Hilarionas. „Baletas Žizel“ | Martyno Aleksos nuotr.
Mantas Daraškevičius – baleto solistas – primarijus, save išpildantis vaidmenimis skirtinguose spektakliuose Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje jau penkiolika metų. Jis taip pat bendradarbiauja su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. 2019 m. Mantas Daraškevičius įvertintas aukščiausiu Lietuvoje teatro meno apdovanojimu „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaidmenis: Birbantą Adolphe’o Adamo balete „Korsaras“, kurio choreografas Manuelis Legris LNOBT, įprasmindamas kūrinį bendradarbiavo su Jeanu-François Vazelle’iu ir Igoriu Zapravdinu, bei Zorbą Mikio Theodorakio balete „Graikas Zorba“, KVMT sukurtame choreografo Lorcos Massine’o. Šių patirčių akivaizdoje, su Mantu Daraškevičiumi kalbame apie baletą – jam ir jo.
Baletas atliepė mane
– Gerbiamas Mantai, kaip atėjote į baleto meną?
– Turiu būti labai dėkingas likimui, kad atsitiko taip, jog Petras Skirmantas – baleto primarijus – gyveno šalia manęs, ir aš su broliu buvome labai artimi draugai su jo sūnumis. Mes – bendraamžiai, lankėme tą pačią pradinę mokyklą ir buvome bendraklasiai. P. Skirmantas jau tada kažką manyje įžvelgė ir pasiūlė mano tėvams vesti mane mokytis baleto. Sudalyvavau atrankoje ir mane priėmė, taip atsidūriau Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje.
Buvau labai aktyvus vaikas. Kiek atsimenu ir kaip pasakojo mano pradinių klasių mokytoja, neturėjau kur dėti energijos. Labai džiaugiuosi, kad tiek P. Skirmantas, tiek mano tėvai sugebėjo rasti man terpę, į kurią įsiliejau ir galėjau realizuoti savo temperamentą, savo aktyvumą. Man visada patiko darbas su savimi, fizinis krūvis, užsibrėžto tikslo siekimas. Baletas labai atliepė šias mano savybes.
Mantas Daraškevičius | Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
– Nusakykite mokinio ir mokytojo santykį – koks jis turi būti, kad išsiskleistų baleto meno asmenybės talentas?
– Norėčiau prisiminti savo pedagogą Joną Katakiną – jis buvo nuostabus: ir labai jautrus, ir labai stiprus vienu metu. Aišku, mokymosi procesas buvo ilgas ir sudėtingas kurio aš, būdamas mokinys, iškart tinkamai nesupratau. Žiūrėdamas į praeitį, iš tikrųjų labai gailiuosi, kad būdamas mokinys nesugebėjau deramai įvertinti tos didžiulės pedagogų – Jono Katakino, Aleksandro Semionovo – dovanos. Jie sugebėjo perteikti žinias savo mokiniams – man! Praėjus jau daug metų, susiduriu su sudėtingomis profesinėmis situacijomis ir kartais atsimenu jų pamokas ir dabar jau iš tikrųjų pradedu įvertinti tai, ką jie diegė!
Iš tiesų šie du mano pedagogai visą save atidavė mokiniams, jais tikėjo ir pasitikėjo savimi mokymo procese, kurio metu ne tik skleidė baleto meno paslaptis, bet ir ugdė mus kaip žmones, kaip menininkus, asmenybes. Be galo tuo džiaugiuosi.
Virsmas savarankiška asmenybe – choreografinės patirtys
– Penkiolika metų LNOBT, o kokia buvo pradžia, kaip viskas atrodė tik atėjus į teatrą?
– Teatras ir mokykla iš tikrųjų labai skyrėsi. Visų pirma tuo, kad Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje pedagogai labai daug dėmesio skyrė kiekvienam mokiniui, dirbo su kiekvienu kūno raumenėliu, su kiekvienu kauleliu… Teatre sistema yra šiek tiek kitokia: tenai tau nėra skiriamas toks didelis dėmesys; teatre arba išmoksti mąstyti ir dirbti savarankiškai, arba paskęsti pilkoje masėje. Teatras yra virsmo savarankiška asmenybe, artistu vieta. Teatre reikėjo išmokti kritiškai mąstyti ir dirbti pačiam su savimi.
– Kuriuos vaidmenis ar darbus, kūrybines patirtis galite išskirti ir įvardinti didžiausiais iššūkiais, esminiais lūžio, virsmo taškais?
– Jeigu kalbėčiau apie kūrybines patirtis, tai per tuos penkiolika metų teatre labiausiai jaudinantis dalykas man buvo darbas su skirtingais choreografais. Jeigu mano tiesioginiai vadovai ne visada teigiamai vertindavo mano kritinį mąstymą ir klausimų uždavinėjimą, tai atvykę choreografai labai tai sveikindavo. Kiekvienas, su kuriuo turėjau laimės dirbti, savais metodais, šokio supratimu ir įėjimu į jį, labiausiai mane, kaip šokėją, kaip menininką, ir formavo. Po pedagogų mokykloje, teatre, choreografai vaidino didžiuosius vaidmenis mano artistiniame gyvenime.
„Procesas“. Martyno Rimeikio choreografija. Su Ernestu Barčaičiu | Martyno Aleksos nuotr.
Baletas „Korsaras“. Manuel Legris choreografija. Su Karolina Matačinaite | Martyno Aleksos nuotr.
Jurijus Smoriginas – pirmasis choreografas, parodęs man dėmesį kaip artistui; jis pakvietė mane dalyvauti savo baletuose „Idiotas“ ir „Karmen“. Pastarasis sukurtas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tai buvo dar pati mano karjeros pradžia. Iš tiesų J. Smoriginas suvaidino didelį vaidmenį, nes kai atėjau į teatrą, solinių vaidmenų dar visiškai neturėjau. Būtent J. Smoriginas, kaip choreografas, kažką manyje pamatė ir skyrė man vaidmenis, dirbo su manimi kaip su šokėju, ugdė mane. Man tuo metu tai buvo labai svarbu, nes dar neturėjau stipraus pasitikėjimo savimi. Tuo kertiniu momentu J. Smoriginas padėjo man ieškoti savęs, patikėti savimi; jis dalinosi patirtimi, mes kartu dirbome ir ėjome į priekį. Dėl to J. Smoriginui esu labai dėkingas.
Po Jurijaus Smorigino estafetę perėmė Anželika Cholina. Ji mane pakvietė į „Otelą“ ir įvedė į spektaklį „Tango in fa“, „Moterų dainos“ „Donkey Hot“ . Buvo labai labai smagu ir įdomu dirbti, ne tik šlifuoti judesių atlikimą, bet ir mokytis įprasminti kiekvieną judesį, spektakliuose susitikti ne tik su šokėjais, bet ir su aktoriais. Atsimenu, dirbdamas jos spektakliuose, susipažinau, kaip aktoriai kuria vaidmenis spektaklyje.
Taigi J. Smoriginas ir A. Cholina padėjo man žengti pirmuosius žingsnius scenoje, iš tiesų jie suvaidino labai didelį vaidmenį mano, kaip artisto, augimui.
Svarbus spektaklis – choreografės Didy Veldman „Karmen“ Lietuvos operos ir baleto teatre. Tame spektaklyje mano vaidmuo buvo paremtas ne tiek choreografiniu judesių atlikimu, kiek pantomima. Man labai patiko, nes man visada svarbu vaidybinė, būtent pantomiminė raiška spektakliuose. Šiame spektaklyje turėjau galimybę patirti ir pajausti, kaip galima atlikti vaidmenį nuo pradžių iki galo, paremtą visiškai ne choreografija, o dramine vaidyba – pantomima. Tai buvo labai įdomi ir jaudinanti patirtis.
