Performansas „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. E. Švedkauskaitė) | M. Frolovos nuotr.

Režisierė Eglė Švedkauskaitė, per trumpą laiką tapusi produktyviausia jaunąja teatro režisiere, mums siūlo kūrinius, kurie kaskart tampa vis įsimintinesni, nes jos subjektyvus požiūris į daugelį reiškinių priartina pačią menininkę prie žiūrovų. Jos subjekyvumas tampa universaliu, nes pasiduoda laiko ir vietos analizei, kuri būtina vertinant vieną ar kitą kultūrinį reiškinį. Pradėdama nuo detalės, ji užaugina visą pasaulį ir tuo pačiu išsaugo poetinės formos uždarumą. Toks mikro ir makro pasaulių susidūrimas sudaro kūrinio turinio ir formos dramaturgiją, todėl nuo pat pirmų minučių žiūrovas nukeliamas į poetinį pasaulį, kuriame belieka išmokti atsipalaiduoti ir pasiduoti būti nešamam tėkmės.

Nacionalinėje dailės galerijoje spalio 12 d. buvo parodytas performansas „Žiūrėdama viena į kitą“. Jis vyko didžiojoje ekspozicinėje galerijos salėje (tarp dviejų parodų pasikeitimo), bet didžiausia jo vertė – konceptualus ryšys su toje pačioje galerijoje, trečiame aukšte eksponuojama Veronikos Šleivytės nuotraukų kolekcija, kurią parengė Milda Dainovskytė ir Agnė Narušytė. Parodoje teko lankytis kelis kartus, tad nustebino, kad nepriklausomai nuo laiko ir kitų aplinkybių, joje visada nemažai žiūrovų. Švedkauskaitė lyg nematomomis gijomis sujungė vienoje erdvėje patalpintus skirtingus žanrus, o pačios Šleivytės „kalbėjimas“ nuotraukų ekspozicijoje ir performanso „tylėjimas“, kalbant apie ją, sujungė ne tik šias dvi erdves, bet praplėtė meninį lauką apskritai. Nieko nėra brangiau už tai, kada menininkai kuria ne „projektinių“ pinigų vedami, o paklusdami savo nuojautoms, jausdami, kada ir ko reikia, kai meniniai kūriniai gimsta vidinių poreikių išprovokuoti. „Bebiudžetinis“ vakaras parodė, kad toks menas Lietuvoje dar egzistuoja. Tai nėra koks nors akibrokštas ar meninė poza, toks režisierės gestas – visuomenei pristatyti performansą, skirtą menininkei Veronikai Šleivytei, priminė fotografės kūrybinį laiką, kada laisva kūryba tik tokiu būdu ir egzistavo.

Veronika Šleivytė (1906–1998) – tapytoja, grafikė ir fotografė – pragyveno devyniasdešimt dvejus metus. Per savo gyvenimą surengė tiek autorinių parodų, kiek metų jai buvo lemta nugyventi. Sistemingai ugdžiusi savo asmenybę, ji rado galimybę įgyvendinti savo sumanymus net pačiais tamsiausiais sovietų laikais.

Performansas „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. E. Švedkauskaitė) | M. Frolovos nuotr.

Režisierės tiesiogiai nedomina Šleivytės biografiniai faktai. Jos dėmesyje – moteriško „genofondo“ išskleidimas. Apskritai, anot mokslininkų, lietuvių genai mažiausiai pakitę Europoje, o galvojant apie tipažus, pirmiausia iškyla moters portretas, ir ne vien kaip tipažas, bet kaip tam tikra vidinė žmogaus struktūra. Švedkauskaitė mums siūlo performanso kelią. Introdukcija – vaizdo projekcijose ant dviejų kampu susijungiančių sienų regime Šleivytės jubiliejų. Greičiausiai jai aštuoniasdešimt. Pirma, ką fiksuojame, tai šiltą ir pasauliui atvirą menininkės žvilgsnį. Nufilmuotoje medžiagoje dailininkės, fotografės judrumas, atidumas kiekvienai ją sveikinančiai moteriai taikliai charakterizuoja heroję. Tuo pačiu šis žvilgsnis toks artimas, kad rodos, Šleivytė yra ir tavo draugė. Vilkėdama tautinius rūbus, ji laisva jų ornamentikoje, audinių klostėse. Šleivytės nevaržo nei „jubiliejinės“ aplinkybės, nei pagal tuos laikus išsipustę žmonės. Šie keli kadrai tiksliai nusako, kodėl Šleivytė iki gyvenimo pabaigos išliko laisvos moters-menininkės simboliu.

