Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 5 sausio d. 15:44
Melomanų akių džiaugsmas. Lietuviškų vinilinių plokštelių viršeliai
Žurnalas „Krantai“

Kairėje – Rimvydas Kepežinskas. Viršelis plokštelei „Meilė ir mirtis Veronoje“. – Vilnius: Melodija, 1976 m. | Dešinėje – Mikalojus Vilutis Viršelis plokštelei „Arvydas Ambrasas. Žeme, nepalik mūsų!“. – Vilnius: Melodija, 1979 m.

Straipsnyje pristatoma iki šiol mažai tyrinėtojų dėmesio sulaukusi taikomosios grafikos sritis – lietuviškų sovietmečiu leistų plokštelių grafinis dizainas. Dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė išskiria ryškiausias jam būdingas tendencijas ir analizuoja meniškai vertingiausius plokštelių viršelius.

Lietuviškas sovietinis dizainas sulaukia vis daugiau profesionalių tyrėjų dėmesio, be to, daugėja įvairių iniciatyvų, skirtų vertingiems šio laikotarpio baldams ar daiktams restauruoti ir perleisti į antras rankas. Šie teoriniai ir praktiniai taikomosios dailės tyrimai labiau nei kitų dailės sričių analizė leidžia pažinti, kokiame estetiniame fone Lietuvoje gyventa prieš penkiasdešimtį metų. Tačiau į tyrinėtojų akiratį ligi šiol nepateko muziką ir dailę jungianti sritis – vinilinių plokštelių vokų dizainas, formavęs daugelio melomanų estetinį skonį. Kas jam buvo būdinga, kokios meninės tendencijos vyravo šioje srityje ir kokias konkrečias plokšteles vertėtų įsidėmėti kaip tiesiog gero dizaino pavyzdžius?

Lietuvoje daugiausia funkcionavo plokštelės, leistos Sovietų Sąjungos firmos „Melodija“, kuri nuo 1958 metų turėjo padalinį Vilniuje. 1962-aisiais padalinys gavo Vilniaus plokštelių studijos pavadinimą ir persikėlė į naujas patalpas tuometiniame Jaunimo sode (dab. Bernardinų sodas), kuriose darbavosi iki 1991-ųjų. Apie pačios plokštelių studijos veiklą rašyta nemažai: ją tyrinėjo Darius Pocevičius1, Rūta Skudienė2, išleistas Luko Devitos sudarytas leidyklos „Melodija“ Lietuvoje išleistų plokštelių katalogas3. Tačiau vizualinis plokštelių apipavidalinimas kol kas plačiau neaptartas.

Jonas Gudmonas. Viršelis plokštelei „Respublikinė Dainų šventė ’85“. – Vilnius: Melodija, 1986 m.

Pavienėms Lietuvoje leidžiamoms plokštelėms dizainas pradėtas kurti 1961 metais, tačiau dauguma jų iki dešimtmečio antrosios pusės buvo pakuojamos į neišvaizdžius popierinius vokus. Net kai imta kurti originalius plokštelių vokus, jiems buvo keliamas ne komercinio patrauklumo, o iliustracijos uždavinys. Vakaruose pirmieji plokštelių viršeliai imti kurti Jungtinėse Amerikos Valstijose prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir netrukus pastebėta, kad pardavimai ženkliai padidėjo4. Tačiau Lietuvoje pirkėjų dėmesį atkreipiantiems drąsesniems sprendimams kelią užkirsdavo keli cenzūros filtrai. Plokštelės voko dizainas, kaip ir garso įrašai, pirmiausia buvo tvirtinami LTSR kultūros ministerijos, LTSR kompozitorių sąjungos ir LTSR dailininkų sąjungos atstovų, o galutinis sprendimas dėl leidybos buvo priimamas Maskvoje. Sėkmingai praėjus visas šias patikras, plokštelių tiražo gamyba, taip pat ir vokų spauda buvo įgyvendinama Rygos plokštelių fabrike5. Veikiausiai į Lietuvą atkeliavus galutiniam masiniam platinimui parengtam plokštelės egzemplioriui, būta nepasitenkinimo jo kokybe, nes 1982 metais Vilniaus plokštelių studijoje buvo įsteigtas plokštelių vokų leidybą prižiūrintis padalinys, atsakingas kaip tik už spaudos kokybės kontrolę6.

