Pirmoje eilėje – Saulius Sipaitis, antroje – Povilas Padleckis, Andrius Pleškūnas, Eglė Perkumaitė, Kristijonas Siparis. Prieš spektaklį „Mikas. Žmogus orkestras“. Ingos Dingos nuotrauka

Pirma diena

Vilniukai

Festivalį „Salve!“ 2023, kuris rengiamas jau ketvirtą kartą, pradėjo ne tik jo organizatoriai – teatras „Arbatvakariai“ ir Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, bet ir Vytauto Landsbergio prakalba. Minint Vilniaus 700-ųjų metinių jubiliejų taikliai prabilta apie Vilnių kaip namus, apie Šlapelių muziejų, kuriame visi priimami taip, lyg užeitų į kiekvienam vilniečiui atvirą erdvę, apie arbatvakarius, kurių tradicijos tęsiamos nuo XIX a. ir turi ypatingą turinį ir prasmes, tvirtinančias šio miesto kultūrą apskritai. Pasveikinęs susirinkusius žiūrovus žodžiu „labutis“, Vytautas Landsbergis nutiesė gražų tiltą į Vytauto Labučio džiazo kvinteto koncertą „Džiazo salvės“. Šmaikštumu ir išmintimi išsiskiriantis profesorius papasakojo apie jo ryškiai prisimenamą vilniečių pavadinimą – „vilniukai“. Kaip visada, iš patrankos buvo iššautos trys salvės.

Vytautas Lansbergis, Dainius Junevičius Juozapo Čechavičiaus fotografijų parodos atidaryme. Ilonos June Junevičienė nuotrauka

Šalia Šlapelių muziejaus Vilnius atrodo prastai: einant nuo Didžiosios gatvės Šlapelių muziejaus net nesimato, vien tik prekybiniai kioskai, ramybę drumsčia didėjantis mašinų srautas, pro atvirus langus sklindanti tranki muzika.

Po koncerto muziejaus galerijoje atidaryta puiki paroda „Juozapo Čechavičiaus Vilnius“. Trys originalai iš Vilniaus universiteto rinkinių, kiti – nuotraukų atspaudai, tačiau tai netrukdo dar ir dar kartą įsižiūrėti į mylimą Vilnių. Fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus parodos pristatymas suteikė Čechavičiaus kūrybai naujų prasmių, paskatino kai kurias detales pastebėti pirmą kartą. Lig šiol lietuviams Juozapą Čechavičių dažniausiai primindavo Vilniui taip pat ištikimas fotografas Saulius Paukštys. Parodoje galima buvo įsitikinti, kiek daug šios fotografijos atveria vienu metu. Įdomiausia – nepaprastai aukšta jų kokybė. Išdidinus vieną ar kitą žmogų, gali pamatyti ryškius to laiko žmonių portretus.

XV–XVI a. muziejaus rūsyje – Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės paroda „Rugsėjo portretai“. Dailininkė specialiai šiai erdvei sukūrė paveikslus-pano, kuriuose iš augalų įamžino sau brangius žmones – Oną Šimaitę, Emiliją Vileišienę, Jurgį Šlapelį, Joną Basanavičių, Mariją Gimbutienę, Marcelę Kubiliūtę. Kiekvieno šių žmonių biografija sklidina gėrio ir prasmės. Šešiose nišose – šešios asmenybės, kurių tikslius bruožus ir charakterius dailininkei pavyko perteikti per subtilų augalų koloritą. Tarkim, Basanavičiaus violetinių augalų barzda iš melsvų smilgų ar fonas iš nedidelių, bet jau rudens pakąstų ąžuolo lapelių… Rodos, viskas paprasta, bet iš dailininkės sklindanti šiluma astraliniu būdu persikėlė į portretus, sukurtus iš Lietuvos pievose augančių augalų.

