Vladislavo Sirokomlės dailės kolekcijos kaupimo pradžia gali būti sietina su poeto šeimos persikraustymu į Bareikiškes. Iš Zalučės, kurioje poetas gyveno 1844–1852 m., daugiausia atkeliavo biblioteka ir archyvas, o apie dailės kūrinius žinių nėra išlikę. Bareikiškėse praleisti metai buvo brandžiausi ir produktyviausi poeto kūryboje. Literatūrinė veikla padėjo išlaikyti palivarką ir šeimą. Nauja kultūrinė aplinka Vilniuje skatino susidomėjimą menu. Jis įsiliejo į intelektualų – rašytojų, menininkų, muzikų, mokslininkų – aplinką, kurioje kolekcionavimas buvo dažniau taisyklė nei išimtis. Giliau domėtis daile galėjo paskatinti ir darbas su Vilniaus senienų muziejaus dailės kolekcija. Kolekcionavimas inteligentijai buvo vienas iš būdų tautinės kultūros išlikimui užtikrinti. „Sirokomlė buvo nepasotinamas, kai kalba užeidavo apie piešinius ir paveikslus“, – rašė Juozapas Ignotas Kraševskis, pirmasis jo biografas.
Vladislavo Sirokomlės muziejuje (V. Sirokomlės g. 5, Bareikiškės) veiks iki gruodžio 3 d.
Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio fotografijų parodoje „Sapnai“ dėmesį pirmiausia patraukia neįprastai „minkšti“, švytėjimo įspūdį sukuriantys vaizdai. Tokį efektą autorius išgauna naudodamas paties modifikuotą objektyvą, kuris turi tik vieną lešį – vadinamąjį monoklį. Tokį pasirinkimą galima laikyti sąmoningu kūrybiniu atsitraukimu nuo šiandieninės fotografijos techninio tobulumo. Fotografuojantys įrenginiai dabar leidžia lengvai ir greitai pasiekti aukštą atvaizdo kokybę, bet mainais reiklauja, kad fotografas taptų tiesiog fotografuojančio įrenginio numatytų funkcijų vartotoju. Taip apribojamas autorinis braižas ir kūrybiško atsitiktinumo galimybė, o fotografija lieka vien tiksliu tikrovės atvaizdu. Tačiau parodos autorius pasuka priešingu keliu – fotografijoje siekia apibendrinto, meninio vaizdinio, renkasi lėtą analoginės fotografijos procesą ir žiūrovui pateikia paties sukurtus analoginius atspaudus.
Marta Vosyliūtė baigė dailės studijas M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau – Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvauja įvairiose parodose, bet jau žino, kad geriausia paroda – personalinė. Domisi įvairiomis technikomis, netradicinėmis erdvėmis, kuria spektaklių dekoracijas, videokūrinius, tapo, rašo tekstus kultūros kritikos temomis. Ši paroda pribrendo kaip hipsterių, nežinančių, kaip senelių kartos rūšiuodavo ūkio daiktus, atliekas perdirbimui, kritika. Nes žmonėms, kurie pamiršo šaknis, jau reikia tvarumo stovyklų, dirbtuvių ir paraiškų nebūtiniems projektams šalyje, kuri neturi naftos. Bet gal ir gerai, kad ambicijos jaunąją kartą varo pirmyn. Nes viskas padėta ant padėklo.
Petras Mazūras – lietuvių skulptorius, monumentalios ir kamerinės skulptūros kūrėjas, vadinamojo tyliojo modernizmo atstovas, nepriklausomybės metais ėmęs kurti ir konceptualią skulptūrą.
Pasak rengėjų, „JCDecaux premija 2023“ konkurso paroda pirmąsyk vyks Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), savo darbus joje pristatys Lietuvoje ir užsienyje meno studijas baigę pradedantieji lietuvių kūrėjai Joelis Aškinis, Urtė Janus, Mykolas Valantinas, Tatjana Frenkel, Sandra Golubjevaitė ir Miglė Vyčinaitė. Apibendrindamos atrinktus kūrinius, kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Ona Juciūtė sako, kad „parodoje dalyvaujantys lietuvių menininkai neapsiriboja nei geografine vieta, nei aiškiomis meno disciplinų ribomis. Atrinktuose projektuose laisvai jungiami skirtingi žinojimo ir kūrybos būdai: nuo programavimo, mokslo edukacijos iki skulptūros ir performanso“. „Taigi „JCDecaux premija 2023“ paroda taps judriu įvykiu, kuriame persipins siaubo pasakos, paauglystė, nuogirdos, medžiagų pokyčiai, dirbtinio intelekto generuojami kodai, folkloras, išgalvoti prietaisai ir realiomis antenomis tapę parodos lankytojai“, – rašoma pranešime spaudai.
Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma tarptautinė paroda „Tegul visi bus viena. Šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystei – 400“. Šia paroda minime šventojo kankinystės metines.
Bokšto pamatus skalavo potvyniai, gaisrai lyg krosnyje degino konstrukcijas, lydė akmenis ir plytas, vykstant karams mūrus ardė šaudmenys; aplink vaikščiojo didikai ir amatininkai, šventieji ir išdavikai, priešai ir mylimieji. Architektai, mūrininkai, dailidės, kariai, varpininkai ir laikrodininkai zujo aukštyn žemyn mediniais ir mūriniais bokšto laipteliais. Nuo XVI a. čia skambančius varpus girdėjo visi miestelėnai. Jau 350 metų – lygiai pusę Vilniaus amžiaus – laiką skaičiuoja Jono Delamarso nulietas valandų varpas, jo dūžiai yra seniausias kultūrinis garsas Vilniuje. Prie bokšto sugalvoję norą, vaikai sukasi ant „Stebuklo“ plytelės. Vyresnieji dar pamena, jog ne taip seniai, prieš keliasdešimt metų, šalia nusitęsė visą pasaulį nustebinęs Baltijos kelias, o po šio įvykio atėjo stebuklui prilygstanti laisvė ir nepriklausomybė. Šioje parodoje siekiame priminti svarbiausius mūsų miesto, valstybės, Bažnyčios įvykius ir asmenis – visa tai yra atskaitos taškai norint perprasti mūsų sostinės kaitą. Kviečiame tyrinėti parodą, stalčiukuose paslėptas, ant stiklų per visą bokšto aukštį nutupdytas istorijas. Baldo stalviršyje perskaitysite ne tik Vilniaus, bet ir Europos įvykių laiko juostą.