Vilniaus plokštelių studija neturėjo etatinio dailininko (ilgą laiką studijoje tebuvo du darbuotojai – direktorius ir redaktorė), todėl vokų dizainui sukurti kaskart buvo samdomi įvairūs autoriai. Pastoviai su studija bendradarbiavo ir daugiau nei penkių plokštelių vokų dizainą sukūrė Jonas Gudmonas, Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė, Birutė Grabauskienė, Aldona Kliševičienė, Algis Kliševičius, Miroslava Mačan-Boguš, Alfreda Venslovaitė-Gintalienė (tuo metu Zokaitienė), Rima Stasiūnaitė, Rimvydas Kepežinskas, Virginija Stankevičienė ir kt. Čia savo pėdsaką paliko ne tik taikomosios grafikos srityje darbavęsi kūrėjai, bet ir daugelis kitose srityse aktyvių dailininkų. Tarp jų minėtini tapytojai Eugenijus Cukermanas, Vytautas Ciplijauskas, šioje srityje pastoviai nedirbę grafikai Vytautas Valius, Mikalojus Vilutis, Rimtautas Vincentas Gibavičius. Plokštelių dizainui naudotos fotografų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus ir kitų autorių nuotraukos.

Fotografija ir šriftai

Plokštelių vokų dizainą kuriantys dailininkai pirmiausia susidurdavo su techniniu iššūkiu – kvadratui artimu voko formatu. Tipinis, meniniu požiūriu ne itin vertingas šios užduoties sprendimas buvo panaudoti portretinę atlikėjo ar kompozitoriaus nuotrauką ir ją papildyti kompozicijos viršuje ant balto fono užrašytu plokštelės pavadinimu. Ši klišė sėkmingai funkcionavo ne tik sovietinėje Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – ant pirmųjų plokštelių viršelių savo karjeros pradžioje grupės narių portretus dėdavo net grupės „The Beatles“, „The Rolling Stones“, atlikėjas Bobas Dylanas. Vizualiniu požiūriu neįdomus sprendimas vis dėlto turėjo nemenką socialinį poveikį – ant plokštelių viršelių besipuikuojantys muzikantų veidai greitai tapdavo atpažįstami masėms, o plokštelių viršeliai tapo vienu žvaigždžių kulto formavimąsi paskatinusių veiksnių. Tačiau jau septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje minėti muzikantai ėmė ieškoti kūrybiškesnių variantų7, stengdamiesi nustebinti savo gerbėjus ir kūrybiškai įsimintinu kiekvieno albumo viršeliu.

Algis Kliševičius, Antanas Sutkus. Viršelis plokštelei „Virgilijus Noreika. Benjamino Gorbulskio dainos. – Vilnius: Melodija, 1976 m.

Ne visi dizaineriai eidavo lengviausiu keliu. Sėkmingesni buvo atvejai, kai lietuvių dailininkai ieškodavo aukštesnės meninės vertės fotografijų, atidžiai priderindavo šriftą, gerai apgalvodavo jo komponavimą. Iš vertingesnių tendencijos pavyzdžių minėtini šie: Jono Daniliausko viršelis plokštelei „B. Gorbulskio estradinės melodijos“ (1968)8, kuriame atlikėjos glaudžiasi klasikinės architektūros nišose, o fotografijos apačioje šypsosi kompozitorius (nuotraukos autorius – Juozas Grikienis). Taip pat Rimanto Buivydo viršelis Algimanto Raudonikio „Estradinėms dainoms“ (1972), kuriame panaudota gyvesnė, asimetriškai sukomponuota portretinė fotografija. Gyvas ir nemonotoniškas Algio Kliševičiaus sprendimas Virgilijaus Noreikos plokštelei (1976) su spalvota Antano Sutkaus nuotrauka: solistas įamžintas Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūros „Vėtrungė“ (1973) fone, o viršelis papildytas ryškiaspalve, puošnia antrašte. Įdomus ir Astos Chomentauskienės (tikr. vardas Tatjana Zavadskienė) viršelis plokštelei „Mindaugas Tamošiūnas, Viktoras Malinauskas, Latvijos Televizijos ir Radijo estradinis orkestras“ (1975), kuriame panaudota Jakovo Fišerio fotografija su iš literų sudėliotu plokštelės pavadinimu.

