Videomedžiagos kadras

Per 700 metų Vilnių kūrė, statė ir augino čia namus suradusios tautos, religijos ir kultūros. Jų veikimo ir gyvenimo, įtampų ir susitarimų ženklai, išgremžti mūro, grindinio ar žemių paviršiuose, susijungia į vienį, gebantį prabilti skirtinga kalba ar malda.

Priėjus Švč. Trejybės bažnyčios duris pasitinka užrašas, pasveikinantis lankytoją atvykus į 500 metų senumo bažnyčią. Iš tikrųjų šios graikų apeigų katalikų arba unitų bažnyčios istorija siekia net XIV a. vidurį.

Anuomet ši Vilniaus teritorija buvo rusėnų miesto dalis. Nors sostinė jau tada buvo tolerantiškas daugiakultūris miestas, vis dėlto viena kitai pakančios etninės ir konfesinės mažumos gyveno griežtai geografiškai susiskirsčiusios. Ši vieta buvo būtent rusėniško miesto dalis.

Maldos namai ant trijų kankinių pamatų

Legenda byloja apie kadaise čia stovėjusią kalvą, tapusią kankinystės vieta – čia įvyko pirmųjų stačiatikių ortodoksų kankinių egzekucija. Kunigaikščio Algirdo pirmoji žmona Marija, atkeliavusi iš Vitebsko, su savimi atsivežė savo dvariškius, tarp kurių buvo ir dvasininkas Nestoras, ilgainiui pradėjęs savo tikėjimą skleisti kunigaikščio dvare. Kunigaikštis Algirdas, pastebėjęs, kad dalis jo dvaro žmonių susiviliojo nauja religija, pradėjo augintis barzdas ir plaukus, atsisakė valgyti mėsą pasninko metu, labai supyko. Du iš jų – brolius Antaną ir Joną – tris dienas kankino, vėliau pakorė. Kiek vėliau jųdviejų likimą pasivijo ir trečiasis kankinys Eustachijus. Būtent šie trys stačiatikių kankiniai tapo impulsu čia kurtis maldos vietai.

Žinia apie tris kankinius pasklido labai greitai ir plačiai. Praėjus vos 17 metų nuo nukankinimo, Konstantinopolyje jie buvo paskelbti kankiniais, o tai prilygo kanonizacijai. Per tokį trumpą laiką trys kankiniai tapo šventaisiais. Iki paskelbimo kankiniais jų palaikai ilsėjosi netoliese buvusioje Šv. Mikalojaus cerkvėje, tačiau antroji Algirdo žmona, taip pat ortodoksė stačiatikė, įsakė pastatyti jiems gerbti skirtą bažnyčią ir jai suteikė Švč. Trejybės vardą.

Iš to laikotarpio nieko neišliko, nes bažnyčia buvo medinė. Mūrinę bažnyčią šioje vietoje pastatė Konstantinas Ostrogiškis – etmonas, vienas žymiausių karo vadų tuometėje LDK. Teisę statyti cerkvę jis gavo grįžęs iš garsiojo Oršos mūšio, kuriame LDK kariuomenė sumušė Maskvos kunigaikštystę. Cerkvė buvo statoma kaip padėkos ženklas, o šalia jos išdygsta ir vienuolynas.

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Nauja konfesija

Kritinis įvykis šios bažnyčios ir vienuolyno istorijoje – Brastoje pasirašyta bažnytinė unija. Tai buvo susitarimas, sujungęs dvi konfesijas: stačiatikiai priėmė popiežiaus primatą, tapo jam pavaldūs ir susijungė su Romos Katalikų Bažnyčia, išsaugodami savo liturgiją, bažnytinę slavų kalbą, aprangą. Taip gimė nauja konfesija – graikų apeigų katalikai arba unitai. 1595-ųjų gruodį Romoje pasirašytas ir vėliau Brastoje patvirtintas dokumentas simboliškai žymi naujos konfesijos pradžią.

