„Mekas mirksi geriau“
Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir pristatomi parodoje „Mekas mirksi geriau“. Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones. Mirksėjimą pats Mekas įvardina kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Būtent mirksėdamas siurrealizmo žvaigždė Salvadoras Dalí imasi provokuoti Meką bendrų hepeningų metu. Modernisto Dalí ir postmodernizmui atstovaujančio Meko susimirksėjimas simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.
Marijampolės kultūros centre (Vilkaviškio g. 2, Marijampolė) veiks iki spalio 10 d.
„Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“
Tarptautinė paroda „Tikėti ar netikėti: sąmokslo teorijos“ atskleidžia intriguojantį sąmokslo teorijų pasaulį, kuriame dažnai išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos, ir kartu kviečiama atsigręžti atgal bei pasidomėti, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė ir sklido vienokios ar kitokios teorijos. Parodoje apimami visi svarbiausi istoriniai etapai. Jau minėti viduramžiai, Apšvietos epocha, kai masonai ir iliuminatai buvo apkaltinti Prancūzijos revoliucijos inicijavimu, pateikiami pirminiai šaltiniai, kurių „dėka“ sąmokslas išplisdavo lyg virusas. Vėliau – nuožmiausių XX amžiaus diktatūrų tarpsnis, parodantis, kaip kadaise gimusios sąmokslo teorijos tampa visuomenės manipuliacijos įrankiu, privedusiu prie vienos didžiausių žmonijos tragedijų – totalitarinių sistemų „valstybės priešų“ masinio naikinimo. Šaltojo karo tarpsnis turbūt kaip niekad išmokė visuomenes nepasitikėti niekuo ir bijoti visko. Nuo atominės bombos grėsmės iki kolorado vabalų. Neramūs laikai – karai, istoriniai sukrėtimai, revoliucijos – visuomet buvo palankūs sąmokslo teorijų sklaidai. Tad ir XXI amžiaus žmogus, paveiktas vis daugėjančių sąmokslo teorijų, nebepasitiki niekuo: nei oficialia valdžia, nei medicina, nei mokslininkais, vis neramiau kalbančiais apie klimato kaitą, nei technologijomis, kurių progresu naudojasi.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. gegužės 26 d.
„Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“
Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus. „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 metų kovo 3 d.
„Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“
„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja į sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus. Ekspozicijoje dekonstruojami žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį „Didžiojo tėvynės karo“ (DTK) naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2024 metų kovo 3 d.
Kęstutis Grigaliūnas: „Pokaris, 1946“
Ši instaliacija yra tęstinio projekto „Pokaris, 1944–1954“ trečioji dalis, pristatanti Grigaliūno Lietuvos ypatingojo archyvo baudžiamosiose 1946 metų bylose rastus 1822 represuotų Lietuvos Respublikos piliečių veidus ir trumpas jų biografijas.
Šio projekto tikslus ir uždavinius geriausiai nusako tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės žodžiai: „Man labai lengva kvėpuoti nuo minties, kad aš, kiek leido mano jėgos, protas, sugebėjimai, pastačiau šiokį tokį paminklą Šiaurės aukoms, pasaulis sužinojo apie tūkstančius bevardžių kankinių broliškuose lediniuose kapuose. To nebegalima nei sunaikinti, nei ištrinti. Tai istorija. Tai paminklas mano Tėvams.“
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Daphne van de Velde: „Apie mane ir tave“
Tęstiniame projekte „Apie mane ir tave“ vizualizuojamos ribinės intymumo patirtys, pažeidžiamas, gležnas kūnas, jo troškimai ir ilgesys. Savo kūryba Daphne van de Velde bando perprasti intymumą, kuris išlieka sunkiai apčiuopiamas, nes yra toks draskantis – norime ir susilieti, ir atsiskirti tuo pačiu metu. Kad nuo abejingumo pereitume prie meilės, tereikia drąsos kito ar savo širdžiai sudaužyti. Kova ar meilės aktas – menininkės darbuose niekada nėra visiškai aišku, ką kūnas iš tikrųjų veikia. Vizualioji van de Velde darbų kalba yra fiziškai apčiuopiama oda – kūno riba su išoriniu pasauliu ir kitu. Ji tyrinėja bendravimo ilgesį pasaulyje, kuriame žmonės vis labiau apsiriboja gyvenimu vien privačioje erdvėje. Vis dažniau naudojame odą, kad neatskleistume to, kas intymu, arba neleistume kitam įsibrauti. Kaip sprendžiame savojo aš suvaldymo problemą?
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki spalio 7 d.
Greta Skaraitienė: „Mūsų mažyčiai gyvenimai“
„Mūsų mažyčiai gyvenimai“ yra apie mus visus“, – sako menininkė. „Pasaulis sudarytas iš mažų mūsų gyvenimų, kurie persipynę tarpusavyje. Kiekvienas iš tų gyvenimų – svarbus! Jei kas su manimi nesutinka, tegu pasvarsto, ar be „mažiau svarbaus“ gyvenimo būtų tas „reikšmingesnis“, – poetiškai pasakoja Greta. Pasak jos, žmonės seka vieni kitus socialiniuose tinkluose, lyginasi, pavydi, apkalba. Ten ypač smagu pasmerkti kitą, pamokyti. „Dirbdama spaudoje matau, kad žmonėms patinka žiūrėti į žinomų veidų, kaimynų, draugų ar bičiulių gyvenimus. Lyg pro rakto skylutę ar padidinimo stiklą… pagalvojau, kodėl gi šia tema nesukūrus parodos? „Mažyčiai mūsų gyvenimai” – tai kvietimas patyrinėti mano darbus, išlaisvinti smalsumą. Dažnai nežinome kito žmogaus istorijos. Žiūrėdami lyg per padidinamą stiklą į kito gyvenimą, išryškiname tik vieną detalę, savybę ar klaidą visai nepaisydami aplinkybių. Bet juk tas padidinimo stiklas rodo neteisingai! Jis viską iškreipia. Parodoje „Mažyčiai mūsų gyvenimai” per padidinamąjį stiklą lankytojai pastebės, kad matomi tik pikseliai ar popieriaus grūdas, o ne gilesnis, tikresnis vaizdas.“
Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.
Onė Austėja Maldonytė: „Virtuoti“
Onės Austėjos Maldonytės personalinėje parodoje „Virtuoti“ analizuojamos menininkei svarbios keramikos galimybių ribos ir nuolatinio kismo temos. Nuolatinį formavimą(si) menininkė analizuoja per keramikos skulptūrų kūrybos procesą. Skulptūriniai objektai iš pažiūros atrodo kaip kiautai ar išnaros – organiški, tačiau neįvardijamos formos – primena praeities reliktus. Juos papildo smulkus linijinių ornamentų dekoras, susijungiantis į savotiškus minčių srautą įamžinančius žemėlapius. Keramika, neretai suvokiama kaip baigtinė, Onės Austėjos Maldonytės kūryboje yra pratęsiama naudojant parafiną, taip įgydama naujas formas ir neužbaigtumo potencialą. Ši cheminė, nuodinga medžiaga yra įtrinta ir įlieta į natūralų molį, uždaro jo poras, sukuria naujas struktūras ir savotiškai parazituoja. Per šių dviejų medžiagų jungtį analizuojamas ir įvairių patirčių poveikis, suvokimas, jog tiek įprasti, natūralūs veiksniai, tiek ir atsitiktiniai, iš pirmo žvilgsnio neigiami, suteikia galimybę formuotis individuliai išraiškai. Parodoje žiūrovas, įtraukiamas į šių skulptūrinių objektų instaliaciją, yra skatinamas brėžti koreliacijas tarp asmeninių patirčių, perskaityti savo nuolatinio kismo žemėlapį.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki rugsėjo 15 d.
Iza Carlucci: „Šv. Antano Ugnis“
„Parodoje tyrinėju žmogaus kūną per fizinį skausmą ir kančią, taip pat požiūrį į fizinį skausmą kaip Dievo bausmę. Vaizdai gali priminti vadinamąjį Body Horror, t. y. biologinį siaubą – siaubo žanrą, kurio vaizdiniai sukelia su abjekcija susijusius jausmus. Body horror terminas iš pradžių buvo naudojamas besiformuojančiam Šiaurės Amerikos siaubo filmų žanrui apibūdinti, tačiau jo šaknys yra ankstyvojoje gotikinėje literatūroje (pvz. – Mary Shelley romanas Frankenšteinas) ir buvo išplėstas įtraukiant kitas medijas. Iš čia išsirutulioja ryšys su gotikinės ir black metal muzikos estetika ir atmosfera.“ (Iza Carlucci)
„Šv. Antano Ugnis“ – tai pirmoji Izos Carlucci asmeninė paroda, kurioje atsiskleidžia trys pagrindiniai menininkės įkvėpimo šaltiniai – kūniškumas, viduramžiai ir subkultūros.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki rugsėjo 15 d.
Vilma Bader: „Saulė pakils“
Menininkai yra ne tik mūsų istorinių laikų, bet ir šių dienų nuotaikų bei tono archyvarai. Pandemijos, karai, klimato katastrofos – kaip keičiasi miesto, šalies, vietovės nuotaika? O gal keičiamės mes patys? Parodoje „Saulė pakils“ nagrinėjamas kalbos ir vietos vaidmuo, žaidžiama su optimizmo ir magiško mąstymo galia. Čia susipina istorijos, pasakojimai, poezija, ritualai ir prisiminimai, platesniu žvilgsniu žvelgiama į bendruomenės gyvenimą ir kultūrinį bei istorinį paveldą. Tai įtraukiantis tyrinėjimas, aktyvus, bet neįkyrus bandymas sukurti „vietos“ archeologiją. Šie darbai – tai nuotaikų, reakcijų ir veiksmų rinkinys, kuriame susipina praeities ir dabarties vietų istorijos ir pasakojimai. Jis panardina į vietinius ir konkrečius dalykus, kartu suponuodamas daugybę pasakojimų, susiejančių universalias istorijas ir bendrus prisiminimus. Savo darbams informacijos sėmiausi iš daugybės rezidencijų, kuriose dalyvavau. Kūrinys „Saulė pakils“ yra apie vietoves ir bendruomenes trijose šalyse – Lietuvoje, Švedijoje ir Indijoje. Tekstiliniai darbai yra dygsniuoti tik rankomis. Man patinka egalitarinis dygsniavimo metodas ir jo ryšys su buitimi bei intymumu.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 15 d.
„Waiting Waiting Waiting“
Parodoje jaunieji kūrėjai siekia įveikti sąveiką tarp kūrybinių impulsų ir neapibrėžta ateitimi aidinčio laukimo jausmo. Ši būsena tampa pagrindine parodos ašimi. Užuot bandę tik užpildyti laukimo tuštumą, jie kviečia mus priimti sąmoningą kontempliacijos formą, kai nūdienoje laukimas bene vienareikšmiškai prilyginamas laiko švaistymui, o pats laikas vertinamas kaip objektyvus, tiksliai išmatuojamas resursas (clock time), kurį galima įgyti, parduoti, švaistyti, turėti arba prarasti. Tik sąmoningai įvertinus, kad visgi laikas neina veltui ir nėra švaistomas, galima demistifikuoti laukimą bei kartu kritiškai pažvelgti į momentinės kultūros fenomeną, vis greitėjantį gyvenimo tempą, kuris pasiglemžia laukimo stebuklą, vedantį į gilesnį ir subtilesnį savęs pažinimą. Dėl spartaus gyvenimo tempo pamirštama kur kas svarbesnė ir prasmingesnė gyvenimo pusė – patirtas ir išgyventas laikas (lived time). Parodoje kūrėjai siekia materializuoti šį procesualų reiškinį, parodos architektūrą gretindami su laukiamojo kambario tipologija bei laike neapibrėžiamu kūrybos procesu. Kuriami objektai tampa laikinais savirefleksijos įrankiais, belaukiant sėkmės ar tiesiog naujos idėjos.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki rugsėjo 21 d.
Jurga Barilaitė: „Dugnas“
Paroda „Dugnas“ yra trečioji Jurgos Barilaitės vystomo projekto „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ dalis. Šiuo projektu autorė tyrinėja skirtingus pasipriešinimo ar išsilaisvinimo iš radikalių galios ideologijų būdus. Ieškodama sąsajų tarp kūno, kalbos bei abstrakčios simbolikos, menininkė kuria alternatyvias rezistencijos strategijas, atskleidžia kovos prieštaringumą ir tuo pačiu ieško susitaikymo su likimu. 2019 m. galerijoje „Artifex“ Jurga Barilaitė pristatė pirmąją projekto dalį pavadinimu „Kaulai ir nuosėdos“, o 2021 m. buvo pristatyta antroji dalis – „Linijos ir raukšlės“ galerijoje „Atletika“. Reflektuodama pastaraisiais metais pasaulyje tvyrančią politinę ir socialinę įtampą, Jurga Barilaitė pristato parodą, kurioje tyrinėja galimas išgyvenimo strategijas. Parodoje dugnas ne tik simbolizuoja absoliučią pabaigą, bet ir tampa atspirties tašku, kuriame nusėdęs dumblas atspindi gyvybės tęstinumą bei primena apie pastovią kaitą. Irimo procesas dumble arba šviesos pranykimas tamsiausioje materijoje menininkę įkvepia ieškoti neutralaus žvilgsnio į neigiamus politinius pokyčius globaliu lygmeniu.
(AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 12 d.
„Harvesting“
Tradicija tapęs galerijos menininkų kolektyvinis sugrįžimas į galerijos erdvę „Derliaus nuėmimui“ švenčia prasidedantį rudens ir parodų sezoną ir šiemet kviečia nusikelti į tikrus ir įsivaizduojamus aukso amžius, sekant skirtingose medijose įvairiomis kūrybinės raiškos formomis nužymėtas praeities ir ateities trajektorijas.
Dalyvaujantys menininkai: Raminta Blaževičiūtė-Mozūraitienė, Kazimieras Brazdžiūnas, Tomas Daukša, Eglė Karpavičiūtė, Vytautas Kumža, Jonas Meškauskas, Eglė Norkutė, Vita Opolskytė, Sandra Strēle, Ieva Trinkūnaitė, Andrius Zakarauskas.
„The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) veiks iki rugsėjo 17 d.
Mattia Cuttini: „Waiting For Back&Forth“
Martynas Gediminas: „Myliuosi su gyvenimu, ir man gerai...“
Parodą sudaro kolekcija iš dviejų ciklų. Parodoje eksponuojami paveikslai – tarytum išplėšti dienoraščio puslapiai – vienodo formato, tačiau kaupiantys skirtingas ir labai asmeniškas kasdienes patirtis, abstrakčiais laiko įtrūkiais apgaubiančias drobės paviršius.
„Du kambariai tarsi svarstyklės balansuoja tarp skirtingų kūrėjo laiko tėkmių, suplaukiančių į vieną tašką, visumą, kurią vadiname dabartimi. Čia kaupiasi menininko emocinė įkrova, kylanti iš konkrečių vietų, patyrimų, sutiktų žmonių, bičiulių. Kiekvienas paveikslas koduoja tam tikrą laiko atkarpą, kuri dėka kūrybos Martynui Gediminui tampa atsvara nuožmiam ir reikliam pasauliui. Parodos pavadinimu autorius tarsi kiek koketuoja su žiūrovu, kiek provokuoja, bet vis dėlto jis labiau konstatuoja būties malonumą ir iš to gimstančias pamatines žmogiškąsias jausenas ir lūkesčius: laisvė, šviesa, taika, vyriškumas, laikas, erdvė, svetimumas, turtas, karjera, įsipareigojimai, prasmė, bendrumas, ryšiai, meilė sau, kitam, meilė aplinkai ir dėkingumas gyvenimui už tai, kad esi čia, dabartyje. Nenugludinti, kartais šaižūs, šiurkštūs Martyno Gedimino paveikslai būdrauja, kaip jaukas vilioja žiūrovą geisti to užčiuopiamo, fizinio, taktiliško santykio su materija, su pačiu kūriniu. Tokia žiūrėjimo vara išduoda juslinės konkretybės ilgesį kaip vieną šiuolaikybės charakteristikų, paskendusių šiame vis greitėjančiame ir nestabilias tikrovės būsenas postuluojančiame pasaulyje.“ – menotyrininkė Evelina Januškaitė.
Užupio meno inkubatoriuje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 23 d.
„Suiten. Kintančių suvokimų erdvės“
Mintis tarp eilučių. Tyla tarp garsų. Tuštuma tarp formų. Tai mistinė ir paslaptinga terpė, kurioje kinta suvokimų perspektyva. Eksperimentinio pobūdžio paroda remiasi patyriminio meno ir intensyvaus jo suvokimo derme. Garsas čia skleidžiasi kaip laki ir nematoma skulptūrinė medžiaga, paverčiant erdvėje esančius fizinius kūnus, o ir pačią erdvę, netikėtais instrumentais, besiskverbiančiais į žiūrovo patyrimą. Ekspozicija integrali, be riboženklių, dėl ko garsai galerijoje sintezuoja tarpusavyje, o jų persidengimai, priklausomai nuo klausymosi pozicijos ir metodikos, kuria naujas imersinių ir kintančių suvokimų jungtis. Parodos koncepciją inspiravo japonų gamtininko ir etnologo Minakata Kumagusu (1867-1941) teorija apie suvokimo reikšmių atsiradimą, permąstant, kaip objektų reikšmės skirtingai suprantamos jiems būnant kartu ar atskirai. Suvokimo pokytis turi net lūžio tašką, kuriam Kumagusu suteikė „suiten“ pavadinimą – sankirtos pozicija, keičianti suvokimų perspektyvas. Parodos iniciatoriai – menininkai Tomoo Nagai ir Renata Valčik – sukūrė įvietinto garsovaizdžio instaliaciją-parodą, kuri sklis galerijos „Arka“ architektūrinėje erdvėje ir leis rastis kitokiai patyriminei aplinkai. Tai neapčiuopiama, bet nujaučiama terpė, susiformuojanti tuo momentu, kai susitinka skambesys ir forma, kūrinys su kitu kūriniu, stebėtojas su stebimu objektu.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.
„Aprengtas namas. Derinimasis prie sezoninės vaizduotės“
Parodoje pristatoma ekspozicija, apjungianti tekstilės, dizaino ir architektūros elementus, referuojant dar iki plačiai paplintant elektrai Lenkijoje naudotus interjero audinius. Dvaruose, didikų rūmuose ir valstiečių trobose tekstilė dažniausiai naudota kaip sezoninė architektūros „apranga“. Tokie namų aplinkas puošę audiniai skatino žmones įsijausti į gamtos cikliškumą: išskirta dvylika fenologinių metų laikų ir namų erdvės būdavo pritaikomos natūraliam jų kismui. Toks savitas audinių naudojimo būdas leido sąmoningai, bendruomeniškai dalyvauti išgyvenant gamtos ir laiko tėkmę, lavino dėmesingumą, sudarė galimybę pasijusti dienos-nakties ar šviesos-tamsos ritmo dalimi. Siekiant sukurti šilumos ar vėsos įspūdį taip sumaniai aprengtas namas veikė kaip rezonansinė terpė, kuri stiprino pasaulį supančio ritmo pajautą.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki spalio 8 d.
VDA Architektūros katedrai 230
Šalia baigiamųjų darbų, parodančių absolventų pasiruošimą dirbti praktikoje, parodoje galima pamatyti kūrybinių dirbtuvių metu sukurtus projektus. Tai eksperimentiniai, realybę peržengiantys skaitmeninės architektūros ir dizaino objektai, demonstruojami vaizdo formatu. Parodą užbaigia 2022-aisiais metais apgintas meno doktorantūros kūrinys, kviečiantis diskutuoti apie ateities architektūrą. Katedros žvilgsnis į ateitį yra pakankamai optimistiškas. Sukaktis pasitikta su puikiais praėjusių metų rezultatais: vykdoma unikali Lietuvos mastu Meno doktorantūros programa architektams (kartu su partneriais iš KTU), pasiekta 12-ta vieta tarptautiniame architektūros mokyklų reitinge BUILDNER, pelnyti Honorable mention diplomai BAUA tarptautiniame studentų konkurse, dėstytojų ir doktorantų darbai skelbiami ARCHDAILY puslapiuose bei Nacionalinių architektūros apdovanojimų (NAA) nominacijose. Taip pat galima pasidžiaugti Vilniuje organizuojama tęstine tarptautine vasaros stovykla studentams iš Skandinavijos ir Baltijos šalių architektūros mokyklų asociacijos (NBAA), bendradarbiavimu su Lietuvos savivaldybėmis bei dalyvavimu Lietuvos Prezidentūros apdovanojimą „Lietuvos galia“ pelniusiame Keliaujančių architektūros dirbtuvių (KAD) projekte.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki rugpsėjo 28 d.
Jelena Škulis: „Pauzė. Prie karo upės“
Pagrindinė parodos instaliacija yra net 10 metrų ilgio kūrinys, atliktas kompiuterizuotomis nytinėmis staklėmis, tačiau austas rankomis. Kiekvienas instaliacijos siūliukas pravertas ir sudėtas rankomis. Šį darbą Jelena Škulis pradėjo austi 2022 metų spalį ir pabaigė tik likus savaitei iki parodos atidarymo. „Pauzė. Prie karo upės“ – jau aštuntoji asmeninė J. Škulis paroda ir pirmoji Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Kaip teigia parodos kuratorė Sonata Baliuckaitė, menininkė yra ryški ir seniai Lietuvos meno scenoje matoma meno kūrėja, kuri šiemet papildė įvairioms meno disciplinoms atstovaujančių galerijos „Meno niša“ menininkų būrį. Pagrindinio parodos „Pauzė. Prie karo upės“ kūrinio audinio turinys yra seka besikartojančių žodžių su pauzėmis. Šiuos žodžius J. Škulis išgirdo iš vieno interviu su mergina iš Ukrainos. Ji savo dabartinį gyvenimą apibūdino žodžiais „karas“, „ašaros“ ir kad gyvena „laukimu“. Šiuos žodžius originaliai išsakyta ukrainiečių kalba menininkė išdėliojo įvairia seka lėtoje fizinėje laiko juostoje su pauzėmis arba beveik įskaitomus.
Galerijoje „Meno niša“ (Jono Basanavičiaus g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 20 d.
Olita Škikūnienė: „Spalvų akordai Vilniui - 700“
Olita Škikūnienė priklauso Lietuvos primityviosios, dar vadinamos naiviąja, tapybos srovei, kuriai įtakos turi šimtmečiais kurtos ir iš kartos į kartą perduodamos regiono meninės tradicijos, glaudžiai susijusios su liaudies pasaulėjauta, apeigomis ir papročiais. Tapytojos kūriniams būdingas kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas, ryškios spalvos, kontrastingi jų deriniai. Darbuose neretai matomi lietuvių liaudies mitologijos, folkloro ir kosmologijos elementai. „Piešimas man tai sielos saviraiška, būvimas su savimi. Tai meile pagrįstas gyvenimo kūrybinis procesas. Tai optimistinis himnas meilei, spalvoms ir pasaulio harmonijai“ – taip kūrybos procesą apibūdina Olita Škikūnienė. Olitos „Spalvų akordai Vilniui – 700“ – parodos pavadinimas, atspindi dabartinę tautodailininkės būseną.
Galerijoje „Aidas“ (A. Jakšto g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 20 d.
Dovydas Alčauskis, Eglė Petrošiūtė: „BUILDER“
Tiek konceptualų, tiek konstrukcinį „Builder“ kūno pagrindą sudaro tektoninės galerijos pastato savybės ir vidaus bei išorės ryšių dinamika. „Builder“ pabrėžia artimiausioje urbanistinėje aplinkoje ir galerijos planinėje struktūroje užkoduotą judėjimo inertiškumą. Parodoje Pamėnkalnio galerijos erdvinė padėtis išnaudojama kaip architektūrinis audinys, kuriame randasi laikinos erdvių užuominos. Šių užuominų naratyvai persipina tarpusavyje, taip atspindėdami „Builder“ santykį su erdve. Kūrinio visumos centre – videoinstaliacija, kurioje atsiskleidžia skirtingi pasakojimo epizodai – tam tikri bendruomenių ryšiai kuria metaforomis pagrįstus kontekstus, niveliuojama riba tarp viešumo ir privatumo, svetimos ir artimos aplinkos, o erdvė išryškinama kaip galios įrankis. „Builder“ vidinę sąrangą kuria erdvinių ir konceptualių sąryšių bei nuorodų sistema, o subjekto ir objekto pozicijų kismas nuolat perkuria galimus patirties scenarijus polifoninėje miesto erdvėje.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki rugsėjo 29 d.
Donata Andriuškevičienė: „Dviese“
„…Donatos Andriuškevičienės paveikslai yra vitališki, kupini tapybinės aistros, jie, tarsi egzistencinio nuovargio išraiška sunkiasi potėpiais ir beje, kartais labai lengvais potėpiais, spalvomis tiesiai žiūrovui į sąmonę; tuo pačiu paveikslai alsuoja savotiška gyvenimiška ramybe, buitimi ir kartais humoru.
Donata pasakoja: „…puiku kai gali sujungti protą ir širdį ir daugiau įveikti, patirti, išmokti, būti – kaip banaliai tai beskambėtų. Dėl parodos pavadinimo – permąsčiau, kad tas „dviese“ gali būti ir su teptuku ar gėlių puodu, ar … paukščio giesme.“
Donata Andriuškevičienė pasaulį mato tapytojos akimis ir drįstu parašyti, kad jos viduje gyvena tapyba.“ (Tpytoja Kunigunda Dineikaitė)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki rugsėjo 9 d.
