„Vilniaus pokeris“
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
„Vilniuje viskas įmanoma“, – rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“.
Šis kūrinys iki šiol yra vadinamas vienu iš svarbiausių Vilniaus tekstų, o 700-ojo Vilniaus jubiliejaus proga jis vizualiai bus permąstomas MO muziejuje. Vilniuje vyksta ne tik romano veiksmas, bet ir pats Vilnius tampa romano veikėju. Taigi ir parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje bus ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį bei ateitį.
R. Gavelio sukurtą Vilniaus personažą MO muziejuje interpretuos režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas, menininkas Gintaras Makarevičius. 2023 m. pavasarį MO muziejuje Vilnių bus galima atrasti kaip kūrybiško maišto sostinę.
Marijampolės kultūros centre (Vilkaviškio g. 2, Marijampolė) veiks iki spalio 14 d.
„Ar mano demokratija yra ir tavo demokratija?“
Instaliacijoje – daugiau nei 30 žmonių iš įvairių valstybių liudija apie kasdienio gyvenimo patirtis totalitariniuose režimuose ir pokyčius perėjus į demokratiją.
Ja siekiama parodyti, kad mūsų patirtys ir lūkesčiai demokratijai gali būti labai skirtingi, taip pat kviečia permąstyti, ką mums asmeniškai reiškia demokratija ir kokiomis patirtimis galėtume pasidalinti mes patys.
Instaliacija vyksta Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų erdvėje, apsuptoje modernią Lietuvą kūrusių asmenybių portretų, primenančioje, kad mūsų valstybę kūrė ir kuria ne tik žinomos asmenybės, vyrai ar moterys, bet ir kiekvienas mūsų.
Instaliacijos kūrėjai – pilietinės organizacijos iš 10 Europos valstybių, taip pat ir Lietuvos – siekia priminti, kad demokratija reikalauja kiekvieno piliečio aktyvaus įsitraukimo. Per interaktyvius eksponatus ir asmenines istorijas paroda skatina užduoti klausimus: ar mano demokratija yra tavo demokratija? Ką esi pasiruošęs daryti, jei ne?
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki rugsėjo 29 d.
„Kijevo Rusia. Pradžia“
Tarptautinė paroda „Kijevo Rusia. Pradžia“ skirta šios ankstyvųjų vidurinių amžių Rytų Europos valstybės, kurią dabartinė Ukraina laiko savo ištakomis, istorijai. Tai daugiakultūris IX–XIII amžiuje gyvavęs darinys, radęsis dėl poreikio prekiauti ir formavęsis veikiant stipriai Skandinavijos vikingų, stepių klajoklių ir Bizantijos įtakai.
Į Lietuvą atkeliaujantis Ukrainos muziejų aukso fondas leis pristatyti beveik tris šimtus metų apimančią Kijevo Rusios kūrimosi ir klestėjimo istoriją, taip pat įsitvirtinusį šio regiono istorijos įsivaizdavimą keičiančias temas: išorinių jėgų (skandinavų, baltų, finų) ir vidinių jėgų (slavų) paveiktą kilmės istoriją; sąsajas su Skandinavija ir vikinginę valdymo tradiciją; sąsajas su dabartinių Baltijos šalių žemėmis; žlugimą ir tradicijų tąsos atgarsius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Parodos pasakojimas atskleis turtingą daugiakultūrės Kijevo Rusios istoriją, bet svarbiausia – atsakys į klausimą, kas įkūrė Kijevo Rusios valstybę ir tęsė jos tradiciją šiai suirus.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. kovo 30 d.
„Muziejus iš meilės menui ir tėvynei“
Paroda „Muziejus iš meilės menui ir tėvynei“ rengiama minint muziejaus 200 metų sukaktį. Ji atskleidžia permainingą šios institucijos istoriją bei Lenkijos ir Europos kultūros paveldui priklausančių jos kolekcijų gausą ir didžiulę įvairovę. Parodos stenduose vaizduojami objektai yra iš Kunigaikščių Liubomirskių muziejaus rinkinių.