Unijos priėmimo procesas nebuvo paprastas ir greitas sprendimas. Iki jos virė galybė diskusijų, vyko Florencijos bažnytinis susirinkimas. Priežastys, vedusios unijos pasirašymo link, taip pat buvo daugialypės, dauguma jų politinės: Maskvos įtaka Kyjivo patriarchatui, dėl to jis negalėjo reziduoti savo mieste, Konstantinopolio įtaka dabartinės Ukrainos žemėse gyvenusiems stačiatikiams ir vietiniai politiniai dalykai. Pavyzdžiui, stačiatikių vyskupai vis dėlto buvo žemesnėje pozicijoje nei katalikų vyskupai, kurie automatiškai tapdavo ir ponų tarybos nariais, ortodoksai šios privilegijos neturėjo.

Tačiau daugumai stačiatikių unijos idėjos buvo nepriimtinos. Atsisakę jų stačiatikiai, istoriografijoje vadinami disunitais, paliko Švč. Trejybės bažnyčią ir išsikėlė į kitapus gatvės esančią Šv. Dvasios cerkvę ir vienuolyną, kur tuo pačiu metu buvo įkuriama mokykla. Šventųjų kankinių palaikai buvo perkelti į šią cerkvę, kur iki šios dienos yra gerbiami ir kur galima juos aplankyti.

Pirmasis ukrainietis šventasis

Unitų arba graikų apeigų katalikų istorijos negalima papasakoti nepaminėjus dviejų svarbių rusėnų dvasininkų. Vienas iš jų buvo Benjaminas Rutskis, Vilniaus unitų vyskupas, čia gyvenęs ir įkūręs Bazilijonų ordiną. Kitas – šv. Juozapatas Kuncevičius, gimęs Voluinės žemėse, Vladimiro mieste. Juozapatas į Vilnių atvyko mokytis pirklio amato, o apie dvasininko karjerą tuo metu net negalvojo.

Jam atvykus Vilnius tuo metu ruošėsi iškilmingai šv. karalaičio Kazimiero kanonizacijai. Tai buvo didžiulė šventė, vieninteliam ir pirmajam karalaičiui tampant šventuoju. Pamatęs visa tai ir susipažinęs su čia gyvenančiais jėzuitais, Juozapatas Kuncevičius ilgainiui suprato, kad jaučia pašaukimą, todėl įstojo į čia veikusį vienuolyną, ten susitiko su B. Rutskiu. Juozapatas buvo labai įvairiapusiška asmenybė: vieni akcentuoja jo asketiškumą, nuolatinį pasninką, o kiti sako, kad buvo labai smarkus, tvirtas, pagavus ir aktyvus žmogus. Atrodo, kad abi pusės teisios, nes Juozapatas sugebėjo visas šias savybes sujungti.

Paskirtas Polocko vyskupu Juozapatas keliavo skatinti unijas ir kviesti ortodoksus tapti graikų apeigų katalikais. 1623 m. lapkričio 12 d. Vitebske įpykusi stačiatikių minia Juozapatą nužudė ir įmetė į Dauguvos upę. Todėl 2023 m. minime šv. Juozapato Kuncevičiaus gimimo dangui, arba kankinystės, 400-ąsias metines. Tai pirmasis unitas šventasis. Pirmasis ukrainietis šventasis. Šiuo metu šv. Juozapato palaikai ilsisi Romoje, Šv. Petro bazilikoje.

Bazilijonai ir vienuolija

Benjaminas Rutskis ir Juozapatas Kuncevičius įsteigė du bazilijonų vienuolynus – moterų ir vyrų vienuolynai statyti atskirai. Bazilijonių vienuolyno kiemą galima apžiūrėti – jis uždaras, esantis dešinėje Bazilijonų vartų pusėje. O vyrų vienuolynas tam tikra prasme įrėmina Švč. Trejybės bažnyčią, jį galima apžiūrėti iš visų pusių. Dabar jis veikia kaip bendruomenės susibūrimo vieta, kur buvo priimami nuo karo bėgantys ukrainiečiai.

Šv. Juozapatas kankinys (XVIII a.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.

