Kairėje – Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė, ~1902 m. / Dešinėje – Sofija Ivanauskaitė | A. Jurašaičio nuotr., ~1880

Vilnius – ypatingas, daugiakultūris, įtraukiantis miestas. Su juo dalį gyvenimo susiejo daugybė žymių lietuvių ir pasaulio menininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų. Apie juos ir jų ryšį su sostine knygoje „Vilniaus vardai“ rašo poetas, publicistas, literatūros tyrinėtojas Tomas Venclova. „Vilniaus galerija“ dalinasi ištrauka (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius pristato rašytojas Sofiją Ivanauskaitę-Pšibiliauskienę (1867–1926) ir Mariją Ivanauskaitę-Lastauskienę. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Lazdynų Pelėda (tikr. Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867–1926) ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872–1957), seserys lietuvių rašytojos. Jų raštus įprasta laikyti viena visuma, kartais sunku ar neįmanoma atskirti, kuriai seseriai kas juose priklauso. Toks dviejų autorių susiliejimas į vieną nedažnas pasaulio literatūros istorijoje.

Seserų tėvas Nikodemas Ivanauskas buvo žemaičių bajoras, literatas ir dailininkas. Namuose jos kalbėjo lenkiškai, bet iš tarnaitės ir aplinkinių vaikų išmoko lietuvių kalbą. Sofija nelaimingai ištekėjo už alkoholiko; palikęs žmoną su dviem vaikais, jis išvyko į Ameriką ir ten žuvo. Povilo Višinskio paskatinta, Sofija nuo 1898 m. bendradarbiavo lietuvių spaudoje. 1903 m. persikėlė į Vilnių, vertėsi siuvinėjimu, dirbo Petro Vileišio knygyne; knygyną uždarius, išvyko į Vievį, paskui — į Kauną. 1918 m. vėl gyveno Vilniuje, labai skurdo. Avėjo klumpėmis, vietoje pudros naudojo miltus, badavo, iš Lietuvių komiteto gautą maistą išdalydavo nelaimės draugėms (sužinojęs apie tai komitetas paskyrė ją savo įgaliotine). 1920 m. grįžo į gimtąjį Paragių kaimą netoli Tryškių, ten ir mirė.

Marija, penkiolikmetė išvykusi iš namų, gyveno Varšuvoje, Petrapilyje, Rygoje, dirbo siuvyklose, papuošalų dirbtuvėje, lenkų socialistų skaitykloje. 1903 m. ištekėjo už Vaclau Lastouskio. Su juo gyveno Vilniuje (1909–1917), bendravo su baltarusių literatais. Sofija vertė Marijos kūrinius iš lenkų kalbos į lietuvių, redagavo ir spausdino jųdviejų bendru slapyvardžiu. Išsiskyrusi su vyru ir palikusi Vilnių, Marija išvyko į nepriklausomą Lietuvą, ilgus metus gyveno Kaune. Po sesers mirties rašė lietuviškai, paprastai skelbė apsakymus ir apysakas savo pavarde.

Lazdynų Pelėdos kūryba realistinė, gana artima lenkų rašytojos Elizos Orzeszkowos prozai. Joje nestinga sentimentalumo ir melodramatizmo, bet kai kurie Lazdynų Pelėdos apsakymai laikomi klasikiniais. Sukėlė diskusiją Sofijos romanas Klaida (1909), polemizuojantis su 1905 m. revoliucijos idėjomis. Marijos kūriniai pasižymi išradingais (net detektyviniais) siužetais, ji laikoma feministinio sąjūdžio pirmtake Lietuvoje.

Skveras prie Visų Šventųjų bažnyčios pavadintas Lazdynų Pelėdos vardu, jame pastatytas Dalios Matulaitės darbo paminklas Lazdynų Pelėdai „Seserys“ (1991).