Kazimiera Kymantaitė ir Andrius Bialobžeskis, Beržyno g., 1998 m. | Butauto Barausko nuotr.

Tarptautinės teatro dienos proga Lietuvos nacionalinis dramos teatras įsteigė apdovanojimus, ženklinančius ne vien „Geriausios aktorės“ ir „Geriausio aktoriaus“ vardus, bet ir siejančius teatro istoriją su dabartimi. Šio teatro įkūrėjo režisieriaus Romualdo Juknevičiaus (1906–1963) ir pirmosios lietuvių profesionalios režisierės Kazimieros Kymantaitės (1909–1999) vardai nuo šiol taps Aktoriaus ir Aktorės talentų simboliais.

Svarbu buvo įsteigti prizą, kuris būtų ne tik garbingas, bet ir mielas pačiam žmogui: nedidelis ir ne į stalčių „paguldomas“. Tai – nedidelė segė, tinkanti ne tik įvairioms progoms, bet ir prie įvairių drabužių stilių. Tai menininko Sauliaus Vaitiekūno sukurtos balto ir tamsinto sidabro „sagutės“ su mūsų valstybingumo simboliu vyčiu, o kitoje pusėje – Kymantaitės ir Juknevičiaus inicialai. Lietuvos nacionalinis dramos teatras septynis kartus keitė pavadinimą. Pirmas jo pavadinimas – Vilniaus valstybės (valstybinis) teatras, todėl labai svarbu buvo, kad ženkliukas taptų ne tik teatro, bet ir valstybingumo simboliu. Daugiau detalių – specialiame spaudos pranešime.

LNDT prizai

Šįkart pateikiame pokalbį su aktoriumi Andriumi Bialobžeskiu, šviesaus atminimo Kazimieros Kymantaitės mylimiausiu anūku, apie unikalią menininkę, kurią dar daug kas mena ir šiandien. Tai – ne teatrologinė analizė, o šilčiausi prisiminimai, kuriais aktorius dalijosi visą laiką švytėdamas ir juokdamasis. Pokalbis su Andriumi Bialobžeskiu vyko 2022 metų vasario 24 pusiaudienį, kai dar apie karą žinojome tik vieną žodį – „prasidėjo“. Mums buvo sunku susikoncentruoti, susikaupti konkrečiai temai, kuriai jau seniai ketinome skirti laiko. Šiandien karas įsibėgėjęs, smegenys „dirba“ 24/7 visai kita linkme, bet privalome tęsti savo darbus, juos permąstyti, susieti su esama situacija.

Šį pokalbį skiriame tiems, kas gali nors trumpam atsiplėšti nuo realybės.

– Mielas Andriau, įdomu viskas, ką atsimeni apie Močiutę, Tavo vadinamą Babą – aktorę, režisierę Kazimierą Kymantaitę. Tarp Jūsų buvo ypatingas ryšys.

– Kazė su vyru Juozu Banaičiu (1908–1967, lietuvių muzikas, literatas, kultūros veikėjas – D. Š.) gyveno gerame bute virš Centrinio knygyno, bet ji užsimanė namo ir būtent Beržų gatvėje. Ir Banaitis surado tą namelį. Anuomet toje Vilniaus vietoje buvo tiktai maži nameliai ir daug daug medžių. Tuos namelius net ir aš dar atsimenu. Toji vieta buvo visiškas užmiestis. Nei kanalizacijos, nei nieko.

– Pamenu šviesaus atminimo aktoriaus Vytauto Dumšaičio pasakojimus apie kiaulę, kurią paskerdė kažkokios premjeros proga ir visi ėjo švęsti.

– Taip, ir ta kiaulė buvo, ir šunys. Viskas buvo realu. Anų laikų „mitologijos“ gali būti daug, bet joje daug tiesos, nes aš  į tą gyvenimą buvau įtrauktas nuo mažų dienų ir tikrai daug ką mačiau ir patyriau. Vos tik pradėjau kažką suvokti, pamačiau visą Kazės teatralizuotą gyvenimą. Puikiai atsimenu ir Agnės (dukra Agnė Gregorauskaitė – D. Š.) apsilankymus, dukros ir mamos įvairiausius aiškinimusis. Aš visą laiką buvau teatriniame kontekste, girdėjau įvairiausius svarstymus, kas gali vaidinti, kas negali, kas kaip vaidino, ar pavyko premjera… Tuo gyvenau maždaug nuo penkerių ir nuolat girdėdavau, kaip ten teatre viskas vyksta. Galiu patvirtinti: iki šiol viskas vyksta taip, kai Kazės laikais. Teatre visi viską analizuoja, tarytum tai būtų svarbiausia pasaulio ašis.