Egmontas Bžeskas, Audrius Gražys, Tadas Gutauskas ir Vilmantas Marcinkevičius: „PERMACRISIS“
Prieš gerą dvidešimtmetį, kūrybinio kelio pradžioje, į grupę „Be šešėlių“ apsijungusi ketveriukė, ieškodama neįprastų raiškos formų, nemažai projektų įgyvendino kartu. Parodos idėja menininkų grupei kilo kaip rezonansas į nuolatinį nerimo jausmą, kurį žmonijai kelia pastarųjų metų įvykiai. Tai lyg svaiginančios sūpuoklės, pametėjančios nuo vieno precedento neturinčio įvykio prie kito, net neįtariant kokie neramumai gali laukti už kampo. PERMACRISIS – retrospektyva, sujungianti du menininkų laikotarpius, kuriuos skiria dvidešimt metų. Žiūrovas pats galės įsivertinti pokyčius menininkų kūryboje ir dedukuoti juos įtakojusius veiksnius.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Eglė Vertelkaitė: „Briedžių sala“
Briedžių sala yra ir tikras geografinis pavadinimas, ir menama vieta, susikuriama vaizduotėje
seneliams ir tėvams pasakojant apie tėviškę, kurios nebėra. Lietuvą okupavę sovietai naikino ne tik
vietos gyventojus, bet ir pavadinimus – trynė atmintį, per kurią užmezgamas ryšys su žeme ir
praeitimi. Juos pakeitė ideologizuotos abstrakcijos – TAIKA, ATEITIS, TĖVYNĖ, ŠVYTURYS,
LAISVĖ – kaip pasityčiojimas iš tais žodžiais reiškiamų vertybių. Žemėlapį padengė svetimų herojų
– Lenino, Černiachovskio, Melnikaitės, Dzeržinskio – ir jų kolaborantų – Kapsuko, Sniečkaus –
vardais pavadinti miestai, rajonai, kolūkiai, tokie patys visoje sovietų imperijoje. Taip nususinus
prasmę, teritoriją jau galima abejingai išeikvoti, nes ji tarsi niekam nebepriklauso. Bet savos žemės
balsais vis dar alma išlikę vandens telkinių pavadinimai – slapti rezistentai.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) vyks iki spalio 21 d.
„vilniaus_kambariai_v.1.1“
Kodėl kaip tik čia įsikūrė Vilnius? Kaip susiklostė reljefas, kuriame patogu gyventi? Kaip ši vieta atrodė prieš 1900 milijonų metų? Ir iš ko miestas „padarytas“? Atsakymus į šiuos klausimus rasite geologijos kambaryje, kuriame į Vilnių žvelgiame iš geologinio laiko perspektyvos. Vilniečių kambaryje kviečiame atkreipti dėmesį į du dalykus. Viena vertus, lemtingu Vilniaus istorijos etapu tapo XX amžius, kuomet pirmą kartą visiškai pasikeitė miesto gyventojų sudėtis – tik nuo 1957 m. lietuviai yra didžiausia etninė grupė Vilniuje. Kita vertus, mieste svarbūs ne vien žmonės – Vilniumi dalijamės su gyvūnais, augalais, grybais ir kitais gyviais. Dėl to parodoje greta homo sapiens atsirado dančiasnapis, grikis ir pelėsis.
„Krasnûchos istorijos“
Kodėl galvojame, kad rajonas – pavojingas, baugus ir liūdnas? Kiek mūsų įsivaizdavimai remiasi asmeninėmis vietos patirtimis, o kiek – nuogirdomis ir stereotipais? Ką sako čia gyvenantys žmonės? Kaip keičiasi aplinka, kai ją geriau pažįsti?
Rimas Čiurlionis, Katryna Čiurlionis: „PUSIAUSVYRA“
„Šiuos kūrinius paskatino susidomėjimas neišvengiama priklausomybe tarp sukurtos aplinkos ir žmogaus fiziškumo. Pagrindinis šio tyrimo objektas yra vaistai – molekulinės medžiagos, neišvengiamai veikiančios mūsų aplinkos suvokimą, skirtos laikinai sutrikdyti mūsų pačių molekulines funkcijas. Kokia elgsena ir (arba) kultūra užkoduota mūsų sukurtoje aplinkoje? Koks jų poveikis mūsų molekulinei pusiausvyrai? Vienas iš visur paplitusių atsakymų – skirti molekulines intervencijas, sukurtas dirbtiniam sisteminiam atitikimui sukelti. „Genetinis rezonansas“ prasidėjo kaip genų raiškos duomenų pritaikymo pratimas – duomenų nuotraukos virto cikline kompozicija, atskleidžiančia subtilią, elastingą molekulinės elgsenos prigimtį. Šis tyrimas tapo „Medicinos kabineto“ atsiradimo prielaida. Kūrinyje, pasitelkiant architektūrinę alegoriją ir metaforą, nagrinėjamas sklandus psichikos būsenų ir fizinės erdvės santykis, taikant vaistą nuo nerimo „Xanax“. Vaistai analizuojami ne kaip atskiri objektai, bet kaip erdvių, kurios palaipsniui patenka į kūną, serija. Vaistas nėra tik tabletė, tai ilga mutacijų grandinė, kurių kiekviena neišvengiamai formuoja kitą.“ (Katryna Čiurlionis)
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks iki spalio 8 d.
Romanas Averincevas: „Būti ar nebūti tarp... Mediumas“
Tarp šio ir ano pasaulio. Kas gi yra jau Ten, o kas dar Čia? Sunku aiškiai apibrėžti ir suformuluoti. Viskas vystosi savaime. Pirmasis darbas „Ožys“ gimė, kai parodos autorių apgavo kaimynas, pažadėjęs nušienauti žolę. Kiti trys darbai „Klynas“, „Plakimas“ ir „Kaulas“ yra apie fizines bausmes. Jos yra įmanomos tik šiame pasaulyje. Kadangi be kūno negalime jausti fizinio skausmo. Pats skausmas nieko negydo ir nieko neišperka, neišsprendžia. Jis yra beprasmis, bukas ir kartu labai aštrus bei gniuždantis. Darbai „A komanda“, „Iki dugno“ ir „Išgertuvės“ šiek tiek iliustruoja posakį, kad rojuje yra geras klimatas, o pragare įdomi ir linksma kompanija. Kam gi gali būti įdomu puotauti su niekada nenusižengusiais teisuoliais? Kas gi yra tarp šio ir ano pasaulio, kas yra dar Čia, o kas jau Ten? Į šį klausimą parodos autorius kol kas neturi atsakymų. Šie ieškojimai atsispindi darbuose „Raguotis“, „Į beždžionę“ ir „Sumedėjęs“. Tai trys tarpinės stotelės, stadijos tarp žmogiškosios, velniškosios, gyvuliškosios“ ir augališkosios esaties arba būvio. „Mediumas – tai tas ryšininkas tarp Čia ir Ten, tarp šio ir ano pasaulio“, – sako R. Averincevas.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, 50295 Kaunas) vyks iki rugsėjo 12 d.
„Šlavantas 2023“
Kaip ir kasmet, šiemet prie Šlavanto ežero kranto Lazdijų rajone, Veisiejų seniūnijoje, būrėsi menininkai. Vyko kasmetinis tarptautinis tapytojų pleneras „Šlavantas 2023“. Plenero dalyviai – gerai žinomi Lietuvos ir užsienio menininkai: Antanas Obscarskas, Rita Rimšienė, Karlas-Kristjanas Nagelis (Estija), Linas Gelumbauskas, Rūta Levulienė ir Diana Rudokienė. Šis kūrybinis susitikimas padovanojo nemažai puikių kūrybinių atradimų, kurie eksponuojami parodoje. Plenero dalyvių siekis – atskleisti Lietuvą kaip aukšto kūrybinio potencialo šalį, tęsti plenerinės tapybos tradicijas bei pasidalyti kūrybiniais sumanymais. Parodos dalyviai plenero metu tapo gamtoje: stebėdami ir fiksuodami aplinkos motyvus, saulės šviesos sklaidą, gilindamiesi į gamtos reiškinių, apšvietimo, spalvų, atspindžių ir refleksų įvairovę. Savo kūriniuose perteikdami gyvą dailininko įspūdį, nuotaiką bei autentišką, savitą aplinkos atmosferą, metų, paros laiką, erdvės įspūdį. Parodoje pristatomi panoraminiai ir kameriniai Šlavanto ežero vietovių peizažai bei abstrakčios ir figūrinės kompozicijos.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki spalio 18 d.
„Visas pasaulis yra teatras“
Tęstinėje tradicinėje trijų Baltijos šalių draugaujančių miestų Jelgavos (Latvija), Pernu (Estija) ir Šiaulių (Lietuva) menininkų parodoje „Visas pasaulis yra teatras“ dalyvauja Šiaulių miesto menininkai Reda ir Arūnas Uogintai, kurių kūryba jau daugelį metų turi stiprų ryšį su teatru ir scenografija. Parodoje Jelgavos kultūros centre bus pristatytos scenografiškos erdvinės Redos ir Arūno Uogintų instaliacijos ir objektai, autoriai parodos atidarymo metu atliks hepeningą.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki spalio 8 d.
„Ugnies pakerėti“
Į tarptautinę grupinę keramikos parodą „Ugnies pakerėti“ dalyvius iš Lietuvos ir kitų šalių savo jubiliejų proga subūrė šiauliečiai menininkai Irena ir Vilius Šliuželiai. Ugnis – visus menininkus vienijanti stichija, be kurios keramikos darbai būtų tik vanduo ir žemė.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugsėjo 23 d.
Dalvytis Udrys: „Fides Colore“ („Tikėjimas spalvomis“)
Jubiliejinė Dalvyčio Udrio paroda apie spalvas, apie jų reikšmę mene ir gyvenime, apie spalvų magiją, apie spalvos ir potėpio sintezę. Tokia tema neatsitiktinė. Šio menininko kūryboje nuolat vyksta kova tarp piešinio, potėpio ir spalvos. Dažniausia laimi atvira, liepsnojanti spalva. Ji prasiveržia per piešinio konstrukcijas, potėpių paviršius, sunkiasi per drobę, raibuliuoja blikais. Gęsta šaltų ir degančių tonų grumtynėse. Kai kur spalvas pasiglemžia ikonografiniai motyvai, o kai kur jos tuos motyvus sėkmingai ištirpdo nesibaigiančioje atspalvių žaismėje. Dalvytis siekia artimiausio, betarpiškiausio ryšio su žiūrovu, o spalva tokiam kontaktui yra veiksmingiausia. Ji hipnotizuoja žvilgsnį ir akimirksniu perkelia mus kaleidoskopišką, svaiginantį grynų spalvų pasaulį. Tai, kuo tikras menininkas tiki
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugsėjo 23 d.
„Sakralinė gotika Šiaulių „Aušros“
Nepaprastai didingos, aukštos, bet kartu ir grakščios, trapios, regis, iš smulkiausių dalelių sudėliotos gotikinės bažnyčios ir katedros – daugelio Europos miestų puošmena. Žvelgiant į šiuos architektūros stebuklus apima pojūtis, jog į dangų šaunantys bokštai, aukštos navos, pailgi langai ir skliautuotos lubos širdį ir sielą pakylėja aukštyn. Į Lietuvą gotikos stilius atkeliavo, kai Europoje jis jau buvo išplitęs ir pasiekęs apogėjų, todėl turime nedaug šio stiliaus sakralinės gotikos objektų.
Robertas Narkus: „Geras jausmas“
Venecijos meno bienalėje pristatytas „Gut Feeling“ yra kompleksiškas kūrinys, laviruojantis tarp nuoširdaus siekio pakeisti pasaulį, nenuilstančio tikėjimo bendradarbiavimo pažadu, egocentriškų menininko ambicijų, flirto su finansinėmis struktūromis, technologijų progresu ir humoro. Angliškas posakis „gut feeling“ reiškia nuojautą, pagal primirštą tautosaką ir naujausius mokslinius atradimus, tampriai susiejančią žarnyno ir smegenų veiklas.
Bendradarbiaudamas su garsiu fermentacijos specialistu, mokslininkais, menininkais, vietiniais gyventojais ir smulkiuoju verslu, viename paskutinių negentrifikuotų Venecijos skverų Castello rajone, R. Narkus sukūrė socialinę skulptūrą – siurrealistinį kooperatyvą, gaminantį paslaptingą produktą iš vietos vandenyse išgaunamų jūržolių. Ši dumblių rūšis (lot. „Undaria pinnatifida“) – globalizacijos procesų eigoje iš Tolimųjų Rytų į visą pasaulį – įskaitant Veneciją ir Klaipėdą – išplitęs invazinis augalas, taip pat žinomas „wakame“ vardu. Tai – viena maistingiausių ir sparčiausiai atsinaujinančių maisto žaliavų, žadanti išspręsti sparčiai augančios žmonijos netolimos ateities mitybos problemas.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki spalio 15 d.
Adomas Danusevičius: „Ranka, kuri pati piešė“
Pasak menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „kurianti ir griaunanti pirmapradė energija A. Danusevičiaus kūriniuose mainosi ir žaismingai flirtuoja, čia nusivesdama į klampius pasąmonės požemius, čia panardindama į svaiginančias žiedų haliucinacijas. Socialiniai ir lyties tapatumai maišosi, jungiasi ir čia pat vėl išvirsta į multipotencialu trykštančią beformę medžiagą. Atsikartojantys gamtos motyvai – gyvastingi, žavūs, paslaptingi ir tuo pačiu seksualiai dviprasmiški, flirtuojantys su žiūrovo pojūčiais“. A. Danusevičiaus konceptualūs meno darbai, tarytum savotiškas pirmapradis giluminis portretas. Menininkas kviečia žiūrovą atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių ir užsimiršti. Autorius, kūrinius palikdamas atvirus interpretacijai, atrodo, klausia žiūrovo – „Ką jauti? Ką matai? Kokius jausmus / išgyvenimus, tau tai primena“?
