Arvydas Šliogeris. Iš ciklo „Žemaitijos link“. 2008
Literatūrologė Viktorija Daujotytė rašo apie filosofo Arvydo Šliogerio (1944–2019) nuotraukų ciklą „Žemaitijos link“, kuris sudaro nedidelę dalį jo fotografinio palikimo. Kai kurioms jo fotografijoms lengva ranka suteikti vardai – iš mitologijos (Sfinkso, Apolono…), iš žemės (sliekų, vieversių…), iš būsenų (ramybės, melsvoji…), iš filosofijos (fundamentalioji…). Nuotraukos iš Žemaitijos – be vardų, gal filosofas nemanė, jog tai reikšminga.
Arvydo Šliogerio nuotraukų ciklas – gavau jas lyg lauktuves iš kelionės. Pasidėjau. Pasidėjau ir atidėjau. Dabar žvelgiu atidžiau – lyg bandyčiau atspėti vietas, žvelgimo kryptis, atpažinti kelio posūkius: atrodė, kad neįmanoma nežinant nuvažiuoti iki mano gimtųjų vietų, iki ąžuolo, iki pasvirusio kryžiaus su broliu beržu, iki pradžios mokyklos, iki Šliogerių lizdo, jau visai sunykusio. Reta Šliogerio pavardė man buvo netikėta, kai su Arvydu susipažinome: lyg būčiau sutikusi giminę, nes esu iš Šliogerių. Ne sykį apie Šliogerius Žemaitijoje kalbėjomės, nuvažiuosim, sakiau, ir pamatysi labai seną vietą, labai senus medžius, labai seną dangų virš visko. Varnių kapinėse dar yra antkapių, kur užrašyta Schlager; iš prūsų (bent taip sakė babūnė Bronislava Šliogerytė-Daujotienė) Šliogeriai į Žemaitiją buvo parėję, sena bajorų giminė, gerokai aplenkėjusi, aukšti, stiprūs vyrai, gražios moterys – kaip iš Mačernio vizijų. Negaliu sakyti, kad Arvydas tokia galima ir savo giminės geneze būtų labiau domėjęsis, per daug buvo atskiras, individualus, nemėgo sentimentų. Bet beveik pagal XIX amžiaus dvasią buvo linkęs su žemaičiais sieti atkaklumą, tvirtumą, su Žemaitija – lyg kokią dvasios, dvasinio atsigavimo versmę. Norėjo pamatyti. Kaip tik – pamatyti. Juk niekuo taip nepasitikėjo kaip matymu. Tuo metu (XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje) buvo pagautas fotografijos, kūrė fotosofijos sampratas, daug fotografavo, lyg iš anksto žinojo, ką nori pamatyti ir nufotografuoti.
„Žemaitijos link“ – toks užrašas ant Arvydo Šliogerio nuotraukų kasetės 2008 m. spalio 11–12 d. Ir toks turinys: 1. Medvėgalio apylinkės; 2. Varniai; 3. Nevardėnai; 4. Minijos slėnis. Manau, kad pavadinimas susijęs ir su Broniaus Radzevičiaus apsakymų knygos (1984) pavadinimu „Link Debesijos“, tik jau patikėjus, kad link labiau polinksnis negu prielinksnis; su tokio pat pavadinimo apsakymu apie vienišą berniuką, gūrinėjantį paupio pievomis, keliukais: „<…> jis norėjo pamatyti Debesiją, miškingą pietvakarių kraštą, perkoštą besileidžiančios saulės, gaubiamą šilto gelsvo duslumo, o kartais – ištrykštančią žvarbiais saulėlydžiais; ten vedė kelias, apsodintas pajuodusiais gluosniais <…>“1.
Atrodo, kad šituo apsakymu Bronius Radzevičius sutelkė jam svarbią gamtovaizdžio spalvą: šilto gelsvo dulsvumo, dulsvo švytėjimo. Pasikartojanti, vadinasi, ta, ta spalva. Ir vieškelio žymuo Arvydo Šliogerio sąmonėje turėjo Broniaus Radzevičiaus simboliškumo – ir tamsiąją „Niekio vardų“ (1997) knygą baigė sakiniu: „Sunkūs žingsniai priešaušrio vieškeliais“; pakeliui į Pradžią, pakeliui į Esmą.
Arvydas Šliogeris. Iš ciklo „Žemaitijos link“. 2008
Žemaitijoje Arvydas fotografavo rudenį – tylų, spalvingą ir labiausiai tos spalvos, kuri buvo Broniaus, – dulsvo švytėjimo, suimančio, apimančio, išsiskleidžiančio. Bendriausia prasme – tai gamtos vaizdai, peizažai, kraštovaizdžiai.
Be žmogaus. Tik gyvenimų pėdsakai – namų, gyvulių. Kelių. Žvėrys susimina taką. Kelią nusitiesia žmonės. Kelias yra kultūros ženklas. Tol, kol pasitraukia nuo medžio, kyla į kalnelį, jo nenustumdamas, kol nevirsta autostrada.
