Venclovų namai-muziejus | Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš portalo bernardinai.lt

Venclovų namų-muziejaus atmosfera, čia užsukus svečiui apžiūrėti ekspozicijos, iš kitų mažųjų muziejų išsiskiria laisvesniu santykiu su aplinka ir daiktais: nesijauti juos tyrinėdamas lyg muziejines vertybes, sustatytas už stiklo pertvaros. Gali pačiupinėti, prisėsti, pavartyti, pasklaidyti. Eglė Vilčiauskaitė, Venclovų namų-muziejaus vyriausioji fondų saugotoja, sako, kad tokį laisvesnį elgesio toną intuityviai kužda visų pirma gyvas šių namų gyventojas poetas Tomas Venclova. Profesoriui, čia užsukančiam su bičiuliais ar tiesiog ko nors prireikus, šie namai visų pirma yra namai, o ne muziejus.

„Būtų nesąžininga tokiais atvejais svečiams ir ypač profesoriui, kurie šią vietą daro iš tiesų namais, o ne memorialiniu muziejumi, sakyti: nesisėskite ant šitos kušetės, šių daiktų negalima liesti, tai muziejaus eksponatai. Atvirkščiai – čia norisi ieškoti naujo žvilgsnio, seno požiūrio į sovietmečio rašytojo Antano Venclovos darbo kabinetą ir visą buto erdvę perinterpretavimo. Beje, jaunajai kartai ji išties tampa vis įdomesnė“, – pasakoja E. Vilčiauskaitė.

Taip čia būdamas, bendraudamas su muziejininke supranti prie šių namų erdvės prisiliečiantis tiesiogiai, pajauti ją savo buvimu, transformuoji individualiu susidomėjimu vienu ar kitu eksponatu, knyga, dokumentu ir mezgi asmeninį ryšį su istorija, kurią pasakoja šie namai.

„Viskas, kas labai vertinga ir ko negalima liesti, yra paslėpta“, – nuramindama, o kas, jeigu lankytojai pasielgs nenuspėjamai, sako E. Vilčiauskaitė. Ir grįžta prie minties apie muziejų kaip atvirą, šiltą namų erdvę ir tai, kas ją padaro gyvą.

Venclovų namai-muziejus | Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

„Santykis su muziejumi ne kaip su monumentu, kuris saugo istoriją ir kultūrą, išlaisvina pačių žmonių elgesį, padeda jiems interpretuoti erdvę taip, kaip jiems labiau patinka, šiek tiek ją perkurti. Tai padaro muziejų gyvą ir reikalingą šiandienai. Šios gyvybės tąsa muziejuje – čia vykstantys įvairūs šiuolaikinės poezijos skaitymai, šiuolaikinių menų renginiai, nuolatinės profesoriaus Tomo Venclovos veiklos: jis čia užsuka kokių reikalingų žinių ar perduoti dokumentų. Užsibūna ir ilgiau, kai tvarko biblioteką. Jeigu tuo metu vyksta ekskursija, lankytojai jį mato užsiimant šia meditatyvia veikla, dėliojant knygas pagal tai, kokią biblioteką prisimena iš vaikystės. Tomui Venclovai tėvo biblioteka buvo ypač svarbi – ir asmenybei, ir ugdymuisi. Jeigu prireikia ko nors paklausti jį apie buitį, pavyzdžiui, kokios spalvos buvo sienos, kabėjo ar nekabėjo šiame kambaryje užuolaidos, tai jis sako: ne, neprisimenu. Nes visas augo toje bibliotekoje“, – tęsia pasakojimą E. Vilčiauskaitė.

Pasirodo, nė viename mažajame Vilniaus muziejuje nėra tokio didžiulio archyvinių dokumentų rinkinio kaip Venclovų namuose – apimančio visą XX a. istoriją žvelgiant per įvairialypę žmogiškąją prizmę.

„Čia yra ne tik sovietmečio rašytojo Antano Venclovos memorialinis palikimas, nuo kurio buvo pradėtas formuoti rinkinys, bet ir palikimas iš priešingos stovyklos – Helsinkio grupės, kurios narys buvo Tomas Venclova. Taip pat jo kolega Viktoras Petkus, irgi šios grupės narys, muziejui yra palikęs visą savo dokumentų rinkinį. Žinoma, yra Tomo Venclovos dokumentų, asmeninių nuotraukų, esame atsivežę ir jo medžiagos, perduotos Jeilio universiteto archyvui, kopijas. Vieninteliai iš muziejų galime suteikti lengva ranka pasiekiamus šiuos dokumentus paskaitinėti, panagrinėti susirašinėjimus su tokio pasaulinio masto asmenybėmis kaip Josifas Brodskis, Czesławas Miłoszas.