Pirmąjį vakarą užbaigė Mindaugo Meškausko sukurtas dokumentinis filmas „XIX a. fotografo palikimas“. Nors jis yra ir LRT Mediatekoje, tačiau dideliame ekrane išryškėjo svarbūs niuansai, kuriuos Meškauskas ir stengėsi atverti savo filme. Bandydamas atskleisti svarbiausius garsaus XIX a. Vilniaus fotografo Juzefo Čechavičiaus gyvenimo faktus, jis restauravo Vilniaus istoriją, su kameros pagalba labai taikliai parodydamas visos fotografijos evoliuciją. O gal atvirkščiai? Juk Čechavičius buvo pasiekęs tokį lygį, kuriuo iki šiandien žavisi fotografijos tyrinėtojai.

Ne atsitiktinai dvi dienas Muziejaus knygynėlyje veikė kolodijaus fotografijos studija „Šlapelių ateljė“, kur vilniečiai išbandė savo fotogeniškumą, „pagauti“ Artūro Šeštoko „akies“.

Antra diena

„Padainuok man dainą apie taiką, kurioje aš gyvenu“

Šiame festivalyje buvo pristatyta Remigijaus Vilkaičio parengta knyga „Vladas Sipaitis. Dienoraščiai, prisiminimai, laiškai“. Nors knyga jau ne pirmą kartą pristatoma, tačiau Sipaičio unikali asmenybė kiekvieną kartą atveriama netikėtais rakursais. Stebino Vilkaičio įsigilinimas į šią asmenybę, tolimesni tyrimai, į knygą nesutilpę nauji faktai. Renginio metu keliavome ir per laiką (carinė Rusija, prieškarinė Lietuva, sovietmetis, Nepriklausomybės pradžia), bet ir per asmenybes, kurios supo, su kuriomis bendravo pats Vladas Sipaitis. Knygos autorius paruošė nuotraukų įgarsintą „koncertą“, kuriame prasisuko visa epochos istorija, nors ji susijusi tik su vienu žmogumi – Vladu Sipaičiu (1902–1992) – aktoriumi, režisieriumi, baleto artistu, pedagogu.

Saulius Sipaitis ir Marija Aušrinė Pavilionienė pristatant Remigijaus Vilkaičio parengtą knygą „Vladas Sipaitis. Dienoraščiai, prisiminimai, laiškai“. M. ir J. Šlapelių namo-muziejaus nuotrauka

Vlado Sipaičio dukra Marija Aušrinė Pavilionienė sakė: „Subjektyvus Vilkaičio požiūris į dokumentą šią knygą padarė gyva. Įžengti į sodrią medžiagą – tas pats, kas įžengti į džiungles.“ Sūnus Saulius Sipaitis pažėrė subtiliausių prisiminimų, tarp kurių ir paskutinis pasimatymas. Ruošiantis eiti į spektaklį Vilniaus senamiesčio teatre, kuriame iki pat mirties vaidino tėvas, sūnus rytais jį išlydėdavo įdėmiai nužvelgdamas, lyg norėdamas dar geriau jį įsidėmėti. Prisiminė ir močiutės pasakojimus apie šeimos susitikimus su garsiomis asmenybėmis. Pas juos į namus užsukdavo Jurgis Baltrušaitis, Antanas Vienuolis; įsiminė, kaip vieno vakaro metu, svajodami apie Lietuvos nepriklausomybę, visi susirinkusieji verkė.

Dainininkė Giedrė Kaukaitė taip pat pasidalino savo prisiminimais apie buvusį mokytoją Sipaitį, taip pat apibūdino ir jo sūnų Saulių: „Sūnus – tai įrodymas, kieno jis vaikas. Saulius ir vaidina, ir dainuoja, ir verčia. Saulių galima sutikti beveik kiekviename Jaunimo teatro spektaklyje!“ Kaukaitei ši knyga taip pat įdomi, nes visi įvykiai atskleisti iš labai arti. „Viskas matoma vieno žmogaus akimis. Tai – labai reta.“ Kaukaitė siūlė kuo greičiau rašyti scenarijų šios knygos pagrindu ir kurti filmą.

