Eglė Einikytė-Narkevičienė (g. 1972 m. sausio 7 d. Klaipėdoje) – Lietuvos skulptorė-keramikė.
1991 m. baigė Telšių aukštesniąją taikomosios dailės mokyklą, pramonės gaminių meninio konstravimo, 1996 m. – Vilniaus Dailės akademijos keramikos specialybę (dailininko keramiko bakalauro laipsnis), o 1998 m. ten pat įgijo menų magistro laipsnį. Pirmą kartą grupinėje darbų parodoje autorė dalyvavo 1995 m., ir jau 1999 tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Pradedant 2004 m., buvo suorganizuotos penkios asmeninės E. Einikytės darbų parodos, paskutinė iš jų – „Tyras“ Klaipėdos „Herkaus“ galerijoje.
Dailėtyrininkė Deima Žuklytė apie E. Einikytę:
„E. Einikytę-Narkevičienę sunku apibūdinti vien tik keramikės vardu, tiksliau menininkę būtų vadinti keramike-filosofe, kuriančia daugiasluoksnius, prisodrintus simbolinių prasmių ir atvirus interpretacijoms kūrinius. Jos darbuose vyrauja platus meninės raiškos spektras, apimantis tiek dekoratyvinės ar utilitarinės paskirties, tiek meninę keramiką, kurioje dailininkė vaizduoja, stilizuotas ir zoomorfines figūras.
2015 m., gavusi valstybinę stipendiją Lietuvos kultūros ir meno kūrėjams, dailininkė surengė naujausių darbų parodą „Tyras“, kurioje jautriai nagrinėja saviieškos, kitoniškumo, tarpusavio santykių, susiliejimo su gamta temas. Be to, autorė nevengia nepatogių temų: laikinumo, mirties, kūno irimo (darbai „Perdegęs, 2015 m., „Miškas“, 2014–2015 m.). E. Einikytė-Narkevičienė išsiskiria iš kitų šiuolaikinio meno kūrėjų gebėjimu į nemalonius, mūsų visuomenėje ignoruojamus dalykus pažvelgti nesilaikant egocentriškumo kanonų.
E. Einikytė-Narkevičienė naudoja ne vien tradicines, keramikoje įprastas medžiagas – dailininkė savo kūrinius papildo netikėtais junginiais su medžiu, metalu, veidrodžiais, taip keramiką priartindama prie skulptūros. Ši jungtis natūraliai įsilieja į kūrinių plastiką, tad iš pirmo žvilgsnio gali būti nepastebima.
Daugelyje E. Einikytės-Narkevičienės skulptūrėlių išryškėja žmogaus ar gyvūno figūrų ir geometrinių kūnų priešprieša. Kubai bei stačiakampiai gretasieniai įspraudžia gyvų būtybių kūnus į nepatogias situacijas ir kartu metaforiškai nusako menininkės suformuotą pastarųjų vidinę būseną.
Vaizduodama žmones, dailininkė naudoja stilizaciją, kuri padeda atsisakyti lytį, amžių, asmeninius bruožus apibūdinančių detalių – personažai tampa universalūs, tad tokiu būdu žiūrovas gali tapatintis su kiekvienu iš jų. Įdomu, jog gyvūnų figūros nėra apibendrinamos, o savo saldžiu realistiškumu primena prancūzų rokoko paveiksluose vaizduojamus žvėrelius. Dėl šios strategijos išryškėja kontrastas tarp sveikų, gyvybingų gyvūnų ir buvusių gyvų, o dabar tik yrančių subjektų.
E. Einikytę-Narkevičienę galima laikyti simbolizmo krypties tradicijų tęsėja. Kaip ir XIX a. pab. simbolistų, taip ir šios dailininkės kūryboje vyrauja nevienalytė raiška nuo natūralizmo iki stipraus stilizavimo. Be to, menininkės darbuose gausu irocianalių vaizdinių, netrūksta mirties motyvų, dažnas nerimas, melancholija ir kiti stiprūs emociniai išgyvenimai. Visa tai perteikiama turtinga, individualia simbolių kalba, kuri virsta tiltu tarp dailininkės ir žiūrovo.“