Saugome ir Račkauskų, Tomo Venclovos mamos pusės, giminės dokumentus. Tai iš tiesų įspūdinga intelektualų giminė: fotografas Vytautas Račkauskas, klasikinių kalbų dėstytojas Merkelis Račkauskas, diplomatas, vertėjas Karolis Račkauskas-Vairas. Stengiamės atkreipti dėmesį ir į moteriškosios šių namų gyventojų giminės linijos palikimą: Tomo Venclovos senelės Helenos Latinskos, mamos Elizos Račkauskaitės-Venclovienės, taip pat Marijos Račkauskaitės-Cvirkienės“, – vardija Venclovų namų muziejininkė.

Vytauto Račkausko / Venclovų namų-muziejaus fotografija

Vytauto Račkausko / Venclovų namų-muziejaus fotografija

Vytauto Račkausko / Venclovų namų-muziejaus fotografija

Ekskursijos svečių E. Vilčiauskaitė būtinai teiraujasi apie pomėgius, kuri ekskursijos dalis juos domintų labiausiai – šitaip iš dialogiško abiejų pusių pokalbio, išsikalbėjimo, kaip sako muziejininkė, o ne per iš anksto parengtą naratyvą randasi savita buvimo muziejuje patirtis kiekvienam svečiui. E. Vilčiauskaitė mini pavyzdį: kartą atvykus vienai šeimai iš Londono, kalbantis paaiškėjo, kad muziejaus svečio senelis, lietuvis, dirbo Londono atstovybėje panašiu metu, kaip ir K. Račkauskas-Vairas. Muziejininkė šiam žmogui iš karto iš archyvų atnešė dėžę dokumentų, nuotraukų, abu pasinėrė į tyrinėjimus, ar tarp šiųdviejų istorinių asmenybių gali būti kokių sąsajų. Galų gale šis pokalbis virto dviejų žmonių dialogišku pasakojimu apie Lietuvos diplomatijos pradžią.

„Mieliausias man atvejis, kurį nuolat prisimenu, kai kartą muziejuje apsilankė būrys mokinių. Paprastai knygų vaikams nerodome, nes galvojama, kad knygos kaip eksponatai jiems nedaug ką pasako. Bet parodžiau vieną senesnę, rašytą lenkiška abėcėle, ir trims vaikams knyga labai patiko. Paklausiau, gal dar panašių atnešti. Iš archyvo ištraukiau dėžę, kurioje laikomos senesnės, vertingesnės tarpukario spaudos knygos, ir vaikai, likę po ekskursijos, dar keturias valandas čia sėdėjo, tas knygas vartė. Kai praeidavau pro šalį ir išgirsdavau, apie ką jie kalbasi, pagalvodavau – koks jauno žmogaus imlumas: jie kalbasi apie istoriją, literatūrą ir galų gale apie save pačius, apie tai, kaip juos veikia knygos formatas, dizainas“, – malonų prisiminimą pasakoja E. Vilčiauskaitė.

Pauliaus Širvio „Aš – beržas“ (1 p.). Venclovų namų-muziejaus eksponatas

Didelė dalis dokumentų, laiškų, kitos panašios medžiagos, saugomos Venclovų namuose, reikalauja lankytojo tyrėjo, todėl kartais norisi, kad visas šis palikimas taptų matomesnis plačiajai visuomenei, kad būtų pristatytas įdomiau, nauju žvilgsniu. Taip kilo mintis surengti netikėtai susigrąžintų V. Račkausko fotografijų rinkinio parodą ir pastatyti spektaklį-filmą, paremtą irgi netikėtai, netgi detektyviškai muziejuje aptiktais Pauliaus Širvio meilės laiškais.

Kaip P. Širvio laiškai atsidūrė Venclovų namuose? Pasirodo, E. Vilčiauskaitė juos, poeto fotografijas ir šiek tiek apie jį sukauptos medžiagos (Marcelijaus Martinaičio straipsnio juodraštį ir kitų asmenų atsiminimus) atrado kartą besirausdama vienoje iš senųjų archyvų spintų. Gulėjo giliausiame kampe sudėti į seną aplanką. Muziejininkė negalėjo patikėti – pagal inventorinius numerius ji atsekė, kad šie dokumentai greičiausiai nebuvo judinti nuo 1990-ųjų, kai paskelbus nepriklausomybę nuo 1972-ųjų čia veikęs Vilniaus rašytojų muziejus buvo likviduotas, o visi fondai buvo išvežti į Kauną. E. Vilčiauskaitė spėja, kad galbūt M. Martinaitis, kadangi buvo asmeniškai šiuos laiškus gavęs iš P. Širvio mylimosios Alfonsos, turėjo šiokią tokią privilegiją pasiimti juos savo tyrinėjimams, o paskui laiškai muziejuje užsiliko, galbūt kaip vertinga archyvinė medžiaga paslėpti giliai spintoje. 