Arvydas Šliogeris turėjo didelę aistrą – susitikti su gamta, nesunaikinta civilizacijos. Saulėtekių pasija – ji prasidėjo upėtakio viltim mažuose Dzūkijos upeliuose, karališkos žuvies sidabrinių žvynų blyksniu saulėje (iš čia ir blyksnis kaip dvasinio nušvitimo akimirksnis). Saulėtekis – vienukart ir kaip žemiškumas, ir kaip misterija. Ir kaip viliojantis, traukiantis miražas – priartėti, paliesti, sustabdyti, išlaikyti; Žemaitijoje fotografuota dieną, dienos šviesoje, jau prisimerkusioje.
Medvėgalis – matomas iš toli. Ir iš Maironio matymo:
Kai vidurdienį pažvelgsi
nuo Medvėgalio aukštai,
Keturiolika bažnyčių
aiškiai išmatai.
Baltininkai ir Girgždūtė,
net pats Dyvitis puikus
Pagarboj jam lenkia galvą
per girias, miškus.
„Medvėgalio kalnas“2
Medvėgalio apylinkių nuotraukose daugiausia šviesos, judesingumo, perėjimų nuo aukščiau į žemiau, iš spalvos į spalvą, iš uždarumo į atvirumą. Sutirštinama, ypač ten, kur daugiau krūmų, praskleidžiama, išeinama į laukymes, erčias; atveriamas (arba neatveriamas) dangus, atviras arba uždaras horizontas. Pačios ryškiausios kelių linijos, jų konfigūracijos. Daugiau fotografuota ne iš kalno viršūnės, o iš atšlaičių, kad vaizdas nesusilietų, kad ryškiau matytųsi, kas atskira. Kur į objektyvą patenka kelias, svarbu jo išnirimas, dingimas žalumoje arba horizonte…
Žemaitijos link – iš žemės, iš žemiškumo, iš žemiškos kelionės. Iš žvelgimo, žiūrėjimo, žvilgsnio. Nuo kalno – nuo Medvėgalio, aukščiausio žemaičių žemės taško. Ir iš žemai – iš Varnių lomos (ir pagal Maironį, tos žemės keleivį: „Štai antai mėlynoj tolumoj / Iš po žemių bekyšąs skruzdynas – /Tai Varniai, pasislėpę lomoj!“ – eilėr. „Šatrijos kalnas“). Mėlyna, bet labiau melsva: toluma, horizontas, ne tik erdvės žymuo, ne tik vaizdinys, bet ir teorija (filotopijos horizontai, riba, žyminti vietovę šiapus). Rudens lauko, suartos žemės, nusispalvinančio miško duslus švytėjimas šiapus juslinio horizonto. Ir tas, kuris žvelgia į vaizdą, dar gyvą, kintantį, bet jau ir nykstantį, mirštantį, jau virstantį negyva, bet užtat amžina skaidre, yra šiapus, jo žvilgsnis, jo akys klydinėja rinkdamosi, ieškodamos taško, kur geriausia sustoti, paspausti nuosprendžio mygtuką. Kodėl kaip tik šią akimirką? Kodėl kaip tik šiuo rakursu? Kokia sielos programa kaip tik šitaip pakreipia žvilgsnį?
Akis veikia išvien su dvasia – ir tas išvien, aptartas filosofo fenomenologo Maurice’o Merleau-Ponty, bent iš dalies paaiškina, kaip tylus, savęs nemąstantis mąstymas įgyja regimos realybės kontūrus – ir kaip tik tokius, ir tik tokius… Atidus, į ką nors sutelktas žvilgsnis yra ir „dvasios žvilgsnis“. Fotografo ir tapytojo vidiniai veiksmai panašūs – tai, kas pasirenkama, išplėšti iš pasaulio. „Duodamas savo kūną pasauliui, tapytojas pasaulį pakeičia į paveikslą“3. Iš karto reikia išlygos, kad kūnas neatskiriamas nuo dvasios, nuo Arvydo itin mėgto tapytojo impresionisto Paulio Cézanne`o (apie jį kalbama ir studijoje „Daiktas ir menas“) pastebėjimo, kad „gamta yra viduje“, vadinasi, man ir gamta yra taip, kaip mano yra matoma.
Arvydas Šliogeris. Iš ciklo „Žemaitijos link“. 2008
Nevardėnų (ir Pagirgždūčio) dalis – intensyviausia, grįžtanti, lyg ir ieškant kažko, dar nepamatyto. Kelias – kelias tolyn, kelio vingis, kelias lyg žaltys,vingiuojantis eglės link, kažkur netoli Klubokų. Keliukas, atsisukantis iš didesnio kelio, lyg laukimas, kad prives prie to, kas bus svarbu. Prie kryžiaus, kurio pilkšvas, rievėtas medis taip gražiai „atsimuš“ medžio oranžo fone, prie palinkusio, savo jau atgyvenusio kryžiaus, atsirėmusio į dar jauną beržą, prie ąžuolo. Tas kryžius, aptvertas tvorele, rodos, Šliogerių, didelės šeimos, giminiškos, išsikėlusių, išsibarsčiusių. Daugiau suartos žemės, puikūs spalviniai intarpai į dar ryškų rudens atolą, ta ypatinga šviesrudė vagų spalva, susišaukianti su miško gelsvuma. Daugiau gyvulių, karvių ir net arklių, tad daugiau ir jaukumo, šiltumo. Gyvybės. Rudenį suarta žemė yra pavasario sėjos viltis. Prižiūrimas kelias – ėjimo, keliavimo, kelionės viltis.
