Lankytinos vietos netoli Kauno.
Ko gero, dauguma pritars, kad Kaunas tikrai turi kuo didžiuotis: čia galima rasti puikių modernistinės architektūros pavyzdžių, pasigrožėti senamiesčiu, pasivaikščioti po žalius slėnius. Visgi retai susimąstome, kad Kaunas dar ir puikus strateginis taškas norintiems pamatyti mažiau žinomus (visai be reikalo) Lietuvos objektus. Vienuolynų likučiai, legendomis apipinti kaimai, piliakalniai ir aiktelėti priverčiantys upių šlaitai – visa tai galima rasti maždaug valandos kelio atstumu nuo laikinosios sostinės.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. balandžio 24 d. portale vilniausgalerija.lt
10. Molavėnų piliakalnių kompleksas
Kompleksas įsikūręs Šešuvies upės slėnyje (kraštovaizdžio draustinyje), kurį tikrai išraiškingai suformavo ledynmetis. Žaismingai pabirusius įtvirtinimus iš trijų pusių supa ne tik upė, bet ir pelkėta pieva, kurias galima kirsti specialiu mediniu taku, aplankant piliakalnius, Jaujupio upelį, mitologinį Skirtinių akmenį ir šimtmečius skaičiuojantį Molavėnų ąžuolą, kuris, mokslininkų teigimu, yra buvusios šventos girios paskutinis palikuonis. Tik kirskite stebuklingą „portalą“ – piliakalnius supantį upelį – ir pajausite, kad tai vieta, kurią galima tyrinėti valandų valandas, užsimirštant, kuriame šimtmetyje, o gal net tūkstantmetyje esate.
A. Pališkio / VšĮ „Atrask Raseinius“ nuotr.
A. Pališkio / VšĮ „Atrask Raseinius“ nuotr.
Nuostabiausia, kad įdomios veiklos Molavėnuose galima rasti ir šiandien. Tai išskirtiniai istoriniai, muzikiniai, etnokultūros renginiai, kurių metu unikali Molavėnų „sala“ atgimsta vėl ir vėl iš naujo. Vienas gražiausių pavyzdžių – 2018 metais čia įvykęs festivalis „Mėnuo Juodaragis“, kurio metu Molavėnams skriejo komplimentai nuo svečių iš viso pasaulio.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
9. Dominikonų vienuolynas ir Paparčių kaimas
Kad Lietuvoje rastum stebuklų, nebūtina ieškoti paparčio žiedo. Galima rasti… ir patį papartį! O tiksliau – Paparčių kaimą, kuriame dar žiba didingas LDK palikimas – dominikonų vienuolyno likučiai. Legendų apie turtingąjį vienuolyną niekuomet netrūko: pasakojama ir apie link Kernavės nutiestus tunelius, ir tarpukariu šiuose tuneliuose moksleivių rastą lobį, ir apie tariamai atkastas vienuolių vyno statines.
Dominikonų vienuolyno vartai | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Paparčių bažnyčia | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Lankanti šį objektą rekomenduojama pamatyti ir Paparčių bažnyčią bei Paparčių piliakalnį. Nors Žiežmaros upelio krante ir pakankamai netoli Neries pūpsantis piliakalnis sistemingai netyrinėtas, yra spėjimų, kad ant jo stovėjusi reikšminga pilis. Na ir pabaigoje – jau mūsų laikų Paparčių pasididžiavimas, Lietuvos stojimo į Europos sąjungą dešimtmečiui (2014 m.) sodintas miškas, ošiantis visai šalia aprašyto piliakalnio ir vienuolyno. Kiekvieną rudenį meistriškai susodintos skirtingos medžių rūšys nusidažo taip, kad iš viršaus matosi milžiniški geltoni Gedimino stulpai.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
8. Darsūniškis
Nors Nemunas per Lietuvą teka net 359 kilometrus, aiškiau įsivaizduojame tik kelias jo atkarpas: Druskininkus, Alytų, Birštoną, Kauną, Veliuoną, Jurbarką… O kas slypi tarp šių didesnių miestų? Aplankykite Darsūniškį – nedidelį, palei Nemuną ištįsusį miestelį, kurio „netyčia“ nepravažiuosite niekad – jis tiesiog yra „galutinė stotelė“.