Algis Kliševičius. Viršelis plokštelei „Estradinis ansamblis Vilniaus Aidai“. – Vilnius: Melodija, 1972 m.

Aštuntajame dešimtmetyje atsiranda vakarietiškiems analogams artimesnių nuotraukos panaudojimo variantų. Fotografijos imtos dėlioti į koliažus, iškerpamas jų fonas, jos dinamiškai derinamos su šriftais. Tokiai tendencijai atstovavo „Vilniaus Aidų“ ansamblio plokštelei sukurtas Kliševičiaus viršelis (1972), Miroslavos Mačan-Boguš viršeliai ansamblio „Estradinės melodijos“ plokštelei (1977) ir Vytauto Kernagio plokštelei (1979), Jono Gudmono viršelis Janinos Miščiukaitės atliekamoms Mikalojaus Noviko dainoms (1977). Plačios koliažo teikiamos galimybės šią techniką leido taikyti ir pasikeitus socialinėms aplinkybėms, siekiant perteikti politines žinutes: pavyzdžiui, 1987 metais išleistoje plokštelėje „Antis“ jos dailininkas Robertas Čerškus iš laikraščio skiaučių sulipdė anties pavidalą, ant kurio įkomponavo vokalisto Algirdo Kaušpėdo figūros fotografiją.

Devintajame dešimtmetyje imta manipuliuoti nuotraukų spalvomis, fotografiją pasitelkti kaip nedidelę bendros kompozicijos detalę, pritaikyti ją prie piešinio. Be to, imtasi drąsesnių sprendimų – su ne tik pačių atlikėjų atvaizdais, bet ir stambesnėmis, nebūtinai portretinėmis, detalėmis, susisiejančiomis su plokštelės pavadinimu ir turiniu. Minėtinas avangardinis grupės „Vairas“ plokštelės (1987) viršelis, tapęs viena pirmųjų dešimtajame dešimtmetyje paplitusios estetikos kregždžių. Viršelio autorius Gintaras Balionis panaudojo paties darytą nuotrauką, kurioje stambiu planu nufotografuotas džinsinį švarkelį praskleidusio vaikino torsas. Ant vaikino dėvimų marškinėlių matyti grupės „Vairas“ pavadinimas. Plokštelės viršelis buvo artimas vakarietiškiems analogams, kreipėsi tiesiai į tikslinę jaunimo auditoriją, galinčią susitapatinti su vaizduojamo personažo stiliumi.

Kitas populiarus plokštelių viršelių dizaino sprendimas buvo apsiriboti tekstine antraštės kompozicija. Tipografinį sprendimą pasirinko vienos ankstyvųjų lietuviško dizaino plokštelių dizaino autorius grafikas Arūnas Tarabilda. Dailininkas konstruktyvistine stilistika užrašė plokštelės „Tarybų Lietuvos rašytojų balsai“ (1966) pavadinimą panaudodamas tipiškas juodą, mėlyną ir raudoną spalvas, tekstą papildė kompoziciją „sulygiuojančiais“ elementais – raudonu stačiakampiu ir stilizuotu pegaso piešiniu. Tipografijos galimybes panaudojančios kompozicijos buvo ir grafiko Algio Kliševičiaus mėgstamas sprendimas. 1973 metais išleistos pučiamųjų orkestro „Trimitas“ plokštelės „Estradinis koncertas“ viršelį dailininkas suskirstė į devynias lygias dalis ir jose asimetriškai įkomponavo augaliniais motyvais puoštu XIX amžiaus pabaigos šriftu užrašytas didžiąsias „T“ raides bei plokštelės autorius ir jos pavadinimą. Dar vieną gyvą erdvinę kompoziciją dailininkas sukūrė 1974-aisiais. Dviejų dalių ansamblio „Nerija“ plokštelės viršelyje Kliševičius užrašė į tris dalis suskaidytą grupės pavadinimą, panaudodamas tūrinį efektą ir stambų šriftą be serifų (užraitų), papildytą per raides einančiu vaivorykštės motyvu. Eugenijus Cukermanas pasitelkė minimalistinį tipografinį sprendimą Viačeslavo Ganelino ir Vladimiro Tarasovo plokštelės „Opus“ (1983) pavadinimo raides išskirstydamas į keturis skirtingus kompozicijos kampus. Jas sujungus su bespalviu fonu buvo sukurtas taupia vizualika išsiskiriantis viršelis.

