„Bokso“ repeticija | Roko Morkūno nuotr.

„Susikoncentruokit į kovą. Pirmas krenta visada tas, kuris žvalgosi už ringo, kuriam rūpi patogumas,“ – aiškina vienas „Bokso“ personažas. Lauryno Adomaičio ir Antano Obcarsko sportinė-mistinė kelionių drama apie dviejų kartų kovotojus, kurie prisilietė prie profesionalaus bokso sporto, skleidžiasi per talentingus aktorius – Marių Repšį, Giedrių Savicką, Lauryną Jurgelį, Gediminą Rimeiką, Luką Malinauską, Džiugą Grinių, Gytį Ivanauską ir kitus. Spektaklio premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje – jau kovo 3, 4, 5 ir 6 dienomis. Apie bokso pasaulį teatre ir pačiame gyvenime savo mintimis sutiko pasidalinti „senieji vilkai“ – Marius Repšys ir Giedrius Savickas.

Daiva Šabasevičienė. Mariau kartais atrodo, kad dalis šio kūrinio parašyta apie Tavo gyvenimą. Ar Tu pats atrandi panašumo?

Marius Repšys. Man įdomu dirbti šiame spektaklyje. Sukūriau tokį charakterį – tikrą charakterį pagal tikrą žmogų, tikrą bokso trenerį, pas kurį kadaise treniravausi. Tą žmogų aš tiesiog perkėliau į sceną.

Šiame spektaklyje Tu esi ne tik aktorius, bet ir mokytojas.

Taip, tuo labiau, kad kurį laiką buvau ir kai kurių šiame spektaklyje vaidinančių aktorių dėstytojas. Kartu su jais tam tikrus dalykus jau buvome praėję. Muzikos ir teatro akademijoje daug dirbome „statydami“ kovas, studentus mokiau judesių, smūgių ir tų smūgių „suvaidinimų“. Jauni aktoriai tikrai labai gerai dirba: talentingi, darbštūs, greitai viską pagauna.

„Bokso“ repeticija | Roko Morkūno nuotr.

Kuo svarbus vaidmuo „Bokse“ kitų Tavo vaidmenų tarpe?

Visų pirma, tai spektaklis apie sporto šaką, kurią aš mėgstu. Nesu didelis fanas, bet anksčiau labai mėgau boksą, daug treniravausi. Daug kovos menų išbandžiau, o boksas buvo vienas jų.

Man smagu, kad boksas yra kaip priemonė papasakoti tam tikrą istoriją. Kūrinyje visi konfliktai sprendžiami per kovą. Man tai įdomu. Džiaugiuosi, kad man leidžia prisiliesti prie tų kovų, kurias statėme su Laurynu Jurgeliu, Gediminu Rimeika, Luku Malinausku.

Norisi parodyti, kad boksas nėra vien „bukapročių“ sportas, kad boksuojasi vien žmonės atidaužytomis galvomis. Tiesiog tai sportas, reikalaujantis labai daug ištvermės, labai daug psichologinio, techninio pasiruošimo. Anksčiau, septyniasdešimtaisiais, bokso kovos trukdavo keturiasdešimt penkias minutes. Buvo penkiolika raundų, tarp kurų – minutės pertrauka, ir ilgoji – trisdešimties minučių pertrauka. Varžybų trukmė būdavo didesnė nei visų krepšinio varžybų. Dabar viskas supaprastėjo – yra tik dešimt raundų. Krepšinyje žaidžia dešimt žmonių, o čia – du žmonės boksuojasi keturiasdešimt penkias minutes. Tai labai sunkus sportas, ir fiziškai, ir psichiškai: privalai dvasiškai nepalūžti ir nepralaimėti, neparodyti, kad skauda ir kentėti tą skausmą…

„Bokso“ repeticija | D. Matvejev nuotr.

 Jėga, protas, nepasidavimas, – kaip visa tai suderinama? Kas vyksta su žmogumi sunkiausiais momentais?

Tai labai sunku suprasti žmogui, kuris niekada nelipo į ringą, niekada nekovojo. Aš esu lipęs į ringą. Tuomet pasaulį pamatai iš kitos pusės. Kovos metu daug gyvenimiškų, buitinių dalykų virsta visiškomis smulkmenomis. Gyveni galvodamas apie vieną uždavinį – kaip apgauti varžovą ir laimėti. Būsimam žiūrovui norisi parodyti tai, ką jaučia žmogus kovos metu, kokie sudėtingi psichiniai ir fiziniai procesai tuomet vyksta.

