Rimtautas Vincentas Gibavičius (1935 m. rugsėjo 22 d. Kaune – 1993 m. gruodžio 16 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – Lietuvos grafikas, scenografas. 

Rimtautas Vincentas Gibavičius gimė 1935 m., Kaune, kiek vėliau kartu su šeima persikėlė į Vilnių. 1954 m, įstojo į Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto Grafikos katedrą. 1962–1993 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas. Nuo 1963 m. – Dailininkų sąjungos narys. 1977 m. menininkui suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio veikėjo garbės vardas.

Rimtautą Vincentą Gibavičių galima laikyti universaliu menininku. Jis atliko monumentaliosios tapybos darbų, sukūrė grafikos darbų, šilkografijų ciklą, apipavidalino ir iliustravo knygas, kūrė ekslibrisus, sgrafitus. Kaip scenografas prisidėjo prie spektaklių Panevėžio dramos teatre, Klaipėdos dramos teatre Lietuvos operos ir baleto teatre, Kauno valstybiniame akademiniame teatre. Tapyboje naudojo klasikines ir modernias meninės raiškos priemones, jo darbuose jaučiama liaudies meno įtaka.

Menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė:

„Tas jo „Vilniaus“ ciklas yra tikrai šedevras, ir sukurtas trisdešimtmečio menininko. Iš karto gavo už jį aukščiausią Lietuvos įvertinimą. Jis po šiai dienai stebina muzikalumu. Ten taip gražiai sukomponuota tas debesėlių ritmas, žaismas, Vilniaus architektūriniai motyvai, šriftas, kad kūrinys atrodo juvelyriškas, preciziškas. Sakau tai ir iš karto išgirstu oponuojančių vyrų grafikų žodžius – kai jie norėdavo pakritikuot moterų dailę, sakydavo: „juvelyriška, ažūriška, mezginiai“. Įdomu tai, kad „Vilniaus“ ciklas yra ažūriškas, mezginiai, juvelyriškas, bet tokia tvirta eleganto ranka padarytas, kad negali surasti jokių priekaištų“.

Monika Krikštopaitytė:

„Kad ir ką kurtų: ar iliustracijas knygai, ar monumentalią sienos kompoziciją, ar spektaklio apipavidalinimą, menininkas visur siekė išbaigtos visumos, kurią grindė variacija ir pasikartojimu. Tuo jo kūryba artėjo prie muzikos (sutartinės) ir poezijos (rimas). Menininkas prisimena, kad Jono Griniaus knygoje „Vilniaus meno paminklai“ (1940 m.) perskaitęs „visiems laikams patikėjau, kad architektūra – tai sustingusi muzika ir visų menų motina.“

Rimtautas Vincentas Gibavičius:

„Aš su savo kūriniais noriu taktiškai atsistoti šalia knygos autoriaus, poeto, teatre – greta dramaturgo ar kompozitoriaus, mažiau rūpinuosi „atitikimo“ klausimais. Dailės išraiškos priemonės skiriasi nuo žodžio meno ar, sakysim, muzikos priemonių. Jų sintezės galimybė, mano manymu, yra abejotina, svarbiausia – nedisonuoti. Į menų sintezę žiūriu skeptiškai, tai – garsūs žodžiai. Tiesa, kai kurie iliustratoriai ar scenografai, išreikšdami savo meninę individualybę, kartu yra labai artimi ir interpretuojam tekstui. Be abejo, ir aš jame ieškau atspirties taško, bet visų pirma siekiu saviraiškos“.

Dailininkė Birutė Žilytė:

O kaip Rimtautas mylėjo knygas!… […] Turėjo prigimtinę dovaną – knygos kūno ir dvasios grožio nuojautą… Išradingai kūrė knygos architektoniką… Knyga jam buvo kaip architektūros statinys. Knygos lapai lyg langai ar durys į begalines erdves… Piešiami langų atsivėrimai atvertė knygos puslapių plokštumas į vaizdinių tolius ir minčių erdves… Erdvių gelmėn vertėsi jo langai, krito žvaigždės ir lyg galaktikų begalybėse dėliojosi jo sukurtuose “„Vilniaus architektūros ansamblių“ “,„Juodosios grafikos“, “,„Pilnaties langų“ cikluose; Jono Biliūno Žvaigždės, Jurgio Baltrušaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Janinos Degutytės poezijos knygų iliustracijose ir monumentaliuose universiteto rūmu sgrafituose.

Parengta pagal Modernaus meno centro ir albumo „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017) informaciją.