Kaip dabar suprantu, realiai aš esu vienintelis žmogus, su kuriuo Kazė buvo natūrali. Šalia visų talentų ji mokėjo visokius cirkus krėsti. Tik vėliau aš pradėjau „atsukinėti“, kaip tas vyko. Aš juk pasaulį išvydau praėjus pusei metų po Banaičio mirties, kai Kazė ilgą laiką buvo gilioje depresijoje, nepriklausomai nuo jos viso gyvenimo būdo. Jai tai buvo milžiniškas smūgis ir katastrofa. Tik vėliau „suvedžiau“, kas įvyko. Jos namuose aš labai daug laiko leisdavau, nes lankiau šalia darželį, po kurio dažnai eidavau pas Babą. Ji su manimi daug šnekėdavo. Savo gyvenimą aš „fokusuoju“ nuo trejų–ketverių metų. Pavyzdžiui, jau tada žinojau, kad ledo ritulį reikia „sirgti“ tik už čekus. Tik po dešimties metų supratau, kodėl aš už čekus sergu. Tik tuomet supratau, kas yra „Prahos įvykiai“. Man Kazė ne kartą sakė: „Niekada nesirk už rusus, tik – už čekus“. Ir ilgą laiką sąžiningai sirgau tik už čekus. Čia gal jau net paranoja: iki dabar pavasarį žiūrėdamas ledo ritulį galvoju: kad tik rusai nelaimėtų. Tai yra Kazės „įkūnijimas“.

Taip pat jos namuose – „nonstopiniai“ balsai: „Amerikos balsas“ (Voice of America, VOA – JAV radijo stotis, veikianti nuo 1942; Antrojo pasaulinio karo metu buvo transliuojamos laidos 27 kalbomis, 1951–2004 transliavo programą ir lietuvių kalba – D. Š.) ar „Vokietijos banga“ (Deutsche Welle – Vokietijos visuomeninis radijo ir televizijos laidų transliuotojas; 1953 pradėta transliuoti visuomeninių Vokietijos Federacinės Respublikos radijo bendrovių programa užsieniui vokiečių kalba, vėliau ir kitomis kalbomis – D. Š.), ar Liuksemburgo radijas. Kazės namuose visą laiką skambėjo įvairūs pasaulio balsai. Kai dabar miegu pas Mamą, kuri gyvena tame name, visą laiką tai prisimenu.

Įsivaizduok, ta vieniša moteris klaidžioja po didelį namą… Kadangi namas senas, jis dejuoja, po jį lyg vaiduokliai vaikšto. Jeigu vienas jame lieki, tam tikra prasme nejauku, nes visą laiką kažkas krebžda. O aplink tą namą suaugusios eglės, kurios brazdina stogą. Ir visą laiką atrodo, kad kažkas su tavimi dar egzistuoja. Man vaikystėje ten būdavo baugu, bet su Baba – ramu.

Įspūdžių labai daug. Jeigu filmuočiau dokumentinį filmą, pirmas kadras būtų skęstantis žmogus. Šį kadrą „permuštų“ žalios stalinės lempos šviesa. Nes tas skęstantis žmogus – tai Kazė. Man labai įstrigęs jos pasakojimas. Jaunystėje ji lankė buriavimo mokyklą ir vieną kartą ją „nuplovė“. Tuomet ji apie keturiasdešimt minučių prabuvo jūroje. Kad galėtų išgelbėti, jai pokštelėjo su buteliu per galvą, nes patyrusi šoką ji priešinosi. Šis Kazės pasakojimas būdavo beprotiškai ilgas, todėl giliai man įstrigęs.