„Karmen“. Didy Veldman choreografija | Martyno Aleksos nuotr.
Jau daug vėliau dirbau su choreografu Manueliu Legris spektaklyje „Korsaras“, kuriame įkūnijau Birbantą. Šis choreografas padėjo man ugdyti savo kūno greitį. Lorca Massine padovanojo man personažą vardu Zorba. Šis personažas yra man pats brangiausias iš visų todėl, kad tiek jo gyvenimo filosofija, tiek choreografinė leksika, man yra labai artima. Esu labai dėkingas Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kad galiu būti Zorba.
Kaip labai reikšmingą man choreografą įvardinčiau Itziką Galili. Jo spektaklyje „Amžinybė ir viena diena“ susidūriau su labai savitu požiūriu į šokį, jis man atskleidė, leido patirti visiškai naują santykį tarp manęs paties ir judesio, tarp manęs ir muzikos, tarp manęs ir supančios erdvės. Būtent I. Galili kūryba labiausiai suformavo mano, kaip choreografo pasaulėžiūrą. Visos šios kūrybinės patirtys yra labai svarbios.
– Kiekvienas jūsų vaidmuo pasižymi ypatingai ryškiu temperamentu, artistiškumu. Pasidalinkite, kaip įkūnijate, išpildote personažus?
– Vaidmenis kuriu daugiausiai remdamasis savo asmeniniu santykiu su choreografu. Man visada labai svarbu būtent choreografas, semiuosi iš jo inspiracijos, stengiuosi būti labai atidus, jautrus, empatiškas choreografui, girdėti kiekvieną jo žodį, dar daugiau – stengiuosi suprasti kiekvieną jo žvilgsnį, suprasti, kaip jis jaučiasi repeticijų salėje, scenoje ar būdamas kaip stebėtojas žiūrovų salėje.
Tai, ką pajaučiu, suprantu, stengiuosi transformuoti į tai, ką mes kartu kuriame. Iš tiesų, itin remiuosi ir kliaujuosi choreografu, stengiuosi, kad jis jaustųsi labai komfortiškai su manimi dirbdamas, kuo galėdamas siekiu padėti choreografui kurti santykį su manimi ir su visa trupe, labai aktyviai dalyvauju santykio kūrime. Tokiu nuosekliu darbu ir kuriu personažus, procese atrandu.
„Romeo ir Julieta“. Krzysztof Pastor choreografija | Martyno Aleksos nuotr.
– Personažo kūryba ir visas baleto šokėjo gyvenimas paremtas ir pagrįstas baleto pamoka, o nuolatinis trenažas yra šokėjo kasdienybė. Kas jums yra baleto pamoka ir repeticija?
– Baleto pamoka ir baleto repeticija iš tikrųjų yra du labai skirtingi dalykai. Pasakyčiau taip: kuo baleto šokėjas jaunesnis, tuo baleto pamoka turi būti svarbesnė jo dienotvarkėje, gyvenime; kuo artistas tampa brandesnis, tuo jis pats jaučiasi labiau išsipildęs ne pamokoje, o būtent repeticijoje ir po to spektaklyje. Kuo toliau einame šiuo keliu, tuo repeticijos tampa svarbesnės. Nors labai sudėtinga lyginti, nes tai iš tikrųjų yra labai skirtingi dalykai, kurie nuolatos paraleliai egzistuoja, nes kiekvieną dieną baleto artistas turi ir pamoką, ir repeticiją.
Man, kaip menininkui, vis reikšmingesnė repeticija ir būtent repeticija su tam tikru choreografu – asmenybe. Pamokos esmė yra tobulinti, ugdyti kūną, paruošti savo kūną darbui; o visas įdomumas, tai, kas labiausiai jaudina, vyksta repeticijose – darbe su choreografu. Iš tikrųjų yra didžiulė sėkmė, jeigu choreografas yra išskirtinė asmenybė, sugebanti parodyti artistui naujas kryptis, sudaranti sąlygas artistui peržengti savo ribas. Dažnai būna, kad žmogus galvoja, kad tai yra jo ribos, o pasirodo, kad iš tiesų jos neegzistuoja, kad už jų yra kažkas daugiau ir tai gali pasiekti. Labai džiaugiuosi, kai choreografas, mums dirbant, sugeba įrodyti, įtikinti mane, kad ribų nėra; kad visas ribas galima peržengti ir į visas įmanomas puses jas galima peržengti. Toks choreografas buvo Itzikas Galili, labai reikšminga asmenybė mano, kaip artisto ir choreografo, formavimuisi.
Eksperimentinis tyrimas: kai personažai padeda kurti patį save
– Kas Jums yra spektaklis?
– Man spektaklis yra galimybė realizuoti save ir savo sukauptą patirtį, o tai man iš tiesų labai brangu. Man iš tikrųjų patinka persikūnyti į savo personažus. Visada mėgau naujas patirtis, o spektaklis, suteikdamas galimybę įsikūnyti į kokį personažą, tuo pačiu leidžia pabėgti nuo savęs, pamiršti kas toks esi. Vaidindamas pamirštu, kad aš – Mantas Daraškevičius. Tai – labai gerai, man be galo patinka tos skirtingų patirčių galimybės. Aš esu ribotas žmogus, mane riboja įsitikinimai, vidiniai kompleksai… Spektaklis yra terpė, kurioje galiu pamiršti, kas toks esu, ir susipažinti su visiškai kitu žmogumi – savo personažais, kurie gyvena visiškai kitoje dimensijoje, visiškai kitose sąlygose, negu aš savo gyvavimo tikrovėje. Taip, galima sakyti, atlieku tam tikrą eksperimentinį tyrimą, susipažįstu su skirtingais žmogiškumo aspektais.
„Romeo ir Julieta“. Krzysztof Pastor choreografija | Martyno Aleksos nuotr.
– Personažai lieka Jumyse? Kai esate savo gyvenimo tikrovėje, jie šalia?
– Iš tikrųjų gal tai bėda, tačiau kartais mano personažai mane labai sužavi ir užburia, aš juos tiesiog įsimyliu ir kartais net gyvenime nenoriu išsiskirti su jais. Bet man tai labai patinka, nes, kai baigiasi repeticija, o aš dar gyvenu savo personažo kailyje, įgaunu tokią unikalią galimybę žvelgti į savo gyvenimą to personažo akimis, ir, pažvelgęs kuriamo personažo perspektyva į savo gyvenimą, atrandu naujų aspektų, naujų požiūrio taškų savo paties gyvenime. Tad, galima sakyti, jog mano personažai man padeda kurti patį save.
Jaudulys – nuolatinis kompanionas
– Gyvo atlikimo scenos menininkų palydovas – jaudulys. Kaip su juo „tvarkotės“ jūs?
– Galiu pasakyti: jaudulys – egzistuoja visada. Visada jis egzistuoja! Tiesiog klausimas: kaip tu, artistas, jį priimi? Į jaudulį reikia žiūrėti kaip įrankį. Svarbu, kokį sugebėsi sukurti santykį tarp savęs ir savo jaudulio. Jaudulys gali viską sugadinti arba, priešingai, jaudulys gali padėti tau scenoje iššokti aukščiau ir išsilaikyti ore ilgiau. Jaudulio nereikia blokuoti. Reikia su savimi dirbti, pažinti tą jaudulį, suprasti, kas tai yra, kodėl jis yra.
Nuo jaudulio nepabėgsi; jaudulys nuo tavęs taip pat niekur nepabėgs. Jeigu bijai jaudulio, vadinasi, reikia jį nugalėti – pažvelgti jam į akis ir susidraugauti su juo. Kai susidraugauji su savo jauduliu, tada jis padeda tau, tu padedi jam, imate sąveikauti. Šiuo metu jaudulys yra nuolatinis mano kompanionas, esame labai geri draugai: aš ir mano jaudulys, mes vienas kitam padedame.
– Visada taip buvo? Iš prigimties nebijojote jaudintis ar su laiku išsiugdėte tokį požiūrį ir santykį?
– Ne, iš tikrųjų negimiau su tokiu santykiu tarp savęs ir jaudulio. Viso to išmokau. Atsimenu, jaudulys ir kaustydavo mane, ir netgi užspausdavo kvapą, paralyžiuodavo plaučius… Bet su patirtimi, dar ėmus praktikuoti kvėpavimo pratimus, kurie vaidino ir iki šiol vaidina svarbų vaidmenį mano rutinoje, santykis keičiasi. Iš tiesų, kvėpavimas yra vienas iš pagrindinių dalykų bet kokioje fizinėje veikloje. Viskas prasideda nuo kvėpavimo, nes deguonis atpalaiduoja įsitempusią nervų sistemą, jis pamaitina raumenis. Žiūrėdamas atgal manau, kad būčiau skyręs didesnį dėmesį būtent kvėpavimui – mokymuisi kvėpuoti kritinėse situacijose, nes tai gali labai padėti.
Eglė Sabaliauskaitės nuotr.
Sąveikauti
– Baleto menas pagrįstas scenine partneryste. Pasidalinkite savomis patirtimis ir įžvalgomis.
– Nors esu šokęs su labai daug balerinų, bet vis tik turiu pripažinti, kad nesu pajautęs ypatingos harmonijos nė su viena šokio partnere savo gyvenime. Galvoju, kad tai, visų pirma, yra mano, kaip individo, problema. Visada buvau labai didelis individualistas o tai vienais momentais labai padėdavo, o kitais – labai kenkdavo. Sugebėjau susitaikyti, kad esu turbūt nepakeičiamas individualistas, sugebėjau tai paversti savo pranašumu, tačiau, besidžiaugiant tuo pranašumu, atėjo momentas, kai supratau, jog neužtenka būti tik individualistu – nešti savo individualizmą kaip vėliavą ir didžiuotis tuo, net jeigu tai ir padeda man kurti vaidmenis ir eiti savo kūrybiniu keliu; pajaučiu, kad man to jau nebeužtenka.
Kažkuriuo metu susiliejo mano, kaip artisto, kelias su mano, kaip asmenybės, gyvenimo keliu ir supratau, kad man reikia imti mokytis šiame gyvenime sąveikauti – sąžiningai, dorai ir sėkmingai su kitais žmonėmis. Supratau, kad turiu mokytis būti su kitais žmonėmis; mokytis dirbti su kitais žmonėmis; mokytis drauge kurti su kitais žmonėmis. Juk nesu vienas šiame gyvenime.
Šeima | Asmeninio archyvo nuotr.
Labai džiaugiuosi, kad esu suradęs savo gyvenimo partnerę – žmoną Agnę. Dėl to jaučiuosi labai ramus, saugus, ir laimingas; bet scenoje nesu sutikęs tokios partnerės, neturiu savo vienintelės partnerės. Petras Skirmantas su Neli Beredina scenoje buvo pavyzdiniai partneriai. Tai galbūt yra labai džiugu. Iš vienos pusės, jautiesi išpildytas, kai turi savo partnerę, gali su ja kalbėtis, žinai, kad ji tave supras, priims tokį, koks esi, tu ją priimi, kokia ji yra. Tada atsiranda saugumo stabilumo, pasitikėjimo jausmas, kuris yra labai svarbus.
Nors kol kas nesu suradęs žmogaus, kurį galėčiau pavadinti savo scenos partneriu, bet galbūt dar atsiras… Galbūt nebūtinai tai bus ji, galbūt tai bus jis… Bet aš tikiuosi, kad dar atrasiu.
– Šokis, kiti gyvo atlikimo scenos menai reikalauja žiūrovo. Pasidalinkite, ką Jums reiškia žiūrovas, kiek ir kaip jį jaučiate, kiek ir kaip jis keičia, veikia spektaklį, Jus – gyvenantį fikcinės realybės pasaulyje?
– Žiūrovas man yra labai svarbu – ir kaip žmogui, ir kaip artistui. Svarbiausias tarpininkas tarp manęs ir žiūrovo turbūt yra akys. Man labai svarbu matyti akis tiek žiūrovo, kuris stebi mane, kai aš atlieku savo pasirodymą, tiek visų žmonių, su kuriais gyvenime bendrauju.
Kalbant apie didžiąją Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną, iš tikrųjų labai džiaugiuosi turėdamas galimybę gyventi joje, bet man labai trūksta artumo tarp manęs ir žiūrovo – aš nematau jų akių. O kai atlieku pasirodymus kitose erdvėse, nors žmonių būna ir žymiai mažiau – dešimt žiūrovų, penki žiūrovai, bet jeigu matau jų akis, vien tai, kad jas matau, jau vien tas faktas, keičia ir mano atlikimą, mano personažą, visą pasirodymą. Iš tikrųjų būtent žiūrovų akys mane labai jaudina.
Žiūrovų reikia, bet svarbu – ne kiekybė, o kokybė. Geriau bus vienas žiūrovas, kurio akis aš matysiu, ir tarp mūsų užsimegs asmeninis ryšys, o ne dešimt tūkstančių žiūrovų, sėdinčių labai toli, su kuriais nesugebėsiu užmegzti akių kontakto. Taip kyla dar didesnė atsakomybė scenoje kalbėti ir autentiškiau, ir tiksliau, ir nuoširdžiau.
– Kaip nusakytumėte baletą niekada jo nemačiusiam, gal apskritai nereginčiam žmogui ar tam, kuris turi judėjimo negalią? Šokio jausmas – kas ir koks Jūsų pajauta?
– Galbūt neišskirčiau baleto, nelabai svarbu ar tango šoki, ar tiesiog eini į parduotuvę. Esminis dalykas yra judesys, kaip judi, kada judi, kaip plačiai judi, kaip kiaurai judi…
Iš tikrųjų tai labai sudėtingas klausimas, manau, kad žodžiais į jį atsakyti yra neįmanoma. Turbūt vis tik geriausias metodas – judėjimas, kad toks žmogus kaip aš, susitikčiau su tuo kitu žmogumi ir mes paliestume vienas kitą. Taip lytėjimu, judėjimu erdvėje, asmeniniu santykiu ir galima atsakyti – nusakyti šokio jausmą. Iš tikrųjų nereikia žodžių; reikia suteikti gyvą patirtį to, ką šokėjai jaučia šokdami. Visi gali tai pajausti.
– Kas Jums pačiam šiandien balete įdomiausia?
– Man yra įdomu apie šiuolaikiškus dalykus bandyti kalbėti archajine baleto leksika.
Kompozicija „Apie Kelią“ | Manto Daraškevičiaus nuotr. | Šoka: Karolis Šemetas, Laimis Roslekas, Voicechas Žuromskas, Tomaas Kratkovskis, Mantas Daraškevičius
– Baleto solistas turi būti vidine prasme labai turtinga asmenybė. Kokie menai Jums reikšmingi, kas Jums teikia dvasinio peno?
Mane, kaip šokėją, įkvepia muzika – garsas. Esu Aramo Chačaturiano fanas; mane labai jautriai visada paliesdavo Antonio Vivaldi – jautriau negu kiti kompozitoriai. Man iš tikrųjų labai imponuoja elektroninė muzika, dar konkrečiau – transe, su ja atsipalaiduoju, pailsiu.
