Kristina Švenčionytė. Performansas „DEMO VERSIO“ | Asmeninio archyvo nuotr.
„Menininko anketa“ – išskirtinė „Vilniaus galerijos“ portalo rubrika. Jos pašnekovai turi galimybę iš daugiau nei dvidešimties paruoštų klausimų išsirinkti juos labiausiai dominančius. Šįkart į klausimus atsako aktorė Kristina Švenčionytė.
Kristina Švenčuonytė – profesionali aktorė, sukūrusi per 40 vaidmenų Lietuvos ir užsienio teatre ir kine, šiuolaikinio performanso kūrėja ir atlikėja, kurianti Lietuvoje retą reiškinį – jungianti kelis kūrybos elementus: savo pačios kurtas skulptūras/instaliacijas, savo tekstus ir savo pačios veikimą – buvimu, balsu, kūnu, judesiu. Kristina yra tarpdisciplininė menininkė, baigusi aktorinio meistriškumo bakalauro studijas LMTA, šiuolaikinės skulptūros magistro studijas VDA, stažavusis ir dirbusi užsienio meno lauke: Danijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Kūrėja gilinasi į performanso meną, audiovizualinę kūrybą, sintetina tekstą, jo akustinę raišką ir skulptūrą/instaliaciją. Pagrindinės kūrybos temos – kito galia, tu – aš ryšys, vienatvė minioje, vienatvė vienumoje, visuomenės ir individo problematika, atskirties pojūtis, ribos ir užribio kvestionavimas.
– Kaip apibūdintum savo kūrybą? Kas paskatina tave kurti? Kokios temos tave labiausiai domina?
– Pradėjusi studijuoti Vilniaus dailės akademijoje šiuolaikinės skulptūros magistro studijose ir įgavusi autonomijos, įgalinusi save kurti absoliučiai savarankiškai, susidūriau su keliomis mane iš esmės dominančiomis temomis. Kadangi ateinu iš teatro aplinkos, mane neišvengiamai domino žiūrovo ir kūrėjo santykis. Visą laiką jusdavau erzulį teatre, susidūrusi su dideliais menininkais, žinančiais geriau, nei žiūrovas, jusdavau erzulį, atpažinusi teatro hegemoniškumą prieš publiką. Man visada norėdavosi įtraukti žiūrovą į žaidimą, o ne demonstruoti savo baisiai gilų žinojimą, kurio anas neturi. Todėl pirmaisiais studijų metais mane domino tam tikras teatro dekonstravimas, kvestionavimas to, iš kur aš ateinu, savų pūlių išspaudimas, bet ne hermetiškai, o atvirai, kviečiant žaisti šitą keistą teatro – ne teatro žaidimą. O galerija – tokia švari erdvė be rampos, be pakylos, be atskirties, be žiūrovinės ir sceninės dalių, vieta, kur visi yra puikiai apšviesti, vieni kitus mato ir girdi, tapo tinkama vieta teatro mėsinėjimui. Neatsisakydama teatrališkumo visiškai, tačiau jį tam tikrais būdais ir kampais kvestionuodama, pradėjau savo, kaip šiuolaikinės skulptorės, performanso kūrėjos kelią. Pirmajame savo kūrinyje ,,Yra tik dabar ir dabar ir dabar“, kuris jungė skulptūrą, tekstą ir jo moduliuotą atlikimą, rėmiausi Peterio Handkės antipjese ,,Publikos išplūdimas“. Antipjese šis kūrinys laikomas dėl savo teatrališkumo išsižadėjimo manifestacijos. Man šio teksto fragmentai tapo lūžio tašku perėjime iš teatro į vizualaus meno sceną. Performanso metu žiūrovą nuolat stebėjo įdėmios mano lipdytos Peterio Handkės portreto akys, pati tai būdavau su žiūrovais galerijos erdvėje, tai dingdavau iš jos, palikdama publiką tik su tiesiogine jos pačios transliacija jai pačiai. Tokiu būdu žiūrovas pats sau tapo stebėjimo subjektu. Kodėl siūlyti metaforinį veidrodį, jei gali pasiūlyti pažiūrėti į tikrą? Taip pradėjau savo autonimišką kūrybą vizualiųjų menų lauke, atsispyrusi nuo meno kūrėjo ir žiūrovo santykio temos, peržengdama tam tikrą ribą – nuo teatro į ne teatrą. Kituose savo darbuose ėmiau plačiau tyrinėti ir kitas ribas, paribius ir užribius – miego ir būdravimo, žmonijos nesusikalbėjimo tragedijos ir naivios vilties suprasti vienas kitą, vienatvės minioje, vienatvės vienumoje, atminties efemeriškumo ir praeities artefaktų. Iš esmės apibendrinus visas šias temas būtų galima sakyti, kad nagrinėju ryšį, kontaktą ir kaip jis kinta įvykus vienam ar kitam lūžiui, esmingam pokyčiui. Dabar, jau baigus akademiją, po truputį pradedu suprasti, kas meninis tyrimas yra man ir kur link toliau noriu judėti. Užribis ir lūžis būtų mane dabar dominančių temų raktiniai žodžiai.