Kartu su ja mes eidavome maudytis, ir tai darydavome labai ilgai. Paskutinį kartą mes maudėmės kokias 1994 metais, kai ji jau buvo netoli mirties. Kartu nuvykome į Šventąją, jūroje išsimaudėme, po to išgėrėme po bokalą alaus… Pamenu, pakėlus bokalą ji pasakė: „Kaip gera gyventi!“ Mes nuostabiai leidome laiką, kuris nuo nieko nepriklausė. Manau, kad tą jos egzistencinį vienišumą net aš paveldėjau. Pats esu kaip vieniša radijo banga, į kurią kažkas įsipaišo, pabūna, ir išnyksta… Ir kuo toliau, tuo labiau egzistuoju atsietai. Manau, kad tai – kažkoks pereinamumas. Pamenu, Aldona Bendoriūtė per spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“, kai man jau „nupreparuodavo smegenis“, pasilenkdavo prie manęs ir visada tyliai sakydavo: „Baba Kaaa-zė“. Ir dabar jai atrodo, kad su Baba aš vis labiau ir labiau panašėju. Kalbos maniera, aštrumas, – aš visuomet „laidau liežuvį“. Mano Mama pražilo trisdešimt šešerių, nes kiekvieną dieną eidavo į mokyklą aiškintis dėl manęs.

Beje, su filmu „Skrydis virš gegutės lizdo“ Kazė irgi susijusi. 1985 m. lapkričio mėnesį tuometiniuose Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose vyko uždaros filmų peržiūros menininkams. Mokykloje man tada grėsė trys dvejetai (fizikos, algebros ir geometrijos), todėl turėjau mokytis. Kazė paskambino ir sako: „Vis tiek nieko nesimokysi, einam filmų žiūrėti“. Tada ir pamačiau „Skrydį virš gegutės lizdo“. Vaikščiojau po mokyklą kaip nudaužtas, nes mūsų mokykloje buvo labai panaši atmosfera. Ten dar rodė Wernerio Herzogo „Dievas prieš visus“, Ingmaro Bergmano „Gyvačių kiaušinį“ ir Maurice’o Pialat „Po šėtono saule“. Dvejetus, žinoma, išvedė, ir dar elgesio dvejetą pridėjo.

Kazė visiškai nesikišo į mano auklėjimą. Ji manęs niekaip neauklėjo. Man tik pasakydavo keletą kertinių draudimų – kur nekišti nagų, kitus paprastus dalykus, kurių negalima vaikui daryti. Babos pats gyvenimo būdas, kurį įvairiai galima traktuoti, visi jos susakyti tekstai visam laikui įstrigo mano pasąmonėje.

Kazė visą laiką mokėsi tekstus, visą laiką buvo lyg tam tikrame procese, nepriklausomai nuo to, kas vyko aplink – baliai ar ne baliai. Vienu metu jos namai buvo kaip televizijos filialas. Atrodo, apie 1979 televizijoje kažkokią tvarką pradėjo daryti, tai televizijos kolektyvas vieningai pereidavo pas Kazę į verandą ir švęsdavo gyvenimą. Tai buvo smagus laikas. Tą laiką gerai atsimena ir Jaunimo teatro vyresni žmonės, dirbę, kai buvo statoma Kazio Inčiūros „Gulbės giesmė“ (1975); jie prisimena ir premjerą, ir patį procesą.

Bet į auklėjimą Kazė nesikišo. Ji vienintelį kartą, kai buvau vienuoliktoj klasėj, atvažiavo į mokyklą Karoliniškėse, aišku, avėdama savo „basketkes“ (sportbačius), ir, aišku, lyg kokia puskvailė (o tai ji mokėjo suvaidinti), įėjo į mokyklą ir paklausė: „Kur čia mokosi mano anūkėlis Andrelis, labai geras vaikas?“ Tuo metu aš buvau ant išmetimo ribos. Tąkart ji vienintelį kartą pasirodė, bet daugiau niekada nesikišo. Ir vėliau, man studijuojant, ji atėjo tik į diplominius spektaklius.

Kazė prieš mane nepozavo. O visur kitur ji mokėjo „išderinti“ visas „spalvas“.

Kazimiera Kymantaitė ir Andrius Bialobžeskis, Beržyno g., 1998 m. | Butauto Barausko nuotr.

– O kokio būdo ji buvo?

