Nors manoma, kad raudona užuolaida daugiausiai susijusi su Italijos operos teatrais, ji buvo panaudota dar antikiniuose graikų ir romėnų spektakliuose. Tuo metu galvota, kad raudona spalva padeda nubaidyti piktąsias dvasias. Raudonos užuolaidos taip pat naudotos ir Elžbietos I laikų Anglijoje, siekiant sukurti dramatišką efektą, belaukiant spektaklio pradžios. Teatrai visais laikotarpiais buvo itin glaudžiai susiję su monarchija, tad raudona spalva tapo idealiu interjero pasirinkimu.
Be tradicijų ir simbolinių priežasčių, svarbi ir techninė pusė. Raudona nesugeria tiek šviesos, kiek kitos spalvos (pavyzdžiui, mėlyna ar žalia). Kadangi seniau buvo itin populiaru sakyti ilgus monologus dar neatitraukus užuolaidos, o aktoriui atsistojus priešais ją, raudona spalva padėdavo stovinčiajam smarkiai išsiskirti iš fono.
Seniau didžioji dalis teatrų buvo mediniai, tad gaisrai buvo itin dažni spektaklių „lankytojai“. Kiek vėlesniais laikais, atlikus ugniai atsparių medžiagų tyrimus, paaiškėjo, kad tuo metu raudona spalva savyje turėjo mažiausiai chemikalų. Žinoma, šiais laikais galima bet kokios spalvos medžiagą paversti atsparia ugniai, tačiau tradicija išliko.
Prie raudonų užuolaidų teatruose dažnai priderinamos ir raudonos kėdės. Ši spalva naudinga, nes beveik neatspindi šviesos, todėl neblaško žiūrovų dėmesio. Taip pat raudona spalva yra pati pirmoji, kurios žmonės nebemato, kol jų akys prisitaiko prie tamsos, todėl, užgesus šviesoms, žiūrovai gali iškart susikoncentruoti į apšviestą sceną.