Kristina Švenčionytė | Asmeninio archyvo nuotr.
– Kokie kūrėjai darė arba iki šiol daro tau įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia tavo idėjoms?
– Yra ne viena kūrėja, kūrėjas ar filosofė, filosofas, kuri(s) mane įkvepia ir daro įtaką. Tačiau, kad jau šis klausimas liečia meno filosofijos temą, norėčiau atsakyti, galvodama apie meno, kaip problemų atskleidimo, aktualizavimo, o kartais ir sprendimo pasiūlymo per bendruomenišką žaidimą sampratą. Ne kartą pačiai yra tekę girdėti, jog reikalingiausios pasaulio profesijos – gydytojai, mokytojai, statybininkai… Nekvestionuotina yra šių profesijų svarba. O kam reikalingi menininkai? Kokia jų funkcija? Ar jie užsiima sau įdomia veikla, taip kurdami sau patiems gražesnį pasaulį? O gal tik parazituoja mūsų visų sąskaita? Atsakydama į šį klausimą, norėčiau pareflektuoti apie meno kūrėjo funkciją, svarbą. Menas kuria meta-realybę, daiktus, erdves, sąvokas, kurie prieš tai neegzistavo, kitaip tariant, menas kuria naujus žaidimus su savitomis taisyklėmis. Norėčiau paminėti filosofą fenomenologą Eugen Fink, kuris žaidimą nagrinėjo kaip pamatinį žmogaus būties fenomeną.
Eugen Fink kalba apie tai, jog žaidimui reikia žaislų ir bendruomenės. Nors žaislas yra paprastos tikrovės daiktas, bet žaidimo metu jis įgauna kitą, paslaptingą, maginę reikšmę, atsiduria kitoje realybėje. Taip pat žaidimas – tai susižaidimas, vieno su kitu bendravimo būdas, atviras priimti aplinkinius, kaip žaidimo draugus. Čia norėčiau paminėti meno filosofą Nicolas Bourriaud ir jo reliacinės estetikos teoriją, kurioje jis kalba apie meną, kaip jungtį, sąsają, nuorodą į kažką daugiau, kritikuoja meno kategorizavimą, tam tikrus kontrolės mechanizmus. Man labai imponuoja ši teorija, nes aš taip pat manau, kad menas yra nuoroda ir susidūrimo būsena, veikla, kuri turėtų jungti, o ne tiesiog teigti. Man menas yra tas žaidimas, kur įvairūs dalykai gali tapti maginiais, įgauti naujas prasmes, atverdami naujas reikšmes ir kvestionuodami dalykus, kurių dažnai vengiame, nepastebime, neanalizuojame, nutylime. Kaip vaikui žaidimo metu galima paaiškinti įvairius sudėtingus dalykus, taip meno žaidimas gali atverti opą, apie kurią vengiama kalbėti, parodyti pirštu į dramblį kambaryje, pro kurį labai nepatogu vaikščioti, jis užima daug vietos, jį dar reikia ir maitinti, bet visi jo egzistavimo faktą ignoruoja ir toliau nepatogiai gyvena, nes bijo naujo gyvenimo be dramblio, bijo pokyčio. O meninikas gali pasakyti „Karalius nuogas“ (šiuo atveju ,,Dramblys kambaryje!“) ir parodyti dramblį. Kai kuriais atvejais menininkas netgi gali pasiūlyti įvairius sprendimo variantus tam, kad ir drambliui būtų lengviau, ir žmonės kambaryje galėtų jaustis laisviau.
Kalbant apie problemų sprendimo alternetyvas mene, mane itin žavi Nomeda ir Gediminas Urbonai, kurie, užčiuopdami opiausias problemas ir jas tyrinėdami, siūlo alternatyvius sprendimus, kaip išgyventi dabartyje, alternatyvas netgi mokslui. Tokie kūrėjai savo darbais patvirtina teiginį ,,Kur baigiasi mokslas, prasideda menas“ ir tai velniškai įkvepia.