– Rengėsi išskirtinai, o jau vien ką reiškia jos garsusis plaukų nusiskutimas prieš „Žaldokynės“ meno tarybą! Ji smarkiai alternatyvi buvo. Jau vien ką reiškia jos įvairių spalvų pomėgis, – buvo ir „papūgų“ serija. Pavyzdžiui, prisimenu, kai jos su Agne viena kitai plaukus dažydavo. Atskirą filmą apie tai galima pastatyti. Gaudavo tą „Londą“, anų laikų retenybę, ir viena kitą dažydavo, o pakeliui prisibardavo atitinkamai…

Aš juk užtaikiau į tą laiką, kai Kazė buvo labai energinga. Tuomet ji buvo tik šešiasdešimtmetė. Bet neįtikėtinos energijos, gyvybingumo. Ji vos ne iki gyvenimo pabaigos prausdavosi po šaltu vandeniu. Nuoga išeidavo su vandens kibiru į lauką, prieš gretimos mokyklos langus apsipildavo šaltu vandeniu, ir visa tai vykdavo vidury žiemos… Evaldas Jaras man pasakojo, kai su draugais eidavo už mokyklos kampo parūkyti ir vieną kartą tokį vaizdą pamatė. Jiems net cigaretės iškrito. Būti nuogai – jos labai natūralus įprotis, kurį, galima sakyti, taip pat paveldėjau ir nesidroviu šio dalyko.

Jeigu Baba namie darydavo tvarką, viskas, kas pakliūdavo po ranka, pradingdavo, nes ji viską išmesdavo. Viską! Ir Mama yra pasakojusi, kad vaikystėje ne vietoje jos palikta mokyklinė uniforma netrukus krosnyje atsidūrė: „Kad būtų tvarka, kad nebūtų per daug nereikalingų daiktų.“

Kita vertus, labai įdomus momentas buvo su knygomis. Ji turėjo prislėptą Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, Friedricho Nietzsche’s „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Taip mano lygis ir augo. Ji tik įspėjo, kad niekam apie tai nepasakočiau. Ji visą laiką sakė, kad jos name visur mikrofonų prikišta. Nežinau, kaip ten buvo iš tiesų, bet buvo keistų momentų. Kazė kažkaip sugebėjo per daug nekreipti dėmesio. Jos santykis buvo atsainus.

Baba buvo labai konfliktiškas žmogus, išskyrus su manimi. Tarp mūsų niekada nebuvo kilęs joks konfliktas. Bet dėl savo kūrybinių ir gyvenimo pozicijų ji buvo tvirtų įsitikinimų. 1986 metais trumpam grįžau iš sovietinės armijos (kaip tik buvo mano gimtadienis), nuėjau pas ją ir radau ištiktą pirmojo insulto. Jos niekas net nebūtų suradęs, man teko per langą lipti, nes nesupratau, kur ji gali būti. Vėliau ji dar ilgai gyveno.

Kai grįžau iš gastrolių Kolumbijoje, jai atvežiau gražų pončą. Su juo niekada nesiskyrė, vilkėdavo visur ir visada, ypač kai eidavo pasivaikščioti po kiemą, mėgdavo sėdėti ant suoliuko ir žiūrėti į tolį, kadangi jau beveik nieko nematė. Nors lydėjau ją ir į Kauną, kur jai darė akių operaciją, bet nelabai padėjo.

– Kymantaitė ir jos karoliai…

– Taip, ji mėgo karolius. Kartais daug jų prisikabindavo, ir jie būdavo dideli, ryškūs. Bet į tai aš per daug didelio dėmesio nekreipdavau. Juodi rūbai, spalvoti sportbačiai… Ir visa tai sutapdavo su mano paauglystės visais pankavimais… Pamenu, kai paauglystėje, kokiais 1983 metais, su ja nuvykome į Nidą. Man buvo šešiolika ir buvau visaip „pasipuošęs“, o ji – su savo margais aprėdais…

– O kaip ji reagavo į teatrą jau pasitraukusi iš jo?

Gyvenimą ji komentavo kaip visi: „Viskas slenka žemyn“. Daug turėjo prisiminimų. Ką ji viešai komentuodavo, yra viena, o ką jautė ir ką su manimi šnekėdavo – visai kas kita. Tarkim, víena šnekėdavo visai mūsų šeimai, kita – man. Akivaizdu, ji turėjo stiprią nuovoką. Matyt, tai lėmė ir pats jos gyvenimo kelias: Kuršėnai–Kaunas–Vilnius… Teatras, Romualdo Juknevičiaus reikalai, Jaunųjų teatras… Man pabaigus mokslus, ji iš karto sakė: „Tu greitai eik į teatrą „ant etato“. Visur kitur spėsi pavaidinti. Nors mums, jauniems, tada atrodė: ‚Na, kas tas teatras.‘“ Logika teisinga, ypač anam laikui.