Osolinskių nacionalinis institutas, arba Osolineumas, – viena svarbiausių ir seniausių Lenkijos kultūros institucijų. 1917 m. jį įsteigė (leidus imperatoriui Pranciškui II) bibliofilas ir kolekcininkas grafas Pranciškus Maksimilijonas Osolinskis (1748–1826). Osolineumui įkurti pasirinko Lvivą. Paskui, 1823 m., pasirašė sutartį su kolekcininku ir meno mecenatu kunigaikščiu Henriku Liubomirskiu (1777–1826). Taip Osolineume atsirado Liubomirskių muziejus, o Osolinskis ne tik papildė instituto rinkinius, bet ir užtikrino jo finansavimą turtingiausių aristokratų lėšomis. Osolineumas gyvuoja daugiau nei 200 metų ir užsiima bibliotekine ir muziejine, leidybine ir moksline veikla, o su laiku pradėjo vykdyti ir kultūrinę veiklą. Šiandien institutui priklauso Osolineumo biblioteka, kunigaikščių Liubomirskių muziejus, Osolineumo leidykla, Pono Tado muziejus.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 24 d.
„ReStart '24“
Kas dvejus metus Lietuvos fotomenininkų sąjungos rengiamas projektas „reStart“ yra kolektyvinis žvilgsnis į šiandienos vizualios kultūros lauko situaciją. Jau keletą pastarųjų metų paroda rengiama kaip tarptautinis šiuolaikinės fotografijos forumas, kuriame darbus pristato viso pasaulio menininkai. Dalyvaujantys autoriai simboliškai diagnozuoja tiek fotografijos kaip priemonės ir raiškos būdo tendencijas, tiek nūdienos sociokultūrinius procesus. O individualių kūrinių problematika išsiskleidžia nuo ekologinių problemų ir grėsmių permąstymo iki konceptualių asmeninės biografijos konstrukcijų, nuo kolektyvinių traumų analizės iki pakankamai tiesmuko susidūrimo su jomis vaizdavimo, taip pat visada malonu stebėti, kaip permąstoma fotografijos medija šiandienos kontekste.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki rugsėjo 21 d.
„Riba“
„Festivalio tema „Riba“ gimė, svarstant apie situacijas, kuriose dažniausiai atsiduriame nepasiruošę. Nepatogumas ir situacijos vertinimas keičiasi priklausomai nuo konteksto. Buvimas ant ribos ir svyravimas į vieną ar kitą pusę verčia peržiūrėti savo vertybes ir normas. Ar tai yra normalu? Ar aš suvokiu situaciją adekvačiai? Ar aš esu jau už ribos? O kas, jei ribą pastumsime kiek tolėliau?“ – sako vienas iš festivalio kuratorių Paulius Burakas.
Dažniausiai riba yra suprantama kaip užtikrintumo ir saugumo siekiamybė. Ji gali konfliktuoti su noru tyrinėti ir eksperimentuoti. Todėl festivalio dalyviams temos interpretavimas tapo procesu, kuris reikalauja nuolatinių derybų tarp normų ir naujų idėjų. Ar galime išlikti tarpinėje būsenoje? Liminalumas suteikia galimybę sukurti laikiną erdvę, kurioje normos gali būti išbandytos ir permąstytos. Tai gali vesti į kūrybiškumą, inovacijų atsiradimą ir net socialinių struktūrų pertvarkymą, kai pajaučiama laisva, bet kartu ir ribota erdvė, kurioje galima eksperimentuoti su tapatybėmis, bendruomeniškumu ir kultūros normomis.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki rugsėjo 21 d.
Dominykas Sidorovas: „Morse“
Parodoje pristatomos meilės, sielvarto ir atsidavimo temos. Kūriniuose atsiskleidžia savitas autoriaus žvilgsnis į daiktus, brėžiančius žmogaus būties trajektorijas. Meno kūriniai atlikti skirtingomis medijomis, svarbiausias dėmesys skiriamas piešiniui.
Naujoji Dominyko Sidorovo paroda „MORSE“ – tai menininko daug ankščiau pradėto dvigubos koncepcijos perspektyvos tyrimo, jungiančio kasdienių daiktų poetiškumo ir kūrybinio proceso analizę, tąsa. Nors pagrindinė menininko kūrybos medija yra tapyba, čia, kaip ir jo buvusioje parodoje „Ugniasienė,“ kurioje buvo keliama skirtumo bei santykio tarp idėjų, talpinančių savyje begalybę potencialumų, ir jau jų „realizuotos“ formos problemą, dėmesys ir vėl sutelktas į menininko sieninius piešinius tušu.