Plastinės improvizacijos

Kitas lietuviškų plokštelių apipavidalinimui būdingas sprendimas buvo iliustracijos, artimos knygos viršeliui, kūrimas. Su keliomis išimtimis, taikytinomis daugiausia lietuvių liaudies muzikos plokštelėms, viršeliai retai atspindėdavo plokštelėje įrašytos muzikos kryptį ar nuotaiką. Veikiau tai buvo laisva dailininkų interpretacija, dažnai įgaunanti abstrakčią išraišką, perteikiama būdinga to meto biomorfine plastika arba griežtesnėmis, su minimalizmu ar optiniu menu sietinomis formomis.

Danutė Gedminienė. Viršelis plokštelei „Mindaugo Urbaičio dainos“. – Vilnius: Melodija, 1978 m.

Iš biomorfinės plastikos geriausių pavyzdžių minėtini Danutės Gedminienės, Danutės Gražienės, Valentino Ajausko dizaino darbai. Gedminienė pulsuojančiu, vertikaliomis linijomis perkertamu ritmu sukūrė viršelius Mindaugo Urbaičio plokštelei „Dainos“ (1978) ir Antano Račiūno bei Vytauto Klovos kompozicijoms (1980). Ajauskas Vyganto Telksnio plokštelės „Estradinės dainos“ (1979) viršelyje sukūrė psichodelinį aptakių linijų virpėjimą, spalvine gama primenantį liepsnas. Gražienė plokštelės „Dainuoja Stanislovas Rubinovas“ (1978) viršelyje sujungė aptakių formų bangavimą ir griežtas minimalistines linijas bei plokštumas, taip sukurdama judėjimo, gyvumo įspūdį. Čia pat verta paminėti ir dar vieną šios dailininkės viršelį, sukurtą Janinos Degutytės poezijos „Klevų viršūnėse rudens naktis sustojo…“ (1976) skaitymams. Abstrakčiojo siurrealizmo formos čia sujungtos su figūratyviniais paukščių, medžių, varpo motyvais, viršelis sukomponuotas jungiant baltos ir juodos spalvos kontrastus, juos papildant tamsiai violetine spalva, taip kuriant mistišką nuotaiką.

Vita Grabauskaitė. Viršelis plokštelei „Lietuvių tarybinių kompozitorių kūriniai fortepijoniniam ansambliui“. – Vilnius: Melodija, 1981 m.