Parodoje pristatomi pirmieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami apaštalais (gr. apostolos – pasiuntinys). Naujajame Testamente skaitome, kad pirmiausia Jėzus pašaukė dvylika: Petrą, Jokūbą Vyresnįjį, Joną, Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Jokūbą Jaunesnįjį, Judą Tadą, Simoną ir Judą Iskarijotą. Tačiau apaštalų buvo daugiau: išdaviką Judą pakeitė išrinktas apaštalas Motiejus, o aistringas krikščionybės skleidėjas Paulius, nors tiesiogiai nebuvo susitikęs su Jėzumi, taip pat vadinamas apaštalu. Apaštalų vaizdavimo tradicija klostėsi remiantis Biblijos pasakojimais, apokrifiniais kūriniais, legendomis. Kaip ir daugybės kitų šventųjų, apaštalų gyvenimai aprašyti Jokūbo Voraginiečio Aukso legendoje – ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių šventųjų gyvenimo aprašymų rinkinyje, kuris turėjo didelę įtaką viduramžių menui ir literatūrai.
Reaguojant į svarbias šių dienų aktualijas, parodos „Kvadratas. Laisvės laivas“ dalyviai buvo kviečiami kurti darbus laisvės ir Ukrainos tema, atspindėti ukrainiečių tautos kovą už istorijos, valstybingumo, teisinių vertybių, humanizmo, gamtos išsaugojimą. Parodoje tapybos, grafikos, tekstilės, koliažo, stiklo, medžio apdirbimo technikomis sukurtus darbus eksponuoja daugiau nei trys dešimtys autorių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Kuratorius A. Rimkevičius tikisi, kad juose atsiskleis Ukrainą ir Lietuvą jungiantys istoriniai ryšiai, reikšmingi dabarties momentai, o galbūt net ir ateities vizijos. „Šis beprasmiškas, žiaurus, siaubingas karas suvienijo ne tik ukrainiečius, bet ir Europos šalis, Ameriką. Esu tikras, kad ukrainiečiai, su visų mūsų pagalba, eis iki galo. Pasibaigus karui jie pakils iš duobės, kurioje dabar yra, viską atstatys ir užtikrintai žengs į priekį“, – savo palaikymą broliams ir sesėms išreiškia A. Rimkevičius, – „Iki šiol esame laimėję tik mūšius, o ne karus. Būtų gerai, kad šiame amžiuje laimėtume karą.“
Parodoje kviečiame susipažinti su Juozo Zikaro piešiniais, kurie atveria duris į menininko kasdienybę bei mažai matytą skulptoriaus kūrybos sritį. Ypatingas dėmesys skiriamas kūrybinėms J. Zikaro inspiracijoms, naujoms idėjoms, kurios nepasiekė žiūrovų akių. Jo piešiniuose matomi ir simbolizmo atspindžiai, jaučiama monumentalaus Egipto meno įtaka. Viena aktualiausių piešinių dalis veda Zikaro ateities miesto takais: daugiabučių eilės, rūkstantys kaminai ir tamsuma atskleidžia sąsajas su pramonės augimu, naujais konstrukciniais elementais, kurie keitė miestų veidus. J. Zikaras palietė ir praeities temą, kuri jo piešiniuose asocijuojasi su nykstančiais architektūriniais objektais nakties fone. Parodoje pristatomi ir nedidelio formato piešiniai su gamtos objektais, kurie išsiskiria nauja, skulptoriaus piešiniuose iki tol netaikyta piešimo technika. Šalia šių J. Zikaro kūrybinių ieškojimų eksponuojami ir studijų laikų vyrų aktų piešiniai bei XX a. 3 deš. skulptūrų eskizai – moterų aktai. Šis sugretinimas nėra atsitiktinis. Skulptorius nuolatos buvo kritikuojamas dėl akademiškos skulptūros manieros, tačiau jo vidinis pasaulis buvo kur kas gilesnis ir įvairesnis, paveiktas aplinkos, kuri jį supo.
Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų iki devyniasdešimties metų jubiliejaus buvo sukauptas daugiau kaip dviejų tūkstančių darbų palikimas: tapyba, grafika, akvarelė, piešiniai, etiudai ir eskizai. Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus, būti tikru romantiku, o kartais simbolistu. Gal tai nulėmė atviras dzūkiškas charakteris, o gal pirmojo mokytojo autoritetas. Studijos Varšuvoje žymaus lenkų istorinio žanro dailininko Voiciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Ir vėliau, po kelerių metų, buvimas menų sostinėje Paryžiuje, ta juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo keisti saviraiškos pobūdį. Kaip pats sakydavo „vagabundo“ charakteris, aistra kelionėms, nepažintiems kraštams ir tapymo alkis buvo tarsi dienoraščio rašymas aliejiniais dažais. Peizaže tas nuotaikos momentas, pagavi impresija liejosi spalvomis, o baltame popieriaus lape romantiniai įvaizdžiai sutinkami poetinėse eilutėse, trumpose apysakose, pasakojimuose, pasakėčiose. Autobiografinės knygos „Paletė ir gyvenimas“ (1961 m.) pavadinimas pasirinktas parodos leitmotyvu, kuris tarsi raktas atrakina dailininko savasties ir kūrybos kelio duris.
Parodoje atsiskleidžia daugiabalsis pasakojimas moterų, dirbusių Kauno tekstilės fabrikuose vėlyvuoju sovietmečiu ir per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Tai – polifoninis pasakojimas: žmonių istorijos, memuarai apsupti menininkės Ugnės Makselytės garsovaizdžio. Nors istorinių tekstilės fabrikų Kaune nebeliko, jų interjerai, jų mašinų garsai, jų skleidžiami kvapai, audinių dažų chemija, garų vaizdai pasiliko ten dirbusių moterų vaizduotėje, sapnuose, atmintyje kaip fonas. Jame – moterų gyvenimai, karjeros vingiai ir darbo kolektyvo santykiai persipina, stipriai susiveja arba nutrūksta, kaip ir šiandien, tik kitaip. Aštuonių moterų, dirbusių „Drobėje“, „Kauno audiniuose“ ir „Litekse“, pasakojimai – dešimt valandų parodos kuratorės Agnės Bagdžiūnaitės sukauptos dokumentikos, buvo transformuota į 55 minučių trukmės audiokompoziciją. Tai tam tikra fikcija, tarsi radijo teatras, pjesė apie darbą ir jausmus darbui, mašinoms bei medžiagoms.