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 17 d.
Gintaras Gesevičius: „IN OUT“
Henriko Orakausko jubiliejinė skulptūrų paroda
„Troleibuso ūsai“
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. Žaisti ir pažinti meną galės visa šeima, tačiau ypatingą dėmesį skirsime vaikams nuo 6 iki 10 metų amžiaus.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. balandžio 7 d.
Nomeda ir Gediminas Urbonai: „Dalinai užpelkinta institucija“
Kone visose kultūrose ir kraštovaizdžiuose pelkė tapatinama su krize. Tai – piktoji gamta, griaunanti pamatinę tvarką, suslėgdama žemę, orą ir vandenį į neaprėpiamą beformį darinį – beformybę, nepasiduodančią kartografavimui ir atvaizdavimui. Tai – parazitų namai: chaotiškame pelkės vešlume nieko nepastatysi ir neužauginsi, ji net grasina sujaukti laiką, amžiams užkonservuodama įsiurbtus kūnus bei medžiagas. Priimdama ir tuo pat metu apversdama aukštyn kojom šias negatyvias gamtos pasaulio mitologijas, paroda pelkėje įžvelgia viltį ir ateitybę. Ekspozicijoje naujomis priemonėmis atkuriami svarbiausi pastarojo dešimtmečio Nomedos ir Gedimino Urbonų darbai. Taip pat pristatomi ankstesnių projektų archyvai, dalis jų sukurti pereinamuoju laikotarpiu po geležinės uždangos griuvimo. Paroda atveria skirtingus Urbonų kūrybos etapus – nuo ankstyvųjų feministinių (po)sovietinės sąmonės interpretacijų iki bendruomeninio aktyvizmo bei meno ir mokslo asambliažų.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 24 d.
„6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“
Sukišti rankas į žemę ir juodomis panagėmis pajusti ryšį su gamta, o gal pasistatyti idilišką vasarnamį, kuriuo įtvirtintum savo, kaip sėkmingo sovietinio piliečio, statusą – kolektyviniuose soduose galėjai reikštis visaip. Ir šią raišką dėl įvairių priežasčių sistema toleravo. Ne tik toleravo, bet ragino aktyviau vystyti kolektyvinę sodininkystę, žadėjo aprūpinti gyventojus įrankiais, sodo namelių projektais, sodinukais ir transporto bilietais. Bent jau popieriuje. Praktika buvo gerokai mažiau spindinti, bet kolektyvinių sodų kūrimasis vis tiek tapo nemenku infrastruktūriniu ir ideologiniu projektu, kuriam reikėjo preteksto, planavimo ir resursų. Kam vargti? Ir kas iš to bus?
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki rugsėjo 24 d.
„Anapus kadro: meninė Korėjos fotografija nuo XX a. 3 dešimtmečio iki mūsų dienų“
Šiuolaikinės Pietų Korėjos istorija paženklinta okupacijos, evakuacijos, karo ir kovų už nepriklausomybę. Išbandymų akivaizdoje fotografai buvo priversti žvelgti tiesiai į žiaurią realybę. Taigi parodoje pristatomų 14 autorių darbuose naujų temų ir technikų, savitos meninės kalbos paieškos neišvengiamai persipina su sudėtingomis šalies ir kiekvieno jų patirtimis. Parodos „Anapus kadro“ dalys chronologiškai atliepia tris pagrindinius Pietų Korėjos fotografijos etapus: XX a. 3 dešimtmečio meninės fotografijos sąjūdžio pradžią, modernistinį posūkį 7–9 dešimtmečiais bei judėjimą šiuolaikinio meno link. Pradžioje lankytojai supažindinami su Pietų Korėjos fotografijos ištakomis ir pastangomis įtvirtinti ją kaip grynojo meno formą. Šio laikotarpio kūrėjus veikė piktorializmas ir Europoje susiformavęs modernizmo judėjimas „Naujasis matymas“ (New Vision). Vakaruose šios dvi stilistikos konfliktavo, tačiau tuo metu kolonizuotą Korėją jos pasiekė panašiu laiku ir gyvavo greta viena kitos.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.
„Apsėdimas“
Pačiame sezono įkarštyje NMK atidaroma kasmetinė paroda. Šiemet tai – menininkės Anastasijos Sosunovos kuruojama grupinė paroda „Apsėdimas“, veiksianti dviejose vietose: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje ir KRATC, atliekų surinkimo aikštelėje, įsikūrusioje 11 km nuo Nidos, tarp Preilos ir Pervalkos.
„Galvojant apie tai, kaip menininkės ir menininkai per savo kūrybą gali sąveikauti su Neringos aplinka, į galvą ateina sąvoka „apsėdimas“. Į mano žodyną ji pateko beveik kaip katarsinės religinės aistros, pagundos ir ekstazės sinonimas. Apsėdimas gali reikšti totalų atsidavimą, būtinybę arba trumpalaikę nenumaldomą trauką. O galbūt – iš pažiūros „iracionalią“ jėgą, skatinančią menininkes ir menininkus ieškoti atsakymų, reikšti savo troškimus, kelti klausimus ir kurti gestus, griaunančius galios struktūras – poetinius gestus, filosofės Ewos Majewskos vadinamus „silpnu pasipriešinimu“. (Anastasia Sosunova)
VDA Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3, Nida ) veiks iki spalio 8 d.
Gabrielė Aleksė ir Petras Lincevičius: „Prosakmė“
Ši paroda – vieta. Tai siekis mąstyti apie tai, kaip gyvenimas konkrečiose geografinėse vietovėse ir jų istorijos sluoksniai palieka pėdsakus/įspaudus tolesnio asmenybės vystymosi ir vidinio pasaulio kismo branduolyje. Tai mąstymas iš konkrečios vietos ir mąstymas apie ją tuo pačiu metu. Tai suvokimas, kad konkreti geografinė vieta yra tapusi mąstymo, tapatumo, savimonės žeme. Petrui Lincevičiui ši žemė yra Šilavoto kaimas, o Gabrielei Aleksei – Plokščių kaimas ir jame esanti močiutės sodyba. Tai vietos, kur ne tik gyventa ar leistos vaikystės vasaros, bet ir protėvių įgyventos, įmintytos vietos, savotiškas giminės palikimas. Užsimezgusio ryšio su ten esančia jusline aplinka, narpliojimas ir mėginimas išgirsti tai, ką filosofas Arvydas Šliogeris įvardijo prosakme, kuri gali būti apibūdinama kaip iki kalbinė tikrovė. Tai neartikuliuota kalba, kokia kal̃ba: žemė, akmenys, upės, medžiai.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki rugsėjo 7 d.
Evaldas Ivanauskas: „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“
Parodoje bus eksponuojami didelio formato skaitmeniniai fotomontažai, sukurti naudojant Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomų XX a. 3–4 deš. Miežiškių miestelio fotografo Vinco Firinausko negatyvų atvaizdus. E. Ivanausko darbuose tarpukario laikotarpiu įamžinti herojai atgyja kitame laike ir kituose kontekstuose, savituose ar net sapnų pasaulėvaizdžiuose. „Ciklo pradžią lėmė atsitiktinumas. 2004 m. Panevėžio kraštotyros muziejus rengė leidinį „Vincas Firinauskas ir jo fotografija“. Man, kaip šio leidinio dailininkui, projekto vadovė Zita Pikelytė patikėjo sudėlioti iliustracijas. Perrinkdamas nemažą pluoštą vaizdų, pajutau norą savaip surežisuoti siužetus, kuriuose dalyvautų V. Firinausko nuotraukų žmonės. Paveikė magiška senųjų fotografijų trauka. Vaizduose buvo kažkas atpažįstama ir artima. Iš nuotraukų žvelgiantys žmonės siejosi su asmeninių prisiminimų personažais ir žadino vaizduotę“, – sako parodos autorius E. Ivanauskas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 8 d.
„Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“
Parodoje Antano Ingelevičiaus asmenybė ir gyvenimas tarsi dėlionė konstruojami iš paskirų fragmentų: istorinių kontekstų, archyvinių dokumentų, laiškų, prisiminimų ir kitų tekstų. Svarbiausiu dokumentu šiame tyrime tampa pačios fotografijos. Žiūrėdami į jas galime įsivaizduoti Antaną ir pabandyti suprasti žvilgsnį, kuriuo jis unikaliai matė ką tik laikinąja sostine tapusį ir iš naujo besikuriantį Kauną. Gausus fotografinis archyvas tampa ne tik kūrėjo, bet ir miesto dienoraščiu. Parodoje iš fotografijų brėžiamas dar nematyto, kaip ir Antanas nepažįstamo, nefasadinio Kauno vizualinis žemėlapis. Šis žemėlapis gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalvos, bet ir žmonės. Fotografijos saugo šių „miesto kūrėjų“ buitį, kasdienes nuotaikas, vietos atmintį.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 22 d.
„Olegas Truchanas – šiaulietis, tapęs Australijos legenda“
Olegas Truchanas gimė Šiauliuose, mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią baigė 1941 m. Augdamas šalia Talkšos ežero, O. Truchanas nuo mažens įsitraukė į vandens sporto veiklas, išmoko plaukti, vėliau pradėjo buriuoti Rėkyvos ežere. Buriavimas sekėsi – jis buvo išrinktas atstovauti Lietuvai jachtų regatoje 1940-ųjų Tokijo olimpinėse žaidynėse, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Baigiantis karui, O. Truchanas pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į Australiją. Naujam atvykėliui buvo pasiūlytas darbas Tasmanijoje, cinko kompanijoje. Tad Olegas įsikūrė šioje saloje, kur gyvendamas susižavėjo laukine Tasmanijos gamta, rengė žygius į vietoves, kur dar nebuvo įžengęs joks žmogus. Ekspedicijose O. Truchanas fotografuodavo žmogaus nepaliestą gamtą, grįžęs skaitė viešas paskaitas ir įvairiais būdais ragino saugoti unikalią gamtą. Ypatingai daug jis padarė siekdamas apsaugoti Pederio ežerą ir Gordono upę nuo ekonominių interesų vedamos žmogaus veiklos. Savo gamtosaugine veikla O. Truchanas išgarsėjo Australijoje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 17 d.
Žilvinas Kempinas: „Šviesos skulptūros“
Parodoje pirmą kartą Lietuvoje rodomi trys menininko kūriniai: „186 000 mylių per sekundę“, „Nautilus“ ir „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“. Šviesotamsos žaismas, kruopščiai apskaičiuota trapi pusiausvyra, tobula geometrinė simetrija ir lėtas erdvinis judesys kūrinius paverčia hipnotizuojančiais objektais. Iš trijų objektų sukomponuota kinetinė skulptūra „Nautilus“ (2021 m.) parodos erdvėje kuria nuolatos kintančias optines scenas. Skulptūros skleidžiama šviesa išryškina kiekvieną jos elementą ir išskleidžia dinamišką linijinį ornamentą ant grindų. „186 000 mylių per sekundę“ pirmą kartą eksponuotas Niujorke, šiuolaikinio meno centre „PS1“, 2003-aisiais. Geometrinį šviesos raštą sukuria apšviestos sienos paviršiuje susmeigtos baltos adatos ir jų metami juodi šešėliai. Trečioji šviesos skulptūra „EŽ serija“ (Elektrinės žvaigždės)“ – tai 2018 m. sukurta sudėtinga geometrinė struktūra iš tiesių vielos linijų. Šviesos skulptūros eksponuojamos buvusioje galerijos kino salėje.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. vasario 4 d.
„Atodangos. Tapatybės paieškos Lietuvos fotografijoje“
Pirmojoje parodos dalyje „Identitetas kaip realybė“ pristatomi iki 1990-ųjų aktyviausiai kūrę fotomenininkai. Jiems teko laviruoti tarp tuometinių oficialių reikalavimų ir kūrybinės laisvės troškimo. Antrojoje dalyje – 9 dešimtmetyje debiutavusi fotografų karta. Ji savo kūryboje nagrinėjo sudėtingus individo ir visuomenės santykius valstybės politinio lūžio fone. Trečioji parodos dalis „Identitetas kaip idėja“ kviečia susipažinti su XXI a. sukurtais darbais. Parodoje pristatomos Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Romualdo Požerskio, Rimaldo Vikšraičio, Vaclovo Strauko, Romo Juškelio, Virgilijaus Šontos, Violetos Bubelytės, Gintauto Trimako, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Treigio, Alfonso Budvyčio, Gintaro Zinkevičiaus, Lauros Garbštienės, Akvilės Anglickaitės, Dovilės Dagienės, Tado Kazakevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Vytauto Kumžos fotografijos. Didžioji kūrinių dalis yra iš LNDM fotografijos rinkinio. Kitus parodai skolino autoriai ir „The Rooster Gallery“.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2024 m. kovo 3 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Septynios tarpukario Vilniaus menininkės“
Kviečiame apsilankyti XX a. I-osios pusės dailę pristatančioje 4-oje salėje, kurioje veikia septynių tarpukario Vilniaus menininkių kūrybos paroda.