Eglė Švedkauskaitė, išanalizavusi Šleivytės biografiją, scenoje pasiūlo beveik identišką variantą – tarytum perkelia menininkės bioritmus į prieš žiūrovų akis kuriamą pasaulį. Režisierė švelniais perėjimais sukonstruoja tvirtą kompoziciją, kurioje trijų moterų – aktorių Eglės Gabrėnaitės, Elžbietos Latėnaitės ir performerės Justinos Mykolaitytės – kūnai tampa stilizuotais tos konstrukcijos kontūrais. Pasirinktoje sceninėje erdvėje Švedkauskaitė lengvais potėpiais kuria vientisą paveikslą. Skirtingos aktorių figūros formuoja aiškų performanso ritmą. Kontrastingi paradoksai tampa menine priemone. Įvairūs kūnų junginiai čia pat „tirpsta“ čiurlenančiame vandeny (vaizdo projekcijų autorė – Ieva Kotryna Skirmantaitė), gyvenimo tėkmėje formuojasi sielų ryšiai, ima dalyvauti atmintis, jausmas… Į šią griežtai struktūrišką aplinką lengvai integruojasi poetinis laukas, kurį formuoja plastiškos moterys, naudojančios augalus, gėles kaip pagrindinį rišamąjį audinį.

Performansas „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. E. Švedkauskaitė) | M. Frolovos nuotr.

Šįmet Art Vilnius ekspozicijoje buvo vienas stendas, kurį inicijavo fotomenininkė Dovilė Dagienė,  o jame „bičiuliavosi“ keli menininkai, kuriuos vienijo augalų tema. Formos požiūriu visi darbai buvo skirtingi, bet tuo pačiu erdvė atrodė labai jauki, nes augalai priversdavo sustoti beveik kiekvieną praeivį. Taip ir šiame performanse, gėlės, augalai tapo pagrindiniu leitmotyvu, jį surišančiu ir su Šleivyte, ir su visu pasauliu, kuris aktualus ne tik režisierei, bet ir visoms jo kūrėjoms. Vien dėl to jos ir buvo pakviestos bendradarbiauti. Tokiam sumanymui neužteko bendrų žinių, čia turėjo suveikti intuicija.

Retorinis klausimas: ar Eglė Gabrėnaitė, sakydama monologą apie savo namus Kaune, apie savo Tėtį (šviesaus atminimo aktorių Antaną Gabrėną) galėtų išreikšti daugiau nei „Didvyrių aikštės“ ilgajame pirmo veiksmo Ponios Citel monologe? Ten ji, lygindama Profesoriaus Šusterio marškinius, nusako ir savo, ir jo gyvenimus… O performanse „Žiūrėdama viena kitą“ jai užteko keleto minučių, kad mes perskaitytume ir jos, ir tėvų kartos istorijas. Šis aktorės nesumeluotas jaudulys, ne suvaidintas, o išjaustas prisiminimas išliks visam gyvenimui. Tai – ne Antigonė, ne Ranevskaja, tai pagrindinis vaidmuo, kuris vadinasi Eglė Gabrėnaitė.

Elžbieta Latėnaitė, kurią mažų mažiausiai norisi matyti Žanos d’Ark vaidmenyje, kiekviename spektaklyje atranda naujų, netikėtų rakursų. Performansas „Žiūrėdama viena kitą“ tapo ne tik šios talentingos aktorės autobiografijos dalimi, bet ir realaus gyvenimo savastimi. Atrodytų, kad tas transcendentinis ryšys, kuris mezgėsi kuriant šį kūrinį, tebesitęsia ir realiame gyvenime. Aktorė – be kaukės. Aktorė – švelni, graži, mylinti. Tokia Naujųjų laikų Džuljeta.