Arvydo Šliogerio fotografijos priklauso klasikai: pagerbia matomą, aprėpiamą tikrovę, bet joje neišnyksta. Lieka žvelgiančiojo į gamtą grožio pajauta, neištartas noras, kad jis liktų, būtų. Ir iš to tylaus geidimo, kad būtų, turi atsirasti, susidaryti, išryškėti to, kas fotografuojama, pavidalai.
Geriausios Šliogerio žemaitiškojo ciklo fotografijos neišnyksta gamtos vaizdo bendrybėje. Virš jų sklando rudens melancholija, gal ir labiau būdinga tam žemaičių pakraščiui (maždaug tarp Užvenčio ir Varnių, tarp Šatrijos ir Medvėgalio, ir tai savitai jausta Šatrijos Raganos), vos vos juntamas nyksmas. O juk eita ir per šį kraštą ir intensyvios kultūros, ir intensyvių dvasinių programų – nuo Kazimiero Sarbievijaus Kražiuose iki Motiejaus Valančiaus Varniuose. Pačiame krašte, ypač Nevardėnuose (vardas nuo Nevardos, mažo upelio, kuris beveik nevertas vardo, bet – o, paradokse! – ir ne vardas gali virsti vardu), daug to nyksmo nuotaikos, nebesamų gyvenimų, retai besutinkamų vietinių žmonių. Bet nyksmas Arvydo Šliogerio esmėžiūroje turi antrininką, atraminį narį – Esmą. Kas nyksta, nyksta naujam esimui; kas negali sunykti, sueiti į žemę, tas negali ir atgimti, kuo nors tapti, įgyti gyvybę, kad ir pačią elementariausią. Nevardėnuose, kaime anapus (arba kitapus) kelio tarp Kražių ir Varnių (sakraliųjų taškų), nykstančios realybės skritulyje ryšku tai, kas dar pritraukia (ar gali pritraukti) akis. Pirmiausia – pulsuojanti kraštovaizdžio gyvybė. Kas turi žvilgsnį, pastebi. Puikių Pagirgždūčio ūkų yra padaręs fotografas Jonas Strazdauskas, prieš gerą dešimtmetį tiksliai radęs žvilgsniui atramines erdves.
Pagirgždūtis ir Nevardėnai – kaimai abipus kelio tarp Kražių ir Varnių, toje atkarpoje, kai jis prasuka pro Girgždūtės kalną ir eina Nakačios linkui (arba priešinga linkme) – jau per Klubokų laukus. Arvydo Šliogerio žvilgsnis klaidžiojo virš jų, vis pasirinkdamas, kur sustoti: atskiresnė miškelio konfigūracija, ryškesni debesų kontūrai, netikėtesnis ką tik suartos žemės dulsvumas. Atrodo, kad Klubokų laukai mažiausiai pakitę, neberyškūs, jau ir apnykę melioracijos pėdsakai. Dirvos, miškeliai, kalvelė, nuolydis, lygiau, lygesnės vagos – ir vėl pakilumėlė su medžiais, krūmais.
Arvydas Šliogeris. Iš ciklo „Žemaitijos link“. 2008
Klubokai – Žemaitės gyventa vieta, Žymantų ūkininkavimo pradžia. Iš Klubokų dvarui priklausiusių Rumšiškių (ten dabar tik giminaičių pastatytas akmuo ir klevas) siauru lauko keliuku Žymantai išsukdavo į Varnių kelią. Į turgus, jomarkus, atlaidus. Į gyvenimo šurmulį. Važiuota tuo keliu ir Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos. Ir Povilo Višinskio. Ir jo gyvenimo tyrinėtojo varniškio Adolfo Sprindžio. Nuo kelio pakilumos, beveik tiesiai priešais Klubokus, matytis Žebenkavos dvarvietės medžai; ten būta Pečkauskų dvaro, Šatrijos Raganos pusbrolių ir pusseserių. Adolfo Sprindžio apsakyme „Pasikalbėjimas, važiuojant iš Žebenkavo“: „Toli paliko Žebenkavas. Ir Nevardėnai paliko, sutamsavo priekyje, kairėj, Klubokų eglynas“. Tos važiuotojos – pusseserės Marijos Pečkauskaitės. Su Pečkauskais Šliogeriai artimai bendravo. Ant juodo žirgo į Varnių kelią išjodavo Adolfina Pečkauskaitė, gydytoja homeopatė, gydžiusi apylinkių žmones. Altruistė kaip ir pusseserė Marija, rašytoja. Žvilgsnio linija važiuojant nuo Varnių Girgždūtės link, Klubokai dešinėje, Žebenkava – kairėje. Atrodo, kad Šliogerio daugiau žvelgta į dešinę: dar šiltas ruduo, dar lauke gyvuliai, daugiausia karvės, mažomis bandomis. Kur tų gyvulių namai, ar jie sugenami nakčiai, kur genečiai, senieji žemaičių bandų keliai? Kur žmonės? Reta, kad eitų kas lauku arba ir keliu, truputį palinkęs, dažniau žiūrėdamas į žemę negu dairydamasis aplinkui. Miškeliai – jų individualybę nusako individualumo neturėjimas: niekas neišsiskiria iš bendro vaizdo, bet švyti, mirga, mainosi; taip mainosi, virpa gyvybė, lyg suintensyvėjusi prieš sunykstant. Dar spalis, neseniai išniręs iš rugsėjo, bet ir lapkričio niauros jau čia pat. Adolfas Sprindis pamini Klubokų eglyną, maždaug prieš penkiasdešimt metų rašyta. ] Dabar eglių mažiau, jau ne eglynas, eglės pramaišiui su lapuočiais – daugiausia beržiukais. Eglių tamsus žalumas leidžia labiau išryškėti šiltosioms rudenio spalvoms – gelsvai, rusvai, visų atspalvių.
