Ši instaliacija yra tęstinio projekto „Pokaris, 1944–1954“ trečioji dalis, pristatanti Grigaliūno Lietuvos ypatingojo archyvo baudžiamosiose 1946 metų bylose rastus 1822 represuotų Lietuvos Respublikos piliečių veidus ir trumpas jų biografijas.
Šio projekto tikslus ir uždavinius geriausiai nusako tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės žodžiai: „Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To nebegalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas mano Tėvams.“
Kęstutis Grigaliūnas (g. 1957 m. vasario 7 d. Kaune) 1976–1982 m. studijavo Lietuvos dailės institute. 1982–1996 m. dėstė Kauno J. Naujalio meno mokykloje, nuo 1996 m. – Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. 1988–1989 m. sukūrė lino raižinių, medžio raižinių, šilkografijų, ofortų, iliustravo knygų. Nuo 1990 m. vienas pirmųjų iš lietuvių grafikų pradėjo naudoti spalvotosios trafaretinės spaudos techniką. Būdingas išryškintas grafinis pradas – linijos, ženklai, ornamentai, naudojami figūriniai ir abstraktūs motyvai. Nuo 1998 m. kuria sudėtingesnės plastikos grafikos kūrinius ir pjaustinius, juose ryšku postmodernizmo bruožai, poparto, Fluxus elementai, dekoratyvūs, eklektiški vaizdai. Vyrauja žaisminga nuotaika, ironija, įvairios intelektualios nuorodos į Lietuvos ir kitų kultūrų, civilizacijų įvaizdžius. Nuo 1981 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Modernaus meno muziejaus biblioteka Niujorke. 2011 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.