Šioje parodoje menininkas nebeieško potencialumų perviršio realizacijų atžvilgiu anapus sienos, skiriančios koncepciją ar apmatus nuo išbaigto ir eksponuoti paruošto darbo, bet susitelkia ties pačiu tarpu, kuris skiria ir jungia potencialumus ir „realizacijas“ toje pačioje plokštumoje, kurioje piešiniai įsitikrovina. Siūlydama atsisakyti priešpriešos tarp potencialumo ir „realizacijos“ sferos, paroda „MORSE“ mus kviečia užtikti tikrovę savo dinamiškame neatitikime sau.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki rugsėjo 12 d.
Virginijus Usinavičius-Augulis: „1994, 1996, 1998“
Remigijus Treigys: „Tribūna“
Tikrovės fragmentas fotojuostoje – tik pirminė medžiaga, kuri toliau koreguojama autoriaus fotolaboratorijoje. R. Treigys iki šiol pats ryškina fotojuosteles ir spausdina savo fotografijas. Menininkui ši kūrybos dalis nemažiau svarbi. Kūrybiniai procesai, kurių metu fotografijos padengiamos skirtingais tonais ir pustoniais, tankesniu ar retesniu fotografijos paviršiaus subraižymu, įvardijamu kaip nebylaus vaizdo įgarsinimas ir kitos subtilios manipuliacijos kiekvieną darbą daro unikalų. Juolab kad atspausdinęs vos kelias fotografijas negatyvą menininkas sunaikina. Todėl tiražavimo galimybė, kaip ir laiko bei vietos apibrėžtys čia tampa sąlyginės.
Parodos idėja remiasi vienu pirmųjų R. Treigio darbų – „Tribūna“ (1989). Šis kūrinys buvo pasirinktas kaip dabartinė autoriaus pozicija, kaip momentas, nuo kurio prasidėjo visa jo kūrybinė veikla ir taškas į kurį jis sugrįžta, kad visa tai, ką sukūrė per trisdešimt metų galėtų apžvelgti. Pasirinkdamas gana kompaktišką temų ir raiškų rinkinį jau keli dešimtmečiai šis autorius kuria daugiasluoksnes ir daugiaprasmes fotografijas. R. Treigio fotografija išryškina svarbius Lietuvos meninės fotografijos momentus. Jis – vienas ryškiausių nuobodulio estetikai priskiriamų autorių, turintis unikalų, atpažįstamą ir vis dar koreguojamą braižą.
VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki rugsėjo 28 d.
„18-asis Tarptautinis teatro plakato bienalės Jaunųjų menininkų konkursas Žešuve 2023“
Paroda „18-asis Tarptautinis teatro plakato bienalės Jaunųjų menininkų konkursas Žešuve 2023“ yra tarptautinio menų festivalio TRANS/MISIJOS BALTICUM 2024 programos dalis. Parodą organizuoja meno galerija „Fojė“. Parodos atidaryme dalyvaus galerijos „Szanja“ vadovas ir parodos kuratorius Krzysztof Motyka bei kiti svečiai.
Konkursui buvo pateikti 622 darbai, iš kurių buvo atrinkti 75 plakatai.
VDA Baltajame koridoriuje, I a. (Maironio g. 6) veiks iki spalio 13 d.
„Disciplinos“
Su tarpdiscipliniškumo sąvoka, užkoduota Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pavadinime, per pastaruosius dešimtmečius buvo diskutuojama ir nesutariama bangomis, bet nuolat – kartais aktyviau, kartais vangiau, beveik susitaikant su neišvengiamu jos neaprėpiamumu, abstraktumu ir keistu laikiškumu. Galiausiai įsigalėjo nuomonė, kad tarpdiscipliniškumas yra tiesiog dabarties meno status quo, o ne radikaliai naują, kitokią kokybę ir šiuolaikiškumą užtikrinanti savybė. Šiandien šis terminas, regis, galutinai tapo iš įpročio kartojamu tropu arba tiesiog pragmatiniu finansavimo skirstymo klasifikatoriumi, o „tarpdisciplinininkai“ (siaurąja prasme – LTMKS nariai) nebėra apčiuopiama ir atpažįstama gentis, kuria kažkada buvo.