Darsuniškio varpinė | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Darsuniškis | Giedrės Streikauskaitės nuotr.
Į Darsūniškį įvažiuojant nuo Kruonio pusės „įsileidžia“ Šv. Agotos vartai, nuo Užugirėlio – Šv. Kazimiero, o nuo Jiezno – Šv. Jurgio (būtent šie – Šv. Jurgio – vartai pastatyti vėliausiai – apie 1910 m., miesteliui plečiantis jau tolyn nuo Nemuno). Miestelyje kadaise stovėjo ir Darsūniškio pilis, kuri veikė kaip vienas iš Panemunės gynybinės sistemos atraminių punktų. Manoma, kad šiose apylinkėse, netoli Nemuno, turėjo stovėti ir dvaras. Šiandien Darsūniškyje galima pamatyti miestelio bažnyčią bei paragauti Liutikos šaltinio mineralinio vandens.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
7. Kazlų Rūda
Kazlų Rūdos miškai – trečias pagal dydį Lietuvoje miškų masyvas. Dalį XVIII a. atvykėlių į šį kraštą atviliojo požemių turtai – pelkių rūda, kurios buvo gausu čia plytinčiose pelkėse. XX a. žvilgsniai vėl nukrypo po žeme: apylinkėse aktyviai veikė Tauro apygardos partizanai. Šiandien aplankyti galima Altoniškių miško žeminę (lengvai pasiekiama nuo informacinės rodyklės kelyje Kaunas – Griškabūdis), Papiškės-Novos žeminę Zapyškio seniūnijoje, Rūdšilio partizanų žeminę šalia Novairaisčio.
Filmo „Žvangantis miškas“ akimirkos.
Filmo „Žvangantis miškas“ akimirkos.
Vos 8 kilometrai nuo Rūdšilio partizanų bunkerio net iš tolo klega Novaraisčio ornitologinio draustinio gyventojai – čia yra vienas didžiausių Europoje gervių būriavimosi taškų, peri juodieji baubliai, gulbės giesmininkės, pilkosios žąsys, tetervinai, juodieji gandrai ar net jūriniai ereliai. Nors šio krašto miškais su didžiausiu malonumu galima klaidžioti ir savarankiškai (pavyzdžiui, ieškant rudmėsių), norintiems vienu metu nušauti kuo daugiau zuikių, galima rinktis Kazlų Rūdos pažintinį miško taką. Vaikus čia nudžiugins mediniai šernai ir kiti gyvūnai, o suaugusiems pagaliau bus atskleista paslaptis apie jau minėtas „rūdas“.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
6. Rumšiškės
Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse yra lankęsis ar bent jau žino apie jį kiekvienas. Tačiau ne visi svečiai pasmalsauja, ką galima pamatyti pačiame Rumšiškių miestelyje, iš pirmo žvilgsnio gana moderniame, tačiau, iš tikrųjų, tiesiog išvilktame iš vandens prieš 60 metų.
Pavyzdžiui, Aštragas – tai išnykęs ir taip pat užlietas kaimas, buvęs į vakarus nuo Rumšiškių. Kokalnis – apsemtas legendinis Rumšiškių kalnas (manoma, kad piliakalnis). Medinė, mistinė, „Dievo akimi“ pasipuošusi Rumšiškių bažnyčia (1860 m.) – vertingas lietuvių liaudies architektūros pavyzdys. Būtent todėl, prieš užliejant Rumšiškes, vietinė bendruomenė, paveldosaugininkai ir tuometinis Rumšiškių klebonas Jonas Žemaitis darė viską, kad būtų leista bažnyčią perkelti į naująsias Rumšiškes. Šiaip ne taip susitarus, bažnyčia buvo išardyta iki rąstų, užvežta ant kalno ir vėl surinkta. Visai šalia iškeltosios Rumšiškių bažnyčios stovi ir kartu išgelbėta varpinė bei jau seniau ant kalno stovėjusi Šv. Antano koplyčia.
Rumšiškės | Puslapio pixabay.com nuotr.
Rumšiškių bažnyčia | Rūtos Vyžintaitė – Lajienės nuotr.
Lankantis Rumšiškėse būtina pasivaikščioti Kauno marių pakrante: būtent čia nuo aukštų smėlio skardžių atsiveria plačiausi vaizdai į buvusį Nemuno slėnį.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
5. Dubysos regioninis parkas
„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, / Miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“, – šias kadaise Maironio parašytas eilutes, atrodo, mokame puikiai. Dubysos charakteris labai dvejopas. Viename jos krante – statūs, miškingi, kone tiesiai į vandenį besileidžiantys šlaitai, kitame – ilgesingi slėniai, vietomis pabarstyti jaukiomis trobelėmis. Būtent „slėnių puse“ ir vingiuoja „Maironio kelias Padubysiu“, kurį drąsiai galima vadinti viena gražiausių trasų Lietuvoje. Rūke paskendusios pievos, upės vingiai ir tik subtilus žmogaus prisilietimas kuria sustingusio laiko pojūtį: lakesnės vaizduotės savininkui gali pasirodyti, kad atsidurta kokiam Apučio apsakyme ar to paties Maironio eilėraščiuose.
Raseinių TIC nuotr.
Raseinių TIC nuotr.
Be abejo, Dubysa juose minima neatsitiktinai: visai šalia, Bernotuose, yra Maironio tėviškė. Simboliškai sekant Maironio ir jo kūrybos pėdsakais visą trasą keliautojus lydi Maironio eilėraščių posmai: telieka apsidairyti ir ieškoti jiems gyvosios iliustracijos! Nors šis objektas nuo Kauno nutolęs kiek daugiau nei kitos sąrašo vietos, nuoširdžiai tikime, kad mašinoje praleistas laikas atsipirks jau po pirmųjų pasivaikščiojimo minučių.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
4. Šilavoto davatkynas
Šilavoto Davatkynas – daugiau nei šimtmetį gyvavęs neformalus moterų „vienuolynas“, kuriame glaudėsi pamaldžios moterys, vietinių nepiktai vadintos „davatkėlėmis“. Žinoma, čia nepamatysite nei solidžių mūro sienų, nei kitų vienuolynams būdingų akcentų – vietoje to dailaus miško papėdėje pūpso kelios senutės, it pasakose mažytės trobos ir išpuoselėtas kiemas. Nuo pat 1895 m. iki 1999 m. šioje vietoje glaudėsi vietinės moterys, nusprendusios savo likusį gyvenimą sieti su Dievu. Vienos iš jų buvo našlės, dar kitos – apsisprendusios nekurti šeimos, tačiau tam tikra prasme jos sukūrė kur kas didesnę šeimą – tai visi žmonės, kurioms jos padėjo per beveik šimtą Davatkyno gyvavimo metų.
Šilavoto Davatkyno muziejaus archyvo nuotr.
Viktorijos Bielevičienės nuotr.
Davatkyno patirtis prasideda kur kas anksčiau, nei į jį patenkame. Kad tai pajaustume, labai svarbu į Davatkyną atvykti ne automobilių keliuku (į kurį nukreipia rudoji rodyklė), o atkulniuoti pėsčiomis nuo Šilavoto bažnyčios šventoriaus – visas kelias papuoštas išraiškingais liaudies meno koplytstulpiais. Šiandien Davatkynas yra ne tik vienas įdomiausių krikščionybės raidos Lietuvoje pavyzdžių, bet ir nuostabiai jauki vieta ieškantiems praėjusių amžių dvasios: mažytėse trobelėse vis dar spindi Davatkyno gyventojų austos staltiesės, o langų atspindžiuose – nuostabūs, šiandien jau beveik išnykę darželiai.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
3. Punios šilas, Nemuno kilpų regioninis parkas
Aukščiausias Lietuvoje medis, įspūdingi upės skardžiai, juodieji gandrai, partizaninis bunkeris bei kiti žmogaus ir gamtos stebuklai laukia Punios šile – Nemuno kilpų regioninio parko oazėje. Nors Nemunas dažniausiai asocijuojasi su žemais smėlėtais krantais ar jaukiais žaliais slėniais, tačiau būtent čia, Alytaus ir Kauno rajonų sandūroje, didžiausia Lietuvos upė parodo visą savo charakterį augindama įspūdingus skardžius.