Justina Mykolaitytė – trapiausia gėlė, nors akys karingos, judesiai kampuoti. Dvigubi pradai tinka kūrinio egzaltacijai.

Performansas „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. E. Švedkauskaitė) | M. Frolovos nuotr.

Performanso veiksmas prasideda ir gana ilgai tęsiasi, rodos, paprastu veiksmu – centrinėje erdvės dalyje gulintį didelį gėlių glėbį aktorės pamažu dalina žiūrovams. Antro Pasaulinio karo metais Šleivytės kūrybos dažniausias motyvas buvo gėlių natiurmortas. Šiame performanse karas taip pat mumyse. Nėra tokio dalyko, kuris jį iš mūsų šiuo metu išbrauktų, todėl gėlės scenoje įgyja itin daug asociacijų, kurias kiekvienas įvertina skirtingai. Galima jų ir nepastebėti, bet augalai turi išskirtinę savybę, – kiekviename gėlės žiede savaime yra užkoduota emocija. Net pačios nelepiausios gėlės nesukrauna žiedų, jeigu jos neturi reikalingų sąlygų – šviesos ir šilumos. Gėlė pati savaime yra jausmų pasaulis, kuris priklauso moterims. Kūrėjos šias gėles ne dalina, ne dovanoja, o tiesiog įteikia. Gėlės iš spektaklio „natiurmorto“ – visiems, kurie netyčia papuola į jų akiratį, besisukant aplink sceninę erdvę. Maloniai stebina performerių antireakcija, tam tikras pakrikimas, antidėmesys, tačiau tas nepaliaujamas gėlių dalijimas jas dar labiau įsuka, įžiebia šilumą, formuoja naują judesį, netikėtą prisilietimą. Taip randasi meilė, taip gimsta dar nepatirtas jausmas. Gyvenime viskas kada nors įvyksta pirmą kartą. Šios moterys neanalizuoja, jos ir nesikalba tarpusavy. Šias moteris apsijungia švelnus, įtampą nuplaunantis vanduo.

Jau ne pirmą kartą būsenų trapumą ir švelnumą sustiprina Agnės Matulevičiūtės muzika. Ši kompozitorė labai tampriai susisaisčiusi su kūrybine aplinka, o tai padeda pasiekti ypatingų rezultatų kūrinius kilstelint bent vienu laipteliu aukščiau.

Kodėl kūrinys „Žiūrėdama viena į kitą“ yra performansas, o ne spektaklis? Režisierė sąžininga teatro atžvilgiu. Bet koks poetinis veiksmas dar nėra dramaturgija, bet kokie jausminiai poetizmai dar nėra teatras. Bet sukurtas performanso audinys įsisuka ir veikia pilnu pajėgumu, ir jam nedaug trūksta, kad jis taptų rimtu spektakliu.

Režisierės Eglės Švedkauskaitės skiriamasis bruožas – jokių sunkiasvorių kodų. Visiems – viskas, kas suprantama, matyta, gal net ir patirta. Jai svarbu, kad kiekvienas gėlės žiedas nebūtų per gražus, jai svarbu, kad žmogus tą grožį pastebėtų žiedo netobulume, o gal net mirtyje, kai jam lemta nuvysti. Gėlės – kiekvieno žmogaus ryšių pradžia, jų grožis – paprastume. Jis niekam nieko nekainuoja. Neatsitiktinai visa japonų kultūra remiasi augalų filosofija. Mums belieka šiuos tarpusavyje per gėles vis tampriau užsimezgančius ryšius pratęsti naujoje kasdienybėje. Švedkauskaitė siūlo meninę žmogaus kelionę, o tai reiškia – laisvę ir atvirumą grožiui.

Šio kūrinio moterys išliko kaip fotografijų kadrai. Jų kompozicijos kito kartu su šviesa. Jos veikė neapibrėžtuose šviesos spinduliuose, sklindančiuose iš ekranų. Kintantys veidų rakursai, būsenos, įsižiūrėjimai viena į kitą yra ta pati laisvės išraiška, kuri sudaro kiekvieno žmogaus gyvenimo pagrindą.