„Dabartis viskuo perpildyta, kupina netikrumo ir kažkas joje nuolat stringa. O jei taip: ar nereikėtų jos „perkrauti“, panašiai kaip programinės įrangos? Spustelėti „Restart“, uždaryti su klaidomis veikiančias mūsų gyvenimo programas ir atnaujinti požiūrius ir potyrius“, – klausia parodos „Restart“ kuratorės Keiko Kawashima, Odeta Žukauskienė ir Monika Žaltė. Šiuolaikinis tekstilės menas šįkart tekstilę siūlo tyrinėti kaip mediją. Kauno paveikslų galerijoje pristatomuose kūriniuose tekstilė atsiskleidžia kaip visaapimanti „operacinė sistema“, kuri valdo visas gyvenimo programas. Kartu primenant, kad audimas yra viena seniausių technologijų, kuriai būdingas rituališkas kartojimas ir kartojimosi judesys. Tai pirminė „rašto“ medija, gyvavusi dar iki rašto, esanti arčiausiai žemės, kūno, daiktų, įsipynusi į gyvenamąjį gyvenimą. Ji savaime skatina prisiliesti prie pirminių materijų ir sugrįžti į laiką, kuomet dar nebuvo jokių medijų ir meno apibrėžčių, permąstant visus ryšius ir požiūrius.
„Kitaip nei jos mokytojas, Gineitytė savo suabstraktintuose peizažuose neieško būdų perteikti konkrečiai vietovei būdingų motyvų, spalvinių santykių ir topografijos. Tačiau žemę nuo dangaus jos paveiksluose taip pat skiria horizonto linija, tik jau tapytojos išvedama kaip tiesės brūkšnys. Ir būtent tik šios linijos dėka Gineitytės abstrakcijose išsaugomos asociacijos su gamtos vaizdais. Erdvė čia skleidžiama visomis kryptimis tolygiai kaip begalinės visatos vaizdinys. Tokio tolių atvaizdavimo sąlygiškumą menininkė išryškina įvesdama drobės kraštuose nutapytą apvadą kaip užuominą į paveikslo rėmą.
„Naujausias R. Šulskytės ciklas „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018–2023) – natūrali jos kūrybos tąsa. Akivaizdu, kad dabar jai nereikia stimuliuoti nei jausmų, nei minčių, nes papildomos pastangos atrodytų pernelyg demonstratyviai. Užtenka remtis tikrais išgyvenimais, patirtimi ir netrukdyti jiems sugulti į fotografijų plokštumas. Galbūt todėl nekyla abejonių, kad viskas jos fotografijoje turi būti taip, o ne kitaip. Niekas čia negali nei keistis, nei koreguotis. Ar ne taip atrodo suvokimas, kad ne laikas yra mūsų rankose, bet mes jo galioje?
Ar Šiauliai pagrįstai vadinami Lietuvos Mančesteriu? Beieškant atsakymo į šį klausimą, verta patyrinėti savitos Šiaulių alternatyviosios muzikinės kultūros raidą ir prisiminti jos ištakas, glūdinčias gūdžiame sovietmetyje.
Paroda „Modernizmo architektūra Šiauliuose: pažink, kurk, žaisk“ pasakoja apie tarpukario architektūrą, kuri tuo laikotarpiu puošė miestą ir išliko iki šių dienų. Ši architektūra labai vertinga. Kauno modernizmo pastatų vertė ir išskirtinumas buvo pripažintas pasauliniu mastu – jie įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Šios architektūros pastatais gali didžiuotis ir Šiauliai. Vienas iš Lietuvos tarpukario modernizmo architektūros kūrėjų buvo Karolis Reisonas, 1922–1930 m. dirbęs vyriausiuoju Šiaulių miesto inžinieriumi. Vienas iš jo Šiauliuose suprojektuotų pastatų – Venclauskių namai-muziejus. Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai kvies lankytojus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją. Kurdami, statydami, įsitraukdami į kūrybinį procesą, vaikai patys galės pasijusti architektais. Aplinka kvies žaisti – projektuoti ir statyti namus, tiesti kelius, sodinti medžius, pažinti istoriją ir tarpukarį. Kurti naujus pasaulius ir erdves žmogui – kaip kadaise architektai sukūrė Šiaulių miestą.
Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – vienas reikšmingiausių įvykių XX a. Lietuvos istorijoje, turėjęs didelės įtakos ekonominei, kultūrinei ir politinei raidai. 1923 m. jauna Lietuvos Respublika įrodė, kad gali sėkmingai bei efektyviai ginti savo interesus: Lietuva atsigręžė į vakarus ir tapo jūrine valstybe. Parodoje siekiama ne tik išsamiai ir objektyviai pristatyti 1923 m. įvykius, įvertinti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos aplinkybes, bet pateikti ir platesnį istorinį, kultūrinį kontekstą. Istorinis vizualinis pasakojimas sudaro galimybę retrospektyviai pažvelgti į Mažosios Lietuvos regioną, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje gimusius kultūrinius kontaktus, Didžiojo karo iššūkius, Klaipėdos krašto padėtį 1919–1922 m., atkurti 1923-ųjų įvykius bei papasakoti apie asmenybes, nulėmusias krašto ateitį. Parodoje naudojama ne vieną dešimtmetį įvairiuose Lietuvos ir Prancūzijos archyvuose, muziejuose, bibliotekose, privačiuose rinkiniuose kaupta dokumentinė, kartografinė, ikonografinė medžiaga. Dalis jos mažai žinoma ar pristatoma visuomenei pirmą kartą. Tekstinę, vaizdinę informaciją papildo išskirtiniai autentiški eksponatai: Ypatingosios rinktinės karininkų 1923 m. sausio įvykių metu naudotas žemėlapis, Klaipėdos sukilimo karinio vado Jono Budrio asmeninis pistoletas bei 1937 m. užrašyti atsiminimai, unikalios fotografijos iš prof. Domo Kauno rinkinio ir kt.