Beveik iš visų pusių Nemuno apsuptas Punios šilas kažkuria prasme izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio: čia spengia tyla, čia nėra jokio eismo, čia dienų dienom neapsilanko žmonės (kai kurie miško kvartalai neliesti net 50 metų, o kitus saugo rezervatai). Besidomintiems istorija verta aplankyti ir partizaninio karo ženklus – Dainavos apygardos partizanų štabo bunkerį.
Punios šilas | Rūtos Vyžintaitės-Lajienės nuotr.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
2. Lašinių piliakalnis
Lašinių piliakalnis – puikus pavyzdys vietos, kur susijungia gamtos ir žmogaus fantazija. „Arši“ upė Strėva buvo patogi vieta kurti įtvirtinimams, vienu jų tapo ir Lašinių piliakalnis, labiausiai garsus tuo, kad jame 1348 m. galimai vyko garsusis Strėvos mūšis ir stovėjo kryžiuočių užpulta ir sudeginta Strėvos pilis.
Nežinant šios didingos istorijos, Lašiniuose nesunku apsigauti: ieškant piliakalnio nuo Lašinių kaimo ir pasiekus jį per mišką, gali pasirodyti, kad piliakalnis – miniatiūrinis. Tačiau nepasiduokite ir ženkite toliau: netrukus atsidursite ant įspūdingo Strėvos šlaito, kuris atveria visai kitus piliakalnio mastelius ir didybę. Piliakalnio pašonėje galima pasivaikščioti Strėvos konglomeratu, kuriame rasite ir uolų, ir olų, ir urvų ir net suakmenėjusį „Lašinių paltį“ – taip pramintas didžiausias konglomerato luitas.
Rasų šventė prie Lašinių piliakalnio | Andrejaus Tomenko nuotr.
Apžvalgos pabaigoje – objekto perliukai (o tiksliau – gintariukai). Jie slepiasi dar viename objekte – taip pat šalia piliakalnio ir konglomerato esančioje Strėvos atodangoje. Be gintaro gabalėlių smėlėtuose atodangos šlaituose laikas nuo laiko aptinkama ir kitų stebuklų: tai į Raudonąją knygą įrašytos gaurabitės (kamanes primenančios bitės) ir retas, spalvingas, bene gražiausias Lietuvos paukštis – tulžys.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
1. Upninkai
Kažkuria prasme, tai tiesiog slaptas pasaulis, įrėmintas Neries ir Šventosios slėnių, kurį pamato nebent tie, kurie šiuose kraštuose turi „babą“ ar netyčia nuklysta, ieškodami nuotykių vandens keliais. Nors Upninkų kaimas visai nedidelis (gyvena vos 700 gyventojų), nesunku pajausti jo išskirtinę aurą, kuri užkoduota jau Upninkų pavadinime ir net herbe: kaimo apylinkes supa galybė didesnių ir mažesnių upių.
Mažai paliesti slėniai, miškai ir autentiškos po juos pabirusios sodybos čia padeda pamažu pamiršti, kuriame amžiuje keliauji: galbūt taip viską laike „užkonservavo“ ir net trys seniūnijos teritorijoje esantys draustiniai (Upninkų valstybinis botaninis, Lietuvos valstybinis hidrografinis ir Šventosios valstybinis ichtiologinis). Savotiškai „užkonservuota“ ir klasicistinės manieros Upninkų bažnyčia: tai vienintelis toks senas, per Upninkus siaubusius gaisrus išlikęs pastatas.
Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvė | Jonavos TIC nuotr.
Upninkų bažnyčia | Jonavos TIC nuotr.
Nuo Upninkų miško keliuku leiskimės palei Šventąją: tarp medžių pakrantėse šmėžuoja jaukios medinės sodybos, o rodyklė į Partizanų mūšio (1949 m.) vietą sufleruoja įtemptą šio miškingo krašto istoriją. Nepamirškite aplankyti ir kiek toliau stovinčią Perelozų Viešpaties Kryžiaus sentikių cerkvę – vieną svarbiausių objektų Lietuvos sentikiams.
Daugiau apie objektą skaitykite čia.
Linkime (iš naujo) atrasti gražiausius Lietuvos kampelius! Daugiau apie įvairius šalies objektus skaitykite čia.
