Dame Zaha Mohammad Hadid gimė Bagdage, Irake. Ji augo pasiturinčioje šeimoje: tėtis buvo pramonininkas bei dalyvavo politikoje, o mama buvo menininkė. Viename interviu Z. Hadid užsiminė, kad menu apsupta vaikystė ir kelionės po pietų Iraką prisidėjo prie jos susidomėjimo architektūra.
Būsima architektė studijavo matematiką Amerikos Beiruto universitete, o 1972 m. persikėlė į Londoną, kur mokėsi Architektūros Asociacijos mokykloje. Jau tuomet Z. Hadid išsiskyrė novatoriškomis bei netikėtomis projektų vizijomis. Jos dėstytojas architektas Elia Zenghelis, su kuriuo Z. Hadid kurį laiką bendradarbiavo, architektę vadino išskirtiniausia visų laikų mokine. 1979 m. Zaha Hadid Londone atidarė savo architektūros įmonę „Zaha Hadid Architects“.
Z. Hadid stilius gerokai skyrėsi nuo jos amžinininkų, tad architektės idėjos kone iškart sulaukė daug dėmesio. Vis dėlto pirmaisiais savo darbo metais architektei, net ir laimėjus ne vieną konkursą, nepavyko savo projektų paversti realybe. Ilgainiui menininkė buvo praminta „popieriaus architekte“ – jos sudėtingos avangardiškos idėjos visuomet likdavo tik brėžiniuose… Beje, pastarieji būdavo tokie detalūs ir spalvingi, kad juos parodose pradėjo eksponuoti įvairūs muziejai, spausdino architektūros žurnalai – įsivyravo nuomonė, jog Z. Hadid projektai greičiau prilygsta meno kūriniams, nei realių statinių vizijoms. Nepaisant to, Z. Hadid pradėjo dėstyti architektūrą įvairiose mokslo įstaigose, įskaitant ir gerai žinomus Kembridžo, Harvardo, Kolumbijos universitetus.
Savo pirmąjį projektą Zaha Hadid įgyvendino 1993 m. Vokietijoje – čia buvo pastatyta „Vitros“ priešgaisrinė stotis. Ilgainiui kūrėjos įgyvendintų projektų tik daugėjo, o jų svarba augo. Londono vandens sporto centras, MAXXI muziejus Romoje, Guangdžou operos teatras ir dešimtys kitų projektų architektę pavertė viena iškiliausių laikmečio kūrėjų.
Jos architektūros stilių sunku priskirti vienai kategorijai: vienų Hadid buvo vadinama dekonstruktyvizmo atstove, kitų – abstrakcioniste ar neo-futurizmo kūrėja. Visgi pati Hadid savęs nepriskyrė jokiai mokyklai ar srovei, o tai, ko gero, ir yra svarbiausia. Praminta „kreivių/linkių karaliene“, Zaha Hadid pasaulį stebino neapibrėžtomis geometrinėmis formomis, žaidė su perspektyvomis ir kampais, o sunkias ir, iš pažiūros, nepaslankias medžiagas ji paversdavo lanksčiomis ir lengvomis.
Privalu paminėti ir tai, kad vėlesniais karjeros metais Z. Hadid kalbėjo apie tvarumą, teigė, kad architektai gali pasiūlyti ne vieną sprendimą dabartinėms pasaulio problemoms. Geriausiai žinoma dėl architektūrinių dizainų, Z. Hadid taip pat kūrė baldus ir juvelyriką (bendradarbiavo su tokiais vardais kaip „Bulgari“ ar „Atelier Swarovski“). Tiesa, kaip ir visiems kūriniams, taip ir Zahos Hadid projektams teko ne tik pagyrų, bet ir kritikos – kai kurios jos kurtos erdvės buvo vadintos nepatogiomis, neužtikrinančiomis gero matomumo lankytojams ir t.t.
Architektė atvirai kalbėjo apie tai, kad moteriai įsitvirtinti vyrų dominuojamame architektūros lauke – sudėtinga. Ji ragino moteris pasitikėti savo jėgomis ir tikėjo ateitimi. Architektė pasaulį paliko 2016 m., būdama 65-erių.
Šiandien architektės pradėtą darbą tęsia jos įkurta „Zaha Hadid Architects“ studija, įgyvendinusi virš 900 projektų net 44 pasaulio šalyse. Jau kelis dešimtmečius „Zaha Hadid Architects“ yra viena išradingiausių ir dinamiškiausių architektūros įmonių, subūrusi 400 savo srities profesionalų.
Kviečiame susipažinti su žymiausiais architektės projektais.
Tai – pirmasis įgyvendintas architektės projektas. Jis buvo sukurtas „Vitros“ baldų projektavimo ir gamybos įmonės kompleksui, kai įmonėje kilęs didžiulis gaisras privertė susimąstyti apie gaisrinės stoties įrengimą.
Stotis pasižymi aštriais kampais ir ilgomis, siauromis plokštumomis, neleidžiančiomis statiniui paskęsti tarp kitų gamyklos pastatų. Mačiusius bent vieną architektės projektą nenustebins faktas, kad viduje stotis atrodo nemažiau vaizdingai, o akylesnius lankytojus stebina keliais optiniais triukais. Šiandien šis pastatas naudojamas kaip parodų erdvė.