Matyt, neatsitiktinai šiai grupinei parodai Klaipėdoje buvo pasirinkta ir KKKC Parodų rūmų dalis, išsiskirianti savo archajine architektūra. Jaunųjų menininkų darbus bus galima išvysti Parodų rūmų Fachverko (bei šalia esančioje Konferencijų) salėse. Fachverkas jau savaime sufleruoja specifinės istorinės atminties dvelksmą. Parodos kuratorė sako, kad „išlikusi fachverkinės (vok. „Fachwerk“) architektūros pastato dalis mena čia buvusį grūdų, o vėliau – trikotažo laikymo sandėlį. Ilgą laiką saugojimui projektuota erdvė neprarado ir pirminės savo paskirties. Parodoje pristatomi skirtingomis disciplinomis veikiančių menininkų kūriniai: tekstilės, skulptūros, keramikos, drožybos, dizaino objektai. Autoriai įkvėpimo semiasi iš industrinių, funkcinių erdvių, specifiškų savybių, telkiasi archajiškas technologijas, medžiagas bei apdirbimo būdus“. Pardos kuratorės supratimu, būtent tokioje vietoje „drėgmė skverbiasi į tankų medienos kūną iš šilto, nešvarios prigimties molio. Įsigeria į rankas ir kojines, plaukus, kilimus ir paliktą popierių. Taip stiprindami vienas kitą – plečiasi, o vėliau traukiasi vienas nuo kito. Kol amžiams sujungia savo savybes į tvirčiausią tinklą. Tai – talpykla, akimirkoms kurios niekada nenudžius laiko vandenyse“.
Karlo Eulensteino kūryboje vyrauja pajūrio, pamario gamtos, gimtosios Klaipėdos vaizdų motyvai, kasdieniškas žvejų gyvenimas. Rytprūsių dailės paveldo žinovas, bendros parodos kuratorius dr. Jörnas Barfodas rašo: „K. Eulensteinui pavyko rasti naują savarankišką tapybinę (vaizdinę) kalbą savo Klaipėdos krašto, senųjų motyvų vaizdavimui. <…> Žavi ryškiai mėlyna, raudona, geltona, kartais ir švelniai žalia ar šviesiai pilka spalva, tačiau visada išlieka iš K. Eulensteino prieškario darbų pasivejantis tamsumas ir sunkumas. Paprastesnių, bet stiprių kontūrų juoda spalva kartais atrodo beveik plokščia, dominuojanti. Akivaizdu, kad dailininką veikė Emilio Nolde’s ir Georgo Rouaulto kūryba. Tačiau jo darbų neįmanoma visiškai priskirti vienai ar kitai krypčiai. Taigi terminus „ekspresionizmas“ arba „vėlyvasis ekspresionizmas“ jo kūrybai galime pritaikyti savitai, t. y. „eulensteiniškai“.
Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir pristatomi parodoje „Mekas mirksi geriau“. Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones. Mirksėjimą pats Mekas įvardina kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Būtent mirksėdamas siurrealizmo žvaigždė Salvadoras Dalí imasi provokuoti Meką bendrų hepeningų metu. Modernisto Dalí ir postmodernizmui atstovaujančio Meko susimirksėjimas simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.
Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus. „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ – tai „neišspręstos kompozicijos“ atvejo analizė, iliustruojanti kūrybos kryžkeles ir iššūkius sovietmečiu. XX a. 7–9 dešimtmečiais R. Dichavičiaus, buvusio tremtinio, kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai jau būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros. Parodoje Rimanto Dichavičiaus kūryba bus rodoma trimis pjūviais, kuriuos akcentuos cenzūros draustos fotografijos, cenzūros kritikos ir korekcijų sulaukę kūriniai ir sovietinės cenzūros taisykles atitikusi kūryba.
Tęstiniame projekte „Apie mane ir tave“ vizualizuojamos ribinės intymumo patirtys, pažeidžiamas, gležnas kūnas, jo troškimai ir ilgesys. Savo kūryba Daphne van de Velde bando perprasti intymumą, kuris išlieka sunkiai apčiuopiamas, nes yra toks draskantis – norime ir susilieti, ir atsiskirti tuo pačiu metu. Kad nuo abejingumo pereitume prie meilės, tereikia drąsos kito ar savo širdžiai sudaužyti. Kova ar meilės aktas – menininkės darbuose niekada nėra visiškai aišku, ką kūnas iš tikrųjų veikia. Vizualioji van de Velde darbų kalba yra fiziškai apčiuopiama oda – kūno riba su išoriniu pasauliu ir kitu. Ji tyrinėja bendravimo ilgesį pasaulyje, kuriame žmonės vis labiau apsiriboja gyvenimu vien privačioje erdvėje. Vis dažniau naudojame odą, kad neatskleistume to, kas intymu, arba neleistume kitam įsibrauti. Kaip sprendžiame savojo aš suvaldymo problemą?
Paroda „Dugnas“ yra trečioji Jurgos Barilaitės vystomo projekto „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ dalis. Šiuo projektu autorė tyrinėja skirtingus pasipriešinimo ar išsilaisvinimo iš radikalių galios ideologijų būdus. Ieškodama sąsajų tarp kūno, kalbos bei abstrakčios simbolikos, menininkė kuria alternatyvias rezistencijos strategijas, atskleidžia kovos prieštaringumą ir tuo pačiu ieško susitaikymo su likimu. 2019 m. galerijoje „Artifex“ Jurga Barilaitė pristatė pirmąją projekto dalį pavadinimu „Kaulai ir nuosėdos“, o 2021 m. buvo pristatyta antroji dalis – „Linijos ir raukšlės“ galerijoje „Atletika“. Reflektuodama pastaraisiais metais pasaulyje tvyrančią politinę ir socialinę įtampą, Jurga Barilaitė pristato parodą, kurioje tyrinėja galimas išgyvenimo strategijas. Parodoje dugnas ne tik simbolizuoja absoliučią pabaigą, bet ir tampa atspirties tašku, kuriame nusėdęs dumblas atspindi gyvybės tęstinumą bei primena apie pastovią kaitą. Irimo procesas dumble arba šviesos pranykimas tamsiausioje materijoje menininkę įkvepia ieškoti neutralaus žvilgsnio į neigiamus politinius pokyčius globaliu lygmeniu.