Kaip atgaunamas nusiraminimas po tokių įtampų?

Nusiraminimas ateina, bet baisiausia yra lipti į ringą. Tos akimirkos dieną prieš arba tą patį rytą. O naktį, galima sakyti, apskritai nemiegi. Mano gyvenime buvo tokių situacijų, kai tekdavo dirbti iki penkių ryto, o aštuntą ryto jau vykdavo svėrimai (pagal žmonių svorį parenkami varžovai). Tad būdavo trys valandos poilsio, svėrimai, o devintą ryto – pirma kova. Per dieną tekdavo atlaikyti dvi, tris kovas. Išsekęs, pavargęs, eidavai kovoti…

O kokie kraštutiniai atvejai?

Yra baisusis momentas, po kurio – įvairios sudėtingos traukos, bet profesionalūs sportininkai situacijas kontroliuoja. Faktas, kad žmonės, kurie treniruojasi kovos menus, yra daug taikesni, negu kiti. Aišku, jei koks nors boksininkas ką nors padaro bare, tai visi rašo apie tai, bet kiek ne boksininkų nusikalsta, niekas neakcentuoja.

„Bokso“ repeticija | Roko Morkūno nuotr.

Tu esi ypač jautrus ir muzikalus aktorius. Ir Tavyje dera kraštutiniškiausios žmogaus savybės, skirtingiausi talentai. Kaip ta skirtingų polių paralelė suderinama?

Sportas nebuvo mano prigimtinis noras. Sportuoti labiau skatino tėvai. Kai buvau vaikas, labiau linkau į muziką, bet tėvai kreipė į sportą. Vaikystėje buvau silpnas, ligotas, tai tėvai „atidavė“ į sportą, kad galėčiau tiesiog apsiginti tiek darželyje, tiek mokykloje. Gyvenime daug ko išmokstama.

***

Daiva Šabasevičienė. Giedriau, kaip Tu ruošeisi šiam vaidmeniui? Atrodo, kad jis ypatingas Tavo kūrybinėje biografijoje.

Giedrius Savickas. Iki šiol buvau tik skaitęs apie sportininkus, kuriems reikia priaugti ar numesti svorio. Arba apie aktorius, kurie vieną kartą per dešimt metų vaidindami kokiame Brodvėjuje, turi vykdyti režisieriaus užgaidas. Kiekvienas režisierius kuria savaip, tad vienas kartais prašo, kad nusikirptum plaukus, kitas pyksta, kad apsikirpai. Repetuojant „Boksą“ mes taip pat ruošėmės – lankėme bokso treniruotes. Pagal vaidmenį man treniruotis nereikia, bet dėl bendro supratimo aš jas lankiau. Matydamas besiboksuojančius profesionalus iki šiol galvojau, kad boksas yra boksas – žmonės mušasi ir tiek, todėl giliau ir nesidomėjau, nes kai jau pradedi gilintis, tai nebegali sustoti. Nemėgstu išeiti iš ten, kur jau būnu įėjęs.

„Bokso“ niekada nemėgau žiūrėti. Man pačiam labai baisu. Ko labiausiai bijau, tai gauti į galvą, nes man labai skauda. Niekada nesuvokiau, iš kur kyla tas potraukis. Niekada neturėjau noro nei kam nors duoti į galvą, nei pats gauti. Aš visą laiką bėgu, tad man patinka nuostata: „Jeigu muša, bėk!“ Bet kai atėjau į treniruotes, treneris pasakė: gali ir nesimušti. Svarbu buvo suprasti, koks tai sunkus darbas. Bet, kaip ir viskas šiame gyvenime – prie ko prisilieti, viskas labai sunku, jeigu nori, kad tikrai gerai pavyktų. Ypač tai gerai žino aktoriai, kurie gyvena nuolatiniame strese. Prieš spektaklį daug ko negali, į normalų gyvenimą sugrįžti tik vėlai grįžęs namo. Tik tuomet ir valgyti gali. Pasijunti lyg būtum buvęs mūšio lauke.

