„Sirenų tyla“ – pusiau dokumentinė tragikomedija. Joje Homero „Odisėjos“ istorija apie sirenas jungiama su pusiau dokumentiniais, pusiau fikciniais moterų aktorių pasakojimais apie patirtą psichologinį ir seksualinį smurtą kūrybiniuose procesuose. Spektakliui istorijas renka spektaklio dramaturgė Teklė Kavtaradze ir režisierė Laura Kutkaitė, jomis dalinasi ir aktorės – Toma Vaškevičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Aistė Zabotkaitė, Gerda Čiuraitė.
Mitinis Homero herojus Odisėjas, bandydamas sugrįžti namo po Trojos karo, daug metų klaidžiojo po po jūras ir salas, kuriose patyrė įvairiausių nuotykių, tačiau spektaklio kūrėjas labiausiai sudomino būtent mažai teišgirstų sirenų – pusiau paukščių, pusiau žmonių – motyvas.
Dabartiniame laikotarpyje – specifiniame post-metoo etape, sirenų giesmės atitinkamai kinta: sirenos – tai aktorės, savo izoliuotoje saloje laukiančios laivo, vis dar norinčios būti išgirstos, pastebėtos, įpratusios kūrybiniuose procesuose būti veikiamos galios pozicijose esančių kitų. Sirenos-aktorės, sužinojusios, kad prie jų salos krantų priplauks garsus didvyris, nusprendžia paruošti jam vienam skirtą pasirodymą.
Kalbėdamos apie naudojimąsi galia, aktorės neišvengiamai visų pirma atsigręžia į savo pačių profesiją: ką reiškia būti aktore? Ar kuriant spektaklį aktorės kūnas tebepriklauso aktorei? Kūrėjos ieško skaudžiausio taško, todėl susitelkia į moterų tarpusavio solidarumo klausimą. Kodėl kai kurios moterys, ypač tos, kurios pačios yra galios pozicijoje, arba lieka stebėtojomis, arba atsigręžia prieš kitas moteris ir palaiko vyro-didvyrio-genijaus mitą bei kultą? Tyrinėjimo centre – ne tik vyras ir moteris, bet moteris ir moteris, moteris ir moterys.
Spektaklio „Sirenų tyla“ fotosesija | Elenos Krukonytės nuotr.
„Šiandien mėgstama eskaluoti teiginius, jog yra kur kas svarbesnių temų nei moterys ar jų išgyvenimai, nes jau gyvename tariamai lygiateisiškoje visuomenėje. Galbūt kaip tik nuo tokio teiginio ir reikėtų pradėti spektaklį? Spektaklio aktualumas slypi brutaliame šiandienos jo neaktualume visuomenei. Aš pasigendu moterų vaidmenų, pasigendu gaivališkos moteriškos jėgos teatre, o labiausiai pasigendu jų balsų, dėl to spektaklis visų pirma yra apie moters balsą, jo kuriamąją ir tuo pačiu griaunančią jėgą“, – sako spektaklio „Sirenų tyla“ režisierė Laura Kutkaitė. Režisūros studijas ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mokėsi Oskaro Koršunovo kurse. OKT pernai įvyko jos režisuoto spektaklio „Fedros meilė“ premjera. Tai bus pirmasis L. Kutkaitės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Režisierė Laura Kutkaitė | Elenos Krukonytės nuotr.
„Sirenų tylos“ scenografiją ir kostiumus kuria Paulina Turauskaitė, kompozitorė – Agnė Matulevičiūtė, choreografė – Laura Kutkaitė, choreografijos konsultantė – Agnietė Lisičkinaitė, šviesos dailininkas — Vilius Vilutis.
„Sirenų tyla“ yra LNDT įgyvendinamos Jaunųjų kūrėjų programos dalis. Nuo birželio pradėsiančioje veikti LNDT Mažojoje salėje bus pristatomi būtent Jaunųjų kūrėjų programos dalyvių darbai. Šios programos tikslas – suteikti pradedantiems menininkams galimybę kurti profesionalioje scenoje pasitelkiant visą reikiamą teatro infrastruktūrą, darbuotojus ir kitus išteklius.
Spektaklio „Sirenų tyla“ premjera LNDT Mažojoje salėje įvyks birželio 15, 16, 17 dienomis.