Atskirai minėtini grafikės Alfredos Venslovaitės-Gintalienės, tuo metu Zokaitienės, kurti plokštelių vokų viršeliai. Jos viršeliams būdinga lengvai atpažįstama, vientisa stilistika, su figūratyviniais motyvais sujungta bioforminė plastika ir skoningas koloritas. Plokštelių „Eduardas Balsys“ bei „100-asis estradinis koncertas“ (abi 1974) viršeliuose, iš aptakių formų kuriami kosminiai motyvai. Pirmajame iš už debesų ryškėja saulė, antrajame pavaizduotas didžiulis planetą primenantis banguojantis skritulys. Tais pačiais metais dailininkė sukūrė dar keturių plokštelių viršelius. Vienas jų – vaikams skirta lietuvių liaudies pasaka „Sigutė“, kuriame taip pat apskritimo formoje įkomponuota šviesiaplaukės mergaitės figūra ir užsimenama apie pasakoje laukiančius siužeto vingius. Plokštelės „Benjamino Gorbulskio dainos“ viršelyje Venslovaitė-Gintalienė sukomponavo du stilizuotus giedančius paukščius. Kompozicija iš kitų šios kūrėjos taikomosios grafikos darbų išsiskiria kontrastingomis psichodelinėmis spalvomis – derinamos geltona, žydra, rožinė, žalia, juoda, raudona. Artima plastine stilistika pasižymi viršelis plokštelei „Estradinės melodijos“, kuriame virpantys saksofono ir triūbos pavidalai komponuojami žaliuojančio augalinio motyvo fone. Vienas subtiliausių Venslovaitės-Gintalienės darbų šioje srityje – lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ (1976) viršelis. Jame kuriamas povandeninio pasaulio vaizdas, fone banguojantys motyvai artimi tais pačiais metais pasirodžiusio Eduardo Balsio baleto scenografijai, kurtai grafiko Rimtauto Gibavičiaus. Pirmame plane vaizduojamas besirangantis žaltys ir dar vienas fantastinis jūrų gyventojas. Visuose 1974–1976 metais kurtuose plokštelių viršeliuose Venslovaitė-Gintalienė kūrė rafinuotą, sapnišką pasaulį, todėl šiuo atžvilgiu vokų viršeliai artimi dailininkės estampams.

Minimalistinėms formoms galima priskirti į formos taupumą orientuotus viršelius ir saikingai panaudotus opartinius motyvus. Šiuose viršeliuose vyrauja dviejų spalvų deriniai, pagrindinis vaidmuo atitenka dinamišką rezultatą kuriančiai linijai. Juose puikiai pasitelkiamos ritmo galimybės, per pasikartojimus kuriamas piešinys. Šie bruožai būdingi oparto įkvėptiems Alberto Brogos, Vitos Grabauskaitės, Giedriaus Laurušo, Miroslavos Mačan-Boguš, Virginijos Stankevičienės sukurtiems viršeliams. Platesniąja prasme minimalistinis sprendimas buvo būdingas ir Cukermano plokštelių viršeliams. 1975-aisiais tapytojas sukūrė viršelį Ganelino, Čekasino ir Tarasovo plokštelei „Con anima: džiazo kontrastai“. Kaip prisimena Tarasovas, pirmasis plokštelės viršelio variantas nebuvo patvirtintas9, o antrajame variante Cukermanas sukūrė nuosaikią kompoziciją, kurioje trikampio formoje įrašytas plokštelės pavadinimas. Gyvybės bendram vaizdui įkvėpė klasikinis baltos, juodos ir raudonos spalvų kontrastas. Viršelyje suderinti grakštūs šriftai be serifų ir dekoratyvus, disko stiliaus nuotaikoms artimas šriftas. Plokštelės „Béla Bartók. Giedrius Kuprevičius“ (1981) viršelyje Cukermanas sukomponavo savo tapyboje dažną aptrupėjusių, suskilinėjusių plokštumų motyvą, pagyvintą jas kertančiomis vertikaliomis linijomis. Prie plačiąja prasme minimalistinių sprendimų galima minėti ir Leonardo Gutausko viršelį Sigito Gedos poemai „Strazdas“ (1981), kuriame linijinis paukščio galvos piešinys jungiamas su horizontaliomis linijomis ir stropaus mokinio raštą primenančiu šriftu, taip pat Virginijos Stankevičienės viršelį Konrado Kavecko eilėms „Susitikt tave norėčiau vėlei“ (1977) – jame atkartojama apskritimo ir pusapskritimio forma kuria harmoningą kompoziciją.

Nežinomas autorius. Viršelis plokštelei „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika 5“. – Vilnius: Melodija, 1961 m.

