Kęstutis Stoškus (g. 1951 m. kovo 13 d.) – Lietuvos fotomenininkas ir muziejininkas.

Kęstutis Ipolitas Stoškus gimė 1951 metais Lietuvoje, Jurbarko rajone, Dūdlaukio kaime.  1973 metais baigė ekonomikos studijas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Nuo 1985 metų kaip fotografas bendradarbiauja pagrindinėse Lietuvos leidyklose. Jo parengtomis fotografijomis iliustruota eilė dailės albumų, parodų katalogų, meno žurnalų, kalendorių ir kitokio pobūdžio leidinių. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1994 metų dirba fotografu Lietuvos nacionaliniame muziejuje, dalyvauja rengiant muziejaus parodas, knygas, katalogus, t.t.

Kęstutis Stoškus:

Amerikiečių fotografas Lewis Wickes Hine   yra pasakęs – „jei galėčiau papasakoti istoriją žodžiais, man nereikėtų visur tampytis fotoaparato“. Nors dirbu kituose fotografijos žanruose, tačiau šiuos žodžius galėčiau pritaikyti ir sau…

[…]

…Malonu džiaugtis kiekvienu netikėtu rakursu, nauju,  patraukiančiu akį vaizdu. Kartais vartydamas senas fotografijas nustembi išvydęs jau prieš gerą šimtmetį užfiksuotą tą, atrodė, tavo „atrastą“  anksčiau dar nematytą vaizdą! Staiga suvoki, kad laiko okeanas, savo vilnimis nusinešęs begalę veidų, nuplovęs nesuskaičiuojamą daugybę svarbių ir nereikšmingų įvykių ir neatpažįstamai pakeitęs miesto veidą,  beveik nepalietė mano – šiuolaikinės būtybės estetinės jausenos ir išgyvenimų. Jie lygiai taip  jaudina sielą, kaip ir mano pirmtakui prieš daugelį metų…

[…]

… Kuo sparčiau vystosi naujosios technologijos fotografijos srityje, tuo labiau stiprėja mano potraukis tradicinei juodai baltai fotografijai.  Kuo daugiau dirbu su skaitmenine kamera ir kompiuteriu, tuo labiau traukia tamsus laboratorijos kambarys.  Saldus nekantrumo jausmas kas kartą užplūsta peržiūrint ką tik išryškintą negatyvinę juostą. O koks paslaptingas ir magiškas atvaizdo atsiradimas popieriaus lakšte, mirkstančiame blausaus raudono žibinto apšviestoje vonioje! Kiek bevartytum juodai baltas fotografijas, jos niekada nepabosta. Monochrominės fotografijos išlaisvina žiūrovo vaizduotę. Pasitelkęs Intuiciją ir Fantaziją žiūrovas kuria savąjį fotografijos variantą ir pats tampa kūrėju –  fotografo bendrininku.

Džiaugiuosi, kad šiandien juodai – balta fotografija, nors ir gerokai nukraujavusi, vis dar tebegyvena, kad jos dar nenumarino jungtinės technologų pastangos…

Dailėtyrininkė dr. Raminta Jurėnaitė apie Kęstutį Stoškų:

Dialoge su istorine fotografija susiformavo esminiai Stoškaus architektūrinės fotografijos aspektai. Jis fotografuoja Vilniaus panoramas, dokumentuoja architektūrinius ansamblius, fiksuoja miesto urbanistinio audinio ir konkrečių architektūros paminklų pasikeitimus. Lygindamas šių dienų ir senųjų fotografijų miesto vaizdus menininkas tarsi parodo, kas išliko ir kas negrįžtamai prarasta. Fiksuodamas dabartinę paminklų būklę jis įspėja apie tai, kas rytoj gali galutinai sunykti.

Stoškus ne tik nefotografuoja naujosios Vilniaus architektūros – įstaigų, viešbučių, prekybos ir pramogų centrų, gyvenamųjų namų ar degalinių, bet ir senamiesčio fotografijose į savo objektyvą stengiasi „neįsileisti“ triukšmingų nūdienos ženklų. Į architektūrinę fotografiją Stoškus neintegruoja ir kasdienio gyvenimo įvykių. Senasis miestas autoriui svarbesnis už jo besikeičiančius gyventojus. Žmonės šiose fotografijose pasirodo labai retai. Pavienės skubančių praeivių figūrėlės šmėkšteli tik keliuose kadruose, sustiprindamos darganos įspūdį, arba atlieka stafažo vaidmenį atskleidžiant paminklų mastelį. Žmonės čia – anoniminiai miesto statytojai ir griovėjai, o jų veikla parodoma netiesiogiai.

Fotografui svarbu „išgyventi“ miestą pėsčiomis klaidžiojant jo kalvomis, upių pakrantėmis, aikštėmis, gatvėmis, skersgatviais, akligatviais ir kiemais. Pagrindinis Stoškaus siekis – kuo kompleksiškiau įamžinti Vilniaus gotikos, renesanso ir baroko monumentus. Daug dėmesio skiriama jų išsidėstymui urbanistiniame ir gatvės peizaže, santykiams su aplinkiniais pastatais, želdiniais, reljefu. Tuos pačius motyvus fotografuodamas ilgesniais ir trumpesniais laiko tarpais menininkas siekia juos atskleisti kuo visapusiškiau. Jis kaskart keičia žiūrėjimo tašką, atstumą, o sugrįždamas prie motyvo stengiasi jį perteikti kuo tobuliau, priartėti prie jo esmės. Tik šio fotografo dėka suvokiame kai kurių Vilniaus architektūros ansamblių pilnatvę, pamatome gausybę detalių. Fragmentas po fragmento rekonstruojamas visas vienuolynas ar bažnyčia. Kartu su fotografu tampame stebėtojais ir „išgyvename“ architektūrą kaip nepakartojamą meno kūrinį.