Moterų kūryba tarpukariu ilgą laiką buvo beveik nepastebima, tik dabar ji pradedama tirti bei aktualizuoti. Pristatydami įvairiatautę Vilniaus menininkių bendruomenę kviečiame susipažinti su vienu šios naujai atrandamos istorijos segmentu.
Ekspozicijoje pristatomos menininkės: Leona Jastrzębska-Szczepanowicz (1887-1939), Kazimiera Adamska-Rouba (1894-1941), Halina Bobaryko-Modelska (1910-?), Janina Oświęcimska-Gołubiewowa (1906-1996), Sofija Urbonavičiūtė-Subačiuvienė (1915-1980), Rachelė Roza Suckever-Uszajev (1904-1943/44), Eugenia Sienkiewicz-Przyałgowska (1891-1980).
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2024 m. kovo 1 d.
„Litvakų dailininkai Paryžiuje“
Parodoje pirmą kartą Baltijos šalyse taip išsamiai pristatoma į Paryžių emigravusių litvakų (Lietuvos žydų) dailininkų kūryba: dvi dešimtys Paryžiaus mokyklos menininkų ir daugiau kaip šimtas kūrinių. Eksponatus tarptautinės reikšmės parodai skolino tokios Prancūzijos institucijos kaip Pompidou centras, Judaizmo meno ir istorijos muziejus, taip pat Lietuvos muziejai bei privatūs kolekcininkai.
Parodoje pasakojama apie litvakų dailininkų migracijos bangas į Paryžių, jų siekius, laimėjimus, Tėvynės ilgesį ir tradicijų tęstinumą. XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretose buvo daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos žydų miestelių bei kaimų (štetlų). 1909–1913 m. čia apsigyveno ir Markas Šagalas, Mišelis Kikoinas, Žakas Lipšicas, Emanuelis Manė-Kacas, Chaimas Sutinas bei kiti, priklausę tai pačiai kartai ir bendrai kelis šimtmečius gyvavusiai litvakų kultūrai. Šie menininkai siekė politinės, socialinės, kultūrinės ir religinės emancipacijos.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 29 d.
„(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“
Penkiose Vilniaus paveikslų galerijos salėse pristatoma beveik 70 Lietuvos menininkų autoportretų ir autorių tapatybę apmąstančių kūrinių. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų darbų atrinkti iš gausių Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių, tačiau parodą reikšmingai papildo kūriniai ir iš kitų nacionalinių, regioninių bei privačių Lietuvos muziejų, kolekcininkų, pačių autorių bei jų šeimų kolekcijų. Kadangi vertingų ir įsimintinų autoportretų kiekis yra nepaprastai didelis, svarbiu kriterijumi buvo kūrinių viešumas. Atrinkdama kūrinius, parodos kuratorė M. Krikštopaitytė siekė pusiausvyros tarp vyrų ir moterų kūrėjų, visuomenėje pripažintų autorių ir tų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ar pažvelgti naujai iš dabarties vertybinių pozicijų.
Naujoji paroda – tai ypatinga proga susipažinti su rečiau eksponuojamais išskirtinių autorių kūrinių originalais ir pamatyti, kaip kinta kūrėjų tapatybė Lietuvos dailėje – nuo oriai pozuojančio Pranciškaus Smuglevičiaus iki šių dienų autorių tyrinėjančių ką reiškia būti kūrėju (Laura Garbštienė, Donata Minderytė, Andrei Polukord), kaip sugyventi su savo kūnu (Elena Antanavičiūtė, Laima Oržekauskienė), žaidžiančių ir keičiančių taisykles (Cooltūristės, Laisvydė Šalčiūtė, Žygimantas Augustinas).
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki lapkričio 5 d.
„Susipažinkime su estų dizainu. Įžanga“
Paroda pristato dizaino raidą kaimyninėje šalyje ir dizaino kūrėjus – nuo pradininkų – baldų kūrėjos Annos von Maydell iki šiuolaikinio dizaino žvaigždžių ir ryškiausių šiuolaikinio dizaino studijų.
Estų dizaino istoriją pasakoja ir stambiausios Estijos pramoninio dizaino įmonės – A. M. Lutheri baldų fabrikas, J. Lorupi stiklo fabrikas, E. Taskos odos dirbtuvės, stiklo fabrikas „Tarbeklaas“, baldų fabrikas „Standartas“, „Estoplast“, „Kunst“ ir „Kodu“, „Tallinna Ehituskeraamikatehas“, „Kunstitoodete Kombinaat“, „Punane Ret“, dailės kombinatai ir geriausi jų produkcijos pavyzdžiai – keramika, stiklas, tekstilė, oda, radiotechnika. O taip pat – svarbiausi XX-XXI a. estų dizaino kūrėjai. Nuo pradininkų – baldų kūrėjos Annos von Maydell iki šiuolaikinio dizaino žvaigždžių Martino Pärno, Tarmo Luisko, Veiko Liiso, Jaanuso Orgusaaro, Kärt Ojavee, Raili Keiv, Kärt Põldmann, Marito Ilisono, „Warm North“, Johannos Tammsalu, Monikos Järg, Antono Koovito bei smulkių, tačiau ryškių šiuolaikinio dizaino studijų – „Kelpman Textile“, „Keha3“, HUUM ir kitų.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 10 d.
„Spąstai su centriniu šildymu“
Paroda apima 1965–1993 metų laikotarpį. XX a. 7 dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovu tapus Leonidui Brežnevui, prasidėjo santykinės (!) ramybės vidaus ir užsienio politikos srityse tarpsnis, netrukus virtęs vadinamuoju „brežneviniu sąstingiu“. Šioje epochoje iš vidutinio statistinio homo sovieticus buvo reikalaujama ne tikėjimo marksizmo-leninizmo postulatais, o ritualinio įsipareigojimo ideologinėms dogmoms, kartu paliekant galimybę kasdienėje būtyje gyventi už-ideologinį gyvenimą ir rūpintis skurdžia buitimi.
Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kuomet Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai.
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
„Vardan jos, laisvos“
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Ši paroda pasakoja ne vien Lietuvos istoriją, bet atspindi ir kitų Sovietų Sąjungos okupuotų (ir tebeokupuojamų) šalių istorines patirtis bei siekius – būti laisvomis, gebančiomis apsiginti, bet nebijančiomis prireikus stoti su jomis į kovą vardan jos – tėvynės.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Paveldas – mano, visuomenės, valstybės?“
Tikriausiai dažnas iš mūsų yra pats radęs ar girdėjęs istorijų apie rastus senovinius papuošalus, monetas ar akmeninius kirvelius. Galbūt labai knieti išbandyti naują pramogą vaikštant po laukus ir mojuojant metalo ieškikliu ir pajusti atradimo džiaugsmą? Bet ką daryti radus trijų kapeikų monetą ar žalvarinę pasaginę segę? Ar galima archeologinius radinius pasilikti, o gal juos verta parduoti? O jei atiduoti, tai į ką ir kur kreiptis? Ar galima metalo ieškikliu naudotis kaimyno lauke, o gal galima kasinėti savame miške?
Paroda labai aktuali šiandien, nes kilnojamųjų kultūros paveldo objektų randama nuolat, tačiau daugelis žmonių nežino, kokios yra jų teisės ir pareigos su jais susidūrus, tai yra, ką daryti netyčia ar tikslingai aptikus archeologinį radinį, kaip privalu elgtis.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m. birželio 10 d.
„1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracija“
Birželio 9 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pradedama eksponuoti 1949 m. vasario 16 d. priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracija. Teisiniu požiūriu ši Deklaracija yra viena iš trijų svarbiausių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės atraminių dokumentų (kartu su 1918 m. Vasario 16 d. ir 1990 m. Kovo 11 d. aktais).
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 11 d.
„Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“
Raimondo Paknio fotografijų objektas – krikščionių šventovių, daugiausia katalikų bažnyčių ir koplyčių, liekanos, o tiksliau – polichromijos pėdsakai ant šių pastatų sienų. Polichromijos žymės yra universalus istorinio paveldo požymis, leidžiantis fotografui nepaisyti architektūros funkcinės tipologijos ir pristatyti ištiso regiono (šiuo atveju tai buvusi Abiejų Tautų Respublikos teritorija) bei plataus chronologinio laikotarpio (XVII–XIX a.) meninės kultūros pavyzdžius.
Analogine kamera itin tiksliai užfiksuoti pastatai yra išsimėtę didžiulėje teritorijoje, kuri kadaise priklausė vienai valstybei – Abiejų Tautų Respublikai. Šiandieną šios žemės yra padalytos tarp Ukrainos, Baltarusios, Lenkijos ir Lietuvos, bet jose esantis paveldas mena bendras kultūrines šaknis ir istorinius saitus. Pasitelkęs fragmentuotą ir išdidintą specifinį architektūros elementą (spalvinį medžio ir mūro pastatų eksterjerų ir interjerų dekorą), fotografas prikelia masyvų istorijos klodą. Didelio formato kadrų atspaudai (parodoje eksponuojamos 35 trijų formatų – 131 × 157 cm, 156 × 190 cm ir 205 × 242 cm – fotografijos) pagauna žvilgsnį ir suveda mus į akistatą su menkai pažinta, vaizduotę žadinančia praeitimi. Fotoatspauduose matomos architektūros polichromijos kontempliavimas panardina į fotografo sukurtų vaizdų pasaulį ir suteikia mums išnykusios epochos amato meistrystės, skonio ir estetikos pojūtį, kartu sukelia troškimą pažinti šį pasaulį giliau ir geriau.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 24 d.
Kodo Chijiiwa: „Jūra – Yura“
Parodos pavadinimo žodžiai homonimai – tarsi dialogas tarp jūros (jūra) – ryškaus elemento M. K. Čiurlionio kūriniuose ir japonų kalbos žodžio yura (virpėjimas / drebulys) – aliuzijos į fotografo kūrybą.
Sudėtingame nūdienos pasaulyje, globalių krizių, karo ir klimato kaitos fone ši fotografijų paroda kviečia užmegzti ryšį su Gamtos stiprybe ir jos alsavimu.
Tylūs Kodo Chijiiwos fotografijų vaizdai rezonuoja su M. K. Čiurlionio (1875–1911) paveikslais. Svarbu pažymėti, kad japonų fotografas nepažinojo lietuvių menininko kūrybos, kai 2015 m. kilusio taifūno metu pradėjo kurti fotografijų ciklą Yurameki (drebulys/ virpėjimas). Tada jis sumanė panaudoti dvigubos ekspozicijos techniką Rolleiflex fotoaparatu, bandydamas užfiksuoti vandenyno paviršiaus šėlsmą, vėjo energiją, laikinumo pastovumą.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 10 d.
„Žalia“
Kūriniai parodai, surinkti net iš 7 muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų, atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas: nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų. Parodoje bus galima rasti „Gražiosios Lietuvos“, „Negandos“, „Vizijų ir sapnų“, „Atgaivos“ sales. Čia įsikurs ir „Mokslo koridorius“, kuriame jungiasi gamtininkų, mokslininkų ir šiuolaikinių menininkų tyrimai. Čia sužinome, kokiais tikslais auginami augalai iš ląstelės, kaip lervos it maži šunyčiai mušasi dėl vietos ant lapo, kokie mineralai tinkami pigmentų ir glazūrų gamybai, ką reiškia „apsamanoti“, kodėl matome žalius lapus, jeigu jie nupiešti juodai, kaip, bendradarbiaujant su augalais ir mikroorganizmais, laboratorijoje kuriami augaliniai paviršiai.
Parodoje skirtingas temas atskleidžia tiek mūsų meno korifėjai (M. K. Čiurlionis, P. Kalpokas, A. Žmuidzinavičius, K. Šimonis, A. Samuolis), modernizmo klasikai (A. Kuras, A. Vaitkūnas, P. R. Vaitekūnas, S. Eidrigevičius, A. Martinaitis), tiek šių dienų menininkai (P. Juška, Š. Sauka, Ž. Augustinas, A. Ambrazevičiūtė) ir daugelis kitų. Žiūrovas čia pamatys net 61 autoriaus kūrinius. Kai kurie iš jų sukurti būtent šiai parodai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
„Vilkas ir Žvirblis: kaip namai muziejumi tapo“
Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namų-muziejaus archyvo ir Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus archyvo. Straipsniai ir juos papildanti medžiaga surinkta iš Lietuvos bibliotekų. Valerijos Čiurlionytės-Karužienės piešinių originalai saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus archyve.
Valerija ir Jadvyga Čiurlionytės – jauniausios M. K. Čiurlionio seserys, nuo mažų dienų užaugusios nuosavuose Čiurlionių namuose, kuriuose šiuo metu veikia ir jau 60-us metus skaičiuoja M. K. Čiurlionio namai-muziejus. Į šiuos namus su didžiausiu džiaugsmu iš studijų ar kelionių sugrįždavo vyriausias brolis – M. K. Čiurlionis. Jis visuomet išklausydavo savo jaunesnius brolius ir seseris, dalinosi su jais savo atradimais ir kūryba, kartu muzikuodavo ir leisdavo laisvalaikį. Valerija ir Jadvyga, ankstyvoje jaunystėje netekusios savo brolio, neilgai trukus tėvų ir net gimtųjų namų dėl karo įvykių, tolimesnį savo gyvenimą skyrė brolio kūrybinio palikimo saugojimui. M. K. Čiurlionio namų-muziejaus įkūrimas Druskininkuose – tai dviejų seserų viso gyvenimo rūpestis.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki rugsėjo 20 d.
„Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Politiniai sprendimai lėmė A. Smetonos karjerą ir valstybės ateities kelią. Abu kartus, 1919-aisiais iš Lietuvos Tarybos, o 1926-aisiais iš perversmo organizatorių, gavęs siūlymą tapti Valstybės Prezidentu, A. Smetona svarstė ir šeimos situaciją, ir savo asmenines politines ambicijas, ir susidariusią padėtį valstybėje. Jei šie politiniai pasirinkimai priklausė daugiau nuo asmens valios, tai kiti sprendimai priimti kolegialiai. Pavyzdžiui, visi trys ultimatumai (Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) svarstyti kartu su bendražygiais, Vyriausybės nariais ir kariuomenės vadovybe. Ar galėjo Prezidento valia lemti kitokius sprendimus – klausimas atviras ir kviečiantis diskutuoti.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki 2024 m. birželio 14 d.
„Šiaulių albumas. Apie dviračių miesto legendą“
Šiauliai dar ir šiandien kartais pavadinami dviračių miestu. Apie tai, kaip gimė dviračių miesto legenda pasakoja ekspozicija Dviračių muziejuje.
Tarpukariu Šiauliuose veikė parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti šių transporto priemonių. Įkurti sporto klubai „Vairas“, „Makabi“, 1927 m. surengtos dviračių sporto varžybos „Šiauliai–Joniškis–Šiauliai“. Šiauliuose pradėjo sportuoti vieni pirmųjų profesionalių dviratininkų – Isakas Anolikas, Jonas Važys, Povilas Ignatavičius, kurie garsino Šiaulių vardą Lietuvoje ir Lietuvos vardą pasaulyje.
Dviračių muziejuje (Vilniaus g. 139, Šiauliai) veiks iki gruodžio 30 d.
„Sankirtos“
„Sankirtos“ – tai kūrybinės veiklos, kurioje susiduria lūkesčiai ir (ne)galimybės, metafora, apibendrinanti ne tik architektūrinės kūrybos dermę, bet kartu suvokiama kaip aktyvus erdvinės raiškos elementas. Lauko ekspozicijoje NDG pastato prieigose specialiai šiai parodai įgyvendinti 2 architektūriniai projektai – tai kūrėjų bandymai iš skirtingų pozicijų reflektuoti savo profesiją.
Architekto Dariaus Čiutos projektuotas objektas „Aukščiausias vėliavos stiebas“ atliepia augančios struktūros, įprasminančios kūrybinį ryžtą, drąsą ir viltį, vaizdinį.
Architektų studijos „Office De Architectura“ kūrybinės komandos įgyvendintoje instaliacijoje „NDG. Neįmanoma architektūra“ aktualizuojami galiojančių reglamentų, reguliuojančių pastatų ir viešos erdvės architektūrinį formavimą, keliami iššūkiai architekto kūrybinei praktikai, kvestionuojamas iš šio reguliavimo kylantis atsakomybių bei laisvių santykis.
LDM Nacionalinės dailės galerijos (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) lauko ekspozicijoje veiks iki rugsėjo 10 d.
„Ar ji prisikels?“ Goyos raižiniai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų muziejaus“
Parodoje pristatomi garsieji Ispanijos dailininko Francisco Goyos ciklai „Kapričai“ (isp. Los Caprichos) ir „Karo baisumai“ (isp. Los desastres de la guerra). Ispanijos ir Prancūzijos karo meninė kritika šiandien ypač įtikinamai perduoda menininko įspėjimą, kad net ir nekaltai atrodantis blogis turi būti sustabdytas, ir primena, kad baisiausias blogis yra karas.
„Karo siaubą išgyvenusio Goyos kūrinių siužetai karo Ukrainoje kontekste skamba itin aštriai ir aktualiai. Šia paroda ne tik atveriame galimybę Vilniuje susipažinti su pasaulyje žinomais grafikos lakštais, bet ir primename, kad Ukrainoje vis dar siautėja blogis“, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki rugsėjo 17 d.
„Florentem“ ir „Kunstkamera“
Paroda „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydėjimas, klestėjimas, gausa) pasakoja apie nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus. Trapi ir nuspėjama, tačiau tuo pat metu gaivališka ir kupina staigmenų flora nuolat žadino žmogaus vaizduotę, o perkeliami į dailės, literatūros kūrinius augalai, ypač žydintys, ilgainiui įgijo žmogaus jiems suteiktą simbolių kalbos dovaną. Priklausomai nuo konteksto, gėlės žiedas portrete galėjo sufleruoti, koks, t. y. gyvas ar miręs, asmuo vaizduojamas, augalai Švč. Mergelės Marijos atvaizde perteikė konkrečius jos gyvenimo etapus, o olandiška XVII a. gėlių kompozicija atskleidė ekonominę šalies ar asmens galią. Svarbu ir tai, kad natiurmortas, šimtmečius buvęs žanrų hierarchijos paraštėse, ilgainiui pats tapo prieglobsčiu kitai „marginalijai“ – kuriančiai moteriai. Būtent augalijos pasaulis, tikras ir nugulantis ant popieriaus ar drobės, buvo viena iš nedaugelio „leistinų“ moteriškosios saviraiškos erdvių.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki 2024 m. sausio 4 d.
„Vilnius. XXI amžiaus heraldika“
Vilniaus heraldinis gobelenas sudarytas iš šūkių, simbolių, logotipų ir ženklų, kurie, „Studijos 75B“ nuomone, yra svarbūs ir būdingi šiandienos Vilniui. Pasitelkus klasikinę herbų formą ir Nyderlandų tradicinio gobeleno audimo techniką (gobelenas išaustas Tilburgo tekstilės muziejuje (Textiellab Tilburg)), sukurtas komunikaciškai atpažįstamas šiuolaikinės heraldikos pavyzdys, kuris suformuotas jungiant tam tikrą prasmę turinčius fragmentuotus miesto vaizdinius.
Gobeleno autoriai – dizaineriai Rensas Rogieris Muisas ir Pieteris Cornelisas Vosas – į heraldinį gobeleną sudėjo tai, kas, jų akimis, sudaro dabartimi gyvenantį Vilnių. Tai ir svarbiausios miesto institucijos, ir pastatai, formuojantys sostinės urbanistinį veidą, ir skulptūros, kurias atpažįsta kiekvienas vilnietis, ir logotipai, matomi ant spaudos kioskų ar prekybos centrų fasadų. Tačiau šiame gobelene nėra hierarchijos: jame galima rasti ir gatvės meno, ir grafičių, ir kultinių romanų apie Vilnių, ir paminklų, barų, klubų ar kavinių. Vilnius čia – unikalių ženklų sankaupa, pamatyta olandų dizainerių akimis, paremta daugybe ikonografinių tyrimų, pokalbių su vilniečiais, išanalizuota ir paversta šiek tiek ironišku meno kūriniu. Autoriams tai – ne komercinis miesto rinkodaros projektas, bet subjektyvios analizės išdava. Jie nekuria pagal komercinius užsakymus ar institucines užduotis, nes tik taip atsiranda erdvės asmeniniam ir nepriklausomam turinio bei formos pasirinkimui.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 d.
Julijonas Urbonas: „Planeta iš žmonių“
Prieš dvejus metus 17-oje Venecijos architektūros bienalėje didelio susidomėjimo sulaukęs menininko Julijono Urbono projektas „Planeta iš žmonių“ pristatytas Vilniuje. Atstovavęs Lietuvai prestižiniame renginyje, dabar kūrinys padovanotas Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, kuris šią interaktyvią instaliaciją nuo balandžio 28 d. visą pusmetį eksponuoja viename iš savo padalinių – Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje pristatomoje kūrinio versijoje siekta išlaikyti originalią parodos Venecijoje struktūrą, mastelį ir turinį, tačiau neišvengta ir iššūkių. Erdvių aukštomis lubomis reikalaujanti instaliacija prieš kelis mėnesius Australijoje buvo pristatyta kiek žemesnė, o dabar tilps ir muziejaus erdvėje Vilniuje. Instaliacijos ašis – beveik penkių metrų aukščio skenerio struktūra, į kurią lankytojai kviečiami užeiti ir nusiskenuoti pasirinkta choreografine poza. Trimačiai nuskenuotų kūnų atvaizdai perkeliami į astrofizikinę kosminės erdvės simuliaciją, o čia pat įrengtuose ekranuose galima matyti besiformuojantį gniužulą ir save, naujo dangaus kūno – planetos iš žmonių – bendrakūrėjį.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki lapkričio 19 d.
„Išvietinimas/Displacement“
„Man, kaip imigrantų, pabėgėliais atvykusių į Jungtines Valstijas, vaikui, visada buvo svarbios namų ir priverstinio persikėlimo idėjos. Mano tėvai, gimę Latvijoje ir Lietuvoje, po Antrojo pasaulinio karo pabaigos aštuonerius metus praleido perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose Vokietijoje, kol jiems buvo leista emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Parodoje norėjau atkurti ir iš naujo įvaizdinti šią istoriją.
Mano šeimos persikėlimas yra dalis ilgos iškeldintų tautų, kurių „namų“ idėją griauna nuo jų nepriklausančios politinės darbotvarkės, istorijos. Tėvų vaikystės namai buvo beasmeniai statiniai, iš kitų civilinių ir karinių pastatų perdaryti taip, kad juose būtų galima apgyvendinti tūkstančius pokario pabėgėlių. Tėvai visada apibūdindavo šį būstą kaip laikiną, o aš netikėjau, kad kada nors pati išvysiu šiuos statinius. Vis dėlto po intensyvaus archyvų tyrimo man pavyko surasti, aplankyti ir nufotografuoti daugelį realių namų, išlikusių DP stovyklų Vokietijoje vietose.“ (Krista Svalbonas)
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 22 d.
„Imagine!“
Kas dvejus metus vykstančio tarptautinio festivalio tema ir pavadinimu tapo šūkis „Imagine!“, o šalimi partnere – Lietuva. Tad Lietuvos nacionaliniam muziejui bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir „FITE“, meno kūriniai atkeliauja į Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namus, kur nuo birželio 7 d. bus galima išvysti ne tik lietuvių menininkių šiuolaikinės tekstilės darbus, bet ir kūrinius iš Zimbabvės, Benino, Angolos, Portugalijos, Maroko, Prancūzijos, Nyderlandų, Estijos, Brazilijos, Pietų Korėjos, Peru, Indonezijos.
Organizatoriai kviečia praplėsti akiratį ir pabandyti įsivaizduoti žmogų kaip tekstilės metaforą, tekstilės meno kūrinius kaip aktyvizmo išraišką, politinį aktą, atrasti sąsajų arba dekonstrukcijų tarp tradicijos ir šiandienos, ieškoti skirtumų ir panašumų tarp skirtingų kultūrų, mat greta šiuolaikinių kūrinių rodomi istoriniai muziejų eksponatai (iš Bargoino tekstilės ir archeologijos muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių) kuria laikui nepavaldžias konceptualias jungtis.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
„Iš avilio“
Bitė laikoma darbštumo, darnos, turtingumo, krikščioniškoje Vakarų kultūroje – sielos, tyrumo, Švč. Mergelės Marijos simboliu. Dangiškasis bičių ir bitininkų globėjas šv. Ambraziejus bites vadino Dievo vabalėliais, o bitininkus – kaimo aristokratais. Lietuvai priėmus krikščionybę, šis išskirtinis gamtos ir žmogaus draugystės ryšys paženklintas jo užtarimu.
Šia paroda siekiama atkreipti dėmesį į spartų bičių ir kitų vabzdžių apdulkintojų mažėjimą pasaulyje, jų milžinišką įtaką ekosistemai. Medunešių bičių – svarbiausių augalų apdulkintojų žemėje, atsakingų mažiausiai už 1/3 mūsų kasdienio maisto – nykimas pastebėtas JAV, Europoje, Kinijoje, Japonijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse. Griežtesni normatyvai ir įvairūs draudimai padėjo atitolinti baugias prognozes, kad bitės greitu laiku apskritai išnyks, tačiau tebėra baiminamasi, kad kai kuriose vietovėse šių vabzdžių gali nelikti vos po keliolikos metų.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2024 m. sausio 7 d.
