Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos nuotr.
Jeanas-Paulis Sartre’as (1905–1980) – prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas, ilgametis garsios feministės, filosofės ir rašytojos Simone de Beauvoir draugas. Rašytojas laikomas vienu iš žymiausių XX amžiaus egzistencialistų. 1938 m. pasirodęs romanas „Šleikštulys“ („Vaga“, 2013) yra laikomas egzistencializmo manifestu. 1964 m. Sartras atsisakė jam skirtos Nobelio literatūros premijos.
Rašytojas iki gyvenimo pabaigos tikėjo komunizmo idėjomis, skelbdamas egzistencializmo filosofiją pabrėždavo, kad pokytis gali įvykti tik kolektyviai – vienas žmogus negali nieko pakeisti, tačiau kartu yra moraliai atsakingas už viską, kas vyksta. Tokia nelygiavertė asmens kova, beprasmis maištas įkvėpė Sartre’ą kurti ne tik egzistencinius romanus, bet ir absurdo apsakymus („Siena“), kuriuose išryškinama, kokie absurdiški gali būti žmonių veiksmai, šiems elgiantis tik racionaliai (vadovaujantis aukštesnėmis taisyklėmis, biurokratija). Absurdo suvokimas palaikė ilgametę Jeano-Paulio Sartre’o ir Albert’o Camius draugystę, deja, nutrūkusią, kai pastarasis išsižadėjo komunizmo idėjų (1951 m.).
Grįžtant prie 1938 metais pasirodžiusio romano „Šleikštulys“, reikia paminėti, kad tai knyga, kurią būtina perskaityti jaunam; tai knyga apie asmenybės pokytį (pabudimą), apie savos egzistencijos pajautimą ir bandymą tai priimti, įsileisti šį pojūtį, kuris pagrindiniam knygos veikėjui atrodo kiek gėdingas:
Juk gyvenu be rūpesčių, – pinigų į valias, nei viršininko, nei žmonos, nei vaikų; tik tiek, kad pastebėjau egzistuojąs. Tačiau šis rūpestis toks miglotas, toks metafizinis, kad man jo gėda.
„Šleikštulys“ – Sartre’o manifestas, naujosios, egzistencialistinės filosofijos, prie kurios kūrimo jis daug prisidėjo, įgyvendinimas praktiškai. Sukūręs Antuano Rokanteno, žmogaus, siekiančio absoliučios laisvės, personažą, kuris, metęs istoriko darbą koledže, pasiduoda visa apimančiam šleikštulio jausmui, rašytojas, pasinaudodamas dienoraščio forma, rodos, ne tik be didesnio vargo išdėstė savo egzistencialistines idėjas, bet ir parodė kelią, kuriuo turi nueiti Antuanas iki savo egzistencijos suvokimo. Rašydamas dienoraštį vyras apmąsto istorijos, individualios patirties, humanizmo, subjekto-objekto bei prasmės sąvokas, kaip jos veikia visuomenėje ir kaip jos turėtų veikti Antuano, bręstančio egzistencialisto, nuomone.
Egzistuoti reiškia tiesiog būti; esybes galima pamatyti, galima atrasti, bet išmąstyti – niekada. Manau, kai kurie žmonės tai supranta, tik mėgina įveikti šį sąlygiškumą prasimanydami savaimingą, neišvengiamą būtį <…> Pasaulyje visa kas yra nemotyvuota, – šis parkas, miestas ir aš pats. Kai šitai suvoki, supykina ir ima mirguliuoti akyse <…> Visos esybės užgimsta be priežasties, gyvena vien iš silpnumo ir miršta atsitiktinai.
Tas gyvenimas, kuriame niekas nėra atsakingas už tavo egzistenciją, kelia šleikštulį ir svaigulį – suvokimas, kad kiekviena būtybė gyvena nes negali negyventi, užplūsta dienoraščio puslapius.
Apskritai, „Šleikštulys“ yra sunki knyga (taip, tenka pavartoti šį neoriginalų apibūdinimą). Sunki ji ne dėl savo struktūros ar filosofinių patirčių, bet dėl to, kad Antuanas nusiveda tave kartu – knygos nuotaika įsismelkia į skaitytojo (pa)sąmonę ir nepaleidžia niūrumas ir silpnumas – kone imi išgyventi Antuano šleikštulį ir egzistencijos perteklių:
Aš laisvas: nebėra jokios prasmės gyventi, – visa, ką išmėginau, žlugo, o daugiau nieko nesugalvoju <…> Aš stoviu vienas baltoje gatvėje tarp sodų. Vienas ir laisvas. Tik ši laisvė kažkuo panaši į mirtį. <..> Gyvenimas liko praeityje <…> Valgysiu, miegosiu, miegosiu, valgysiu. Lėtai, pamažėle egzistuosiu kaip šie medžiai, šis vandens kalnelis, kaip raudonas suoliukas tramvajuje.
Nuo „Šleikštulio“ sunku atsiplėšti; nors tai pirmasis Sartre’o grožinis kūrinys, tačiau stiliaus stokos, įvaizdžių ir scenų nereikalingumo, daugžodžiavimo romanui negali prikišti. Jei ne sunki, kiekvieną puslapį sutepusi šleikštulio būsena, Antuano dienoraštį skaityti būtų vienas malonumas: pasakojama žodingai, o sakiniai tarp akių plaukia lyg nesustabdoma upė.
Romanas stipriai paveikė tokių rašytojų kaip Samuelis Beckettas, Williamas S. Burroughsas, Henry Milleris, Orhanas Pamukas kūrinių idėjinius laukus, tad jei mėgstate šiuos vėlesnius postmodernius balsus, neabejotinai turite perskaityti ir jų kūrybą įkvėpusį „Šleikštulį“, kuris neleis ramiai užmigti, kol nebaigsite egzistencinės kelionės.
„Poviliukas rekomenduoja“ – tai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos rubrika, kurioje kasdien skelbiamos išsamios knygų recenzijos. Jas rengia literatūrologė, ŠAVB kultūrinių renginių organizatorė Roberta Stonkutė. Daugiau recenzijų rasite čia.
