Dokumentacija iš parodos „TTL požiūris“, 2003 m.
Fotomenininkai Gintautas Trimakas, Remigijus Treigys bei Alvydas Lukys Lietuvos fotografijos kontekste išryškėjo pradedant tuo, kad atsisakė tradicinės reportažo krypties ir susidomėjo eksperimentais su fotografine medžiaga, vaizdo turinio ir plastikos santykių interpretacijomis.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. spalio 29 d. portale vilniausgalerija.lt.
Šifruojant pavadinimą TTL, nesunku įžvelgti pavardžių „Trimakas, Treigys, Lukys“ pirmąsias raides, kas fotografinėje kalboje reikštų „per lęšį“, „per objektyvą“ (vert. iš anglų kalbos „through the lens“). Šis atitikmuo galutinai suformavo terminą „TTL požiūris“. Kaip autoriai patys teigia, jiems būtinai reikia objektyvo, visų trijų fotografų bei žiūros taško.
Dokumentacija iš parodos „TTL požiūris“, 2003 m. A. Lukys, R. Treigys ir G. Trimakas
Nuo 2002 m. surengtos TTL parodos Vilniuje, Kaune, Stokholme, Niujorke, Kijeve ir Varšuvoje tapo menininkų pokalbiu apie fotografiją. G. Trimakas, R. Treigys ir A. Lukys pasitelkia parodos erdvę kaip situaciją improvizcijai. Patys vadindavo tai „jam session‘ais“: kūrėjai nesitarę, atsinešdavo savo darbus kaip instrumentus, kuriais tuo metu ir toje vietoje norėjosi groti. Vieningam rezultatui pasiekti itin padėjo menininkų panieka „meninės fotografijos“ taisyklėms, kurias nustatė humanistinė Lietuvos fotografijos mokykla, taip pat siekis išeiti už grynosios fotografijos ribų. Ir nors estetiškai menininkai nėra labai skirtingi, mąstymas pakankamai skiriasi, kas ir padeda išbaigti ekspozicijų motyvus. TTL autorių kūrybai būdingi tiek grafikos, tapybos, skulptūros ar šiuolaikinės elektroninės medijos bruožai.
R. Treigys. „Siena prie jūros“ / LATGA
A. Lukys. „Medinė konstrukcija“
G. Trimakas. „Išlaisvintas požiūrio kampas“ / LATGA
Kaip teigia grupės TTL kūrėjas Alvydas Lukys, paaiškindamas tarpusavio susiderinimą, jis pats mušdavo būgnais ritmą, R. Treigys užpildydavo erdvę ilgesingu saksofono garsu, o G. Trimakas pasirinkdavo instrumentą, kurio labiausiai reikia arba, prireikus, sukurdavo pauzę. Apžvelgiant menininkų vizualines ir idėjines išraiškas, pastebime, kad A. Lukio meniniai interesai susiję su laiko, kasdienybės ir atminties koncepcijomis, įvairiomis fotografinėmis priemonėmis, kūrėjas perteikia laiko tekmės įspūdį. Kaip teigia menininkas, laiko virsmui reikalingas stuburas ir taip atsiranda jo „fotodaiktai“. A. Lukio santykį su laiku patvirtina fotografijos galimybės išsaugoti akimirką laiko tekmėje. Saviti R. Treigio peizažai neįvardija konkrečios vietos, o ir šviesa sklinda nežinia iš kur. Šie darbai balansuoja tarp fotografijos ir grafikos, kur įvairūs įbrėžimai, taškai, brūkšniai, tonavimas suteikia vaizdui papildomos informacijos. Fotografas pasirenka statiškas kompozicijas, fotografuoja nejudrius daiktus, o pagrindiniais veikėjais tampa šviesa ir šešėliai. Tuo tarpu G. Trimako iš pirmo žvilgsnio abstraktūs darbai tam tikrose erdvėse sukuria konkrečias „čia ir dabar“ reikšmes. Ypatingas menininko dėmesys skiriamas šviesai ir tonų gradacijos santykiams. Absoliuti tamsa ir šviesa, taip pat šešėlis veikia kaip jungiančioji struktūrizuojanti grandis. Kaip teigia meno kritikai, jo kūryboje nėra nieko stabilaus, o pats menininkas siūlo abejoti tuo, kas atrodo patikimiausia.
A. Lukys. „Spynos negatyvas“
TTL grupė – tai svarbus reiškinys Lietuvos fotografijos istorijoje, kuris deklaravo naują požiūrį į meninę fotografiją. Susiformavęs terminas tapo nuoroda į kintantį požiūrį, kai tapo svarbu žvelgti ne pro, o į fotoaparatą ir fotografijos procesą. Šiuo atveju tolygią reikšmę įgijo net tik fotografuojamas vaizdas, bet ir techniniai sprendimai, bei „išlaisvintas“ eksponavimo formatas.
