Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2022 m. 23 kovo d. 17:50
„Dailininko studijoje“: Eglė Ridikaitė

Menininkės Eglės Ridikaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Vilnius, 2021 m.

„Vilniaus galerija“ publikuoja fotografo Arūno Baltėno projektą „Dailininko studijoje“. Fotoapybraižų ciklas skaitytojams suteiks galimybę bent trumpam pasisvečiuoti Lietuvos menininkų kūrybos erdvėse. Čia įvykę pokalbiai su dailininkais bei fotografijose įamžinti gyvi, tikri jų dirbtuvių vaizdai kvies naujai pažvelgti į kūrybinį procesą ir patį kūrėją. Šį kartą fotopasakojimo centre – menininkė Eglė Ridikaitė (Vilnius, 2021 m.).

Eglė Ridikaitė: Ne visada žinai, ką nori daryt. Dabar, pavyzdžiui, tokia biškį tuštuma. Yra nebaigtų, nepradėtų darbų. Bet galvoju, ar čia verta?..

Būna darbų, kuriuos pradedi ir pabaigi. Bet tokių nedaug O būna periodas, kai kažkiek padarai, bet žinai, kad dar nebaigtas.  O kai ateina laikas taisyt – jau nebenoriu to daikto… Esu lyg ir patyrusi, bet visas gyvenimas toks, kad negali žinoti.

Vieno mėgstamo dailininko lyg ir neturiu. Gal Giottas, kuris grąžina į kažkokią pradžią… O šiaip daug kas patinka. Ir ne konkretūs darbai, o visuma. Vienas darbas dar nekalba, būtent personalinės parodos kažkaip atskleidžia… Kai pamačiau škotų tapytojo Peter’io Doig’o personalinę parodą, iškart susižavėjau. Tai nereiškia, kad dėl jo mirštu, bet jo darbų visuma įkvepia.

Nežinai – pamatai.

Menininkės Eglės Ridikaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Vilnius, 2021 m.

Menininkės Eglės Ridikaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Vilnius, 2021 m.

Kuratoriaus surengta paroda – tai jau jo poema, jo rašinėlis. Tada turi skaityti to kuratoriaus idėją. O menininkai tampa teptukais, arba dažais.

Bet būna ir kuruojamos parodos fainos, idėja faina. Ir ten kartais pasisemi idėjų. Ypač, jeigu kartu darom. Tada toks žaidimas būna, draugavimas – labai fainas procesas.

Keliauti mėgstu. Keliaučiau ir keliaučiau… Ir mano darbams kelionės turi įtakos. Anksčiau keliaudama fotkindavau, kažkokias skaidres darydavau. Bet tada nieko nematai, tiktai fotkini. O kai grįžti, matai, kad nieko neišėjo, tai neryšku, tai… Niekaip to ryškumo negaliu nustatyt. O dabar man telefono užtenka kokiai detalei nufotkint – darbiniai reikalai.

Fotografija veikia kažkaip kitaip. Mane ji kažkaip stumteli.

Menininkės Eglės Ridikaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Vilnius, 2021 m.

Menininkės Eglės Ridikaitės studijoje | Arūno Baltėno nuotr., Vilnius, 2021 m.

Iš pradžių labai daug tapiau. Prieš stojant [į Akademiją], Jėzus, kiek reikėdavo. Paišiau ir tapiau tik žmones. Dabar jau nebe. Man svarbiau, kai žmogus stovi už paveikslo. Man nereikia jo vaizduoti, aš noriu, kad jis žiūrėtų.
Kol kas nereikia. Nežinau, gal prireiks…

Esu zuikį nutapiusi. Dabar turiu mintį iš nugaros tokį padaryt, bet dar nepradėjau. Nesakysiu, ar tai bus zuikis. Nežinau, ką aš čia darau, – zelcais vadinu.

Buvau pradėjusi sinagogos altorių. Pernai atkasė dar vieną dalį, tai reikia tęsti. Kitur altoriaus netapysi, kai viskas čia…Reikia padaryt, pabaigt, nes neaišku, kas vėliau šitoje vietoje bus.

Su tyla yra taip, kad turi jos klausytis.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!