Raimundo Sližio tapybos paroda
Šviesaus atminimo Raimundas Sližys turėjo savitą, jokių taisyklių nesaistomą požiūrį į žmogaus išvaizdą, nesvarbu, kokio amžiaus šis būtų. „Kai apie kurią nors pasakydavo „graži moteris“, galėjai ir užsimerkęs nuspėti, kad daugumai ji tokia neatrodytų“, – yra sakiusi menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Galėjai lažintis, kad tai bus netipiška, nestandartinė, neharmoningų proporcijų būtybė. R. Sližys buvo doras savaip, estetiškas savaip. Ir grožį suprato savaip. Visi jo tapyti vyrai panašūs į savo kūrėją, grubios išvaizdos. Tačiau tie ne visiems gražūs paveikslų herojai užkariavo dailininko gerbėjų simpatijas.
„Raimundas Sližys nemėgo bulvienojų, virkščių, molžemio ar rūdžių spalvos tapybos. Jį traukė šviesios lokalinės spalvos ir ypač ružava – anuometinių laikų spalva disidentė. Priklausomybės laikais meno sferoje būta ne tik ir ne tiek draudimų, kiek prietarų: kokia spalva „meniška“, o kokia – ne. Rausva spalva – nuo tapybos iki kostiumo dizaino – buvo tabu. Ji asocijavosi su turgaus kilimėlių flora ir fauna, kičo atmainomis, kurios anuomet net vardo iki Raimundo Sližio paveikslo „Dvi figūros ant sofos prie divono“ neturėjo. Šio paveikslo personažai su naivia, kvaila šypsena lūpose – lyg anuometinės perdėtai rimtos Lietuvos tapybos panoramos dezertyrai“, – sako R. Rachlevičiūtė.
„Laiptų galerijoje“ veikia iki vasario 8 d.