Ši bazilijonų vienuolija yra vienintelė Lietuvoje. Kaip unitai vienija Rytus ir Vakarus, taip ir bazilijonai atitinkamai vienija rytietiškąją ir vakarietiškąją vienuolinę tradiciją. Rytietiškajai būdinga askezė ir kontempliatyvumas, o vakariečiams – ėjimas į žmones, apaštalavimas. Bazilijonai šias skirtingas tradicijas suvienija.

Galima sakyti, kad XVII a. antroji pusė ir XVIII a. yra bazilijonų ir unitų aukso amžius. XVII a. antrojoje pusėje po karų nukentėjusi bažnyčia buvo greitai atstatyta. XVIII a. čia savo ranką, teptuką ir skriestuvą pridėjo mūsų didysis genijus Jonas Kristupas Glaubicas. Jis pastatė gražiuosius Bazilijonų vartus, prailgino bažnyčią ir cerkvės architektūrą papildė dviem dailiais, smailiais bokštais, kurie visai neseniai buvo restauruoti ir vėl džiugina miestiečių akį.

Bazilijonų aukso amžių liudija ir po bažnyčios presbiterija išlikusi vienuolių kripta. Neseniai atlikti antropologiniai ir archeologiniai tyrimai atskleidė, kad vienuoliai maitinosi geriau nei paprastas vilnietis, vartojo daug mėsos, tačiau jų palaikai liudija daugybę smurtinių žymių. Devyniolika ten besiilsinčių vienuolių turi šonkaulių sužalojimų ar galvos sumušimų. Galbūt tai rodo vis dar aktualią kovą tarp unitų ir ortodoksų stačiatikių.

Kriptą taip pat galima aplankyti užėjus į Švč. Trejybės bažnyčią.

Konfliktų ir įtampų liudininkės

XIX a. yra visų bažnyčių persekiojimo laikas, unitai nėra išimtis. Po 1831–1832 m. sukilimo unitai pradėti persekioti, iki 1839-ųjų jų bendruomenė formaliai uždaryta, o visi unitų vienuoliai, norint suortodoksinti šią bažnyčią, vėl tapo stačiatikiais. Virš jos suformuotas ortodoksiškas kupolas, liaudyje vadinama „muravjovkė“, šiandien nebeišlikusi, – tai akivaizdus valdžios bandymas pakeisti, iškreipti praeitį. Kaip konfesija unitai likviduoti XIX a. viduryje ir nuo to laiko gyveno tik pogrindyje arba tremtyje. Į Lietuvą unitai sugrįžo tik paskelbus Nepriklausomybę. Atgavo smarkiai  apgriautą, prastos būklės bažnyčią, ten po truputį pradėti atstatymo darbai, rekonstrukcijos, tyrimai. Didžiausi tyrimai pradėti 2014-aisiais, tragiškai sutapus su karo Ukrainoje pradžia. Užėjus į bažnyčią ant sienų matosi atidengti skirtingi sieninės tapybos sluoksniai.

Videomedžiagos kadras

Videomedžiagos kadras

Šiuo metu tai vienintelė graikų apeigų katalikų bažnyčia, kurioje reguliariai meldžiamasi ukrainiečių kalba. Ji tapo svarbiu dvasiniu centru žmonėms, pabėgusiems iš Ukrainos. Čia meldžiasi ir stačiatikiai, norintys išgirsti gimtąją ukrainiečių kalbą. Bažnyčia atvira visiems, ir tai labai jaučiasi. Ji vis dar liudija atvirumo, vienybės ir visų priėmimo vertybes, nors ir buvo bandyta jas užgniaužti.

Dažnai esame linkę bažnyčią įsivaizduoti kaip ramybės, maldos vietą, kur per amžius viskas stovi ir nejuda, tačiau bažnyčia yra tikra visų konfliktų liudininkė. Kiekviena siena, antkapis ar paminklas liudija dramatiškus įvykius. Taigi, senosios šventovės yra konfliktų bei įtampų liudininkės, ir istorijos ženklai čia labai aiškiai matomi.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Bažnytinio paveldo muziejui.

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.