Tačiau pasikeitė ir santykis su (meno) disciplinų sąvoka. Jos nebesuvokiamos kaip į modernistinio retrogradiškumo ir ankšto tradicionalizmo sinonimas; priešingai, abejodami tiek įnirtingos šiuolaikybės, tiek deklaratyvaus tarpdiscipliniškumo ideologijų perspektyvumu, menininkai ir kiti kultūros praktikai be jokios ironijos mėgaujasi „naujų senų“ disciplinų – tekstilės, piešimo, liejinių ir stiklo dirbinių, tapybos, skulptūros ir net tautodailės – teikiamais malonumais. Ne todėl, kad norėtų sugrįžti į tų disciplinų nekaltybės amžių, bet nujausdami, kad jų įtraukiosios, medžiagiškos ir psichoestetinės savybės puikiai sutelpa dabartiniame laike be aiškių chronologinių kelrodžių. Disciplinų veidas atpažįstamas, bet jau kitas. Jos nebėra nei tabu, nei fetišas, o kažkas sunkiai išreiškiama žodynais, prie kurių dar ką tik buvome pripratę.
Galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veiks iki spalio 12 d.
Nerijus Erminas: „Vox Dei“
Personalinėje parodoje „Vox Dei“ (lot. Dievo balsas) Nerijus Erminas pristatys naujausius savo kūrinius – objektus ir skulptūrines instaliacijas, analizuojančias sakralumo ir pasaulietiškumo temas. Amžinos ir visuotinai aktualios temos, nuo seno aptariamos įvairiose srityse – religijose, filosofijos traktatuose, literatūroje ir t.t., šioje ekspozicijoje išreiškiamos per architektūrinius aspektus. Materialiomis priemonėmis kuriamas sakralumas, parodo žmogiškas pastangas dekoratyviai susikurti Dievo namus žemėje ir pajausti dvasinį pakylėjimą. Dangiškumas palyginamas su buitiškumu, kuris atsiskleidžiamas dekonstruotais kasdienybės atributais, perteikiančiais asociatyvias gyvenimo detales, leidžiančias justi pasitenkinimą žemėje. Menininko kuriamos instaliacijos vizualiai iliustruoja dieviškumo ir žemiškumo santykį, nuolatinį balansavimą tarp laikino būvio ir laukiamos amžinybės. Tačiau net ir asmeninėje, atsipalaidavimui skirtoje aplinkoje jautiesi nuolat stebimas kažko nematomo ir antgamtiško. Parodoje Nerijus Erminas kuria atmosferą, kurioje žiūrovas gali pasinerti į aktualumo neprarandančius filosofinius apmąstymus, juos patirdamas šiuolaikiniame kontekste.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki spalio 10 d.
Dan Hermouet: „Pale blue dot“
1990 m. kosminis zondas „Voyager 1“ nufotografavo Žemės planetą iš 6 mlrd. kilometrųatstumo, tai buvo toliausias taškas, iš kurio mūsų gimtoji planeta kada nors buvo fotografuota. Ši nuotrauka, pavadinimu „Blyškiai mėlynas taškas“ (angl. Pale Blue Dot), parodė, kad Žemės planetą, visas jos detales, viską, kas mums brangu, viską, ką galime ir ko negalime paaiškinti, įmanoma sumažinti iki vieno pikselio. Žemė galaktikoje tapo beveik nepastebima. Galaktikoje, kurios mastelis daug didesnis ir nesuprantamesnis nei Žemės.
Dano Hermouet paroda pavadinta pagal minimą nuotrauką, tačiau joje perteikiamas kitoks blyškiai mėlynų taškų įvaizdis. Šie nauji atvaizdai, kuriuose išdidinami nematomi pasauliai glūdintys mūsų realybėje, kuriami jungiant įvairias analogines spausdinimo technikas.
Blyškiai mėlyni Dano taškai tampa priešprieša 1990 m. užfiksuotai nuotraukai, jie atsiskleidžia, kaip vieno, iš vaizdinio pasirinkto taško išdidinta kompozicija virtusia žvaigždynu. Lėtas kūrybos procesas ir žaliavų sąveika, leidžia išryškinti tam tikras mėlynųtaškų savybes, tuo pat metu platesnius istorijos aspektus paslepiant abstrahuotose, bet atpažįstamose detalėse. Šiose galaktikose įbrėžimai, dulkės, medžiagų pėdsakai; kaip visatai susijungia ir reaguoja kartu, egzistuoja kaip planetos ir žvaigždės. Užuot sumažinusvieną pasaulį iki vieno pikselio, čia smulkmė yra išdidinama.