„Kolekcionavęs ir kolekcionuojamas“
Šioje parodoje atsidūrusi ankstyvoji Varnelio tapyba liudija laipsnišką perėjimą nuo klasikinių kompozicijų prie istorinių temų, taip pat akivaizdžiai parodo dailininkui Kauno meno mokykloje jam dėsčiusio Stasio Ušinsko ir netgi naujojo daiktiškumo (vok. Neue Sachlichkeit) įtaką. Čia eksponuojamos privačiuose rinkiniuose saugomos didelio formato klasikinės optinės kompozicijos sukuria kontrastingą, paties dailininko įrengtos nuolatinės muziejaus ekspozicijos scenografiją primenantį dialogą su mažais ir visai kitokia maniera nutapytais darbais, taip pat rodoma devinto dešimtmečio tapyba. Dauguma kūrinių pristatomi parodų salėje, dalis įsiterpia į kitas namų-muziejaus erdves. Jie, kaip laikini muziejaus svečiai, aiškiai matomi: specialios parodai sugalvotos konstrukcijos leidžia juos pagarbiai įkurdinti salėse ir išskirti iš kitų kūrinių.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 29 d.
„Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškoje Lietuvoje“
Ši paroda – tai žvilgsnis į dviejų ankstyvajai LDK istorijai itin svarbių miestų, sostinių – Kernavės ir Vilniaus – laidojimo papročius, atspindinčius to meto miestiečių pomirtinio gyvenimo sampratas.
Besikurianti pagoniška Lietuvos valstybė gana greit inkorporavo nemažas stačiatikių apgyvendintas teritorijas. Ankstyvieji LDK politiniai ir ekonominiai centrai traukė valstybės pakraščių gyventojus. Reikėtų neužmiršti ir svetimšalių pirklių bei amatininkų ar su krikščionybe susidūrusių kitų baltų tautų – jotvingių ir prūsų. Pagoniškos visuomenės virtimas krikščioniškąja Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje yra sudėtingas ir mažai tyrinėtas.
Šioje parodoje eksponuojama nedidelė dalis radinių iš šių abiejų kapinynų, tačiau tarp jų galėsite pastebėti ir krikščioniškųjų, ir pagoniškųjų simbolių, leidžiančių suprasti, kad pagoniškos visuomenės virtimas krikščioniškąja nebuvo staigus, o palaipsnis ir nevienalytis.
Kernavės archeologinės vietovės muziejaus parodų erdvėje (Kerniaus g. 4A, Kernavė) veiks iki rugsėjo 25 d.
Kostas Dereškevičius: „Besišypsanti“; Linas Jusionis: „Žingsnių skaičiavimas“
Pamario galerijoje Juodkrantėje pristatomos dviejų skirtingos kartos tapytojų parodos: šiemet mus palikusio Kosto Dereškevičiaus „Besišypsanti“ ir Lino Jusionio „Žingsnių skaičiavimas“.
Abiejų menininkų kūryboje gausu laisvalaikio įvaizdžių, kasdienybės akimirkų ir fragmentų, spalvų ir kompozicijų lengvumo, nors kiekvienas drobėse tai perteikia savitu braižu. Kartu šios parodos Kuršių marių pakrantėje įsikūrusioje Pamario galerijoje lankytojams atvers vasaros patirčių siužetus ir klaus apie atostogų lūkesčių galimybes.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa) veiks iki rugsėjo 24 d.
„Čiurlioniai: gyvenimas muzikoje“
Parodoje eksponuojami autentiški artefaktai iš Čiurlionių šeimos aplinkos bei retai eksponuojami dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos rankraščiai, piešiniai, laiškų fragmentai.
Pagrindinis parodos akcentas – menininko tėvo Konstantino Čiurlionio vargonus puošę ornamentiniai medžio drožiniai. Šie drožiniai ir atskiros vargonų dalys iki šių dienų išliko Kabelių bažnytėlėje Druskininkų apylinkėse. Jų suradimo istorija parodoje pristatyta filmuota medžiaga. Parodos rengėjai tikisi, kad pirmą kartą plačiajai publikai rodomi vargonų fragmentai bus paskata Konstantino Čiurlionio vargonų, kuriuos, tikėtina, lietė ir jo sūnaus, būsimo kompozitoriaus rankos, restauracijai.
Kitas pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas objektas – sūnui Povilui tėvo padovanotas giesmynas Cantionale. Ecclesiasticum („Bažnytinės giesmės“) su originalia 1906 m. dedikacija Parodos lankytojus sujaudins giesmyne nuo Čiurlionio laikų išlikusi autentiška augalo šakelė. Ši daugiau kaip šimto metų senumo memorabilija simboliškai pabrėžia muzikavimo, dainos, giesmės ir religijos svarbą Čiurlionių šeimos gyvenime.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki rugsėjo 22 d.
„Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir Kaunui tapus laikinąja sostine, miestas augo ir klestėjo, kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, formavosi gana platus inteligentų bei miestiečių sluoksnis, kuris formavo naujus gyvenimo įpročius. Greitėjantis ir modernėjantis gyvenimo tempas ir vienas kitas atliekamas litas kišenėje diktavo atostogų poreikį ir madas. Dėl to, vos atšilus orams ir griausmingai nuaidėjus paskutiniam Valstybės teatro spektakliui, ištuštėdavo ne tik mokyklų suolai, bet ir miesto gatvės. Priklausomai nuo finansinių galimybių, vieni patraukdavo į sodybas kaime, kiti mėgaudavosi Kauno maudyklomis Aukštojoje Panemunėje, Lampėdžiuose ar Aleksote. Kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiami 9–12 viešųjų pliažų, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau daugelis kultūrinio ir politinio elito atstovų atostogoms rinkosi sostine tituluotos Palangos paplūdimius, kurie viliojo grynu oru, saulės ir purvo voniomis bei pramogų pasauliu, vasarai iš Kauno persikeliančiu į Kurhauzą ir Basanavičiaus gatvę. Juk būtent Palanga viliojo galimybe čia vasarojančius sutikti visus tris Nepriklausomos Lietuvos prezidentus ir kiekvienos damos slaptą simpatiją – operos solistą Kiprą Petrauską! Ne veltui Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris vykdamas į Palangą rašė: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas“.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Šiaulių albumas. Apie vandenų apsuptą pramonės miestą“
Paroda „Šiaulių albumas“ – tai bandymas permąstyti miesto tapatybę, apibendrinti praeities kartų bei šiandienos tyrėjų įžvalgas ir miesto temai dedikuotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų kolekcijas, kurių ekspoziciją parodoje papildė kitų institucijų saugomi ar autorių paskolinti kūriniai.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje paroda „Šiaulių albumas“ tęsia miesto tapatybės identifikavimo paieškas. Čia pristatoma vandenų apsupto pramoninio miesto, stambaus transporto mazgo istorija. Pelkėta vietovė, ežerai, per miestą tekančios upės, kelių sankryža – tai veiksniai, nulėmę sprendimą šioje vietoje kurti miestą, o vėliau darę įtaką miestiečių gyvenimo būdui, plėtojamiems verslams, pramonės pobūdžiui, laivalaikiui ir kt.
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki spalio 1 d.
„Šiaulių albumas. Apie laisvos dvasios miestą“
Venclauskių namuose-muziejuje eksponuojama parodos „Šiaulių albumas“ dalis kviečia pažinti miesto dvasią: laisvą, veržlią, nepasiduodančią. Gal ši dvasia buvo užkoduota dar senojo Šiaulių metraštininko Petro Tarvainio, kuris rūpinosi Šiaulių simboliu tapusios bažnyčios statyba, raštuose, kur jis kalba apie vis atgimstantį ir iš pelenų pakylantį feniksą? Gal todėl, praėjus trims šimtmečiams, pasaulinio garso semiotikas, skaitęs ženklų kalbą, Algirdas Julius Greimas, apsigyvenęs Šiauliuose, teigia pajutęs savitą šio miesto dvasią ir savitą mitologiją. Ją kūrė daug šiauliečių kartų, pradedant nuo tų, kurie dar XVIII a. sukilo prieš Antano Tyzenhauzo reformas, siekusias materialinės gerovės, tačiau suvaržiusias žmonių laisves. Maištinga šiauliečių dvasia skatino juos kovoti už laisvę ir XVIII a. pab. – XIX a. vykusiuose sukilimuose prieš caro valdžią, o 1918–1919 m. nepriklausomybės kovose kvietė burtis į partizanų būrius ir patiems kovoti už savo laisvę. Įvairiomis pasipriešinimo formomis ši dvasia liko gyva ir sovietmečiu, kai mieste buvo aktyvus pogrindinis gyvenimas, pasireikšdavęs ir viešomis akcijomis. Dažnai šis pasipriešinimas reikšdavosi per kultūrinį gyvenimą, kurį šiauliečiai itin stengėsi puoselėti. Vien ką reiškė didžiosios Šiaulių gegužinės, subūrusios lietuvius šviesuolius ir buvusios vienu iš žingsnių kelyje į nepriklausomą valstybę. O „Kultūros“ bendrovė, kuri tarpukariu leido lietuviškus vadovėlius, rūpinosi užsienio autorių kūrinių vertimais į lietuvių kalbą, siekė sudaryti galimybę gimtąja kalba pažinti pasaulį. Ir šiandien, besilankydami įvairiose Lietuvos bažnyčiose, net neįtariame, kad daugelio jų puošyba – šiauliečio meistro Vlado Čižausko rankų darbas. Šiaulių istorija susipina iš daugybės nepaprastų istorijų, kurios atskleidžia laisvos dvasios miesto tapatybę ir savitumą.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki spalio 1 d.
„Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų. Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejus ir Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija“
Ukrainos ir Lietuvos muziejiniai senosios dailės rinkiniai turi daug bendro. Daugelis jų yra iš asmeninių kolekcijų, pažymėtų Potockių, Sapiegų, Tiškevičių, Branickių, Pšezdeckių, Višnioveckių ir kitų abiejų šalių istorijoje svarbių šeimų vardais.
Pirmąją parodos dalį sudaro Vakarų ir Vidurio Europos senųjų meistrų dirbtuvėse sukurti darbai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus Kyjive. XX a. pr. daugiausia iš aistringų kolekcininkų ir filantropų Bohdano Chanenkos ir jo žmonos Varvaros Tereščenkos rinkinio įsteigtas muziejus yra viena svarbiausių senojo Europos ir Rytų meno saugyklų Ukrainoje. Vilniaus paveikslų galerijos lankytojai galės susipažinti su XVI a. siekiančiais religinės dailės pavyzdžiais, peizažais, portretais ir žanrinėmis scenomis. Tarp jų autorių – tokie visuotinai pripažinti meistrai kaip François Boucher (1703–1770) ir seras Joshua Reynoldsas (1723–1792).
Antroje parodos dalyje pristatomos vertybės iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos. Tai didžiausias Ukrainos meno muziejus, kuriame yra net 18 padalinių. Nedidelę šios institucijos vertybių dalį nuo kovo mėnesio lankytojai jau gali apžiūrėti naujajame Radvilų rūmų dailės muziejaus korpuse. O Vilniaus paveikslų galerijos Istorinę salę papuošiantys kūriniai yra vieno iš galerijos padalinių – Lozinskio rūmų – nuolatinės ekspozicijos dalis.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki rugsėjo 17 d.
Paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“
Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga sostinėje veikia nauja ekspozicinė erdvė – paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“. Vilniečius ir miesto svečius Gedimino kalno papėdėje sutelksianti erdvė iki pat rudens pasiūlys daugybę nemokamų renginių, koncertų ir pasirodymų, tačiau svarbiausia – unikalią pažintį su Vilniumi ir vilniečiais prieš 200 metų. Svarbiausias šios ekspozicijos akcentas – pagal unikalią archyvinę medžiagą atkurtas Vilniaus prieš 200 metų maketas arba miestas, kurio nebūtų galima rasti net Google. Toks pat maketas prieš 200 metų carinės valdžios buvo sukurtas kariniais tikslais, o dabar atgimsta miesto pažinimui. Prieš du šimtus metų atlikto darbo detalumas ir preciziškumas leido konvertuoti brėžinius į 3D modelį ir Vilniaus miesto maketą atkurti jau šiuolaikinėmis priemonėmis, tačiau XIX amžiuje tokiam maketui sukurti reikėjo bent dvejų metų darbo: einant gatvėmis, piešiant bei braižant kiekvieną fasadą, vėliau lipdant maketą iš mažų medžio plokštelių, kurios savo spalvomis atspindėjo Vilniaus pastatų koloristiką.
Šalia Karaliaus Mindaugo paminklo (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.
„Galingi, nes vieningi“
Parodos rengėjai kviečia į kelionę, prasidedančią XX a. 5-ajame dešimtmetyje. Sekdami svarbiausius NATO istorijos įvykius, sužinosite, kodėl 1949 m. balandžio 4 d. dvylika Šiaurės Amerikos ir Europos valstybių nusprendė susivienyti į gynybinį aljansą, kokius tikslus organizacija kėlė, kokiais principais vadovavosi, kada ir kokiomis aplinkybėmis organizaciją papildė naujos narės, kaip sąjungininkės prisideda prie taikos ir stabilumo pasaulyje. Taip pat ir apie Lietuvą, jos žingsnius kelyje į NATO, bendrą veiklą su kitomis valstybėmis narėmis.