Asmenybių galeriją pratęsė aktorės Elvyros Žebertavičiūtės 90-ečio minėjimas. Nestokojanti šmaikštumo ji prisistatė: „Esu užlipusi į aukštą kalną ir daug ką matau.“ Renginio moderatorius, taip pat žodžio kišenėje neieškantis ilgametis Jaunimo teatro literatūros skyriaus vadovas Juozas Pocius, žvelgdamas į aktorės segę iš povo plunksnų, subtiliai paklausė: „Ką jūs šiandien galvojate atsidariusi drabužinę, – kad neturite ką apsirengti?“

Pociaus žemaitišką humorą pratęsė aktorius Vytautas Taukinaitis: „Prie Elvyros prilipdavo visokios keistenybės, ji nuolat papuldavo į įvairias situacijas.“ Taukinaitis prisiminė, kaip per repeticijų pertraukėles visos aktorės megzdavo: „Krutindavo virbalus į mezginį nežiūrėdamos“. O kartą, dar kai teatras glaudėsi ant Tauro kalno, Profsąjungų rūmuose, iš grimo kambarių aktoriams tekdavo pačiais keisčiausiais ir ilgiausiais užkaboriais keliauti iki scenos. Kartą pastebėjęs siūlo galą, pakėlė jį ir vyniodamas į kamuolį ėjo, kol priėjo Žebertavičiūtę, kuri jau buvo scenoje. Paaiškėjo, kad paskui aktorę vilkosi prisikabinęs siūlas, ardydamas grimerinėje paliktą gražų mezginį.

Žebertavičiūtė prisiminė gastroles Paryžiuje: „norėdama jį užkariauti“, prieš išeidama į sceną, siaurame, tamsiame užkulisyje kartodama vaidmens žingsnelius, sraigtiniais laiptais ji nugarmėjo žemyn. Į savo vaidinamą sceną ji vos suspėjo, nors perukas ir kostiumas jau nebuvo „paradinės“ išvaizdos.

Vytautas Landsbergis ir Elvyra Žebertavičiūtė renginy „Melpomenės pašauktieji“. M. ir J. Šlapelių namo-muziejaus nuotrauka

Žebertavičiūtė sakė: „Blogai šiandien jaučiausi, bet kai atsistojau prieš publiką, atsigavau“. Prisiminė ir kolegą Vytautą Paukštę (1932–2022) atsiimant „Gervės“ apdovanojimą. „Nieko nematė, dejavo, o kai papuolė į sceną, prabilo Mindaugo balsu. Susakė ką reikia, o grįžęs į užkulisius vėl užsisklendė. Publika suteikia energijos, kuri tave priverčia būti atsakingu.“

Žebertavičiūtė teatre jau nesilanko: „Neinu, nes dominuoja plastikiniai spektakliai. Aišku, kaip žmonių, taip ir spektaklių būna visokių. Dabar teatro publiką stengiamasi sužavėti kūnu, cirku. Aš esu dramos teatro aktorė. Anksčiau tik danguje buvo žvaigždės, o dabar – kas išeina į sceną, tas jau žvaigždė. Ar gali taip būti?“ Žebertavičiūtei nėra aukštesnio įvertinimo už kūrybos pastebėjimą: „Neseniai sutikau gerą aktorę, kuri pasakė, kad prieš mano Žaną galinti ant kelių atsiklaupti. Kas gali būti nuostabiau!“

Jubiliatę taip pat pasveikino Laima Štrimaitytė, Janina Matekonytė ir jaunystės bičiulis Vytautas Landsbergis, pasakęs: „Epocha buvo žiauri: joje buvo ir nusigeriančių, ir nusižudančių… Elvyra visada buvo matoma. Ačiū Tau, Elvyra, kad praskaidrinai mano draugams gyvenimą.“

Antrąją festivalio dieną baigė du koncertai – „Atsiliepki tu manoj dainoj“ ir „Vilnius žydų išsvajotas“. Pirmajame dalyvavo solistė Judita Leitaitė, smuikininkė Paulina Daukšytė ir pianistas Jurijus Suchanovas. Šlapelių svetainėje skambėjo kūriniai, kuriuos lydėjo nuoširdūs aplodismentai. Šįkart išskirtinai nuskambėjo Giedriaus Kuprevičiaus „Preliudas M. K. Čiurlioniui atminti“ ir Habanera iš Georgeso Bizet operos „Karmen“.