Viena – žvelgti nuo kalno, jei ir nuo atkalnės, kita – iš žemai, vaizdą turint akių lygyje. Lyg kitas santykis. Nuo kalno matau aš, tarsi sutelktas į matymą, vieta, kurioje esu, kviečia, skatina (ir net verčia) matyti. Neužstotas akiratis, tarsi išdidėjęs akiplotis. Tolimos perspektyvos. Ne kelias, kuriuo atvažiuota (ar ateita), o tik šviesus brūkšnys, ne medžiai, o tik kažkas pavingiuota; vaizdas nuo kalno nėra realus, pasikeitusios proporcijos, dydžiai, spalvos, bet to vaizdo daug daugiau negu žvelgiant iš lygumos. Žvelgiant nuo kalno, lengviau justi to, kas matoma, bekalbiškumą, nežmogiškumą, be kurio sunku suvokti ir žmogų.
Nežmogiškumas – savitas Arvydo Šliogerio žodis, žodis – sąvoka, žyminti pasaulio reikšmių dalį iš gyvūnų, augalų, medžių, gal ir iš vandenų, miškų. Bet žmogus ir toje dalyje yra – savo gera ar pikta valia, puoselėjančia, auginančia, globojančia ar atvirkščiai – naikinančia. Gamta susidaro iš bekalbių daiktų. Medžiai nekalba, bet yra iškalbūs. Bekalbio daikto matymas yra tarsi jo prakalbinimas. Problema – saikas, matyti iš tiek ir su tiek žodžių, kiek jų būtina. Tikrą patirtį saugo kalbos saikas, neleidžia išsiplėtoti, praskiesti. Matydamas bekalbius daiktus, žmogus lieka kalbus, bet pajunta kalbos taupumo prasmę, nes suvokia buvimą be kalbos. „Netgi dabar, kai nusiauni batus, padedi ant žemės pėdą, – šį dalyką labai gražiai yra aprašęs Proustas, – staiga prieš akis iškyla visas vaikystės kraštovaizdis, visas anuomet patirtas juslinis pasaulis kaip Rojus – Alksniupių kaimas, Panevėžio apylinkės, lygumos, milžiniškas debesuotas dangus, beržynėliai, karvučių bandos, molinės kūtės, dobilų ir mėšlo, bijūnų ir jazminų kvapas – visa tai ir dabar man yra absoliutas, aš nuo to nė kiek niekuomet nenutolau, juolab kad ir dabar dar galima rasti to pirmykščio juslinio intensyvumo pėdsakų“4. Ir jų, kaip sakoma tolesniame tekste, ieškoma sąmoningai; ir fotografuoti pradėjęs norėdamas surasti savo ankstyvosios patirties pėdsakų, – o tai reiškia – susitikti su bekalbiu jusliniu pasauliu, jį atpažinti. Fotografavimas yra kalba, ieškanti ribos, saiko. Galbūt – patirties krantų (buvusio ir esamo, matomo ir nematomo) suartinimo. Intensyvumo banga – iš to, kas yra buvę, ir yra, yra iš sugrįžimo, atpažinimo.
Arvydas Šliogeris. Iš ciklo „Žemaitijos link“. 2008
Žvelgiant į vaizdus, Arvydo Šliogerio nufotografuotus Žemaitijoje, galima pastebėti ir sugrįžimo žymių – į vaikystėj patirtą juslinio pasaulio Rojų, į amžinąjį mitą – dangus, debesys, beržynėliai, karvučių bandos. Netikėtas švelnumo gūsis – tos karvučių bandos, tie beržynėliai: kažkas, be ko žvilgsnis neaptiktų to, ko ieško, kas turėtų būti Lietuvos rudenio kraštovaizdyje, kas tarsi užstotų sielą nuo atviro dangaus, nuo begalybės. Po milžinišku dangum žmogus ir pats sau yra mažas, jis ieško jutiminio jaukumo, žmogiškumo, kylančio ir iš nežmogiškumo. Nežmogiškieji objektai Šliogerio fotografijose dažniausiai nutolinti, palikti jų pačių savumui, savo erdvei, savo tylai: žmogus neturi skverbtis į tai, kas nuo jo atskirai, toliau. Karvių bandos – ramios, sočios, tikriausiai ir jaukios, juk tos bandos nedidelės, iš vieno ūkio, prižiūrimos vienos šeimos. Arba tik dvi karvės ir arklys, tikriausiai ir viename tvarte, ir ganosi kartu; ūkiui, kuriame tik dvi karvės, ir vieno arklio per daug, nėra jam tiek „darbo“. Bet žemaičiui nejauku be arklio, lyg trūktų kokios atramos. Ir toks gražus arklys: jau atskiras, individualus, tas baltas dryžis per kaktą – kilmės ženklas; peizažas su arkliais atrodė visai sunykstantis, bet ne, lyg atsigauna. Ir ne šiaip sau tas peizažas su arkliu – lyg paliudytas erdvės gyvybingumas, žemės tinkamumas maitinti, girdyti; iš Šliogerio fotografijų su gyvuliais tarsi sklinda šilta ramybė, ir ne veltui, ne atsitiktinai fotografuojama suarta rudenio žemė – ne tik dėl to, kad graži jos faktūra, kad gražiai nuo jos „atsimuša“ šviesa – rudenį suarta žemė lauks pavasario, bus apsėta, apsodinta.
