Kęstutis Cicėnas, Žygimantė Elena Jakštaitė, Laurynas Jurgelis | Pranešimo spaudai nuotr.
„Įsivaizduokite, šiais greitais ir įtemptais laikais žiūrovas ateina į salę, pasideda tą telefoną, atsisėda valandai su puse, nurimsta, stebi, mąsto, išgyvena. Tai nematerialūs dalykai, tas dėmesys yra labai brangus“, – paklausus, kodėl po filmavimosi kino aikštelėse vis sugrįžta į teatro sceną, atsakė aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė. Jau sausio 14, 15 d. žiūrovai galės pamatyti ją OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklyje „Vapsvos“, pastatytame jauno režisieriaus Artiomo Rybakovo. Apie „Vapsvų“ praeitį ir dabartį kalbamės su pačia Žygimante Elena.
– Ivano Vyrypaevo, rusų opozicijos režisieriaus, pjesės – tai lyg painus labirintas, kurį painioti nėra lengva, tačiau išpainiojus apima kažkoks netikėtai malonus pilnatvės jausmas. Kokius iššūkius jo „Vapsvos“ kėlė aktoriams?
– Iššūkiai iš tiesų dideli. Autorius turi labai savitą rašymo būdą. Vaidindamas negali kažko prikurti, išbraukti, adaptuoti specialiai sau ar suimprovizuoti – tekstas yra kaip natos, viskas turi būti sugrota taip, kaip parašyta. Mane labai žavi skaidrumas, švara. Tam reikia tam tikros techninės parengties, susikaupimo.
– „Vapsvas“ galima drąsiai vadinti labiausiai COVID-19 pandemijos purtytą spektaklį, kurio premjerą teko nukelti net keletą kartų, o visas kūrybinis procesas užsitęsė trejus metus. Ar nebuvo kilęs noras tuo metu viską mesti ir tiesiog nebetęsti kūrimo proceso?
– Aš labai noriu, kad žiūrovai žinotų, jog šitas spektaklis gimė iš gryno noro, užsidegimo ir įkvėpimo. Mes patys labai norėjome vaidinti šią pjesę, repeticijos buvo grynas džiaugsmas ir polėkis. Ko mes tik nepatyrėme – repetavome ir per „Zoom’ą“ sirgdami covidu, repetavome ir su kaukėmis, repetavome ir kai nežinojome, ar spektaklis tikrai išvys dienos šviesą. Repetavome, nes kūrinys mus įkvėpė ir įkvėpė ne tik vaidinti – pats pjesės turinys neša šviesą ir susitaikymą su tuo, jog gyvenimo neįmanoma sukontroliuoti. Labai svarbu tai suvokti. Lietus lyja ir nieko nepadarysi, tad gal galime su viskuo, kas mus supa, nors akimirkai susitaikyti.
– Jeigu žiūrovas paklaustų, apie ką šis spektaklis ir kodėl jis turėtų šiandien į jį ateiti, ką jam atsakytum?
– Man šis spektaklis yra apie atjautą. Tai šmaikštus žvilgsnis į žmogų iš šalies, bet tas žvilgsnis pilnas meilės ir užuojautos, todėl tikiu, kad kūrinys turės terapinį poveikį. Kitas svarbus momentas – tai mūsų, kūrybinės komandos nuoširdus noras pasidalinti tuo, kas mums patiems brangu ir kuo mes patys tikime. Repertuarai šiandien pilni spektaklių, bet kiek jų aktoriai vaidina vedami nuoširdaus tikėjimo ir noro dalintis tuo su žiūrovais? Noras ir intencija yra labai svarbu.
– Pastaruoju metu tavo vardą vis matome kino afišose, tačiau nepalieki ir teatro scenos. Kas taip traukia į sceną?
– Susitikimas su žiūrovu yra tokia patirtis, kurios su niekuo nepalyginsi. Įsivaizduokite, šiais greitais ir įtemptais laikais žiūrovas ateina į salę, pasideda tą telefoną, atsisėda valandai su puse, nurimsta, stebi, mąsto, išgyvena. Tai nematerialūs dalykai, tas dėmesys yra labai brangus. Noriu, kad žiūrovai išsineštų šviesos, bendražmogiškumo ir jėgų gyventi savo gyvenimus.
Ivano Vyrypajevo „Vapsvos“ (režisierius Artiomas Rybakovas, vaidina Žygimantė Elena Jakštaitė, Kęstutis Cicėnas ir Laurynas Jurgelis) – jau sausio 14, 15 d., 19 val., OKT/Vilniaus miesto teatre (Ašmenos g. 8, Vilnius).