Dar viena ryški plokštelių apipavidalinimo tendencija buvo inspiracijos paieškos primityvizme ir stilizuotų liaudies meno elementų sušiuolaikinimas. Primityvizmo poveikis akivaizdus bene pirmajame sovietmečiu išleistos lietuviškos plokštelės „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika 5“ (1961)10 viršelyje, kuriame penkissyk pakartojamas dekoratyvus fragmentas. Jame išryškėja kubistinės stilistikos veidas, primenantis Velykų salos skulptūras, ir ranka, laikanti gėlės žiedą. Primityvizmo įtaka justi ir Petro Ilgūno viršelyje plokštelei „Vilniaus M.K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos mokinių styginis orkestras“ (1973), kuriame taip pat kelissyk atkartotas identiškas figūrų piešinys. Stilizuoti liaudies meno elementai kūrybingai panaudoti plokštelės „Kupiškėnų vestuvės“ (1972) viršelyje. Jo autorė dailininkė Birutė Grabauskienė sukomponavo simetrišką piešinį, primenantį molinių indų dekorą ar karpinius, kuriame paukščiai, kraičio skrynia ir rūtų lapeliai pavaizduoti psichodeline stilistika. Luokės etnografinio ansamblio plokštelės „Patalkių vakaronė“ (1976) viršelyje Grabauskienė šiuolaikiškai interpretavo tautinių juostų raštus, kuriuos perteikė minimalistiškai stilizuotus, su įprastai lietuviškiems audiniams nebūdingais psichodelinių priešingų spektro spalvų deriniais. Lietuviški audiniai į griežtas geometrines formas ir kontrastingas spalvas suvesti ir trijose 1985-ųjų Dainų šventės įrašams skirtose plokštelėse, kurias apipavidalino Jonas Gudmonas.

Plokštelių vaikams dizaino ypatumai

Mažiesiems klausytojams skirtų plokštelių apipavidalinimas nuo suaugusiųjų plokštelių labiausiai išsiskyrė figūratyviniais motyvais: juose ryškiomis spalvomis vaizduoti istorijų herojai – patys vaikai arba gyvūnai. Plokštelėse buvo įrašomi vaikams skirti muzikiniai kūriniai, dainelės arba skaitomi žinomų rašytojų pasakojimai, lietuvių liaudies pasakos. Kaip prisimena Vilniaus plokštelių studijos redaktorė Zinaida Niutautaitė, vertas įrašų lietuvių liaudies pasakas atrinkti buvo jos užduotis, tuomet specialiai plokštelių įrašams buvo užsakoma sukurti muziką11.

Vaikiškų plokštelių viršelius galima dalyti į dvi grupes: pirmojoje, kaip ir suaugusiesiems skirtose plokštelėse, buvo pasitelkiama primityvistinė stilizacija, o antrojoje buvo kuriami lyriškesni, poetizuoti, vaikų vaizduotę lavinantys viršeliai.

Pirmajai grupei reikia priskirti grafikių Lidijos Glinskienės ir Birutės Grabauskienės viršelius. Grabauskienė primityvistinius viršelius kūrė lyg nupieštus pačių vaikų. Plokštelės „Mano pasaulis (dainuoja „Ažuoliuko“ mažieji)“ viršeliui (1983) dailininkė laisvu linijiniu piešiniu nupiešė dainuojantį chorą ir jų dirigentą, panašiu vaikišku braižu sukūrė ir plokštelės „Iš senosios lietuvių tautosakos“ (1983) viršelį su kūdikį lopšyje supančiomis laumėmis. Čia pritaikytas ir vaikiškas braižas, kurį imituojant užrašytas plokštelės pavadinimas ir kita informacija. Plokštelės „Violeta Palčinskaitė. Linksmoji lysvė“ viršelį (1979) Grabauskienė sukūrė imituodama vaikišką piešinį kreidelėmis. Glinskienės kurti viršeliai vaikiškos rankos neimituoja, tačiau jie taip pat gyvi, žaismingi, artimi vaikų piešinių nuotaikai. Kosto Kubilinsko „Nepraustasis, neskustasis, nekirptasis katinas“ plokštelės viršelyje (1980) dailininkė pavaizdavo didžiulį dryžuotą katiną; lietuvių liaudies pasakų „Karalaitė ir oželis. Oželis padėjėjas“ (1980) be „Sesuo ir devyni broliai. Melagis oželis“ viršeliuose (1984) nupiešė žaismingus oželius. Plokštelių viršeliuose ryškėjantis Glinskienės braižas artimesnis lakštinės lietuvių grafikos būdingai liaudies meno stilizacijai.

Aldona Kliševičienė. Viršelis plokštelei „ABC. Dainelės ir eilėraščiai vaikams“. – Vilnius: Melodija, 1972 m.

Ypač daug vaikų plokštelių apipavidalino grafikė Aldona Kliševičienė. Juose dailininkė dažnai vaizduoja svajingus vaikus apskritais veidais ir didelėmis akimis, kviesdama su jais susitapatinti savo klausytojus. Poetiškame viršelyje plokštelei „Duokit kelią – vyrai eina iš darželio“ (1979) kompozicijos centre pavaizduoto berniuko veidą supa rausvos gėlės ir drugiai. Plokštelės „Aš ir mano žaislai“ viršelyje (1973) pavaizduotas ant pilvo gulintis, alkūnėmis pasirėmęs berniukas, kurį ratu supa traukinuko vagonuose susodinti žaislai. Plokštelės „ABC. Dainelės ir eilėraščiai vaikams“ viršelyje (1972) dailininkė nupiešė dideles dekoratyvias raides, o „C“ raidėje įkurdino lyg lopšyje užmigusią garbanotą mergaitę. Visuose viršeliuose dailininkė realistiniu piešiniu, papildytu įmantriomis detalėmis, kūrė švelnios, saugios ir svajingos vaikystės įvaizdį.

Teresė Bajorūnaitė-Lekienė. Viršelis plokštelei „Lietuvių liaudies pasaka Žuvėjėlis“. – Vilnius: Melodija, 1985 m.

Poetizuotas pasaulis kuriamas ir dailininkų Teresės Bajorūnaitės-Lekienės, Broniaus Leonavičiaus bei Indrės Každailytės darbuose. Plokštelių „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (1980) ir „Lietuvių liaudies pasaka Žuvėjėlis“ (1985) viršeliuose Bajorūnaitė-Lekienė nuosaikiame mėlyname fone pavaizdavo personifikuotą vėjyje besiplaikstančia suknele pelę ir valtyje rymantį šviesiaplaukį berniuką. Abu herojai žvilgsnius nusukę nuo žiūrovo, rymo savo pasaulyje. Svajingas ir žaismingas Leonavičiaus viršelis įgarsintai Martyno Vainilaičio pasakai „Bruknelė“ (1984), kuriame žalumos fone pavaizduotos dvi tolstančios figūros, o joms virš galvų skrenda ilgas lyg sliekas katinas. Každailytė įgarsintų Kosto Kubilinsko pasakų viršelyje (1990) pavaizdavo valtyje besiirstančią mergaitę, prie kurios greta oru plaukioja žuvys.

Specialus paminėjimas

Rimvydas Kepežinskas. Viršelis plokštelei „Meilė ir mirtis Veronoje“. – Vilnius: Melodija, 1976 m.

Straipsnyje liko neaptarti aukščiau išvardytai tipologijai nepriskirtini, tačiau neabejotinai paminėjimo verti grafinio
dizaino darbai. Visų pirma, tai legendiniais tapusių lietuviškų roko operų ir miuziklų plokštelių viršeliai: Filomenos Linčiūtės-Vaitkūnienės poetiškas ir detaliai siužetą iliustruojantis Viačeslavo Ganelino „Velnio nuotakos“ viršelis, Rimos Stasiūnaitės popartiškai dekoratyvus Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklė su varovais“ viršelis (abu 1976), Rimvydo Kepežinsko simbolistinis Kęstučio Antanėlio „Mirties ir meilės Veronoje“ (1984) viršelis. Geidžiamų ir greitai deficitu tapusių plokštelių muzika tapo neatsiejamai susijusi su vizualine jų išraiška. Tad ir vėlesniais laikais kartojant plokštelių tiražus, net jas perleidžiant CD formatu, buvo išlaikomas pirminis įrašų apipavidalinimas.

Mikalojus Vilutis Viršelis plokštelei „Arvydas Ambrasas. Žeme, nepalik mūsų!“. – Vilnius: Melodija, 1979 m.

Taip pat atskirai paminėti reikia originalius, stilistinių analogų neturinčius viršelius. Vienas jų – dekoratyvus ir svajingas ansamblio „Nerija“ 1983 metų plokštelės viršelis, sukurtas tapytojo Arūno Žilio. Vakarietišką dizainą primenančioje iliustracijoje pavaizduotas muzikantų būrys sklandytuvu sklendžia virš marių. Įsimintinas grafiko Mikalojaus Vilučio lengvai atpažįstamu ankstyvajai jo kūrybai būdingu braižu sukurtas viršelis plokštelei „Arvydas Ambrasas. Žeme, nepalik mūsų!“ (1979) ir žaismingi Kepežinsko džiazo muzikos festivalio „Birštonas’86“, „Birštonas’88“ plokštelių viršeliai.

Straipsnio pabaigoje telieka atsakyti į jo pradžioje iškeltą klausimą. Tad kokį melomanų skonį formavo lietuviškų sovietmečiu leistų plokštelių dizainas? Neabejotinai subtilų, elegantišką, jautrų detalėms. Ir kartu – besimėgaujantį drąsiais spalvų kontrastais, ieškantį originalių meninių sprendimų ir nesutrinkantį pačių įvairiausių stilistikų gausoje.

Meno ir kultūros žurnalui „Krantai“ parengė Deima Žuklytė-Gasperaitienė (2021 m., nr. 3)

***

1 Darius POCEVIČIUS. Ką mena stalaktitų lubos Vilniaus plokštelių studijoje (I) // Literatūra ir menas. – Vilnius, 2017-05-05, Nr. 18 (3614); Ką mena stalaktitų lubos Vilniaus plokštelių studijoje (II) // Literatūra ir menas. – Vilnius, 2017-05-12, Nr. 19 (3615).

2 Rūta SKUDIENĖ. (Ne)Pamiršta „Melodija“: Vilniaus plokštelių įrašų studijai 60 // Lietuvos muzikos link. – Vilnius, 2017, Nr. 20, sausis–gruodis. Prieiga internete https://www.mic.lt/lt/diskursai/lietuvos-muzikos-link/nr-20-2017-sausis-gruodis/ruta-skudiene-nepamirsta-melodija-vilniaus-ploksteliu-irasu-studija/

3 Lietuvos populiarioji muzika, džiazas ir rokas firmos „Melodija“ plokštelėse 1962–1992 / Sudarytojas – Lukas Devita. – Vilnius: Mintis, 2013.

4 Alex Steinweiss and the World’s First Record Cover // Illustration Chronicles. Prieiga internete https://illustrationchronicles.com/AlexSteinweiss-and-the-World-s-First-Record-Cover

5 Zinaida NIUTAUTAITĖ. Apie Vilniaus plokštelių studiją. Plokštelės kelias // Lietuvos populiarioji muzika, džiazas ir rokas firmos „Melodija“ plokštelėse 1962–1992, p. 19–20.

6 Ten pat, p. 26.

7 The Art of the LP: Classic Album Covers 1955–1995 / Sudarytojai – Johnny Morgan ir Ben Wardle. – New York: Sterling, 2015.

8 Šiame straipsnyje skliaustuose nurodomi plokštelių išleidimo metai. Nuo plokštelės įrašų iki jos atsiradimo masinėje prekyboje paprastai praeidavo metai – pusantrų, tad tikėtina grafinio dizaino darbų pabaiga turėtų būti metais ankstesnė.

9 Vladimiras TARASOVAS. Būgnininko dienoraščiai / Sudarė Lolita Petrašiūnaitė, iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius: Sofoklis,
2020, p. 80–81.

10 Dailininkas nežinomas. Iki XX a. septintojo dešimtmečio antrosios pusės ant plokštelių vokų nebuvo nurodomi „techniniai“ darbuotojai, tokie kaip garso režisierius, redaktorius, dailininkas ir kt., dalyvavę leidžiant plokštelę.

11 „Muzikos industrija sovietmečiu. Maršrutas Nr. 115“. LRT plius laida „Stop juosta“. – Vilnius, 2020-04-26. Prieiga internete https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000102581/stop-juosta-marsrutas-nr115-vilnius-muzikos-industrija-sovietmeciu

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!