Šiandienos pasaulyje susiduriame su naujomis grėsmėmis – terorizmu, kibernetinėmis atakomis, grėsme energetiniam saugumui, klimato kaitos iššūkiais. Prisitaikydama prie nuolat besikeičiančios tarptautinio saugumo padėties, NATO reformavo savo struktūras ir keitė strategijas. Atsivėręs naujoms narėms Aljansas įsitvirtino kaip transatlantinė valstybių sandrauga, prisiimanti atsakomybę už taiką ir stabilumą pasaulyje, teikianti ir koordinuojanti paramą jos reikalingoms šalims.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Miglė Anušauskaitė: „Signatarės pirmame plane“
„Vis daugiau pradedame kalbėti apie svarbias ir veiklias moteris, kurios liko istorijos užribiuose. Man pačiai jau teko piešti ir Žemaitę, ir Petkevičaitę-Bitę, ir Sofiją Čiurlionienę. Tai – dažnesni, daugiau tiražuojami vardai, spalvingų biografijų asmenybės, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad jos buvo vienintelės veiklios Lietuvos moterys, o kitos sąraše bus „pritemptos“. Perskaičiusi Norberto Černiausko iniciatyva surinktą medžiagą nustebau ir nudžiugau: ne tik kad nereikia „pritempinėti“ moterų pasiekimų, norint surinkti dvidešimt „signatarių“, bet priešingai – sunku atsirinkti tik dvidešimt“, – pasakojo parodos kūrėja M. Anušauskaitė.
Kartu autorė pridūrė, kad piešdama norėjusi išnaudoti komiksų medijos teikiamas galimybes: kombinuojant vaizdą su tekstu sutalpinti kuo daugiau informacijos apie signatarių veiklą, kad tai netaptų nei sausu faktų kratiniu, nei tiesiog portretu. „Žiūriu į šį projektą kaip į progą geriau pažinti mūsų istoriją – ne „mūsų, moterų“, o mūsų visų“, – teigė menininkė. Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė pabrėžė, kad turėtume atsisakyti stereotipinio kalbėjimo ir stengtis pasakojant istoriją aktualizuoti tai, kas visuomenei svarbu šiandien. Šiandieną jungti su praeitimi, tiesti tiltą tarp Vasario 16-osios ir Vasario 17-osios, galiausiai – tarp XX ir XXI amžių.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Vilniaus pokeris“
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
„Vilniuje viskas įmanoma“, – rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“.
Šis kūrinys iki šiol yra vadinamas vienu iš svarbiausių Vilniaus tekstų, o 700-ojo Vilniaus jubiliejaus proga jis vizualiai bus permąstomas MO muziejuje. Vilniuje vyksta ne tik romano veiksmas, bet ir pats Vilnius tampa romano veikėju. Taigi ir parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje bus ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį bei ateitį.
R. Gavelio sukurtą Vilniaus personažą MO muziejuje interpretuos režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas, menininkas Gintaras Makarevičius. 2023 m. pavasarį MO muziejuje Vilnių bus galima atrasti kaip kūrybiško maišto sostinę.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 28 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Jo akyse šventi“
Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus, bendradarbiaudamas su Šilutės Hugo Šojaus muziejumi, pristato parodą, kurioje eksponuojami paveikslai iš Rytų Lietuvos bažnyčių.
Paveikslai vaizduoja Švč. Mergelę Mariją, šv. Antaną, šv. Judą Tadą, šv. Vincentą Fererą, šv. Dominyką ir šv. Pranciškų – vienus populiariausių šventųjų Lietuvoje. Šv. Antanas ir šv. Judas Tadas – patys mylimiausi šventieji globėjai, kurių atvaizdų galima rasti beveik kiekvienoje bažnyčioje. Kūriniuose atpažįstami skirtingi šventųjų vaizdavimo būdai: pasakojamasis, kai vaizdingai perteikiamos šventųjų žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo scenos („Šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus susitikimas“) ir simbolinis, kai šventieji vaizduojami išryškinant jų svarbiausias šventumą lėmusias savybes, atpažįstami iš nusistovėjusių atributų, susijusių su jų gyvenimo istorija ar kankiniška mirtimi. Išsiskiria Škaplieriaus Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, kuris nutapytas ne kaip įprasta, o pasakojant šv. Simono Stoko viziją. Dievo Motina sėdi debesyse, kaire ranka laiko rūpintojėlio poza sėdintį Vaikelį Jėzų, o dešine kaip malonę visiems iš savo rankos tiesia škaplierių – ypatingą savo malonių ženklą, skydą ištikus pavojui, pažadą apsaugoti nuo amžinosios ugnies.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Vladas Mikalauskas: „Šiauliai. Vilniaus gatvė“
Šiaulietis fotografas Vladas Mikalauskas (1942–2011) cikle „Šiauliai. Vilniaus gatvė“, sukurtame 1983–1986 m., perteikia anuometinę vienos iš seniausių miesto gatvių būseną: urbanistinį miesto pavidalą, istorijos ženklus jos veide, žmones, jų nuotaikas. Kasdienybės momentai ir šventės susilieja į vientisą, vos per keletą metų sukurtą išsamų tos epochos fotografinį dokumentą, su visais atpažįstamais jos atributais ir pasakoja ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto istoriją, atskleidžia jo dvasią. Autorius realistiškai perteikia kasdienį gatvės gyvenimą be fasadinio spindesio, tuo pačiu jos kasdienybės paveiksle išvengdamas rutinos ar buitiškumo. Fotografijose juntama gyvybinga pulsuojanti miesto energija, tarsi girdėti būdingas miesto fonas – žmonių šurmulys, susiliejantis su gatvės gaudesiu. Nors žmonių veiduose dar mažai šypsenų, tačiau stebina dinamiškas gatvės veiksmas ir situacijų įvairovė, būdinga miestietiškam gyvenimo būdui.
Prisikėlimo aikštėje ir skvere šalia laikrodžio „Gaidys“ Šiauliuose veiks iki rugsėjo 17 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“
Pirmojoje parodoje eksponuojamos tėvo ir sūnaus fotografijų vaizdų paralelės. A. Lukys panaudojo savo tėvo J. Lukio (1927–2001) fotonegatyvus, darytus būnant tremtyje Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelerius metus grįžus į Lietuvą. Taip pat eksponuojamos A. Lukio fotografijos iš serijos „Ars Botanica“. Šią temos dalį inspiravo detalės, atrastos viename iš spalvotų tėvo J. Lukio negatyvų. Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai jam buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla. Sukurti vaizdinius paskatino tėvo nuotraukuose įžvelgtas žemdirbiškas santykis su gamta, graži ir natūrali gamtos aplinka bei augalai, tapę svarbiausiu besifotografuojančiųjų fonu ir dekoracija. Augalų stebėjimu paremta estetika autoriui virto daugiau kaip dešimtmetį trunkančiu projektu.
A. Lukys augalus fotografuoja iš minimalaus atstumo natūralioje aplinkoje įvairiais metų laikais sulankstomo tipo kamera. Toks metodas padeda kurti abstraktesnę ornamentuoto pobūdžio estetiką. A. Lukio gamtos fragmentų fotografijos parodoje „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ tarsi įgyvendina tėvo estetinę svajonę.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 17 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Mielas, Aleksandrai!“
Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2023 m. gruodžio 22 d.
„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. lapkričio 13 d.
„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“
Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.
„Visos jos tokios…“
„Visos jos tokios…“, pasakojanti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio moteris muzikes, svečiuojasi Prezidento Antano Smetonos dvare, Užulėnyje.
Paroda pasakoja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrusias Valstybės teatro solistes, Kauno muzikos mokyklos, o nuo 1933 m. konservatorijos, pedagoges, atlikėjas. Adelė Galaunienė, Veronika Podėnaitė, Jadvyga Vencevčiūtė buvo vienos pirmųjų atvykusių į Kauną, neseniai Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinę, ir čia pradėjusios savo karjerą Valstybės teatre. Vėliau į operos trupę įsijungė Julija Dvarionaitė, Vladislava Grigaitienė, Marijona Rakauskaitė, Vincė Jonuškaitė, Morta Vaičkienė, Elžbieta Kardelienė, Marija Lipčienė, Juozė Augaitytė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kt. Visos jos sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų Valstybės operoje, koncertavo, gastroliavo geriausiuose pasaulio teatruose. Būdamos patyrusios solistės, daugelis jų tobulino savo balsą pas žymius to meto Europos vokalo pedagogus.
Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinyje, Prezidento Antano Smetonos dvare (Dvaro g. 3., Užulėnio kaime, Taujėnų seniūnijoje) veiks iki 2023 m. gruodžio 1 d.
„Per amžius nešu savo istoriją...“
Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šio projektas tikslas – papasakoti pasauliui apie ypatingai seną ir turtingą Ukrainos istoriją, pristatyti neįkainojamus istorinius eksponatus, tradicinius ukrainietiškus drabužius ir namų apyvokos reikmenis.
Šį muziejų sukūrė ukrainiečiai, kilę iš skirtingų Ukrainos vietų. Taigi, čia galite rasti unikalų siuvinėjimą (vyshyvanka) iš Haličo, Bukovinos ir Slobožanščino; ceremonialinius rankšluosčius (rushnyk) iš vaizdingo Černigovo regiono; keramiką iš Podilijos regiono; raižytus šaukštus iš Polisijos ir kt.
Šiuos eksponatus surinko didelis būrys žmonių: ukrainiečių diaspora Kaune, savanoriai, mokytojai, karinininkai ir kiti rūpestingi ukrainiečiai iš įvairių Ukrainos vietų. Įdomu, kad eksponatas „Patrioto lopšys“ keliavo daugiau nei 2000 kilometrų, o keramika atgabenta kertant trijų valstybių sienas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus Gotikinėje menėje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki 2023 m. gruodžio 10 d.
„Nuostabieji karo pabėgėliai. XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai iš Lvivo Boryso Voznyckio nacionalinės dailės galerijos rinkinių“
Šioje mažoje, bet labai vertingoje ekspozicijoje, tarsi pratęsiančioje gretimose salėse įkurdintą senosios Vakarų Europos tapybos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio parodą, rodoma atrinkta atgabentų kūrinių dalis. Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Flandrijos, Vokietijos ir Austrijos menininkų XVI–XVIII a. sukurti tapybos darbai galėtų papuošti bet kurio pasaulio meno muziejaus ekspozicijas ar parodas, tačiau šiandien, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jie atveriami Lietuvos meno mylėtojams. Yra ir sensacijų: pirmą kartą Lietuvos publika išvys ispanų genijaus Francisco’o Goya’os tapybos kūrinį, kad ir nedidelę, bet labai šiam autoriui būdingo siužeto ir stilistikos drobę „Macha balkone“. Lietuviškojoje kolekcijoje esantis vieno garsiausių olandų peizažisto Meinderto Hobbema’os kūrinys „Senas malūnas“ šioje ekspozicijoje sulaukė „poros“ – ukrainietiškoji kolekcija suteikia galimybę pasigrožėti šio menininko kūriniu „Peizažas su vandens malūnu“. Sensacijų sąrašą vainikuoja paslaptingojo prancūzų karavadžisto Georges’o de La Touro šedevras „Mokėjimas“, kuriam numatyta atskira išskirtinė eksponavimo vieta. Tikimės, kad jautrus ir atidus žiūrovas patirs nepamirštamų įspūdžių!
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.
„Collective Healing Youth Club (CHYC)“ yra formą keičianti, daugiadisciplinė, bendradarbiavimu paremta iniciatyva, kurios tikslas – tirti gijimą per pojūčius ir įkūnytas ritualines patirtis. CHYC prasideda kaip transgresyvių ir transcendentinių erdvių, kurios egzistuoja reivo kultūroje ir religinėje praktikoje, tyrimas, analizuojantis būdus, kuriais šios erdvės sukuria saugumo, laisvės, bendruomenės burimosi ir transformacijos jausmą. CHYC bando suardyti laikinąją tvarką ir sukurti tęstinumo jausmą per persipinančius švelnumo ir įtampos momentus.
B. Drenkwitz (1978 m.) kūryba įkvėpta devintojo dešimtmečio estetikos, persismelkusios tuo metu sparčiai augusio pasaulinio kapitalizmo poveikio: politinių perversmų, turtinės nelygybės, pasaulinės žiniasklaidos ir alternatyvios muzikos bei mados, įskaitant elektroninę popmuziką ir hiphopą. Devintasis dešimtmetis buvo ir Afrikos bado era, Šaltojo karo įkarštis, o kartu ir jo pabaiga, kurią žymėjo Berlyno sienos griūtis. Įtakingi to laikotarpio meno judėjimai, ko gero, darę poveikį ir B. Drenkwitz asmeniniam braižui – „Neo-geo“, „The Pictures Generation“ ir tarptautinė neoekspresionizmo tendencija, pasireiškusi Vokietijoje, JAV, Italijoje (kurioje ji buvo žinoma „Transavanguardia“ vardu). 2011 m. vaizdo menininkas B. Drenkwitz gavo vieną prestižiškiausių meno apdovanojimų savo šalyje, t. y. Emy Roeder prizą.