„Bokso“ repeticija | D. Matvejev nuotr.

Pasiruošimas „Boksui“ man padarė įspūdį. Visi stereotipai apie boksininko nudaužytą galvą žlugo. Kai paklausiau dviejų stipriausių boksininkų kalbos, apie ką jie kalba, tie interviu man atvėrė akis. Šie žmonės net ne stipriausi, jie agresyviausi. Jie tiesiog žvėrys. Bet šie žmonės šneka šneka ir staiga apsikabina, ir pasimelsti pasiūlo, nes „gyvenimas yra sunkus, o jame svarbiausia – meilė“. Netrukus jie vėl pradeda kalbėti, pasakoti, kaip vienas ar kitas vos neužmušė žmogaus. Spektaklyje mes siekiame atverti žmogaus vidinį pasaulį. Gyvenime matome žmogaus išorę, jo rūbus, bet nematome tų rūbų pamušalų, siūlių, etikečių. Taip ir šiame spektaklyje: mes siekiame atverti vidinį žmogaus pamušalą.

Muzikos ir teatro akademijoje studijavai Anželikos Cholinos vadovaujame kurse, išmokai judėti, šokti. Kiek bokso treniruočių sistema siejasi su šokiu?

Šokyje labai svarbu žingsnis. Viskas prasideda nuo jo. Balete labai svarbu žingsniai „iš kairės“, „iš dešinės“, svarbu pakelti rankas – lyg ginantis. Labai panašu į boksą, nes visi judesiai turi būti itin tikslūs ir tarpusavyje glaudžiai susiję.

Baletas man – viena gražiausių meno rūšių. Kai atvažiavau mokytis į Vilnių, nebuvau matęs baleto, bet kai pamačiau… Pamenu, M.K. Čiurlionio menų mokykloje vieno jubiliejaus proga šoko Jurgita Dronina. Šoko viena. Bet to ligi šiol nepamirštu. Nuo tada lankau visas baleto premjeras, tuo labiau, kad su baletu susiję mano geriausi draugai. Kažkada „Spragtuke“ jie šoko žiurkes. Dabar vienas iš jų – teatro baleto trupės vadovas Operos ir baleto teatre, kitas – Baleto mokyklos direktorius. Viskas taip sėkmingai pasisuko. Kažkada ir aš tai pajutau, sėdėdamas viename kabinete su Kostu Smoriginu, Vidu Petkevičiumi, Juozu Budraičiu. Mes kartu filmavomės. Čia ir yra sėkmė: kažkada stojau į aukštąją mokyklą, kažką galvojau… Vėliau su Oskaru Koršunovu visą pasaulį apvažiavome… Ir tam tikru momentu supratau: štai, pavyko! Skambinu mamai, viską pasakoju, o ji susigraudinusi: „Labai džiaugiuosi!“

Gyvenime visi dalykai labai susiję. Bokse labai daug baleto. Vien pažiūrėjus į Muhammadą Ali tai gali suprasti. O ką jau kalbėti apie treniruotes. Baletas – tai neįtikėtinai sunkus ir nuolatinis darbas. O žiūrint – taip lengva ir gražu. Šis paradoksas – graži apgaulė. Rodos, kas čia yra – koją iškelti, apsisukti, bet juk žinome, kad reikia kiekvieną dieną dirbti, kad visa tai įvyktų. Todėl itin gerbiu baleto artistus. Su aktoriais kiek kitaip.

Tai, kad aš šoku, labai padeda koordinacijai, kuri itin svarbi. Apskritai, aš labai džiaugiuosi, kad studijavau šokį. Teatre labai svarbu judėti! Ir vėl noriu pakartoti: baletas man yra vienas gražiausių dalykų gyvenime.

„Bokso“ repeticija | D. Matvejev nuotr.

Ar susiję Tavo personažo sprendimai su Tavo patirtimi, išmintimi?

Kol kas neturiu vaikų. Jie – mano gyvenimo tikslas. „Bokse“ mano personažas išsirenka vaiką, kurį vadina sūnumi. Ir aš suprantu, kad tai yra apgaulė. O galvodamas apie savo vaiką, apie tai, koks jis bus, taip pat suprantu, kad tai yra apgaulė. Mes negalime apgaudinėti savęs, sakydami, kas ir kaip bus.