Mintis tarp eilučių. Tyla tarp garsų. Tuštuma tarp formų. Tai mistinė ir paslaptinga terpė, kurioje kinta suvokimų perspektyva. Eksperimentinio pobūdžio paroda remiasi patyriminio meno ir intensyvaus jo suvokimo derme. Garsas čia skleidžiasi kaip laki ir nematoma skulptūrinė medžiaga, paverčiant erdvėje esančius fizinius kūnus, o ir pačią erdvę, netikėtais instrumentais, besiskverbiančiais į žiūrovo patyrimą. Ekspozicija integrali, be riboženklių, dėl ko garsai galerijoje sintezuoja tarpusavyje, o jų persidengimai, priklausomai nuo klausymosi pozicijos ir metodikos, kuria naujas imersinių ir kintančių suvokimų jungtis. Parodos koncepciją inspiravo japonų gamtininko ir etnologo Minakata Kumagusu (1867-1941) teorija apie suvokimo reikšmių atsiradimą, permąstant, kaip objektų reikšmės skirtingai suprantamos jiems būnant kartu ar atskirai. Suvokimo pokytis turi net lūžio tašką, kuriam Kumagusu suteikė „suiten“ pavadinimą – sankirtos pozicija, keičianti suvokimų perspektyvas. Parodos iniciatoriai – menininkai Tomoo Nagai ir Renata Valčik – sukūrė įvietinto garsovaizdžio instaliaciją-parodą, kuri sklis galerijos „Arka“ architektūrinėje erdvėje ir leis rastis kitokiai patyriminei aplinkai. Tai neapčiuopiama, bet nujaučiama terpė, susiformuojanti tuo momentu, kai susitinka skambesys ir forma, kūrinys su kitu kūriniu, stebėtojas su stebimu objektu.
Parodoje pristatoma ekspozicija, apjungianti tekstilės, dizaino ir architektūros elementus, referuojant dar iki plačiai paplintant elektrai Lenkijoje naudotus interjero audinius. Dvaruose, didikų rūmuose ir valstiečių trobose tekstilė dažniausiai naudota kaip sezoninė architektūros „apranga“. Tokie namų aplinkas puošę audiniai skatino žmones įsijausti į gamtos cikliškumą: išskirta dvylika fenologinių metų laikų ir namų erdvės būdavo pritaikomos natūraliam jų kismui. Toks savitas audinių naudojimo būdas leido sąmoningai, bendruomeniškai dalyvauti išgyvenant gamtos ir laiko tėkmę, lavino dėmesingumą, sudarė galimybę pasijusti dienos-nakties ar šviesos-tamsos ritmo dalimi. Siekiant sukurti šilumos ar vėsos įspūdį taip sumaniai aprengtas namas veikė kaip rezonansinė terpė, kuri stiprino pasaulį supančio ritmo pajautą.
Pagrindinė parodos instaliacija yra net 10 metrų ilgio kūrinys, atliktas kompiuterizuotomis nytinėmis staklėmis, tačiau austas rankomis. Kiekvienas instaliacijos siūliukas pravertas ir sudėtas rankomis. Šį darbą Jelena Škulis pradėjo austi 2022 metų spalį ir pabaigė tik likus savaitei iki parodos atidarymo. „Pauzė. Prie karo upės“ – jau aštuntoji asmeninė J. Škulis paroda ir pirmoji Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Kaip teigia parodos kuratorė Sonata Baliuckaitė, menininkė yra ryški ir seniai Lietuvos meno scenoje matoma meno kūrėja, kuri šiemet papildė įvairioms meno disciplinoms atstovaujančių galerijos „Meno niša“ menininkų būrį. Pagrindinio parodos „Pauzė. Prie karo upės“ kūrinio audinio turinys yra seka besikartojančių žodžių su pauzėmis. Šiuos žodžius J. Škulis išgirdo iš vieno interviu su mergina iš Ukrainos. Ji savo dabartinį gyvenimą apibūdino žodžiais „karas“, „ašaros“ ir kad gyvena „laukimu“. Šiuos žodžius originaliai išsakyta ukrainiečių kalba menininkė išdėliojo įvairia seka lėtoje fizinėje laiko juostoje su pauzėmis arba beveik įskaitomus.
„Collective Healing Youth Club (CHYC)“ yra formą keičianti, daugiadisciplinė, bendradarbiavimu paremta iniciatyva, kurios tikslas – tirti gijimą per pojūčius ir įkūnytas ritualines patirtis. CHYC prasideda kaip transgresyvių ir transcendentinių erdvių, kurios egzistuoja reivo kultūroje ir religinėje praktikoje, tyrimas, analizuojantis būdus, kuriais šios erdvės sukuria saugumo, laisvės, bendruomenės burimosi ir transformacijos jausmą. CHYC bando suardyti laikinąją tvarką ir sukurti tęstinumo jausmą per persipinančius švelnumo ir įtampos momentus.