Dailė, vizualieji menai vaidina didelį vaidmenį mano gyvenime. Iš tiesų ryškiau išorinį pasaulį suvokiu būtent vizualika, man patinka matyti paveikslus, šviesas… – tai mane labai įkvepia.
– Kiek ir kokios įtakos Jūsų personažų kūrybai, vaidmenų įprasminimui turi kostiumai, grimas?
– Kostiumai vaidina ypatingai didelį vaidmenį ir gyvenime, ir sceninėje veikloje. Kai einu į repeticiją, stengiuosi jau pasirinkti kostiumą, atitinkantį mano spektaklyje kuriamo personažo vaizdinį. Tai man labai padeda įsijausti, beje, kartais tai padeda įsijausti ir spektaklio rūbų dizaineriui. To negaliu pasakyti apie grimą. Aš nemėgstu grimo. Nemėgstu jo darytis; nemėgstu kai man jį daro. Grimas, mano suvokimu, yra tam tikra tuštybė, visiškai nereikalingas dalykas. Negaliu atsikratyti jausmo, kad dėdamas grimą siekiu tuštybės, darau nuodėmę.
Grimas paslepia mano trūkumus, užmaskuoja juos, bet jų neištaiso. Aš manau, kad mes, kaip žmonės, turime siekti ne maskuoti savo trūkumus, o jų ieškoti, juos identifikuoti ir bandyti juos priimti, susitaikyti su jais ir tada juos koreguoti ar ištaisyti. Grimas man asocijuojasi su melu, apgaule, o, mano nuomone, tarp menininko ir žiūrovo neturi būti jokių apgaulių.
Privilegija kurti
Olgos Steponkienės nuotr.
– Ar save šiandien ir ateityje matote kaip choreografą?
– Choreografija mane jaudina. Taip, kūryba niekada nėra lengva. Išbandęs save choreografijoje, dabar ieškau būdų kaip galėčiau tai tęsti. Manau, kad iš tikrųjų labai didelė privilegija man, kaip žmogui ir kaip menininkui, kalbėti apie mane jaudinančius dalykus ir dalintis tuo su kitais žmonėmis. Todėl esu labai dėkingas LNOBT už projektą „Kūrybinis impulsas“, padedantį šokėjams atrasti save ir choreografo vaidmenyje.
– Kiek XXI amžius yra palankus menui, kūrybai? Kaip Jūs asmeniškai jaučiatės būdamas menininkas XXI amžiuje?
– Visų pirma, aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu būtent XXI amžiuje, nes dabartiniai laikai turbūt yra atvėrę žmonėms daugiausiai galimybių. Gyvenimo kokybė palaipsniui didėjo ir didėja; aukšta gyvenimo kokybė sudaro sąlygas ir menininkams būti ir kurti. O būtent menininkas ir yra mūsų visuomenės atspindys, o gal net ir gyvenimo švyturys. Taigi, jeigu norime suprasti mūsų visuomenę, reikia suprasti menininkus. Jeigu suprasime menininkus, suprasime patys save.
Mano nuomone, sąlygos menininkams kurti vis gerėja ir gerėja, dėl to galiu tik džiaugtis ir džiaugtis. Aš jaučiuosi iš tikrųjų privilegijuotas gyvendamas šioje epochoje ir būdamas menininkas – tikrai! Dėl to jaučiu ir atsakomybę ne tik prieš save, bet ir prieš visą visuomenę kalbėti apie tikrai svarbius dalykus – apie etinius dalykus, apie moralinius dalykus. Manau, tai yra svarbu.
– Jūsų linkėjimas baleto menui ir sau pačiam – „…“.
– Aš linkiu sau – būti jautresniam visų pirma sau pačiam, taip pat supančiai aplinkai. Tai iš tikrųjų yra svarbiausias dalykas – būti nuoširdesniam su pačiu savimi ir su visais aplinkiniais žmonėmis. Viso to linkiu mums visiems.