Šliogeris išlaiko žemdirbio akį, nors jau ir nėra žemės dirbęs. Žemdirbių kultūra yra giliau, gilesnė negu tik žemės dirbimas, maitinimasis iš žemės. Panašiai kaip Martinas Heideggeris – žemės jutimu rėmęsis ir dailininko nutapytų numintų, nuvaikščiotų batų interpretacijoje. Tie vieškeliai, kurie Šliogerio fotografijose yra ne tik objektai, bet ir kompozicijos rėmai, juk pirmiausia yra suminti; tai žemės keliai – žmogui, jo arkliui. „Nederėtų man vadintis filosofu. Aš – minties valstietis ar bent norėčiau toks būti. Galėtų būti taip: mano plunksna – arklas, o mano mintis – vaga būties arime. Mąstyti reiškia vagoti daiktų pūdymą ir paversti jį javų lauku“5. Matydamas šviežiai suverstas vagas, fotografas-filosofas mintyse atlieka tarsi dvigubą judesį: minties, gal net grįžimo prie savo vagos metaforų ir fotografavimo-fiksavimo. Fotografavimo kaip minties, o kartu ir sieloje glūdinčios vagų metaforos įtvirtinimo – patvirtinimo: štai jos, tos vagos, štai ji, šita šilta žemė, laukianti sėklos. Štai miškelis, rudeniškai spalvingas audeklas, į kurį meistriškai įaustos tamsžalės eglių gijos. Eglė – žemaičių medis. Eglė, Jūratė, Birutė – žemaičių promotės.
Arvydas Šliogeris. Iš ciklo „Žemaitijos link“. 2008
Ar kūryboje, jei kalbame ir tik apie fotografiją, apskritai neglūdi patvirtinimo laukimas, ar nėra taip, kad rašoma, piešiama, kaip nors įvaizdinama tai, kas nors ir neaiškiais pavidalais jau glūdi sieloje, kas yra tarsi atpažįstama? Sielos peizažas (sena, klasikinė menotyros sąvoka, pirmiausia taikyta ir tebetaikoma lyrikai) nėra sukuriamas tam kartui, iš to, kas tarsi skleidžiasi dabar. Tylinti siela toje medžiagoje, kuria naudojasi kurdama, tarsi ima atrasti savo „vagas“, „kelius“, „vandenis“, „vėjus“, „debesis“. Jau užsiminta, kad Arvydo ankstyvosios patirtys tarsi atsiliepia žemaitiškųjų miškelių, karvučių bandų kadruose. Atsiliepimo, reagavimo kaip į sava, artima, kažkuriuo būdu, tiesiogiai ir netiesiogiai, patirta, laukas platus. Gimtoji šalis, gimtoji žemė, gimtieji vandenys, debesys. Iš čia sielos peizažo, o dar tiksliau – sielovaizdžio – radimasis, formavimasis. Arvydas Šliogeris keliavo į Žemaitiją ne tiesiog, ne tiesiai į kurį pasirinktą tašką, ne į miestelį ar į kaimą, jis judėjo link, norėjo patirti patį artėjimą, kūno ir sielos priartėjimą prie to, kas Žemaitijai suteikia savitų spalvų, ritmų, kas iki šiol išlaiko šio Lietuvos krašto mitinę savastį. Pažvelgti iš aukštai – nuo Medvėgalio, nusileisti iki Varnių, dviem kadrais nufotografuoti Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, leistis Girgždūtės link, kelią renkantis kaip dvasios arteriją, sustoti Nevardėnuose, tarsi pasigesti tekančių vandenų gyvybės, siektis Minijos, jos puikiojo slėnio, pradėti jausti jūros, marių artėjimą. Maironio žvilgsnis į Miniją: „O skubinkis, miela, į marių platybę…“ („Minija“). Turėjo tekančio vandens fotografavimo patirtį, jo gyvo ribėjimo, jo šviesų ir šešėlių kismo. Virš vandens, kad ir nedidelio, kitas dangus, kitokie debesys. Minijos ir jos slėnio nuotraukos tiesiog gražios. Be savęs paties grožis neturi kitos prasmės.
Kelias – pilkšvas kaimo keliukas, balkšvas vieškelis, plentas, bent dalis ir Žemaičių plento. Kelias ir nuotraukose, lyg abi trumpos kelionės dienas būtų lydėję amžinieji klausimai – iš filosofijos ar meno klasikos, ar iš savo tyliosios kalbos. Tokie amžini, kad jau ir be nuorodų „Bulvės metafizikos“ pabaigoje:
Iš kur mes ateiname?
Kas mes esame?
Kur mes išeiname?
