Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 446); Alexander Guagnini, „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas“, XVII a.

Sausio 25-ioji – Vilniaus miesto gimtadienis. Šią dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pirmą kartą paminėjo Vilnių savo laiškuose. Šia proga „Vilniaus galerija“ pristato ištrauką iš knygos „Vilniaus vardai“ (ankstesnius tekstus skaitykite čia), kurioje autorius Tomas Venclova rašo apie Vilniaus įkūrėją. Knygą „Vilniaus vardai“ 2017 metais išleido ir jos tekstais pasidalinti sutiko R. Paknio leidykla.

Leidinį įsigyti galima 2di.lt internetinėje parduotuvėje arba 2di pardavimo vietose.

Gedimino sapnas apie geležinį vilką | Dail. A. Lesseris, XIX a. vid.

Gediminas, Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–1341), Algirdo ir Kęstučio tėvas, Jogailos ir Vytauto senelis, Gediminaičių (lenkų tradicijoje — Jogailaičių) dinastijos pradininkas. Vienas iš garsiausių senosios Lietuvos valdovų, savo mitiniu prestižu nusileidžiąs nebent Vytautui. Gedimino garsą lemia legenda, pavertusi jį Vilniaus įkūrėju, taigi miesto ir pačios lietuvių valstybės simboliu.

Pasak metraščių ir senųjų Lietuvos istorikų, Gediminas pradžioje viešpatavęs Kernavėje, paskui įkūręs Trakus ir perkėlęs į juos sostinę, pagaliau padėjęs pamatus Vilniaus miestui. „Netoli Šventaragio slėnio […] valdovas kalno viršūnėje savo ietimi nudėjo iš miško tankmių ir stačių įkalnių atvarytą girios jautį (jį vadiname tauru). Pavargęs po visą dieną trukusios medžioklės ir nudžiugęs, kad sėkmingai pavyko nudobti žvėrį, jis apsinakvojo Šventaragio slėnyje; kieto miego apimtas, sapne jis išvydo toje pačioje kalno viršūnėje, kur buvo nudėjęs žvėrį, stovintį didžiulį vilką, kuris rodėsi arba visas geležinis, arba geležimi šarvuotas; jo viduje šimtas kitų vilkų didžiu staugimu skardeno aplinkinius laukus ir girias“, — rašo Albertas Kojalavičius-Vijūkas. Pranašingą sapną Gediminui išaiškino žynys Lizdeika, jis liepė įkurti toje vietoje pilį ir miestą. „Paklausė valdovas žynio, manydamas, jog šis teisingai aiškina dievų valią. Atlikus visas apeigas, jis nurodė piliai vietą aukšto kalno viršūnėje, kur neseniai buvo nudėjęs taurą.“ Šioje vietoje mitas susilieja su istorija: Gedimino kalne, Vilniaus centre, ir šiandien stūkso pirmasis miesto statinys, Lietuvos emblema — akmens ir mūro pilis, vadinama Gedimino vardu. Tiesa, jos sienos, matyt, yra kiek vėlesnio laiko.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino medalionas | Skulpt. V. Kašuba, 1974

Apie istorinį Gediminą žinoma ne tiek jau daug. Manoma, kad jo senelis Skalmantas ir tėvas Butvydas (Putavyras) jau buvo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Gediminas užėmė sostą po savo vyresniojo brolio Vytenio mirties. Jis turėjo ir daugiau brolių: kai kurie istorikai laiko, jog vienas jų buvo Margiris, išgarsėjęs didvyrišku Pilėnų gynimu ir nusižudęs su visais gynėjais, kai jį įveikę kryžiuočiai. Kai kas mini ir Gedimino žmoną Jaunę.