Koncertas „Vilnius žydų išsvajotas“ – Vilniaus geto likvidavimo 80-mečio minėjimo tęsinys. Lietuvoje ir Amerikoje gyvenanti solistė Marija Krupoves-Berg ir smuikininkas Borisas Kirzneris ne tik atliko kūrinius, bet ir pasakojo įdomiausias tų kūrinių aplinkybes. Pasirodo, daina „Vilnius žydų išsvajotas“ prasidėdavo visi gete vykę koncertai. Folkloristė Krupoves-Berg savo dainomis apmąstė Vilniaus istoriją ir žydų vietą joje. Dainininkė priminė Moišės Kulbeko poemos „Vilnius“ žodžius: „Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda“. Anot dailininkės, „šis miestas tuo ir ypatingas, kad kiekviena bendruomenė labai myli Vilnių, o išvykusieji jo ilgisi“.

Krupoves-Berg studijavo įvairių tautų lopšines ir pastebėjo keistų paradoksų. Tarkim, lietuvių lopšinėse dominuoja dangus, angelai, o žydų lopšinėse dažnai kalbama apie prekybą ir panašiai. Pavyzdžiui, „Tu užaugęs būsi prekeivis, pardavinėsi labai skanius migdolus“. „Žydams pinigai buvo svarbūs dėl to, kad juos lydėjo nuolatiniai pogromai, o bėgant visada pinigai reikalingi. Žydams didžiausia garbė, kai berniukas tampa rabinu, o mergaitė – rabino žmona.“

Muzikantai prisiminė tuos laikus, kai žydai iš viso pasaulio į Vilnių važiavo mokytis. YIVO žydų mokslinių tyrimų institutas buvo įsteigtas Vilniuje 1925 m. Jo įkūrėjai – iškilūs to meto Lietuvos ir Europos intelektualai, kurie siekė dokumentais užfiksuoti ir ištirti daugiau kaip 1000 metų laikotarpio žydų gyvenimą visame regione, kuris driekėsi nuo Vokietijos iki Rusijos ir nuo Baltijos iki Balkanų. Šis institutas dabar veikia Niujorke. Dainininkė priminė: „Naciai naikino žydus ir tuo pačiu, siekė išsaugoti jų artefaktus: juos vežė į Vokietiją“.

Dainininkė Rebeka Koen, festivalio jaunoji viešnia, padainavo šmaikščią dainą apie siuvėją. Žydų kultūra – tai juokas pro ašaras. „Kartais daugiau juoko, o kartais – ašarų. Netgi patyčių iš savęs“, – sakė Krupoves-Berg. Ji trumpai papasakojo apie gete įkurtą teatrą, orkestrą, chorą, kurį sudarė daugiau nei šimtas dainininkų. Ji priminė Abraomą Suckeverį, kuris sakė: „Mes net iš mirties galime padaryti stebuklą: O, mirtie, atnešk mane ten, kur mano laimė.“

Festivalyje „Salve!“ žydų kultūra buvo sugrąžinta ne pompastišku renginiu, o kamerinėje aplinkoje, Šlapelių name, sėdint labai arti atlikėjų, žiūrint vieni kitiems tiesiai į akis. Taip papasakotos ir sudainuotos pačios paradoksaliausios, žiauriausios ir gražiausios istorijos. Marija Krupoves-Berg – išskirtinio jautrumo dainininkė, spinduliuojanti begalinį tikėjimą. Pabaigoje ji priminė visiems aktualią tiesą: „Jeigu nori sužinoti apie tautą, paklausk, kuo ji didžiuojasi? Laisve!“