Augustas Sireikis yra būsimo monospektaklio-filmo apie P. Širvį dramaturgas, ir jam beskaitant šiuos laiškus, gilinantis į poeto biografiją, atsiminimus, kabliuku tapo vienas P. Širvio gyvenimo faktas.

„Širvys gimė ir nemažą savo gyvenimo dalį buvo ne Paulius, o Povilas. Tremtyje Vokietijoje buvo jam labai artima mergina, kuri negalėdama ištarti jo vardo „Povilas“ sakė „Pavel“. Širvys šį vardą perėmė ir grįžęs į Lietuvą nuo tada save vadino Pauliumi. Ši skirtis tarp vardų tapo ryškaus lūžio simboliu: iš vienos pusės turime jauną, viltingą, žmonija, bendryste, šviesiu rytojumi tikintį Povilą, iš kitos – vienišą, liūdną, karo sužalotą, amžinai amžinai neramų Paulių“, – kūrybinio proceso užuomazgas prisimena A. Sireikis.

Ši skirtis, jo teigimu, tapo dramaturginiu varikliu: iš vieno asmens, poeto P. Širvio, išaugo du subjektai, tarp jų atsirado konfliktas, kurį natūraliai papildė poezija, amžininkų atsiminimai ir muziejuje atrasti laiškai. A. Sireikiui kilo sumanymas atskleisti P. Širvio psichologiją, vidines įtampas, o muziejus į kūrybinį procesą įsitraukė jį papildydamas plačiu sovietmečio kultūros ir poezijos lauko kontekstu, kuriame, dramaturgo žodžiais, tai psichologijai ir teko gyventi. Taip pat buvo bandoma ieškoti dialogo su šiandiena galimybių.

Venclovų namų-muziejaus nuotr.

Venclovų namų-muziejaus nuotr.

„Tai nebus objektyvi reprezentacija, veidrodinis atspindys, ko iš tiesų ir nebūtų įmanoma padaryti. Tai bus interpretacija, kuri nesigėdija savęs kaip šiuolaikiškos, savęs kaip turinčios subjektyvią perspektyvą. Norisi bandyti ne reprezentuoti kažkada gyvenusį Širvį, o megzti dialogus su šiuolaikine Širvio refleksija. Ne užstrigti adoraciniame santykyje, o priimti, pažinti ir pripažinti Širvio tamsiąją pusę, nuodėmingumą ir matyti jį kaip visumą. Nenusukti nuo to akių vien dėl to, kokia širdžiai miela jo poezija“, – idėjos svarstymais dalijasi A. Sireikis.

Pasakodamas apie savo santykį su erdve, kurioje bus kuriamas spektaklis-filmas, dramaturgas mini įdomią priešpriešą, susidarančią tarp to, kokia yra šių namų istorija, ir to, koks buvo P. Širvys: turime miesčionišką savotiškoje kolekcionieriškoje aplinkoje augusį Antaną Venclovą ir visišką kolekcionieriškumo priešingybę – P. Širvį, kuris paprašytas būtų atidavęs paskutinį savo paltą, net jeigu pačiam tektų žvarbti. Todėl kuriant spektaklį-filmą gimsta apmąstymai, kaip susijungia dviejų visiškai skirtingo tipo asmenų erdvė, negana to, vieno iš jų laiškai vis vien atsiduria kito erdvėje. Pats muziejus, pasak A. Sireikio, tada ima reprezentuoti ne vieną liniją ir asmenybę, o daugiaspalvį, įvairialypį kultūrinį lauką.

„Labai pozityviai nuteikia ir kūrybingai provokuoja pats muziejaus veikimas. Malonu, kad jis leidžiasi į tokius projektus kaip Širvio, – sako A. Sireikis. – Tai daug geresnis ir teisingesnis santykis su istorija, literatūra, negu stovint prieš eksponatą lyg paminklą ar stebint jį už stiklo.

Tokiu būdu namas ar butas virsta bendruomene, nes čia ateini nebe apžiūrėti ekspozicijos, kam užtektų vieno karto, bet vis grįžti, lankaisi skaitymuose, susitikimuose, kituose renginiuose. Bendrauji su žmonėmis, įsitrauki į vis atsikartojančius pokalbius, ir ilgainiui tavo santykis su sovietmečio poezija, istorija tampa ne tiek stebėtojo, kiek žmogaus, kuris gali įkišti į jas savo rankas, lipdyti šią medžiagą, klaidžioti ir žiūrėti, kas atsiskleis jam pačiam esant dalyviu. Tai vienas dalykų, kurie išskiria Venclovų namus. Būdamas šios bendruomenės dalimi, esi kūrybingai, pozityviai provokuojamas įdomioms ir šiuolaikiškoms interpretacijoms.“

Projekto „Vilniaus namai III“ rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė.