Vytautas Valius (1930 m. rugpjūčio 24 d. Telšiuose – 2004 m. rugsėjo 28 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkas-grafikas, tapytojas, nacionalinės premijos laureatas.

1956 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute baigė grafikos specialybę, 1965–1971 m. čia dėstė grafiką ir kompoziciją. 1968 m. Taline vykusioje Pabaltijo respublikų estampo parodoje „Dabartis ir grafikos forma” dailininkas pelnė II-ąją premiją, 1974 m. – Norvegijos tarptautinės estampo bienalės premiją. 1996 m. už tapybos ir grafikos ciklą „Kultūros ekologija” kūrėjui įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 1998 m. autorius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Dailininkė-grafikė, dailėtyrininkė Irena Geniušienė apie V. Valių:

„Pagrindinės V. Valiaus kūrybos sritys – estampas, knygų iliustracija ir tapyba, o dailininko vardas, visų pirma, garsėja kaip grafiko. Reikšmingą jo kūrybos dalį sudaro iliustracijos grožinei literatūrai – lietuvių poezijai. Meninius iliustracijų vaizdus V. Valius paprastai kuria iš nedaugelio elementų. Abstrakčių formų kontekste alegorinio įvaizdžio vaidmenį įgyja viena kita konkretaus daikto, detalės užuomina, perteikta šešėliu ar lakonišku štrichu. Nors kiekvienoje knygoje dailininkas prabyla vis kita grafine kalba, būtų galima išskirti keletą bendrų bruožų: tai – kontempliacijos, meditacijos būsenos, rimtis, plastinės ir dvasinės sandaros harmoningumas.

Esminę veikalo mintį ir savo idėją V. Valius dažniausiai vysto asociatyviais, metaforiškais ciklais, kartais – kaip temą su variacijomis. Cikliškumas apskritai būdingas visai dailininko kūrybai kaip mąstymo procesas ir darbo metodas.

Nors V. Valiaus estampų kalba emocinga, tačiau prabyla ir į žiūrovo intelektą. Meninės tiesos ieškojimus autoriaus kūryboje nulemia mintys apie objektyviąsias mokslo tiesas. Turbūt dėl to autoriaus estampuose daug kas neišsakyta ligi galo, tartum spėliojama, nagrinėjama „be pradžios ir be pabaigos“, nieko kategoriškai neteigiant.

V. Valiaus naujai kuriamas formas dažnai inspiruoja gyvosios ir negyvosios gamtos fizinės struktūros. Bendrai kalbant, jo estampų turinį bei meninės išraiškos priemones sąlygoja erdvės, laiko, dinamikos ir stabilumo kategorijos. Kūrybinių sprendimų originalumą didele dalimi lemia ir savita spaudos technika.

Dailininkas priklauso grafikų kartai, kuri šeštojo dešimtmečio viduryje pradėjo atkakliai priešintis pokario metais vyravusios meno sampratos dogmatiškumui, natūralizmo banalybei. Liaudies meno tradicijų poveikyje, persmelktame šiuolaikinės pasaulinės dailės problematikos, susiformavo savitas V. Valiaus stilius. Pagrindines sąsajas su liaudies meno esme, o ne išoriniu jo sluoksniu V. Valiaus kūryboje, matyt, galima įžvelgti tik įsigilinus, kaip poetiškai jis plečia realybės ribas, kokius stiprius išgyvenimus atskleidžia, kokio įtaigaus meninio apibendrinimo pasiekia.

Liaudies meno palikimas yra ir V. Valiaus tapybos ištakos. Mediniai dievai ir juose įkūnyta žmogaus drama, kančia, jų vidinės ekspresijos ir išorinės statikos kerinti jėga dar kartą atgyja dailininko tapyboje jau kitais originaliais daugiaplaniais meniniais vaizdais. Susimąsčiusių, sielvartingų ar rūsčių dievų paveikslai tampa naujais moralinių, etinių žmogaus savybių reiškėjais. Kaip ir liaudies skulptūrose, juose sukoncentruota didžiulė psichinių pergyvenimų įtampa.

Tapyboje dailininkas labiausiai priartėja prie beketiškos paradoksų ir absurdo filosofijos, ironijos ir autoironijos, sarkazmo. Dvasinio būvio, jausmo kulminacijas tapyboje V. Valius įkūnija sudėtingomis monumentaliomis konstrukcijomis, o svarbiausia – koloritu, kurio ekspresija sukelia itin intensyvius išgyvenimus. V. Valiaus tapyboje – begalinė spalvinių efektų įvairovė: nuo prislopintos, subtilios monochromijos iki agresyvaus grynų spalvų skambėjimo.“

Prozininkė ir vertėja, kritikė Aušra Sluckaitė apie V. Valių:

„V. Valius atsiremia į liaudies meno tradiciją ir šiuolaikinio meno principus. Nuolatinis gilesnės prasmės ieškojimas – žmogaus būtyje, istoriniuose sukrėtimuose ar kosminėje pasaulio struktūroje – skatina dailininką siekti talpesnių apibendrintų simbolių ir jo asociatyviam mąstymui paklusnios, ypač išradingos mišrios technikos. Lyg savotiškas mūsų laikų alchemikas, V. Valius sudėtingais faktūrų ritmais, minkšta ir subtilia tonine moduliacija ir perėjimais kuria savo įdomų ir prieštaringą pasaulį – lyrišką ir dramatišką, kartais net monumentalų, trapų ir pilną patvaraus judėjimo. Lakšte arba knygos lape, rodos, trupa ir eižėja faktūros, plastinės formos aptirpsta, pasidengia „laiko patina“, kitur jos skaidosi, dūla ir jungiasi, sudarydamos naujas; minkštas lyrizmas perauga į dramą ir iš improvizuotų faktūrinių formų sąveikos ir kitimo gimsta dramatinė įtampa ir kaupiasi keleriopos asociacijos. Įvairi V. Valiaus kūryba palaipsniui vis labiau iškelia į paviršių žmogaus ir pasaulio sudėtingumą, būties prasmę ir poeziją.“