priglausti eksperimento dalyvius. Atrinkome iš Operos ir baleto teatro choro balsingus dainininkus ir pagal Vaclovo metodą dirbome su jais. Tiek daug darbo įdėta, visi mūsų eksperimento dalyviai padarė didelę pažangą. Perklausoje jie padainavo ir kaip solistai, ir paskui kaip choras, o jam dirigavo profesorius Anicetas Arminas. Ir ką gi, vėl ta pati kompanija sudirbo mus, apkaltino, kad sugadinome chorą. O juk ėjo kalba, kad Noreika irgi norėjo kurti teatre studiją, kurioje su choristais dirbtų vokalo pedagogas. Bet, matyt, tiesiog nenorėta, kad tuo pedagogu būtų Vacys.

Dabar praėjo šitiek metų ir teatre choristų vokalo pedagoge dirba Vaclovo mokinė Jolanta Čiurilaitė.

Džiaugiuosi, kad teko laimė dirbti su Vaclovu. Patyrėme ir šilto, ir šalto, ir neteisybių, ir bėdų, tačiau kokių būta stiprių kūrybos akimirkų!

Kodėl jo daliai kliuvo tiek pasipriešinimo? Pirma, jis nemokėjo lankstytis, prisitaikyti. Antra, jis šventai tikėjo savo vokaline mokykla ir troško, kad visa Dainavimo katedra konservatorijoje laikytųsi tos pačios krypties, kad nebūtų stilistinio ir metodinio margumyno. Nėra tokios metodikos, kuri vadinasi „dainuok kaip aš“. Bet buvo tokių pedagogų. O Vaclovas norėjo, kad katedroje būtų vienminčiai, na, bent lojalūs. Ir dėl to jis labai stengėsi: aprūpindavo reikalinga literatūra kitus pedagogus, kviesdavosi pasitarti. Sveikatos tai jam nepridėjo. Sykį per katedros posėdį susmuko. Ir jeigu ne mūsų balso stygų daktarė Violeta Budrienė, kurią aš tučtuojau išsigandęs pakviečiau ir kuri turėjo nitroglicerino, tai nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę. Po to greitoji išvežė jį į ligoninę.

Vaclovas vokalo klausimais buvo aukštos klasės profesionalas, turėjo savo nuomonę ir galėjo ją pagrįsti. Ir staiga kažkas sako, kad tai nesąmonė, išsigalvojimai… Kaip reikėjo jaustis? Argi tokiems žmonėms buvo tada lengva? Tačiau jis žinojo savo vertę ir visada gynė savo tiesą. Bendri darbo su Vaclovu metai – laimingiausias mano gyvenimo tarpsnis.

2014 m. sausis

Ištrauka: sud. Jūratė Katinaitė, „Karalių kuria aplinka: operos artistas Vaclovas Daunoras“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2018, p. 182-196)

„Karalių kuria aplinka“ 2018 m. išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla. Knygą įsigyti galite elektroninėje parduotuvėje 2di.lt arba 2di pardavimo vietose.

Fotografijos iš knygos „Karalių kuria aplinka: operos solistas Vaclovas Daunoras“