Užupio meno inkubatoriaus galerijos (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 13 d.
Andrius Erminas, Nerijus Erminas, Rimantas Milkintas ir Danas Aleksa: „Įvykio vieta“
Parodoje pristatomi keturių lietuvių skulptorių – Andriaus Ermino, Nerijaus Ermino, Rimanto Milkinto ir Dano Aleksos – kūriniai. Kiekvieno autoriaus kūryba parodą formuoja autonomiškai, reprezentuodama skirtingas erdvės ir laiko sandų interpretacijas bei nagrinėja temas, kurios išsiskaido į sapnams, atsiminimams ir pasąmonės vaizdiniams skirtas parodos potemes.
Parodoje dalyvaujantys menininkai dabartį suvokia per nevienodos trukmės nugyventą laiko distanciją, paveiktą atitinkamų laikmečių ir įgytos sociokultūrinės patirties, pasižymi pajauta praeičiai ir adaptavimuisi prie jos. Kūriniai parodoje funkcionuoja kaip kiekvieno autoriaus autonomiška realybė, efemeriškas sapnų pasaulis, subjektyvi pasąmonės analizė, santykis su praeitimi, atsiminimais, vaizdiniais, simboliais, kurie patiriami, išjaučiami, sapnuojami, kontempliuojami laiko ir dabarties vietos atžvilgiu. Šios parodos kūriniai daugina, (per)konstruoja realybės koordinates ir papildo bei sustiprina juslinį vietos patyrimą.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki spalio 20 d.
„UFNA: Nenuspėjamos ateitys/Unpredictable Futures“
2-osios tarptautinės meno ir mokslo trienalės „UFNA: Nenuspėjamos ateitys/Unpredictable Futures“ tema – vanduo. Lietuvos dailininkų sąjungos inicijuota eksperimentinė meninių tyrimų platforma, orientuota į ateities technologijas ir inovacijas, šiemet aktualizuoja klimato kaitos ir to sukeltas vandens problemas, su vandeniu susijusias perspektyvas ir vizijas. Pagrindinė projekto paroda ir ją lydinti išsami programa organizuojama Klaipėdoje, kartu su KKKC ir Klaipėdos universiteto Jūrų tyrimų institutu.
Paroda galerijoje „Arka“ skirta rūšis telkiančio, ekologinius iššūkius patiriančio ir gyvybę generuojančio gamtinio paviršiaus aktualizavimui. Ekspozicija kalba apie (ne)matomus ryšius, aplinkas, kurios ne tik mus supa, bet ir yra atsakingos už įvairių rūšių bendrabūvį. Gamta čia permąstoma ne tik kaip terpė ar buveinė, bet ir kaip tam tikra greta jos gyvenančių žmonių atminties ir patirčių saugotoja, teritorija, kuri po savo tykiu paviršiumi generuoja daugybę skirtingų vyksmų ir pokyčių, neišvengiamai darančių įtaką ekosistemai ir mūsų visų ateičiai. Paroda „Under the Surface“ pristato gausų erdvėvaizdžių rinkinį, reflektuojantį po įvairiais fiziniais, semantiniais ir virtualiais paviršiais būdraujančius peizažus.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) ir Klaipėdos kultūros komunikacijų centre (Bažnyčių g. 4) veiks iki rugsėjo 28 d.