Trečioji diena

Melpomenės pašauktieji

Sekmadienį į festivalį įsijungė vaikai. Jiems buvo skirtas iliuzijų spektaklis „Saldainių lietus“. Teatras vaikams, kurį kuria režisuojanti aktorė Virginija Kuklytė, yra kontrastas Saulės Degutytės „Stalo teatre“ sukurtiems spektakliams. Mažieji vilniukai turi galimybę rinktis, kuris stilius jiems artimesnis. Jeigu „Stalo teatro“ spektakliai kuriami iš autentiškų medžiagų, išlaikant natūralų koloritą, tai spektaklis „Saldainių lietus“ suka priešinga kryptimi. Čia viskas yra saldu, „išpucinta“. Tai – aplinka, kurią dažnai siūlo įvairūs vaikų žaidimo kambariai, didesnės saldainių parduotuvės. Kuklytė mėgsta tokias spalvas, kurios patinka mažiems vaikams – daug rausvos, žydros, violetinės. Kostiumai taip pat pastelinių spalvų. Aktorių ansambliui „Degam“ priklausantys Šarūnas Gedvilas ir Urtė Smulskytė kuria pasaką vaikams, kurios fabula gal net labiau tinka tėveliams, o ne vaikams, nes spektaklis apie tai, kaip tėvai, skyrę laiką vaikams, didžiąją jo dalį praleidžia įbedę žvilgsnį į telefono ekraną. Turinys – apie šią dieną, tad aktoriams nereikalingos jokios transformacijos, išskyrus tai, kad belieka apvaidinti kelias siužetines situacijas.

Spektaklis vaikams „Saldainių lietus“. Daivos Šabasevičienės nuotrauka

Tvirtesnės dramaturgijos stokoja dažnas vaikams skirtas spektaklis. Kadangi spektaklyje „Saldainių lietus“ jos taip pat trūksta, veiksmas atsigauna, kai įvedama gyvai atliekama muzika, dainos ir keli triukai: dukros suplėšytas tėčio darbo planas netikėtai išsilanksto (kur ir kada dingo popierių skiautės?), o iš teatrinės, kiek padidintos vėduoklės prieš pat vaikų nosis Gedvilo Tėtis pažeria „saldainių“. Tai – tik popierėliai, bet šis lietus labai paveikus, jaudinantis, prasmingas.

Šarūno Gedvilo teatrinė patirtis vaidinant spektaklius vaikams – didesnė nei Urtės Smulskytės, tad aktorius natūraliau kuria vaidmenį. O Smulskytė neišsižada dažnam vaikų teatrui būdingo aktorinio infantilumo, gatvės slengo – to baisiojo „vau“. Aktoriams pavyksta vaikus įtraukti į kai kurias scenas, ir tam visai nebūtini tikri saldainiai. Atrodo, kad spektaklis jiems paliko viltį, kad panašų teatrą galima kurti ir namuose – jei tik tėveliai valandėlei pamirš savo telefonus.

„Melpomenės pašauktasis“ – aktorius, rašytojas, teatro veikėjas Pranas Treinys, pavasarį atšventęs 95-erių metų jubiliejų. Jam skirtoje popietėje Šlapelių namuose jis galėjo pasidžiaugti gausia publika ir kolegomis iš tuometinio Akademinio (dabar – Nacionalinio dramos teatro). Sveikinančiųjų visada yra daug, tad svarbu buvo visų kalbose atrasti ramybės salas, kuriose galėtų išsiskleisti Prano Treinio asmenybė, jo unikalus teatro istorijos žinojimas. Kaip ir būdinga šiam vakaro herojui, jis pradėjo ne nuo aukštybių, bendračių, bet nuo žemiškų, atvirų pasakojimų. Jis pats save vadina „karštakošiu“, sakydamas, kad teatras apskritai toks yra. „Jeigu artistas pirma pagalvoja, o paskui susijaudina, tai blogas artistas.“

Treinio istorija – kelionė į direktoriavimą, atrodytų, nesudėtinga, bet labai įdomi. 1950 metais tapęs šio teatro aktoriumi, 1958–1991 m. direktoriavo. Daug matęs, daug nuodėmių išklausęs, daug teatro žmonių palaidojęs, dažnam nekrologus rašęs, jis niekada nenorėjo būti direktoriumi ir ilgai tam spyriojosi. Gal dėl to Treinys sugebėjo laviruoti ne tik tarp administracinių reikalų, bet tapti aktorių artimiausiu draugu. Irenos Bučienės režisuota Treinio romano „Ančiuko kryžius“ inscenizacija (1983) ilgam tapo šio teatro vizitine kortele.