Kristina Švenčionytė. Performansas ,,Yra tik dabar ir dabar ir dabar“. Peterio Handke’s portretas | Asmeninio archyvo nuotr.
– Ką tau reiškia šiuolaikinis globalizacijos / skaitmeninių medijų / ekranų „triukšmo“ kontekstas ir intermedialaus meno tendencijos? Kaip visa tai atsiliepia tau ir tavo kūrybai?
– Tai yra gerbtinas kontekstas, kurio negalima ignoruoti ir kuris suteikia dar daugiau raiškos galimybių kūrybai. Iš šiuolaikinių tendencijų, kaip sau artimą išskirčiau glitch kultūrą – klaidos momentas mane visada domino. Nėra tai tokia jau nauja kultūra, užuomazgos radosi ir praeitame amžiuje, bet šiuolaikiniame mene tai dar vis eskaluojama. Pastrigimo, klaidos estetikos atsiradimas šiuolaikinėse, atrodo, taip nepriekaištingai sukonstruotose medijose, technologijose mane kažkaip teigiamai veikia. AI, socialiniai tinklai, vis aukštesnės rezoliucijos kameros ir fotoaparatai telefonuose, vis efektyviau veikiantys robotai, viskas vis tobuliau, vis gražiau, vis švariau, vis patogiau. Ir todėl taip gera pamatyti tą klaidą skaitmenoje, tą netobulumą tobulame vienetų ir nulių pasaulyje. Tada gal ir ta pati skaitmena tampa artimesnė, savesnė. Vieno viešo pokalbio – diskusijos VDA metu šiuolaikinė menininkė Anastasija Sosunova minėjo, kad tobulai geros kokybės vaizdas jai kelia nejaukumą, asocijuojasi su reklama. Sutikčiau su ja, nes kartais tas pikseliuotas prastos kokybės vaizdas turi savito jaukumo, primena draugų kurtus, siųstus video, savo paties filmuotą medžiagą, kažkokius senus atkurtus archyvus, atpalaiduoja nuo tobulumo ir tam tikra prasme nuo kapitalistinio prekinio perfekcionizmo. Nors neneigiu, kad ir minimalizmas ar švaros estetika suteikia menui tam tikro sakralumo, vietos interpretacijai, bet ir trashas, ekrano triukšmas mane dažnai ,,užveža“ ir kartais gali praplėsti erdvę, sukurdamas daugiau švaros nei vienas nugludintas objektas ,,baltajame kube“. Ir grynieji, ir intermedialūs menai gali būti įdomūs, nors pati esu mėgėja keistų junginių ir eksperimentų. Bet svarbiau man dabar atrodo, kas tuo menu yra remiama, kas palaikoma, transliuojama, sprendžiama, o forma, estetika jau yra skonio reikalas.
Kristina Švenčionytė | Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar tau svarbu, kad menas atspindėtų šiuolaikines socialines problemas, o gal svarbiau, kad kalbėtų amžinomis, fundamentaliomis temomis? Ką tavo kūrybai reiškia socialinis kontekstas ir šių dienų problematika (pavyzdžiui, feminizmas, LGBT ir pan.)?
– Didžioji tragedija yra tada, kai pradedamas priešinti fundamentalumas ir šiuolaikinės socialinės problemos. Man atrodo, vien jau šiuolaikinės socialinės problemos formuluotė yra šiek tiek žeminanti socialines problemas. O kokios yra šiuolaikinės problemos? Tos, kurios atsirado tik dabar? Absoliučiai ne. Jos taip pat fundamentalios, jos egzistavo visada, tiesiog dabar mes pradėjome garsiau ir viešiau apie jas kalbėti. Tos problemos šiandien – queer kultūros, kaip svarbaus visuomenės elemento, neįsileidimas, neigimas: menkos socialinės išmokos mamoms, samdomų darbuotojų išnaudojimas, ultranacionalizmas ir dėl to gimstanti agresija, neapykanta kitataučiams, neįgaliųjų atskirtis ir jų elementarios prieigos prie mieste esančių objektų nebuvimas ir kt. – tikrai nėra tik šiuolaikinės. Fundamentalus – tai yra esminis, kertinis, pamatinis. Jeigu mes kalbam apie tai, kas mus žemina, skaudina, ar tai nėra esminiai dalykai, kurie neleidžia oriai egzistuoti pasaulyje, šalyje? Taip, sutikčiau, kad gajaus fundamentalaus patriarchalinio mąstymo, matymo, tendencijų dar pilna visur. Kažkada gal tai buvo laikoma fundamentalumu. Tokį fundamentą reikia griauti ir statyti naują, tokį, kuris bus pamatu visam namui su visais kambariais, prieškambariais, užkaboriais, koridoriais, balkonais ir net visais drambliais, kuriuos po to reikės iš ten išvyti. Dabar yra puikus metas permąstyti fundamento sampratą. Ir manyčiau, tai būtina daryti nuolat. Nes tai, kas yra esminis, kertinis, pamatinis neturi nusigręžti nuo to, kas yra nepatogus, problematinis, skaudinantis ir reikalaujantis naujo, galbūt ir šiuolaikinio, jei galima taip pavadinti, permąstymo ir sprendimo.
– Ar jautriai reaguoji į kritiką? Ar yra tekę sulaukti neigiamų atsiliepimų? Kieno nuomonė, kalbant apie tavo kūrybos vertinimą, tau svarbiausia? Ką laikai didžiausiais autoritetais šioje srityje?
– Tikras priešas – žmogus, kuriam tu atrodai tobulas, kuris viską, ką bedarytum, giria ir tavimi džiaugiasi. Tad visada labai prasminga išgirsti išsamią, pagrįstą kritiką ir pergalvoti priimtus sprendimus, pasirinkimus. Neneigsiu, aišku, kad labai gera ir kai pastebi, pagiria, paskatina. Kaip vienoje paskaitoje sakė prof. Eugenijus Laurinaitis, ,,Girti reikia prie visų, o peikti prie keturių akių.“ Kalbant apie viešumą ir „keturias akis“, esu patyrusi ir tokių labai keistų, nemalonių momentų. Kartą po spektaklio režisierė, sakydama pastabas, dar pakvietė ir žiūrovą, taip pat aktorių, kad pasakytų ir savo pastabas. Man tuo metu buvo labai nejauku, jaučiau galios demonstravimo triumfą ir žmogiškumo fiasko. Nuomonių galima prisiklausyti visokių, bet režisieriaus ir aktorių pokalbis, kai išsakomos pastabos po spektaklio, manau, turėtų būti intymus kūrybinės komandos reikalas. Pati visada esu už savo kūrinių kismą, nebūtinai jie turi likti įšaldyti ir nepajudinami. O kritika nebūtinai turi būti nuobodi ar snobiška. Man patinka rašytoja, dramaturgė, viešoji intelektualė Paulina Eglė Pukytė ir jos kritika. Ji visada yra pagrįsta, kartais provokuojanti, aštri, įžvalgi.
Skulptūros kūrimo procesas | Asmeninio archyvo nuotr.
– Kokie tavo kūrybiniai ateities planai? Didžiausia siekiamybė?
– Šiuo metu išgyvenu įdomią kūrybinę kelionę, permąstau, ką jau esu padariusi ir kur link noriu judėti. Toliau kuriu ir eksponuoju savo darbus, domiuosi meno lauko aktualijomis, bet atrodo, kad dabar tikroji studija, kurioje dažais ir dar bala žino kuo taškausi, yra mano galvoje. Visada buvau labiau darytoja, aistringai besiimanti veiksmo, o dabar, regis, kad atėjo gilesnio permąstymo laikas. Reikėjo baigti studijas VDA, kad suvokčiau, kas iš tiesų yra meninis tyrimas ir koks tai fantastiškas įrankis pasaulio pažinimui. Mokslininkai, sociologai, antropologai ir jų tyrimai yra stipri pagalba meno pasauliui, labai džiugu, kad daugelis jų geranoriškai bendradarbiauja su menininkais ir veliasi į tam tikras kūrybines avantiūras. Lygiai tokia pati inspiracija yra ir stebėjimas – gatvėje pamatytas žmogus, užrašas, įvykis, tiesioginis bendravimas su žmonėmis. Mane visada domino ribos, paribiai, o ypač užribiai. Mano kūryboje iki šiol buvo daug bandymo išsilaisvinti, peržengti baimes, praeitį, ribas, kurias susikūriau sau ar man sukūrė kiti. Dabar jaučiu, kad laisvės pojūtis auga, galiu kalbėti dar kitomis temomis, galiu perlipti kitus savo barjerus, norisi dar daugiau rizikos, ėjimo į tuos užribius, socialinius užribius. Mane domina ryšio lūžio ir pokyčio tyrimas.
Plačiau susipažinkite su Kristinos kūryba.
„Vilniaus galerija“ kviečia menininkus tapti rubrikos „Menininko anketa“ pašnekovais! Jei norite atsakyti į klausimus ir publikuoti savo kūrybą, susisiekite el. paštu vilniausgalerija@gmail.com arba asmenine žinute feisbuke.