15-oji Baltijos trienalė: „Ta pati diena“
Kasdien pabundame nujausdami tam tikrą scenarijų. Tas scenarijus keistai pažįstamas, nors ir ne iki galo aiškus. Sulig saulėtekiu prasideda negailestingai iš anksto nulemtos temos variacija. Džiaugsminga ar liūdna, diena visuomet kviečia priešintis – gyventi be scenarijaus. Būna dienų, kai tenka paklusti, būna dienų, kai reikia maištauti, būna paliaubų dienų. Dauguma baigiasi lygiosiomis arba pralaimėjimu. Rečiau – pergale. Kiekviena diena yra atskira įstabi kova. Ji at(si)naujina ir vis iš naujo pri(si)pildo nieko nežadėdama. Kai kurie bando šį ciklą suvaldyti. Jie stebi, mokosi, įsimena ir mėgina numatyti dėsningumus, tačiau kaskart pritaikant tokias žinias tėra įkvepiama, trumpam išsiplečiama – iškvėpimas neišvengiamas. Ir vis dėlto kartais tas kvėpavimas taip ištęsia laiką, jog pamirštame žemės ir saulės susitarimą. Kitiems tvarkingai suliniuotas grafikas taip ankštai apjuosia dieną, kad tampa pačia diena. Susitelkus vien į precizišką šviesos judėjimą, radikalus paklusnumas ima rodytis kaip būdas pabėgti. Dienos ciklas lengvai pasiduoda įvairiausioms interpretacijoms, atspindinčioms, kaip skirtingai jį suvokiame. Galima būti pasiglemžtiems jo pančių arba net patirti juos kaip kone didžiausią laisvę. Galima pasimesti aiškios struktūros rėme ir nematyti savęs, bet galima ir visai nustoti priešintis ir priimti jį kaip savo pačių kontūrą. Vėlgi, galima išmokti pajusti visą besikaupiančių dienų jėgą, atsispiriant nepaliaujamos jų kaitos sąlygotai mechaninei amnezijai. Ryžtingai, bet ir nesusireikšminant, net su užsispyrimu atmesti, kad pakanka dienos ritmo. Tai – tik keletas iš daugybės galimų šios temos variacijų, ją prisodrinančių ir žadančių naujus susitikimus su anksčiau patirta laime.
Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki 2025 m. sausio 12 d.
Artūras Mitinas: „Saviveikla“
„Saviveikla“ – ketvirtoji A. Mitino asmeninė paroda ir pirmoji galerijoje „Meno niša“. Parodos idėja yra įkvėpta ne vien praktikos, bet ir teorinio tyrimo vaikiškumo (Gilles Deleuze ir Felix Guattari, becoming-child) ir nejaukos (Sigmund Freud, Unheimlich) sankirtoje. A. Mitinas dirba skulptūros mokytoju Grigiškių meno mokykloje, kurioje save išbandė dirbdamas su keramika ir antrinio naudojimo medžiagomis ir iš kurios, pasak menininko, ateina jo ūmaus, ekspresyvaus ir eksperimentinio kolektyvinio darbo patirtis.
Kaip teigia menininkas, tapybą jis supranta kaip jutiminę, taktilinę, multisensorinę mediją. Tai yra aktuali ir Lietuvoje mažai tyrinėta tapybos pusė. „Taip pat susipažinau su Sigmundo Freudo „nejaukos“ sąvoka, kuri padėjo atkoduoti tam tikrus su kūniškumu ir kūniškąja atmintimi siejamus efektus mene, kurie man yra reikšmingi. Šiems elementams – jutiminei tapybai ir nejaukai – susijungus teorijoje, 2021 m. pradėjau tyrimą, kurį tęsiu iki šiol. Posūkis į vaikiškumo fenomeną yra šio platesnio tyrimo apie nejauką dalis“, – apie būsimos parodos koncepciją pasakojo menininkas.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13) veiks iki rugsėjo 14 d.
Gustas Jagminas: „Iš Raugyklos gatvės“
„Tapybos dirbtuvė Raugyklos gatvėje – erdvė, į kurią patenku tik po dienos darbų, pavakarį ar vakare ir eilinę darbo dieną pabaigiu tapybos seansu. Čia esu įsikūręs jau keletą metų ir nūnai pastebiu dirbtuvės paveiktų pokyčių tapyboje. Tikslingai stengiuosi visus darbus užbaigti per vieną seansą. Pro langus į senamiesčio stogus sklinda nuostabi šviesa, todėl skubu suspėti iki saulėlydžio. Tokie seansai įvyksta bene kasdien, besidalydamas jų rezultatais socialiniuose tinkluose pridedu žymę #dienotepis, kas meta aliuziją į tapybinį dienoraštį. Išties vedu tapybinius dienoraščius, bet juos tapau knygomis ir kartais eksponuoju parodose. Tačiau šį kartą parodoje tokių knygų nėra, čia eksponuoju molbertinius tapinius – alla prima blyksnius iš Raugyklos gatvės.“ (Gustas Jagminas)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki rugpjsėjo 28 d.
