Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2021 m. 5 birželio d. 18:00
„Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“ #5: Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“

 

Turiu keletą mėgstamų rašytojų, bet jei reikėtų išsirinkti vieną, ilgai galvos nesukčiau – tai būtų rusų literatūros klasikas Fiodoras Dostojevskis (1821-1881). Jo kūrinį „Nusikaltimas ir bausmė“ perskaičiau dar mokykloje. Nepamenu, ar tuo metu tai buvo privalomas tekstas, ar ne, bet žinau, kad šiandien lietuvių kalbos pamokose jo dažniausiai neanalizuoja.

Romanas pakankamai sudėtingas ir dar didelės apimties (apie 600 psl.), todėl padaryti jį privalomą, ko gero, nebūtų sąžininga mažiau skaitančių mokinių atžvilgiu. Kita vertus, ignoruoti Dostojevskį labiau pažengusiems skaitytojams yra tiesiog nuodėmė. Tai vienintelis rašytojas, kurį pavadinčiau genijumi, nes to, kaip jis rašo, neįmanoma įsprausti į jokius standartinius paaiškinimus, struktūras, formules. Sakyčiau, jis peržengia suvokimą apie rašytojo, kaip paprasto mirtingojo, gebėjimus ir tik kai kurie mažiau pavykę Dostojevskio tekstai primena, kad yra parašyti paprasto žmogaus.

„Nusikaltimas ir bausmė“ – vienas garsiausių autoriaus romanų, kurį Dostojevskis sukūrė 1865-1866 m. Jame pasakojama istorija apie vieną jaunuolio Raskolnikovo gyvenimo mėnesį, praleistą Peterburge. Šis vaikinas – jaunas, gabus, ambicingas žmogus, tačiau kartu ir užsidaręs, egoistiškas, apsėstas maniakiškos žudymo idėjos. Tai – vienas įspūdingiausių suskilusios asmenybės paveikslų pasaulio literatūroje (Raskolnikovo pavardė susijusi su rusišku žodžiu raskol“ – „skilimas“). Metęs universitetą, jaunuolis gyvena skurde ir brandina mintį užmušti bjaurią, rodos, niekam nereikalingą senę palūkininkę. Raskolnikovas pasikėsina į Dievo teisę spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti, tačiau susiduria su pasekmėmis, kurios taip pat viršija eilinio žmogaus pakeliamos naštos svorį. Kas yra Raskolnikovas – Napoleonas ar niekingas kirminas? Ar herojams taikytini visuotiniai moralės dėsniai? Tai – tik keli klausimai, į kuriuos atsakyti bando vis didėjančiam pamišimui pasiduodantis herojus.

Kaip Dostojevskis sugeba sukurti tokią įtemptą atmosferą, daugiasluoksnį tekstą, kuriame sudėtingai persipina tiek daug fundamentalių temų? Be abejo, paties rašytojo išgyventos ribinės situacijos turėjo prisidėti prie gilesnio pasaulio ir žmonių supratimo. Bene geriausiai žinoma istorija apie Dostojevskio akistatą su mirtimi. 1848 m. Dostojevskis kartu su socialistais, su kuriais svarstė reformų atsilikusioje Rusijoje būtinybę, buvo suimtas ir po aštuonis mėnesius trukusio tardymo nuteistas sušaudyti. Šaltą 1849 m. gruodžio 22-osios rytą būrelio nariai buvo nuvežti į Peterburgo Semionovo aikštę ir sustatyti ant ešafoto. Pasmerktiesiems buvo užvilkti balti mirtininkų marškiniai, šventikas priėmė paskutinę išpažintį, kareiviai nutaikė šautuvus… Paskutinę akimirką atšuoliavęs pasiuntinys atnešė caro malonės raštą, kuriame buvo nurodyta sušaudymą pakeisti aštuoneriais metais katorgos ir tremties Sibire.

Galima tik įsivaizduoti, kokią įtaką autoriui turėjo tokia siaubinga akistata su mirtimi… Manoma, kad galbūt šis epizodas paaštrino ir visą vėlesnį gyvenimą rašytoją kamavusią epilepsiją. Visgi kalėjime praleisti metai Dostojevskiui tapo svarbia gyvenimo mokykla: jis susipažino ir bendravo su daugybe skirtingų žmonių – tikrais žmogžudžiais, nusikaltėliais, valdžiai neįtikusiais individais. „Pamačiau visą rusų liaudį“, – vėliau teigė rašytojas, po katorgos atsigrežęs į Dievą ir atsisakęs revoliucinių idėjų.

Susiję:

Apie margą Dostojevskio biografiją (priklausomybę nuo lošimų, skolas, klastingą ligą, nelaimingas meilės istorijas, netektis, keliones po užsienį ir kt.) būtų galima daug pasakoti… Galima pridurti, kad Maskvoje gimęs rašytojas savo protėvius kildino iš Lietuvos.

Dostojevskio kūryba darė milžinišką įtaką ne tik rusų, bet ir pasaulinei literatūrai. Rašytojas sukūrė naują romano tipą, kuriame nesiekiama vaizduoti tikroviškų žmonių paveikslų, nekuriamas „tipiškas veikėjas“, pakliuvęs į savo luomo, profesijos ar charakterio nulemtą „tipišką situaciją“. Svarbiausios rašytojo kūriniuose yra moralinės ir filosofinės idėjos, dėl kurių Dostojevskio romanai kartais vadinami idėjų romanais. Juose veikėjų monologai, dialogai tampa tikruoju veiksmu. Nors įsitraukti į jį pradžioje gali pasirodyti sudėtinga, įveikus pirmąjį šimtą puslapių atsitraukti nuo kūrinio daugeliui pasidaro tiesiog nebeįmanoma. Toks yra ir romanas „Nusikaltimas ir bausmė“, ir „Idiotas“, ir „Broliai Karamazovai“, ir kiti Dostojevskio parašyti tekstai. Perskaityti bent vieną iš jų gyvenime privaloma kiekvienam rimtesniam skaitytojui, išsilavinusiam žmogui.

„Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“ – alternatyva tiems, kam įgriso lietuvių kalbos pamokose analizuojami kūriniai. Šiame sąraše – vienuoliktokams, dvyliktokams ir visiems vyresnio amžiaus žmonėms skirtos knygos – neprivalomos mokykloje, tačiau privalomos gyvenime. Visą sąrašą rasite puslapyje www.lietuviukalbosmokytojas.lt

Daugiau lietuvių kalbos mokytojo įrašų ieškokite feisbuko puslapyje

 

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!