Gyvenime labai daug dalykų įvyksta dėl meilės. Labai daug kas įvyksta ir kai jos yra per mažai, ir kai jos per daug, kai ji yra ne tam skirta, kai jos išvis nėra, kai tu jos ieškai, kai ji ateina vėliau, negu reikia, kai tu myli, o tavęs nemyli, kai tu nemyli, o tave myli… Kai tas žodis – meilė – pajuda nors truputį ne ten, viskas smarkiai pasikeičia. Svarbiausia, nuo to vieno žodžio keičiasi žmonių likimai. Jeigu trūko meilės vaikystėje, gali būti, kad visas pyktis kada nors virs agresija, kaip, tarkim, „Bokse“. Meilė – lyg lego kaladėlės, kurios turi viena kitą labai tiksliai atitikti, tik tuomet jas įmanoma sujungti. Bet kokia mažiausia paklaida – ir viskas, griūtis.

Kiek vaidmuo išplaukia iš Tavo charakterio, kiek reikia visiškai naujai sukurti ir suvaidinti?

Kažkada man vaidinant Antanas Obcarskas pastebėjo, kad savyje turiu karts nuo karto išsprūstančio vidinio pykčio. Taip, turiu to pykčio, kurį „Bokse“ ir panaudoju. Teatre tu gali tą velnią imti ir išleisti. Tam – labai dėkingos aplinkybės.

Ar stebi bokso rungtynes? Ar turi mėgstamus boksininkus?

Kai prasidėjo repeticijos, pradėjau stebėti. Taip jau nutinka: aktoriai daug žino, nes jie priversti domėtis pačiais netikėčiausiais dalykais. Domimės įvairiomis temomis, profesijomis. Mėgstamas boksininkas – Aleksandras Baranovas.

Ruošdamiesi spektakliui, vykote į Meksiką. Kiek toji kelionė svarbi kuriant personažą?

Meksikoje iš arti pamačiau, kad boksas gali būti išsigelbėjimas. Svarbiausia, būtent vaikams. Buvome klube, tam tikroje oazėje, įsikūrusioje pačiame pavojingiausiame rajone – Tepito, į kurį ateina vaikai, norėdami pabėgti nuo to viso negatyvaus pasaulio. Būtent šiame klube jie išlieja susikaupusią energiją. Juos treniruoja nuostabus treneris, visiškai atsidavęs vaikams. Ir aš tuomet supratau, kad tai yra labai svarbu – ir bokse norisi išgelbėti žmogų. Kelionė davė naujų impulsų, tekstas įgavo rimtus pamatus.

Pasiruošimas repeticijai | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Kokie netikėtumai, įdomybės pasitiko šioje šalyje?

Šalyje – dvidešimt milijonų žmonių! Meksikoje kaukės nėra rekomenduojamos, bet jie visi jas dėvi, net lauke. Klausiam: „Kodėl, kai nebūtina“, o jie atsako: „Nes miršta žmonės“. Dvidešimt milijonų žmonių – gali atrodyti suirutė, chaosas. O pasirodo, toks aukštas sąmoningumas. Kraštutinių dalykų šalis, bet jie supranta, kad tik tokiu būdu įmanoma valdyti šiuos dalykus. Vienas žmogus gali suvaldyti dvidešimt milijonų, tai yra didžiulė jėga!

Tu garsėji ne vien šmaikštumu, bet nepaprastai atvira siela, draugiškumu, atjauta, vaišingumu. Iš kur visa tai?

Reikia palaikyti gerą atmosferą. Mes juk turim vieną gyvenamą. Mums reikia išmokti pripažinti savo klaidas. Mums, aktoriams, sunku jas pripažinti, ypač kai per repeticijas sakomos pastabos. Jeigu sugebėčiau atsakyti į šį klausimą, žinočiau, dėl ko tai darau, tada jau būtų negerai.

Kaip apibūdintum „Bokso“ komandą?

Labai džiaugiuosi dirbdamas su jaunesniais aktoriais. Mums svarbu vienas kitą suprasti. Mes domimės tais pačiais dalykais, ir žinau, kas mus visus sieja: jaunystė!

Dėkoju ir linkiu geros premjeros!