Pranui Treiniui skirtas vakaras. Neringos Mickevičienės nuotrauka

Kaip prisiminė vakare dalyvavęs Treinio epochoje administratoriumi dirbęs Arūnas Adomaitis, per visą jo vadovavimo laikotarpį nebuvo nuimtas nė vienas spektaklis, nebuvo spektaklių sukeitimų. Treinys visus pakeldavo ant kojų, kad tik nebūtų nuvilti žiūrovai.

Treinys auditorijai priminė Trijų mūzų „prototipus“ – Kazė (Kazimiera Kymantaitė), Lyda (Lidija Kupstaitė) ir Monika (Monika Mironaitė). Regina Arbačiauskaitė, specialiai į popietę atvykusi iš Klaipėdos, įminė Prano Treinio išmintingo gyvenimo paslaptį: „Jūs visada žmonėse matote vien tik grožį, todėl visada esate jaunas.“

Treinys prisipažino, kad kuo toliau, tuo labiau įsitikina, kad aktorės, su kuriomis jam teko dirbti, neapsakomo grožio, jų sielos – nepakartojamos. Vakaro herojus papasakojo apie naujo teatro statybas, bandant jas „paslėpti“ po žodžiu „rekonstrukcija“, apie pirmuosius Algirdo Brazausko siūlymus naują teatrą statyti Reformatų skvere. „Moterys išgelbėjo: garsiosios šio tetaro mūzos neketino keisti savo vietos, į kurią jas atvedė istorija.“ Daug dalykų teko teatre iškentėti, išlaukti, liko daug neatskleistų paslapčių.

Festivalį uždarė teatro „Arbatvakariai“ spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ premjera. Šįmet Mikui Petrauskui (1873–1937) – 150 metų! Smagu, kad „Arbatvakariai“ prikelia įdomiausias teatro asmenybes. Tai padaryti įmanoma įvairiais būdais, o šis teatras – režisierė Eglė Tulevičiūtė, dailininkas ir dažniausiai pagrindinių vaidmenų atlikėjas (jau suvaidinęs Joną Basanavičių, Liudą Truikį ir kitus) nuosekliai seka kultūros istorijos kalendorių ir visuomenei neformaliuoju būdu jas pristato. Kiekvieną kartą istorinės asmenybės taip įvairiapusiškai išnagrinėjamos, kad per gana trumpą spektaklio laiką žiūrovai supažindinami su visa epocha, su jai būdingais papročiais, madomis, socialinėmis ir politinėmis aplinkybėmis. Kartais tam prireikia perskaityti ne vieną knygą, atlikti įvairių tyrimų, o „Arbatvakariai“ sugeba vieno vakaro metu visas šias žinias perteikti glaustai ir intriguojančiai.

Kiekvienam naujam spektakliui kviečiami įvairių trupių aktoriai, muzikantai. Šį kartą „Miką. Žmogų orkestrą“ kartu su pagrindinio vaidmens atlikėju Kristijonu Sipariu kūrė operos solistas Povilas Padleckis, aktorius Saulius Sipaitis, pianistė Eglė Perkumaitė ir smuikininkas Andrius Pleškūnas. Šapelių svetainėje buvo prikelta istorija, susijusi su Miku Petrausku, kuris 1906 metais pastatė pirmąją lietuvių operą „Birutė“ pagal Gabrieliaus Landsbergio Žemkalnio melodramą, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Marija Šlapelienė. Vaidinti, dainuoti erdvėje, kurioje į tave žvelgia pirmtakų veidai – ne taip paprasta. Sipario Mikas – labai autentiškas. Elegantiškų manierų, impozantiškajam Sipariui, atrodytų, nesunku įkūnyti bet kokią XIX–XX a. pradžios asmenybę. Jis tai daro natūraliai, be patoso, greitakalbe žeria gausią informaciją. Siparis – muzikalus, puikiai valdantis kalbą, gerai kirčiuojantis tariamą tekstą. Jis pilnas subtilaus humoro, kuris buvo būdingas abiem Petrauskams. Galų gale, Sipario grožis pakeri žiūrovų širdis.