„Šiuos kūrinius paskatino susidomėjimas neišvengiama priklausomybe tarp sukurtos aplinkos ir žmogaus fiziškumo. Pagrindinis šio tyrimo objektas yra vaistai – molekulinės medžiagos, neišvengiamai veikiančios mūsų aplinkos suvokimą, skirtos laikinai sutrikdyti mūsų pačių molekulines funkcijas. Kokia elgsena ir (arba) kultūra užkoduota mūsų sukurtoje aplinkoje? Koks jų poveikis mūsų molekulinei pusiausvyrai? Vienas iš visur paplitusių atsakymų – skirti molekulines intervencijas, sukurtas dirbtiniam sisteminiam atitikimui sukelti. „Genetinis rezonansas“ prasidėjo kaip genų raiškos duomenų pritaikymo pratimas – duomenų nuotraukos virto cikline kompozicija, atskleidžiančia subtilią, elastingą molekulinės elgsenos prigimtį. Šis tyrimas tapo „Medicinos kabineto“ atsiradimo prielaida. Kūrinyje, pasitelkiant architektūrinę alegoriją ir metaforą, nagrinėjamas sklandus psichikos būsenų ir fizinės erdvės santykis, taikant vaistą nuo nerimo „Xanax“. Vaistai analizuojami ne kaip atskiri objektai, bet kaip erdvių, kurios palaipsniui patenka į kūną, serija. Vaistas nėra tik tabletė, tai ilga mutacijų grandinė, kurių kiekviena neišvengiamai formuoja kitą.“ (Katryna Čiurlionis)
Kaip ir kasmet, šiemet prie Šlavanto ežero kranto Lazdijų rajone, Veisiejų seniūnijoje, būrėsi menininkai. Vyko kasmetinis tarptautinis tapytojų pleneras „Šlavantas 2023“. Plenero dalyviai – gerai žinomi Lietuvos ir užsienio menininkai: Antanas Obscarskas, Rita Rimšienė, Karlas-Kristjanas Nagelis (Estija), Linas Gelumbauskas, Rūta Levulienė ir Diana Rudokienė. Šis kūrybinis susitikimas padovanojo nemažai puikių kūrybinių atradimų, kurie eksponuojami parodoje. Plenero dalyvių siekis – atskleisti Lietuvą kaip aukšto kūrybinio potencialo šalį, tęsti plenerinės tapybos tradicijas bei pasidalyti kūrybiniais sumanymais. Parodos dalyviai plenero metu tapo gamtoje: stebėdami ir fiksuodami aplinkos motyvus, saulės šviesos sklaidą, gilindamiesi į gamtos reiškinių, apšvietimo, spalvų, atspindžių ir refleksų įvairovę. Savo kūriniuose perteikdami gyvą dailininko įspūdį, nuotaiką bei autentišką, savitą aplinkos atmosferą, metų, paros laiką, erdvės įspūdį. Parodoje pristatomi panoraminiai ir kameriniai Šlavanto ežero vietovių peizažai bei abstrakčios ir figūrinės kompozicijos.
Venecijos meno bienalėje pristatytas „Gut Feeling“ yra kompleksiškas kūrinys, laviruojantis tarp nuoširdaus siekio pakeisti pasaulį, nenuilstančio tikėjimo bendradarbiavimo pažadu, egocentriškų menininko ambicijų, flirto su finansinėmis struktūromis, technologijų progresu ir humoro. Angliškas posakis „gut feeling“ reiškia nuojautą, pagal primirštą tautosaką ir naujausius mokslinius atradimus, tampriai susiejančią žarnyno ir smegenų veiklas.
Parodoje vaikams „Troleibuso ūsai“ keliausime gatvėmis, kurios galėtų driektis bet kuriame pasaulio mieste, pilname vaikų, kasdien užsukančių į parduotuvę, parką, biblioteką, mokyklą, polikliniką, stadioną ar pieno barą. Miesto istorijas pasakos MO kolekcijos kūriniai, knygų personažai, kvapai, garsai ir netgi eilėraščio posmai! Vaikus kviesime meną patirti neįprastai: atmosferą kurs įtrauki scenografija, šviesa bei garsas. Šių elementų dėka paroda taps netikėtų patyrimų kupina erdve. Žaisti ir pažinti meną galės visa šeima, tačiau ypatingą dėmesį skirsime vaikams nuo 6 iki 10 metų amžiaus.
Šiuolaikinės Pietų Korėjos istorija paženklinta okupacijos, evakuacijos, karo ir kovų už nepriklausomybę. Išbandymų akivaizdoje fotografai buvo priversti žvelgti tiesiai į žiaurią realybę. Taigi parodoje pristatomų 14 autorių darbuose naujų temų ir technikų, savitos meninės kalbos paieškos neišvengiamai persipina su sudėtingomis šalies ir kiekvieno jų patirtimis. Parodos „Anapus kadro“ dalys chronologiškai atliepia tris pagrindinius Pietų Korėjos fotografijos etapus: XX a. 3 dešimtmečio meninės fotografijos sąjūdžio pradžią, modernistinį posūkį 7–9 dešimtmečiais bei judėjimą šiuolaikinio meno link. Pradžioje lankytojai supažindinami su Pietų Korėjos fotografijos ištakomis ir pastangomis įtvirtinti ją kaip grynojo meno formą. Šio laikotarpio kūrėjus veikė piktorializmas ir Europoje susiformavęs modernizmo judėjimas „Naujasis matymas“ (New Vision). Vakaruose šios dvi stilistikos konfliktavo, tačiau tuo metu kolonizuotą Korėją jos pasiekė panašiu laiku ir gyvavo greta viena kitos.
Pačiame sezono įkarštyje NMK atidaroma kasmetinė paroda. Šiemet tai – menininkės Anastasijos Sosunovos kuruojama grupinė paroda „Apsėdimas“, veiksianti dviejose vietose: Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje ir KRATC, atliekų surinkimo aikštelėje, įsikūrusioje 11 km nuo Nidos, tarp Preilos ir Pervalkos.
Parodoje bus eksponuojami didelio formato skaitmeniniai fotomontažai, sukurti naudojant Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomų XX a. 3–4 deš. Miežiškių miestelio fotografo Vinco Firinausko negatyvų atvaizdus. E. Ivanausko darbuose tarpukario laikotarpiu įamžinti herojai atgyja kitame laike ir kituose kontekstuose, savituose ar net sapnų pasaulėvaizdžiuose. „Ciklo pradžią lėmė atsitiktinumas. 2004 m. Panevėžio kraštotyros muziejus rengė leidinį „Vincas Firinauskas ir jo fotografija“. Man, kaip šio leidinio dailininkui, projekto vadovė Zita Pikelytė patikėjo sudėlioti iliustracijas. Perrinkdamas nemažą pluoštą vaizdų, pajutau norą savaip surežisuoti siužetus, kuriuose dalyvautų V. Firinausko nuotraukų žmonės. Paveikė magiška senųjų fotografijų trauka. Vaizduose buvo kažkas atpažįstama ir artima. Iš nuotraukų žvelgiantys žmonės siejosi su asmeninių prisiminimų personažais ir žadino vaizduotę“, – sako parodos autorius E. Ivanauskas.
Parodoje Antano Ingelevičiaus asmenybė ir gyvenimas tarsi dėlionė konstruojami iš paskirų fragmentų: istorinių kontekstų, archyvinių dokumentų, laiškų, prisiminimų ir kitų tekstų. Svarbiausiu dokumentu šiame tyrime tampa pačios fotografijos. Žiūrėdami į jas galime įsivaizduoti Antaną ir pabandyti suprasti žvilgsnį, kuriuo jis unikaliai matė ką tik laikinąja sostine tapusį ir iš naujo besikuriantį Kauną. Gausus fotografinis archyvas tampa ne tik kūrėjo, bet ir miesto dienoraščiu. Parodoje iš fotografijų brėžiamas dar nematyto, kaip ir Antanas nepažįstamo, nefasadinio Kauno vizualinis žemėlapis. Šis žemėlapis gyvas – jį sudaro ne tik gatvės, pastatai, upės, kalvos, bet ir žmonės. Fotografijos saugo šių „miesto kūrėjų“ buitį, kasdienes nuotaikas, vietos atmintį.
Parodoje
Pirmojoje parodos dalyje „Identitetas kaip realybė“ pristatomi iki 1990-ųjų aktyviausiai kūrę fotomenininkai. Jiems teko laviruoti tarp tuometinių oficialių reikalavimų ir kūrybinės laisvės troškimo. Antrojoje dalyje – 9 dešimtmetyje debiutavusi fotografų karta. Ji savo kūryboje nagrinėjo sudėtingus individo ir visuomenės santykius valstybės politinio lūžio fone. Trečioji parodos dalis „Identitetas kaip idėja“ kviečia susipažinti su XXI a. sukurtais darbais. 
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
Kviečiame apsilankyti XX a. I-osios pusės dailę pristatančioje 4-oje salėje, kurioje veikia septynių tarpukario Vilniaus menininkių kūrybos paroda.
Penkiose Vilniaus paveikslų galerijos salėse pristatoma beveik 70 Lietuvos menininkų autoportretų ir autorių tapatybę apmąstančių kūrinių. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų darbų atrinkti iš gausių Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių, tačiau parodą reikšmingai papildo kūriniai ir iš kitų nacionalinių, regioninių bei privačių Lietuvos muziejų, kolekcininkų, pačių autorių bei jų šeimų kolekcijų. Kadangi vertingų ir įsimintinų autoportretų kiekis yra nepaprastai didelis, svarbiu kriterijumi buvo kūrinių viešumas. Atrinkdama kūrinius, parodos kuratorė M. Krikštopaitytė siekė pusiausvyros tarp vyrų ir moterų kūrėjų, visuomenėje pripažintų autorių ir tų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ar pažvelgti naujai iš dabarties vertybinių pozicijų.
Šioje parodoje primename svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos istorijos lūžius: pirmųjų savanorių kovas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą; brutalų sovietinės ir nacistinės okupacijos penkmetį (1940–1944); įkvepiantį, dešimtmetį trukusį partizaninį karą (1944–1953) ir galiausiai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį neįtikėtinai vieningą laisvės sąjūdį, atvedusį į ilgai siektą tikslą – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.
Kūriniai parodai, surinkti net iš 7 muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų, atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas: nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų. Parodoje bus galima rasti „Gražiosios Lietuvos“, „Negandos“, „Vizijų ir sapnų“, „Atgaivos“ sales. Čia įsikurs ir „Mokslo koridorius“, kuriame jungiasi gamtininkų, mokslininkų ir šiuolaikinių menininkų tyrimai. Čia sužinome, kokiais tikslais auginami augalai iš ląstelės, kaip lervos it maži šunyčiai mušasi dėl vietos ant lapo, kokie mineralai tinkami pigmentų ir glazūrų gamybai, ką reiškia „apsamanoti“, kodėl matome žalius lapus, jeigu jie nupiešti juodai, kaip, bendradarbiaujant su augalais ir mikroorganizmais, laboratorijoje kuriami augaliniai paviršiai.
Parodoje kalbama apie asmeninius ir politinius pasirinkimus, tačiau A. Smetonos atveju skirtis nėra labai ryški. Asmeniniai sprendimai buvo svarbūs A. Smetonos asmenybės formavimuisi ir tolimesnio gyvenimo kelio krypčiai. Šiandien galime pasvarstyti, ar būtų A. Smetona iškilęs į politinio elito viršūnes, jeigu dar jaunystėje būtų pasirinkęs kunigystę, o ne pasauliečio kelią. Ar iš viso kalbėtume apie A. Smetoną kaip apie valstybės kūrėją ir politiką, jeigu po studijų Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete jis būtų pasirinkęs vesti įtakingo Sankt Peterburgo advokato dukterį ir likti dirbti uošvio kontoroje? Ar būtų A. Smetona tapęs ryškia politine asmenybe Vilniuje, jei būtų nusprendęs pasitraukti iš miesto artėjant vokiečių kariuomenei 1915 metais?
Paroda „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydėjimas, klestėjimas, gausa) pasakoja apie nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus. Trapi ir nuspėjama, tačiau tuo pat metu gaivališka ir kupina staigmenų flora nuolat žadino žmogaus vaizduotę, o perkeliami į dailės, literatūros kūrinius augalai, ypač žydintys, ilgainiui įgijo žmogaus jiems suteiktą simbolių kalbos dovaną. Priklausomai nuo konteksto, gėlės žiedas portrete galėjo sufleruoti, koks, t. y. gyvas ar miręs, asmuo vaizduojamas, augalai Švč. Mergelės Marijos atvaizde perteikė konkrečius jos gyvenimo etapus, o olandiška XVII a. gėlių kompozicija atskleidė ekonominę šalies ar asmens galią. Svarbu ir tai, kad natiurmortas, šimtmečius buvęs žanrų hierarchijos paraštėse, ilgainiui pats tapo prieglobsčiu kitai „marginalijai“ – kuriančiai moteriai. Būtent augalijos pasaulis, tikras ir nugulantis ant popieriaus ar drobės, buvo viena iš nedaugelio „leistinų“ moteriškosios saviraiškos erdvių.