Pats Gediminas pasižymėjo ne tiek kaip karo vadas, kiek kaip diplomatas. Nikolajus Gogolis — bandęs ir istoriko karjerą — vadino Gediminą „didžiuoju pagoniu“ ir su pagarba rašė: „Šis laukinis politikas, nepažinęs rašto ir lenkęsis pagonių dievui, nei vienoje iš savo nugalėtų tautų nepakeitė papročių ir senojo valdymo būdo: viską paliko, kaip buvo anksčiau, patvirtino visas privilegijas ir vyresniesiems griežtai įsakė gerbti žmonių teises, netgi niekur savo kely nepaliko naikinimo ženklų. Visiškas aplinkinių tautų, taip pat ir istorinių asmenybių menkumas teikia jam kažkokio milžino matmenis.“ Gediminas prijungė prie Lietuvos Vitebską, Minską, Voluinę ir Haličą, į jo įtakos sferą pateko Didysis Naugardas ir Kijevas. Tituluodamas save „lietuvių bei daugelio rusų karaliumi“, jis, be abejo, mokėjo ne tik lietuvių, bet ir rytų slavų — rusėnų kalbą, nusimanė apie vokiečių bei lotynų kalbas.

Savo dukrą Aldoną Gediminas išleido už lenkų karalaičio Kazimiero — būsimojo karaliaus Kazimiero Didžiojo — ir kaip kraičio dovaną paleido iš nelaisvės daugybę lenkų. Didžioji dalis Lietuvos sienų su Kryžiuočių ordinu ir kalavijuočiais, išlikusių ir dabar (šiandien tai Kaliningrado sritis ir Latvija), nusistovėjo jo laikais. Gedimino karvedys Dovydas Gardiniškis savo žygiuose į Vakarus buvo priartėjęs net prie Berlyno.

Paminklas Gediminui | Skulpt. V. Kašuba, 1996 (J. Jacovskio nuotr.)

Atrėmęs ne vieną kryžiuočių puolimą, Gediminas rašė lotyniškus laiškus popiežiui Jonui XXII į Avinjoną, žadėdamas apsikrikštyti ir tvirtindamas, jog Lietuvos krikštui trukdanti tiktai ordino grobuoniška politika. Laiškais kvietė į Lietuvą amatininkus, pirklius, žemdirbius bei riterius iš Vakarų. Krikšto sumanymas sužlugo, bet Gedimino laiškai paliko nemažą įspūdį Europai ir sustiprino Lietuvos valstybės statusą. Šie laiškai — seniausi žinomi Vilniuje parašyti tekstai — yra pirmasis jau ne mitologinis, o istorinis Lietuvos sostinės paliudijimas. Pirmajame laiške (1323 m. sausio 25 d.) pažymėta, kad jis rašytas „mūsų mieste Vilniuje“. Ta data laikoma Vilniaus gimimo diena, nors reikšmingos gyvenvietės ten, be abejo, būta ir prieš Gediminą. Laiškuose taip pat sakoma, jog pagoniškame Vilniuje jau esančios dvi katalikų bažnyčios — pranciškonų ir dominikonų. Turbūt jame būta ir stačiatikių cerkvių (du Gedimino broliai buvo stačiatikiai — vienas valdė Polocką, kitas Kijevą).

Tradicija sako, kad Gediminas žuvo nuo kryžiuočių šaunamojo ginklo ties Veliuona. Jo kapavietė kartais nurodoma Veliuonoje, kartais Vilniuje, vad. Gedimino Kapo kalne. Dabar linkstama manyti, kad jis galėjo būti ir sąmokslininkų nunuodytas. Žinomi septyni jo sūnūs — Manvydas, Narimantas, Algirdas, Kęstutis, Karijotas, Liubartas ir Jaunutis. Iš Gediminaičių kilę ne tik Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai, bet ir daug rusų aristokratų šeimų (Golicynai ir kt.). Gedimino prospektu vadinama centrinė Vilniaus gatvė (anksčiau — Šv. Jurgio, Adomo Mickevičiaus, o sovietmečiu — Stalino, vėliau Lenino). Sovietai, panaikinę Lietuvos valdžios suteiktą Gedimino prospekto pavadinimą, vis dėlto paliko Gedimino vardą miesto žemėlapyje — pervadino juo Katedros aikštę. 1989 m. grįžo senieji prospekto ir aikštės pavadinimai, o 1996 m. Katedros aikštėje pastatytas Gedimino paminklas (skulpt. Vytautas Kašuba).

Ištrauka: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla: Vilnius, 2017, p. 15-16)