Kelias, kuris ilgiau sulaikė, – nuo Nakačios į Nevardėnus, paskui kelio atšaka į buvusią Nevardėnų aštuonmetę, mažulytė ir Pagirgždūčio kaimo erdvės dalis, priešais Girgždūtę. Bet tas kalnas toks apleistas, toks apaugęs medžiais ir krūmais, kad tik žinanti akis tegali jį išskirti iš bendro žalio fono. Pastebėta Siriškės pradžios mokyklos vieta, išlikę beržai, atskiras beržas, seno, palinkusio kryžiaus brolis; senas kryžius su medžiu (būdinga žemaičių pakelėms) pasikartos, įstrigęs vaizdinys tarsi prisišaukia kitą.
Ir tarsi lauktas įvykis ar netikėtas blyksnis – galingas ąžuolas tuščių Pagirgždūčio laukų platybėse, fotografuotas iš dviejų kartų: pirma kaip peizažo dalis, paskui ryškinant jo individualumą, gal net, galima sakyti, substancinį individualumą, tai, kas medį daro medžiu – medžio medžiškumas, kaip žmogaus žmogiškumas. Erdvė, užpildyta vieno medžio, atskirojo. Jau sunku įsivaizduoti, kad tai buvusios gražios Norvilų sodybos medis, kad po juo buvo lysvės, daržai. Nebent dar XIX amžiaus statinys galėtų po juo glaustis – tikriausiai buvusi jauja, storų drėbtinių molio sienų, seno gyvenimo, senos vietos liudininkė. Kiti medžiai, netgi aukštos liepos, supusios sodą, atrodytų per menkos. Šis ąžuolas yra vienas. Toks liks jau ir nebebūdamas. Pamatytas. Nufotografuotas.
Arvydas Šliogeris. Iš ciklo „Žemaitijos link“. 2008
Ypatingą medžio medžiškumą kaip savo būties substanciją Arvydas Šliogeris buvo patyręs ir netiesiogiai – iš Paulio Cézanne’o tapybos, kai rašė „Daiktą ir meną“. Studijos pabaigos akcentas: „O dabar vėl pažvelkime į ‘Didžiąją pušį’. Ji stovi prieš mus rami, didinga ir nebyli. Iš jos dvelkia būties tyla. Ji tyli ne todėl, kad neturėtų ko mums pasakyti, o todėl, kad bet koks sakymas tik iškreiptų tai, ką ji parodo tiesiogiai mūsų akims ir mūsų sielai. Ji mums parodo daikto, kaip būties fenomeno, būtį, vadinasi, ir jo grožį – beprasmišką kaip Džokondos šypsena“6. Grožis ir yra prasmė, jokios kitos prasmės jis neturi.
Sakome sielovaizdis, nors ir negalime pasakyti, kas yra siela. Tik bandome. Aristotelis kalbėjo apie sielą („Apie sielą“), Arvydas Šliogeris, universitete apie šį Antikos filosofą skaitęs specialų kursą, apie sielą prabilo ne iš karto; arčiausia sielos suvokimo jis buvo ištardamas: „Aš esu ir bekalbė, ir kalbanti būtybė“ – keliais pavidalais, galutiniu „Pokalbiuose apie esmes“ (p. 96). Ir kalbančioje būtybėje dar yra tylos zonos. Žmogaus bekalbiškumas ne tik leidžia giliau patirti bekalbius daiktus, bet ir leistis į pokalbį su savimi. Kalbėdamasis su savimi, intensyviai būdamas su savimi, žmogus patiria ir savo sielą, jei to ir nežino: patiria buvimą ir kūno, ir sielos būdu. „Platonas aiškiai sako, kad mąstymas yra sielos pokalbis su pačia savimi, taigi – tylioji kalba“7. Sielos pokalbiui su savimi, arba tyliajai kalbai, reikia ją inspiruojančios ir kartu į ją atsiliepiančios medžiagos. Dosniausiai ją teikia gamta: sielovaizdis randasi iš vidinio tyliosios kalbos ir gamtos sąlyčio. Lyrikoje ir muzikoje tai akivaizdžiausia, bet kartu ir sunkiausiai apčiuopiama. Netikėta – ir būsenos, ir peizažo atgarsis Žibuoklės Martinaitytės muzikoje. Lyg kokie sielovaizdžių vingiai sąmonės membranoje (iš Vytauto Mačernio eilėraščio šis žodis), poetiškuose kūrinių pavadinimuose – prustiškame „Prarasto grožio beieškant“ ar „Šviesos blyksniuose“ (Arvydo Šliogerio „Sietuvų“ žvyno blyksnis). Muzikos ar vizualiojo kūrinio pavadinimas yra minimaliausia kalbos įtarpa; labiau apie būseną, nuotaiką, sielos vibracijas, bet ir apie siekinį.
Vaizduojamųjų menų klasikoje peizažas yra ir žanras. Ir fotografijos klasika siekia perteikti gamtą, jos vizualiųjų formų įvairumą, turiningumą. Arvydas Šliogeris fotografijos ėmėsi laiku, kai dauguma jos jau buvo pasisukusi kita kryptimi: objektų konstravimo, technizavimo. Arvydui Šliogeriui gal ir svarbiausia buvo bekalbė gamtos kalba, jos girdėjimas ir matymu – atsargus lietimasis prie nežmogiškų daiktų. Atsargus, bet ir godus, netgi plėšrus. Yra atvirai prasitaręs apie sudėtingą santykį: „Jau seniai pajutau, kad nuostabaus grožio peizažų akivaizdoje mane apima liūdesys, savotiška gėla. Kai nuo jų nusisuku, lieku liūdnas, tarsi kažkas būtų neišsipildę. Ilgai galvojau, kas čia galėtų būti, kodėl man taip liūdna, turėčiau jausti pakilimą, džiaugsmą. Ir tikrai, tą akimirką, kai žiūri, jauti džiaugsmą, bet kai nusisuki, pasidaro liūdna. Supratau paprastą dalyką: manyje glūdi instinktyvus geismas pasiimti tą peizažą, paversti jį nuosavybe, kažkokiu būdu parsinešti namo, pasidėti ant stalo ir sakyti – čia mano!“8 Akimirka džiaugsmo, kad matai. Ir liūdesys, gėla, neišsipildymas – praeis, išnyks, neliks. Geismas susiimti savin, išsaugoti, išlaikyti kitomis formomis – paversti kalba, spalvomis, linijomis, geismas turėti, pasiimti. Galbūt fotografijai geismas turėti ir labiausiai būdinga: gamtos vaizdas išlieka nuotraukoje, išlieka visumos įspūdžiu ir detalėmis, neištirpsta nei muzikoje, nei eilėraštyje. Bet išlieka kitaip – ir tas kitaip gal ir geriausiai apibūdinamas sielovaizdžiu: tą akimirką, kai fotoblykstė tarsi pagauna bangą, jos judesius – iš pakilumėlės į lygią dirvą, iš jos į tolstantį miškelį, iš dar skaidraus pievos žalumo į dulsvą žemės šviesą. Pagaudamas, fiksuodamas tai, ką mato, fotovaizdas perteikia ir žvilgsnį iš nematomo sielos kranto. Kelio juosta, išsiranganti, apjuosianti, perjuosianti – tik atrodo, kad žvilgsnis fiksuoja vien kelią, vien realias jo konfigūracijas, bet juk ne – peizaže tarsi pasirodo ir mitinis Žaltys, jo išsirangiusio kūno analogija. Ne tik asociacija, bet ir fotografuojančio sąmonės gija, įsimąstymas į M.K. Čiurlionio „Žalčio sonatą“; grįžimas prie jos iš kelių kartų, savitas interpretacinis žvilgsnis. Pirmiausia turbūt „Bulvės metafizikoje“ (2010): „Išėjęs iš Motinos Žemės įsčių, žaliųjų žolynų vystykluose snūduriuoja žaltys, susiliejęs su nenusakomo švelnumo kalvų linijomis, ramiai rusenančiu horizontu, rasomis, ūkais ir vandenais. Verčiau jau būtų likęs savo gimties ir kūdikystės vietovėje, geriau būtų niekada ir niekaip neapleidęs Platono olos, tėviškės, gimtinės ir įsčių“9 . Žaltys simbolizuoja tragišką pažinimo kelią, kuriam žmogus yra pasmerktas.
Žemaitijoje, krašte, kur ir M.K. Čiurlionio akį buvo patraukę senieji kryžiai, koplytstulpiai, tamsūs eglių siluetai, Arvydas Šliogeris fotografavo ir savo vizijas, ir savo sielos vaizdinius, virstančius sielovaizdžiais. Žinojo juos iš anksto esančius. Rado patvirtinimus – ir kaip vietos bei laiko konkretybes, ir kaip archetipus. „Žolynai, kalvos, horizonto linija, debesys, medžiai, jūros puta – štai vieninteliai mažos, bet tikros ir pačios intensyviausios prasmės indai. Jie išlieka netgi tada, kai nebelieka nieko – tik baltas mirusio žalčio skeletas, tarsi vingiuojanti strėlė skriejantis į ‘Karalių pasaką’“10.
Arvydo Šliogerio fotografijose ciklas (jei galima jį taip vadinti) „Žemaitijos link“ sudaro mažytę dalį, mažytę įtarpą. Greičiausiai jis neturėjo atskiro ketinimo fotografuoti. Norėjo tą kraštą tik pamatyti. Bet matydamas panoro tai, ką mato, ir pasiimti. Juk žinojo, ką reiškia turėti, – jau buvo jo fotografijų parodų – daugiausia saulėtekių, išleista atvirukų: peizažų ir objektų, jiems lengva ranka suteikti vardai, – iš mitologijos (Sfinkso, Apolono…), iš žemės (sliekų, vieversių…), iš būsenų (ramybės, melsvoji…), iš filosofijos ( fundamentalioji…). Nuotraukos iš Žemaitijos – be vardų. Nejuto jiems poreikio. Niekaip ir nekomentavo. Nemanė, kad reikšminga. Gal būtų dar kada grįžęs. Bet vargu.