Šioje erdvėje matoma kiekviena mažiausia detalė, tad Siparis apgalvoja kiekvieną sagutę, medžiagų faktūras, o Dalios Jovaišienės grimas personažus taikliai priartina prie autentiškų istorinių asmenybių. Siparių dinastija stipri, todėl nieko nuostabaus, kad Kristijonas Siparis apdovanotas „polifoniškais“ talentais.

Šiame spektaklyje be muzikų – Perkumaitės ir Pleškūno – svarbius vaidmenis atliko solistas Povilas Padleckis ir aktorius Sipaitis. Padleckiui suvaidinti kompozitoriaus, vargonininko, dainininko, choro dirigento, pedagogo Miko Petrausko mokinį Povilą nebuvo sudėtinga, nes solistas – profesionalas, sukūręs ne vieną vaidmenį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Šįkart jis tapo ir personažu, ir savo asmeninio gyvenimo įkūnytoju. Dvi garsiai ištartos Mikui Petrauskui priklausančios frazės taikliai charakterizavo Povilo situaciją: „Petrauskus galima ne tik mėgdžioti, bet ir apvogti“, „Kai gera muzika, tai neblogai ją galima ir padainuoti“. O Sauliui Sipaičiui, Jaunimo teatre sukūrusiam įdomių vaidmenų galeriją, suvaidinti atstovą iš vyžotos Lietuvos taip pat nebuvo sudėtinga. Raiškus aktoriaus balsas taikliai perteikė įvairius įspūdžius iš operos „Birutė“.

***

Kiekvienam festivalio dalyviui buvo įteikti Linos Krasnovaitės-Siparienės ir Rūtos Krasnovaitės sukurti žibintai, kurių šoninės sienelės – lyg maži vitražai – vaizdai, atspausti ant vaškinio popieriaus, simbolizuojantys suvaidintų kūrinių temas ar pačias istorines asmenybes. Šios dvi kūrybingos menininkės išmone sujaudina kiekvieną, nors kartą apsilankiusį arbatvakaryje Liepkalnio gatvėje. Ir šįkart jos nustebino japoniškai-lietuviškais žibintais. Jų dirbtuvės „Filigranija“ šįkart įsikūrė muziejaus rūsyje, kuriame antrą festivalio dieną veikė žibintų dirbtuvės „Šviečiantis Vilniaus atminas“. Įvairaus amžiaus žmonėms buvo atvertos subtilios paslaptys, kaip patiems pasigaminant žibintus iš įdomių medžiagų.

Lina Krasnovaitė-Siparienė veda kūrybines popierinių žibintų dirbtuves. Rūtos Krasnovaitės nuotrauka

Jau ketvirtąjį kartą festivalį lydėjo dailininkas Kazys Kęstutis Šiaulytis. Jaukiame muziejaus kiemelyje veikė paroda „Žvėryno etiudai ir atvirukai“, o kiekvieno renginio metu jis piešė dalyvių portretus. Renginiui pasibaigus čia pat buvo įteikiamos dovanos. Kai kurių dalyvių portretai sukurti net keli, tad buvo sukauptas ir įspūdingas festivalio „Salve!“ archyvas.

Uždarymo iškilmės vyko Senatorių pasaže, Šlapelienės knygyno kieme. Šventę vainikavo sutartinių giedotojų grupės „Ūtara“ koncertas „Ūtaroti – sielą išdainuoti“.

Uždarymo koncertas. Grupė Ūtara. Dalios Šialytienės nuotrauka