Prieš dvejus metus 17-oje Venecijos architektūros bienalėje didelio susidomėjimo sulaukęs menininko Julijono Urbono projektas „Planeta iš žmonių“ pristatytas Vilniuje. Atstovavęs Lietuvai prestižiniame renginyje, dabar kūrinys padovanotas Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, kuris šią interaktyvią instaliaciją nuo balandžio 28 d. visą pusmetį eksponuoja viename iš savo padalinių – Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
Kas dvejus metus vykstančio tarptautinio festivalio tema ir pavadinimu tapo šūkis „Imagine!“, o šalimi partnere – Lietuva. Tad Lietuvos nacionaliniam muziejui bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir „FITE“, meno kūriniai atkeliauja į Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namus, kur nuo birželio 7 d. bus galima išvysti ne tik lietuvių menininkių šiuolaikinės tekstilės darbus, bet ir kūrinius iš Zimbabvės, Benino, Angolos, Portugalijos, Maroko, Prancūzijos, Nyderlandų, Estijos, Brazilijos, Pietų Korėjos, Peru, Indonezijos.
Bitė laikoma darbštumo, darnos, turtingumo, krikščioniškoje Vakarų kultūroje – sielos, tyrumo, Švč. Mergelės Marijos simboliu. Dangiškasis bičių ir bitininkų globėjas šv. Ambraziejus bites vadino Dievo vabalėliais, o bitininkus – kaimo aristokratais. Lietuvai priėmus krikščionybę, šis išskirtinis gamtos ir žmogaus draugystės ryšys paženklintas jo užtarimu.
Šioje parodoje atsidūrusi ankstyvoji Varnelio tapyba liudija laipsnišką perėjimą nuo klasikinių kompozicijų prie istorinių temų, taip pat akivaizdžiai parodo dailininkui Kauno meno mokykloje jam dėsčiusio Stasio Ušinsko ir netgi naujojo daiktiškumo (vok. Neue Sachlichkeit) įtaką. Čia eksponuojamos privačiuose rinkiniuose saugomos didelio formato klasikinės optinės kompozicijos sukuria kontrastingą, paties dailininko įrengtos nuolatinės muziejaus ekspozicijos scenografiją primenantį dialogą su mažais ir visai kitokia maniera nutapytais darbais, taip pat rodoma devinto dešimtmečio tapyba. Dauguma kūrinių pristatomi parodų salėje, dalis įsiterpia į kitas namų-muziejaus erdves. Jie, kaip laikini muziejaus svečiai, aiškiai matomi: specialios parodai sugalvotos konstrukcijos leidžia juos pagarbiai įkurdinti salėse ir išskirti iš kitų kūrinių.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir Kaunui tapus laikinąja sostine, miestas augo ir klestėjo, kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, formavosi gana platus inteligentų bei miestiečių sluoksnis, kuris formavo naujus gyvenimo įpročius. Greitėjantis ir modernėjantis gyvenimo tempas ir vienas kitas atliekamas litas kišenėje diktavo atostogų poreikį ir madas. Dėl to, vos atšilus orams ir griausmingai nuaidėjus paskutiniam Valstybės teatro spektakliui, ištuštėdavo ne tik mokyklų suolai, bet ir miesto gatvės. Priklausomai nuo finansinių galimybių, vieni patraukdavo į sodybas kaime, kiti mėgaudavosi Kauno maudyklomis Aukštojoje Panemunėje, Lampėdžiuose ar Aleksote. Kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiami 9–12 viešųjų pliažų, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau daugelis kultūrinio ir politinio elito atstovų atostogoms rinkosi sostine tituluotos Palangos paplūdimius, kurie viliojo grynu oru, saulės ir purvo voniomis bei pramogų pasauliu, vasarai iš Kauno persikeliančiu į Kurhauzą ir Basanavičiaus gatvę. Juk būtent Palanga viliojo galimybe čia vasarojančius sutikti visus tris Nepriklausomos Lietuvos prezidentus ir kiekvienos damos slaptą simpatiją – operos solistą Kiprą Petrauską! Ne veltui Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris vykdamas į Palangą rašė: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas“.
„Vis daugiau pradedame kalbėti apie svarbias ir veiklias moteris, kurios liko istorijos užribiuose. Man pačiai jau teko piešti ir Žemaitę, ir Petkevičaitę-Bitę, ir Sofiją Čiurlionienę. Tai – dažnesni, daugiau tiražuojami vardai, spalvingų biografijų asmenybės, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad jos buvo vienintelės veiklios Lietuvos moterys, o kitos sąraše bus „pritemptos“. Perskaičiusi Norberto Černiausko iniciatyva surinktą medžiagą nustebau ir nudžiugau: ne tik kad nereikia „pritempinėti“ moterų pasiekimų, norint surinkti dvidešimt „signatarių“, bet priešingai – sunku atsirinkti tik dvidešimt“, – pasakojo parodos kūrėja M. Anušauskaitė.
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šioje mažoje, bet labai vertingoje ekspozicijoje, tarsi pratęsiančioje gretimose salėse įkurdintą senosios Vakarų Europos tapybos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio parodą, rodoma atrinkta atgabentų kūrinių dalis. Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Flandrijos, Vokietijos ir Austrijos menininkų XVI–XVIII a. sukurti tapybos darbai galėtų papuošti bet kurio pasaulio meno muziejaus ekspozicijas ar parodas, tačiau šiandien, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jie atveriami Lietuvos meno mylėtojams. Yra ir sensacijų: pirmą kartą Lietuvos publika išvys ispanų genijaus Francisco’o Goya’os tapybos kūrinį, kad ir nedidelę, bet labai šiam autoriui būdingo siužeto ir stilistikos drobę „Macha balkone“. Lietuviškojoje kolekcijoje esantis vieno garsiausių olandų peizažisto Meinderto Hobbema’os kūrinys „Senas malūnas“ šioje ekspozicijoje sulaukė „poros“ – ukrainietiškoji kolekcija suteikia galimybę pasigrožėti šio menininko kūriniu „Peizažas su vandens malūnu“. Sensacijų sąrašą vainikuoja paslaptingojo prancūzų karavadžisto Georges’o de La Touro šedevras „Mokėjimas“, kuriam numatyta atskira išskirtinė eksponavimo vieta. Tikimės, kad jautrus ir atidus žiūrovas patirs nepamirštamų įspūdžių!