Aistė Kirvelytė: „Įspūdos“
Parodos pavadinimas „Įspūdos“ įkvėptas rašytojos Rachel Cusk frazės, kad tapymas „kyla iš įtampos; įtampos tarp to, kas viduje ir to, kas išorėje“. Aistės Kirvelytės parodoje eksponuojamų kūrinių vaizdiniai – informacijos srauto sukelti įspūdžiai. Tai nėra tik atsitiktiniai greiti blykstelėjimai, o greičiau spaudimo jėgos formuojamos įspūdos.
Menininkė naudoja vaizdus, atskirus kadrus ar fragmentus, srūvančius iš informacinių šaltinių. Jie kombinuojami, pertapomi, jais manipuliuojama. Paveiksluose akcentuojamas istorijų perrašymas, žaidimas žodžiais, titulų ir pavadinimų paradoksai, kolektyvinės atminties kūrimo idėjos.
Tarp parodos temų ir motyvų – priešus klaidinantys vietovių ženklai Ukrainoje, karinio laivo skendimo istorija ir jos maskavimas rusiškoje žiniasklaidoje, neadekvatus santykis tarp realiai vykstančios katastrofos ir beprasmių diskusijų apie „karo deeskalaciją“, vaikų „patriotinis auklėjimas“, religinės moralės ypatumai teroristinėje valstybėje ir kt.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Saulius Paukštys: „Vaizdai aplink“
Pirmoje parodos dalyje autorius pateikia savotišką alchemišką laiko mašinos modelį – vaizduose persipynusi praeitis ir dabartis konstruoja unikalų vaizdą, kuris turi ir istorinio vyksmo užtaisą, ir fotografijai būdingą laiko akimirkos įamžinimo momentą. Vilniaus miesto architektūros vaizdai, kuriuose matome viduramžius menančius pastatus, ir šiuolaikinį miestą fiksuojančios panoramos spausdintos dar XIX amžiuje patentuota Van Dyke fotografine technika. Spauda tokia pat, kaip prieš 100 metų, kiekvienas atspaudas yra vienetinis, o popieriaus faktūra priartina vaizdą prie grafikos lakšto.
Saulius Paukštys siūlo žiūrovui patyrinėti ir pasigrožėti fotografijų atspaudais, nukeliančiais žiūrovą šimtu metų atgal, ir tuo pačiu paieškoti šifro, atskleidžiančio modernaus meno žavesį.
Antroji parodos dalis – „Vilniaus kaleidoskopai“ – interpretuoja fotografiją šiuolaikinėmis grafinio vaizdo konstravimo priemonėmis.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Iš budėjimų“
Piešiniuose tapytojos kūrybos gerbėjai atpažins ir biblinius motyvus iš paveikslų, kur šventieji atrodo kaip praeiviai ir atvirkščiai. Kita parodos dalis atskleis ieškojimo laisvės grožį – čia stora tušo linija supasi tarp peizažo ir abstrakcijos, keliais pieštuko brūkšniais fiksuojamas tolimos šalies įspūdis, spalvota pastele kuriamas akmens portretas arba ant šiugždančio popieriaus iš dėmių tiesiog akyse randasi susimąsčiusios galvos. Ko gero, daugeliui įsimins 10-ojo deš. veikėjo – budėtojo prie Vilniaus senamiesčio užtvaro – kafkiška figūra ir didžiulės akys (Lietaus žmogus, 1990–1992).
Įvairi plastinė raiška, netikėtumai tik patvirtina, kad popieriaus lape gali atsitikti bet kas, o piešinio stebėjimas visada intriguoja dėl atsiveriančio mąstymo ir matymo potencialo, todėl tokia paroda tampa nuotykiu ne tik žiūrovams, bet ir rengėjams. Ypač kai aprėpiamas ilgesnis kūrybos laikotarpis, šiuo atveju – keli dešimtmečiai. Datuotų ir datas pametusių serijų piešiniai liudija įžvalgos, prasmės laukimą. Galbūt tapytojai piešimas ne tik padeda lavinti ranką, žadinti vaizduotę, bet tampa ir budrumo, priesako „budėkite“ (Mk13, 33–37) forma.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki rugsėjo 28 d.
„Café Europe“
„Café Europe“ bus eksponuojami prancūzų menininkų iš galerijos „4,BARBIER“ ir menininkų iš Ispanijos kultūrinio rajono L’Hospitalet darbai. Menininkai kūriniuose perteikia savo novatorišką požiūrį į trienalės temą „Aš čia, ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“.