– Ar atsimeni jos pastebėjimus apie režisierių Romualdą Juknevičių?

Andrius Bialobžeskis | Raimondo Urbakavičiaus nuotr.

– Jos minčių srautai buvo įdomūs. Nuo keturių–penkerių metų mes su ja daug kalbėdavom apie geografiją. Ji turėjo seną žemėlapį, prie kurio praleisdavom nemažai laiko. Buvau itin gerai išsistudijavęs geografiją, kuri ir vėliau mokykloje man neblogai sekėsi. Kazė kalbėdavo srautu, o man, vaikui, tai gal net nebuvo svarbu. Tik supratau viena, kad tie žmonės jai yra labai svarbūs, jie visą laiką jai iš kažkur „ataidėdavo“ – Romualdas Juknevičius, Juozas Rudzinskas. Kaip man, pavyzdžiui, – Saulius Mykolaitis.

Apie Juknevičių daugiau žinau iš savo Mamos (Kymantaitė dukra pianistė Aušra Marija Banaitytė – D. Š.). Ji pasakodavo, kaip Juknevičius būdavo žmonos Onos Knapkytės (1919–2008) „apruoštas“ nepriklausomai nuo vakaro baigties. Babos namas turėjo gražių švenčių tradiciją. Ten ir Juozas Miltinis vonioj buvo prisnūdęs, ir tas pats Romualdas Juknevičius miegojo į kilimą susisukęs, ir Banaitis grįžo iš Maskvos per naktį „pašalęs“, ir visas kiemas buvo keturiomis išvaikščiotas… O ko aš dar nežinojau ir ką matydavau vėliau, – viskas vyko labai natūraliai, normalioje, smagioje bohemoje. Visą laiką vyko procesas. Ir niekada jis nebuvo nutrūkęs. Bet per tą laiką nesu matęs pasliko žmogaus, visą laiką buvo dinamika. O kas susiję su manimi, tai – septynių skydų apsauga. Ji bet ką galėjo pastumti iš kelio, kai eidavo su manimi. Aš jai buvau labai svarbus. Mane, mylimiausią anūką, ji visur veždavosi ir visur būdavau kartu. Ji mane labai motiniškai, labai stipriai saugojo.

– Ar ji turėjo savo autoritetų?

– Manau, visi tie iš jaunystės: Andrius Oleka-Žilinskas, Michailas Čechovas, nes ji užtaikė į tą periodą. Ir nemažai pasakojo apie Čechovą, apie tai, kaip jį stebėdavo repetuojant ir sykį užkulisiuose pamatė, kaip jis nuėjo prie galinės uždangos ir sau pasakė: „Aš esu geriausias pasaulyje aktorius“, apsisuko ir nuėjo toliau vaidinti. Jai, tuomet dar jaunai aktorei, tai labai įstrigo.

Yra pasakojusi apie Fiodorą Šaliapiną, į kurio spektaklį fantastiškai „praslydo“. Jo gastrolių Kaune metu ji pasislėpė teatro tualete, kad atėjus laikui galėtų paklausyti jo dainavimo. Kaip suprantu, šie žmonės jai darė didžiulį įspūdį.

Ji pasižymėjo puikia intuicija. Pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius. Suprantama, kad tai yra visiškai kitas „kosmosas“, bet iš karto jai buvo aišku, kad tai yra labai didis žmogus. Ir ji niekad net neabejojo, kaip ir kas. Tai – intuityvi logika.

– Ar ji kada nors bambėjo ant tuometinio Akademinio (dabar – Nacionalinio) dramos teatro?

– Ojetau, be sustojimo. Maža to, į gyvenimo pabaigą dažnai nueidavo į virtuvę, atsisėdavo ir ramiai, lėtai, šiek tiek aukštesniu tonu pranešdavo: „Sako, nebėr dabar gerų aktorių, nebėr. Kas dabar galėtų suvaidinti Ledi Makbet?“ Jai tuomet buvo aštuoniasdešimt dveji. Mano mama: „Na, gal atsirastų tų aktorių, gal suvaidintų. O kas tavo manymu galėtų?“ O ji, lyg niekur nieko: „Aš galėčiau.“ Mama: „O ką tu atsakytum į Makbeto frazę: „Gimdyki man vien berniukus!“ Kazė: „Rasčiau ką atsakyti!“