Žodžio ir vaizdo ryšys įprasmintas Arvydo Šliogerio „Melancholijos archipelaguose“ – knygoje, sudarytoje iš tekstų ir fotografijų (2009). Tas pats tekstas, kuriuo baigiamas „Niekio ir Esmo“ dvitomis (2005). „Žemaitijos link“ – lyg atokvėpio laikas; po „Niekio ir Esmo“, iš dalies ir po „Melancholijos archipelagų“. Kelione „Žemaitijos link“ giliau įeita į gamtinės, netgi peizažinės melancholijos erdvę. Fotografuodamas archetipinius Žemaitijos vaizdus, jei ir jų liekanas, Šliogeris tarsi atsakinėjo į „Niekio ir Esmo“ klausimą: kas lieka? kas lieka, kai nebelieka nieko? Lieka debesys, lieka ugnis, lieka vandenynai, lieka sprogstančio medžio žaluma…“ Ir lieka „saulėti spalio miškai, lieka vėjo gūsis“11. Spalio miškų, jei ir nedidelių, jei ir miškelių, jų saulėtumo (gyvo ir nykstančio) vaizdai ciklą „Žemaitijos link“ smelkte persmelkia. Ir jų cikliškumas – iš peizažo tąsos, iš to, kad kinta, keičiasi, bet tęsiasi. Bendriausia to vaizdinio pasakojimo gija ir yra saulėti spalio miškai, gaubiami kelio melancholijos. „Melancholija yra pasija par excellence, kantrybės pasija, nuolankus pasyvumas to, kas nuolat kartojasi, akivaizdoje, nevilties pasija, priartinanti prie Transcendencijos blyksnio, šio blyksnio nuojauta, begalinė artuma, artėjimas, niekada netampantis priartėjimu <…>“12. Visada tik link, linkui. „Melancholijos archipelagų“ nuotraukose yra blyksnio skatinimo, artinimo pastangų, jas daug kur realizuoja saulėtekis, staigiai ištrykštanti šviesa, jos apšviestas medis, akmuo, vandens srovė. „Žemaitijos link“ – kelio melancholija kaip kantrybė, kaip nuolankumas būtinybei – atsivers tai, kas atsivers, pasimatys tai, ką galima bus pamatyti, vieną kadrą nesunku pakeisti kitu – niekas nėra visai priartėjęs, visa tik pakeliui, tik link. Rudens, spalio pirmosios pusės kantrybė, kantri suarta žemė, tokia ir liks iki pavasario, kantrūs gyvuliai – vis šaltesnės bus naktys, vis kartesnė, kietesnė žolė.
Žemaitijos kelionėje Šliogeris nieko nefotografavo iš arti, lyg saugojo atstumą tarp savęs ir to, kas anapus jo; artumas iš to, kad viskas toli, palytima tik žvilgsniu, tik žvilgsnio kūnu lyg visą laiką jaučiamas jo paties ir suformuluotas, keliais pavidalais pakartotas paradoksas: artimiausius, tarsi ir labiausiai pažįstamus daiktus pažįstame mažiausiai, jie uždengti
tarsipažįstamumo. Toliausia tai, kas arti.
Arvydo Šliogerio intensyviosios fotografijos (ir kaip fotosofijos) laikas – jau po „Niekio ir Esmo“. Galbūt ir iš vilties ar iliuzijos susitikti su Tikrove labiau tiesioginiu būdu, išvengiant bent didžiųjų kalbos pinklių, laikantis tylos. Ryškesni „Melancholijos archipelagų“ fragmentai yra ir metafizinės pasaulėvaizdžio fotografijos. „Žemaitijos link“ nuotraukos gali būti suvoktos ir kaip kalbiniai pasaulėvaizdžio atitikimai. Žodis įvaizdinamas, vaizdas įžodinamas. Veikliausia šiuose procesuose yra vidinė kalba, esanti ir vaizdiniu pavidalu. Fotosofiją ir filotopiją jungia tas pats sąmonės kelias, tie patys sielovaizdžiai.
2008 metų vasario pabaigoje–kovo pradžioje Fotografijos salone Vilniuje veikė filosofų fotografijų paroda: Jono Danio, Arūno Gėlūno, Arvydo Šliogerio. Fotografijos įžengimas į Saloną. Kūrybos, profesionalumo pagundos. Tų pačių metų spalį Arvydas Šliogeris pasisuko Žemaitijos link. Kartu su bendrakeleivėmis – Zita Šliogeriene ir Elena Tervidyte.
1. Bronius RADZEVIČIUS. Link Debesijos. – Vilnius: Vaga, 1984, p. 370.
2 MAIRONIS. Raštai, t. I. – Vilnius: Vaga, 1987, p.204. Kitos Maironio citatos iš to paties tomo.
3 Maurice MERLEAU-PONTY. Akis ir Dvasia. – Vilnius: Baltos lankos, 2005, p. 45.
4 Arvydas ŠLIOGERIS, Virginijus GUSTAS. Pokalbiai apie esmes. – Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 37.
5 Arvydas ŠLIOGERIS. Post scriptum. – Vilnius: Regnum, 1992, p. 54.
6 Arvydas ŠLIOGERIS. Daiktas ir menas. – Vilnius: Mintis, 1988, p. 205.
7 Pokalbiai apie esmes, p. 61.
8 Ten pat, p. 289.
9 Arvydas ŠLIOGERIS. Bulvės metafizika. – Vilnius: Apostrofa, 2010, p. 267.
10 Ten pat, p. 268.
11 Arvydas ŠLIOGERIS. Melancholijos archipelagai. – Vilnius:
Apostrofa, 2009, p. 15.
12 Ten pat, p. 18.
