Į šią antologiją atrinkta dailininkų sukurta poezija yra dėmesio vertas lietuvių kultūros reiškinys, vystęsis maždaug nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio ir gyvas iki pat šių dienų, jau turintis savo istoriją ir hagiografiją. Jo pradžia sutapo su laikotarpiu, kuomet lietuvių menininkų „pastangos išlikti gniuždančioje sovietinės okupacijos aplinkoje“ ėmė įgauti ryškesnių savarankiško veikimo bruožų: organizuotos parodos, kuriose, nelaukiant meno ideologų pritarimo, eksponuoti drąsiausi ir inovatyviausi kūriniai (įsakymai nedelsiant juos nukabinti tik pastiprindavo priešinimosi primetamiems ideologiniams reikalavimams aistras), pamažu daugėjo privačiose erdvėse rengiamų alternatyvaus, novatoriško neoficiozinio meno ekspozicijų, tegu ir parą tekabėjusių, o neformaliuose menininkų susibūrimuose buvo skaitoma pačių ir kitų autorių poezija.
Parengėjus sutelkė Petras Repšys; Pavadinimą pasiūlė Leonardas Gutauskas; Iniciatoriai: Petras Repšys, Alfonsas Andriuškevičius, Arvydas Šaltenis; Poezijos konsultantas Kęstutis Nastopka; Kalbos redaktorė Danutė Kalinauskaitė; Dailininkas Bronius Leonavičius; Dizainerė Rasa Janulevičiūtė; Eilėraščius atrinko, bibliogramas sudarė ir įvadą parašė Gintarė Bernotienė.