Kai šis teatras išgyveno ne patį sėkmingiausią laikotarpį, buvo kokie 1978, o aš jau vaikščiojau į teatrą ir galėjau sulyginti Jaunimo ir Akademinio teatrų spektaklius, mačiau, kad Kazė visą esmę suprato. Ji tarytum bandydavo apginti savo teritoriją, pavyzdžiui: „Jaunimo teatre, sako (nes pati neidavo žiūrėti), „štampai su žvakutėmis“, o po kiekvienos Akademinio dramos teatro peržiūros stebėdavosi: „Jetau, kas čia? Ir vėl pastatė kažkokį Vampilovą (Aleksandro Vampilovo „Praėjusią vasarą…“ – D. Š.). Jos santykis buvo aštrus.

– Kazimiera buvo be galo šmaikšti ir originali, itin džiaugiuosi mūsų neilga, bet įdomia draugyste.

– Kazė turėjo fantastišką sugebėjimą išprovokuoti konfliktą. Jai tiko tas konfliktas. Vienu metu mūsų namuose fantastiškai buvo švenčiamos Velykos. Aš, Mama, brolis – nekrikštai, mano tėvas – stačiatikis, Anatolijus Šenderovas – žydas, na, ir Kazė su Agne – krikštytos. Tokia kompanija… Žiauriai smagu būdavo. Ir Kazė būtinai įmesdavo kokio nors parako. Anatolijus turėjo fantastišką humoro jausmą, gerai pašiepdavo ir galėdavo ją paparodijuoti. Buvo smagu, nes Kazė mokėjo įžiebti kibirkštį.

Ką visas pasaulis gyveno su ja ir ką aš – visai skirtingi dalykai. Tai buvo dvi skirtingos realybės.

Ji buvo unikali. Mes su Alvydu Šlepiku gailimės, kad neužrašėme jos įvairių susitikimų, nors planavome. Pamenu nutikimą, susijusį su pačiu Alvydu. Kai studijavome, atsivesdavau draugų pavalgyti. Vieną kartą Kazė tiesiai Šlepikui sako: „Labai keistų žmonių dabar atsirado, su labai keistomis pavardėmis. Andriaus kurse dabar yra lyg Šlepkis, lyg… Į Sibirą labai daug žmonių išvežė, o po to priviso su labai keistomis pavardėmis.“

Jos triukai buvo fantastiški. Pavyzdžiui, grįždavo iš darbo mano Mama, o jai kaimynė iš gretimo namo sako: „Buvo atėjusi jūsų mama ir sakė, kad alkana, nevalgiusi.“ Mama tėvo klausia, kaip čia yra, o jis: „Išprotėjai, trijų patiekalų pietūs buvo paduoti.“ O Kazė kitame kieme sukūrė visą istoriją. Arba: „Aušra, išjunk šviesą.“ O Mama: „Čia ne šviesa, o saulė šviečia.“ Baba: „Na, tai išjunk!“ Mama: „Aš gi negaliu saulės išjungti.“ Kazė: „Tai nieko dėl manęs negali padaryti.“

Ir įvairūs žmonės iki šiol vis ką nors primena. Eglė Gabrėnaitė pasakojo, kaip jos su Vaiva Mainelyte, pirmą kartą atėjusios į teatrą, per susirinkimą atsisėdo į pirmą eilę. Pamačiusios už savęs sėdinčią Kymantaitę sako: „Atsiprašome, ar mes jums neužstojame?“ O ji: „Tuščia vieta nieko negali užstoti.“ Įsivaizduoju, kas tame teatre vykdavo.

Mes dabar gyvename tokios cenzūros laike, kad daug ko net įsivaizduoti negalime. Kartais negali savęs cenzūruoti, sakai, ką galvoji. Neįsivaizduoju, kaip Kazė gyventų dabar. Dabar savaime pradedi cenzūruoti save: to nepasakai, ano nepasakai. Aš sąmoningai kartais pasakau ką nors „pro šoną“, kad baigtųsi vienos ar kitos nesąmonės. Kaip Kazė sakydavo: „Aš tyčia taip padarysiu.“

– Širdingai dėkoju! Džiaugiuosi, kad Kazimiera Kymantaitė išliko tokia gyva visų, kurie ją pažinojo, širdyse. Didžiuojuosi, kad jos atminimas sugrįš į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą.