Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. gegužės 15 d. 16:27
Viktoras Liutkus. Nuo daiktų fizikos iki gyvenimo metafizikos (apie R. Vilkausko parodą)

Romanas Vilkauskas, „Neužmirštamas profilis“, 1991

Šiaulių universiteto dailės galerijoje ką tik atidaryta tapytojo Romano Vilkausko (1949-2018) paroda „Iki galo išdainuosiu…“ yra ne tik prisiminimas apie šio anksti mus palikusio dailininko kūrybą. Septyniasdešimtmečiui skirta darbų retrospektyva atveria pamatines dailininko menines nuostatas, jo puoselėtos tapybinės technikos ypatybes, nurodo kertinius pasaulėžiūros taškus, iš kurių praeito šimtmečio paskutiniais dviem dešimtmečiais ir šio amžiaus pradžioje atsirado ir susiformavo išskirtinis lietuvių tapybos atvejis. Pavadinkime jį  „Vilkausko reiškiniu“. Trumpai bandau apibrėžti, kas jam būdinga.

Paskutiniame interviu (2017 m.) dailininkas kalbėjo: „Anks­ti su­pra­tau, kad dau­giau­siai ir stip­riau­sių im­pul­sų kūrybai su­tei­kia rea­ly­bė, kad tik­ro­vės pa­veik­ta kū­ry­ba įgy­ja vi­siš­kai ki­tą ver­tę. Ma­čiau, kaip tarp oku­pa­ci­nio laikotarpio dai­lės api­bend­ri­ni­mų, in­terp­re­ta­ci­jų, eksp­re­sio­niz­mo, be­atsi­ran­dan­čio siur­rea­liz­mo dings­ta, iš­tirps­ta faktas. Ne­ga­lė­jau ap­si­me­ti­nė­ti – aš no­rė­jau smog­ti fak­tu“.

Romanas Vilkauskas, „Elegija Van Gogui“, 1994

Radikali pozicija buvo formuojama dailininkui atmetant tradicines, dar nuo arsininkų laikų  XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje besitęsiančias lietuvių tapybos savybes: ekspresiją, kolorizmą, dekoratyvumą, pastozišką potėpį.  Vilkauskui rūpėjo ne gaivališkos emocijos, jausmo proveržiai ar atpalaiduotas tapymo būdas, o „daiktiškoji“, fizinė tapomų motyvų išorė. Fakto tiesa jam reiškė žvilgsnį į socialines realijas: buitį, daiktišką aplinką, kasdienybės rutiną, banalius motyvus. Tikra sovietmečio proza! Po studijų baigimo, atvykus gyventi į Šiaulius, į jo akis pakliuvo neišvaizdūs vietiniai motyvai: garažų durys, prieškarinių fabrikų aptrupėjusios sienos, vandentiekis ir aprūkę kaminai, vielų tinklo tvoros, pašto dėžutės ir skelbimai daugiabučių laiptinėse. Tai buvo tylios ir nykios vietos, be išskirtinės ideologinės reikšmės, įprastų sovietinei tapybai motyvo „aktualumo“ ženklų.

Greitai atsirado tapomų natiurmortų svarbiausias atributas – laikraštis. Tikra tapytojo vizitinė kortelė, „autorinis daiktas“, kurį pasitelkęs autorius kūrė vis naujas natiurmortų, interjerų, peizažų aranžuotes. Sugalvota buvo originaliai: įprastinis sovietinio gyvenimo palydovas ir ideologijos atributas – laikraštis – buvo nutapomas skrupulingai, su įtaigia optine apgaule ir taip paverčiamas neįskaitomu tekstu. Suprask – tai beprasmis, jokių žinių neperduodantis popierius. Žiūrovai kankinosi, bandydami kažką svarbaus jame įskaityti. Ilgainiui laikraštį dailininkas panaudojo ir kaip politinį laiko dokumentą: kompozicijose su pageltusiais laikraščiais, tikrais pokariniais „tapetais“, nutapydavo pablukusias Stalino nuotraukas, tremties siužetus. Paveikslai su laikraštiniu Stalino portretu į parodas nepatekdavo.

Romanas Vilkauskas, „Kompozicija su bulvėmis“, 1981

Romanas Vilkauskas, „Natiurmortas su obuoliais“, 1980

Romanas Vilkauskas, „Natiurmortas su vėžiu“, 1983

Vilkausko nuostatos socialinės ir politinės sovietinės aplinkos atžvilgiu nė iš tolo nepriminė optimizmo ar šviesaus rytojaus. Kokias asociacijas tų laikų žiūrovui galėjo sukelti natiurmortai su laikraščiu užklotais tuščiais alaus buteliais? Ar į laikraštinę tūtą sudėtos bulvės, ten pat raudonu kvadratu ropojantis tarakonas? Arba iš susukto žurnalo byrantis prieinamiausias tarybinio piliečio maisto papildas – saulėgrąžos? Motyvų fizika reiškė ne tik preciziškai nutapytos materijos šaltą objektyvumą, bet ir užminė, kad ideologinių šūkių, įvairiausių draudimų ir deficito socialinėje aplinkoje nieko nevyksta, gyvenimas stovi vietoje. Jis tiesiog monotoniškas, nuobodus, banalus, naujų prasmių jame neatsiranda. Būtent su tokia pozicija ir kūriniais Vilkauskas išsiskyrė sovietmečio tapyboje, savo surasta technika ir požiūriu į aplinką tapdamas vienu stipriausių dailininkų fotorealistų Lietuvoje. Tai pastebėjo ir žinomi užsienio muziejai, kolekcionieriai. Nemažai Vilkausko paveikslų įsigijo Zimmerli meno muziejus JAV, kuriame eksponuojama kolekcionieriaus Northono Dodge surinkta sovietinio meno „pogrindžio“ (underground) kolekcija. Ten atsidūrė ir, mano manymu, etapiniai dailininko paveikslai „Garažo durys“. Be abejo, reikia prisiminti ir Vilkauskui artimus opozicionierius, kurių aplinka ir bendravimas stiprino dailininko poziciją. Tai „Ketverto“ grupė (Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda), taip pat su Vilkausku į bendraminčių „Penketo“ grupę susibūrę bendramoksliai tapytojai Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys.

Romanas Vilkauskas, „Karūnos ratas“, 1994

Romanas Vilkauskas, „Natiurmortas su laikraščiu III“, 1981

Romanas Vilkauskas, „Altorėlis besiilgintiems brandaus socializmo“, 2003

Romanas Vilkauskas, „Metafizinės meditacijos. Ženklas II“, 2001

Paroda Šiauliuose teikia progą pamatyti ir vėlesnius Vilkausko kūrybos pavyzdžius, kuriuose, vaizdžiai tariant, nuo daiktų fizikos prieinama prie gyvenimo metafizikos. Netikėta buvo tai, kad paveikslai beveik eliminavo atpažįstamus fizinius kūnus (daiktus) ir vietoje jų atsirado geometrinės, įvairiais kampais ir kryptimis „sukarpytos“, laužytos figūros. Kas atsitiko? Formų geometrija autoriui buvo pribrendęs virsmas į vaizdo meditatyvumą, į universalesnių prasmių paieškas. Faktas, konkretumas perėjo į kontempliacijos lygmenį, daiktiškumą pakeitė abstrakti geometrinė figūra. Nebeliko kasdienės monotonijos ir nuobodybės požymių, paveikslai veda mintis prie to, kad gyvenimas apmąstomas kaip prasmės(-ių) kontekstas. Įsižiūrėkime į paveikslo ,,Metafizinės meditacijos. Ženklas. II“ (2001) tamsią struktūrą: kieno tai „ženklas“? Jeigu „ženklas“, tai ką jis nurodo? Atsakymus kiekvienas žiūrovas susiras pats, tik autorius siūlo prieigą – pabandyk medituoti.

Štai kodėl Vilkausko paroda Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai) yra viena įdomiausių gegužės mėnesio tapybos parodų Lietuvoje. Nepraleiskite progos ją pamatyti (paroda veiks iki gegužės 29 dienos). Galerijos darbo laikas: antradieniais–penktadieniais: 10.00 – 18.00; šeštadieniais: 10.00 – 16.00.  

Romano Vilkausko paroda Šiauliuose | Viktoro Liutkaus nuotr.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.