Phaeno mokslo centro pastatas hipnotizuoja tikrąja to žodžio prasme. 154 m betoninė konstrukcija, stovinti ant „polių“, atrodo išties įspūdingai ir, iš pirmo žvilgsnio, paneigia visus fizikos dėsnius. Atradimai lankytojų laukia ir viduje – neįprasti kambariai, „tekančios“ formos ir galybė kitų detalių priverčia suabejoti realybe ir naujai pažvelgti į architektūros galimybes ateityje.
Pati architektė teigė, kad šis projektas pareikalavo labai daug jėgų ir pastangų.
MAXXI – pirmasis Romos muziejus, skirtas vien tik šiuolaikiniam menui ir žymiausiems Italijos XXI amžiaus kūriniams.
Pastatas (idėja atrinkta net iš 273 kitų architektų pasiūlymų!) laikomas vienu svarbiausių ir, neretai, pačiu geriausiu architektės darbu. Pasitelkdama neįprastas geometrines formas ir išdėstymą, architektė sukūrė į Romos Flaminio rajoną unikaliai įsiterpiantį pastatą, įspūdingą tiek savo išore, tiek interjeru. Iš pirmo žvilgsnio masyvus statinys viduje stebina savo erdve, šviesumu, į sales vedančiais vingiais bei stiklo (stogas), plieno (laiptai bei kolonos) ir betono (sienos) deriniu.
Guangdžou operos teatras puikiai dera su aplinkiniais pastatais ir šalia tekančia upe. Pastato idėja kilo stebint gamtos ir architektūros darną, architektę įkvėpė upės šlaitai ir erozijos paveikta jų transformacija. Operos teatrą įdomu apžiūrėti iš skirtingų pusių – Zaha Hadid ir šiame projekte žaidė su perspektyvomis, matymo kampais ir erdvėmis, visai vietovei suteikdama judesio, kismo jauseną. Svarbu nepamiršti, kad šis pastatas apima net 70,000 kvadratinių metrų!
„Galaxy SOHO“ – Pekine esantis kompleksas, glaudžiantis įvairius biurus, parduotuves, kavines ir kitas pramogų vietas. Šis projektas buvo įkvėptas tradicinės kinų architektūros, o ypač – jai būdingų vidinių kiemų, sukuriančių nesibaigiančių erdvių pojūtį. Iš keturių dalių sudarytas pastatas jungiasi tiltais, praėjimais ir aikštelėmis.
Nors šis projektas buvo įvertintas architektų bendruomenės, ne visiems patiko tai, kaip pastatas įsipaišo į tradicinį Pekino urbanistinį kraštovaizdį.
„Galaxy SOHO“ buvo pirmasis iš penkių sėkmingų „Zaha Hadid Architects“ ir „SOHO China“ projektų.
Šio pastato viziją, kaip galima nuspėti iš jo funkcijos, įkvėpė judantis vanduo ir jo geometrija. Iš tiesų, pažvelgus į pastato stogą, galima nesunkiai įsivaizduoti kylančią bangą. Sporto centras buvo naudojamas 2012 m. Olimpinių ir Paralimpinių žaidynių metu – tuomet prie pastato konstrukcijos buvo prijungti laikini „sparnai“, sukūrę 15,000 papildomų vietų. Po žaidynių jie buvo nuimti.
Nors pastatą „The Guardian“ įvertino „didingiausia Olimpinių žaidynių erdve“, projektas kritikos susilaukė dėl savo kainos – centrui išleista tris kartus didesnė suma, nei planuota.
Nuo nepriklausomybės atgavimo 1991 m., Azerbaidžanas itin daug investavo į Baku miesto infrastruktūros vystymą ir modernizaciją. Heydaro Alyjevo centras – vienas iš keleto sostinėje pastaraisiais dešimtmečiais išdygusių statinių. Teigiama, kad projektuojant šį kultūros ir konferencijų centrą, buvo visiškai atsisakyta aštrių kampų ir tiesių linijų.
Tekančios, susiliejančios erdvės bei veržlūs vingiai būdingi ne tik Zahos Hadid kūrybai, bet ir paties regiono architektūrinėms tradicijoms.
„The Serpentine North Gallery“ – antroji meno erdvė, kurioje Zaha Hadid savo idėjas derino su seniau pastatytomis konstrukcijomis (anksčiau pastato dalyje laikytas parakas, jis buvo pritaikytas kariniam naudojimui). Pastatui būdingi architektės mėgstami vingiai, jis išsiskiria dideliais stoglangiais, praleidžiančiais dienos šviesą į pastato vidų.
Antverpenas – vienas didžiausių Europos uostų. 2007 m. uoste plečiantis veikloms ir augant darbuotojų skaičiui, atsirado poreikis didesnei ir tvaresnei konstrukcijai. Taip ant senojo uosto pastato „nutūpė“ nauja Z. Hadid konstrukcija, primenanti laivą. Tai – ne tik vienintelis valdžios reikmėms skirtas pastatas architektės sąraše, bet ir vienas paskutiniųjų jos įgyvendintų projektų. Architektės vardu pavadinta priešais pastatą esanti aikštė.
Karaliaus Abdulos naftos tyrimų ir mokslo centras – ne pelno siekianti institucija, vykdanti nepriklausomus tyrimus. Šis Zahos Hadid ir komandos suprojektuotas pastatas itin daug pagyrų pelnė dėl savo tvarumo ir apgalvotų sprendimų. Pavyzdžiui, pastato formos saugo viduje esančius žmones nuo vietovės klimatui būdingo karščio bei ryškios šviesos, o pastato statybai naudota daugybė perdirbtų medžiagų.