4, BARBIER menininkai M. D. Bidard, Sylvia Bottiau, Matthieu Capelier, Victorien Ezard, Grégoire Fabvre, Brigitte Horion, Elisabeth Krotoff, Christelle Teissedre ir Denis Vingt-Deux, rėmėsi Igorio Stravinskio filosofija: „Kūryba yra įpročių įžeidimas“. Jų kūriniai atitrūksta nuo įprastų temų, kvestionuoja tiek jų pačių kūrybinius procesus, tiek žiūrovų lūkesčius. Menininkai priešinasi tradiciniam požiūriui į meną, atsiduodami kūrybai kaip atitrūkimui nuo rutinos.
L’Hospitaleto menininkai Xaro Castillo, Quico Estivill, Jorge Ferré, Agustín Fructuoso, Alex González, Silvia Pagliano, Federico Sancho, Diego Tampanelli ir Francesc Ylla tyrinėja vadinamąją „išplėstinę tapybą“. Peržengdami tradicinių dvimačių formų ribas, šie menininkai tyrinėja rankų darbo įgūdžių svarbą medijoje, kuri šiuolaikinėje praktikoje nuolatos iš naujo apibrėžia save.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki spalio 6 d.
Naujas muziejuje: šimtametis servizas
Prieš jus – šimto metų senumo „japoniškas“ kavos-arbatos servizas, priklausęs Kauno inteligentei Elenai Varašytei-Jocaitienei, rašytojo, žurnalisto ir vertėjo Viktoro Jocaičio žmonai.
Šį lieto porceliano servizą sudaro net 15 dalių: arbatinukas/kavinukas, cukrinė, ąsotėlis pienui ar grietinėlei, 6 puodeliai ir 6 lėkštelės. Tikėtina, jog šis servizas yra japonų porceliano įmonės „Eisho“ gamintų arbatos servizų stilizuota kopija, pagaminta Eurpoje. Saikingas auksavimas, gausybė japoniškų motyvų ir neaiškūs hieroglifai, išpaišyti ant kiekvieno indo dugno, turėjo įtikinti pirkėją, kad tai išties gaminys iš tolimosios Japonijos ir už jį tikrai verta mokėti didelius pinigus.
Kaip ir kada šis servizas pateko į Lietuvą, tikslių duomenų nėra – galima tik spėlioti. Viena iš prielaidų, kad Varašių šeima jį įsigijo Kaune. Kita – kad dailininkas Steponas Varašius šį servizą parvežė dovanų savo sesei Elenai, kai 1924–1937 m. (su pertraukomis) studijavo tapybą Paryžiuje, Romoje ir Florencijoje.
Kauno pilies muziejuje (Pilies g. 17) veiks iki lapkričio 20 d.
XVIII tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė
Vilniaus tapybos trienalė – tai tarptautinis renginys su gilias tradicijas menančia istorija, vykstantis kas trejus metus nuo 1969-ųjų. Šiemet trienalėje ypatingas dėmesys skiriamas Šiaurės šalims – Švedijai, Suomijai, Norvegijai ir Danijai. Šių šalių menininkai yra žinomi dėl savo gebėjimo greitai ir jautriai reaguoti į aplink mus bei pasaulyje vykstančius įvykius. Tęsiant trienalės tradicijas, taip pat bus pristatyti Baltijos šalių ir Lenkijos menininkų kūriniai.
Trienalės tikslas – atkreipti dėmesį į šiandienos gyvenimo skaudulius ir tyrinėti kaip menininkai tai pateikia ir reflektuoja savo kūryboje. Renginyje daug dėmesio skiriama naujausioms ir novatoriškoms tapybos tendencijoms, siekiama perteikti ir konceptualizuoti šiuolaikinio meno esmę, parodyti tapybos medijos meninių refleksijų įvairovę ir kismą. Ši trienalė kelia klausimą: ar tapyba, kaip medija, gali atlikti pagrindinę meno misiją – skatinti kritinį mąstymą, šviesti ir edukuoti?
Pirmoji trienalės dalis prasideda Kauno paveikslų galerijoje, kurioje eksponuojami šiuolaikinių menininkų iš Šiaurės šalių, Lenkijos ir Lietuvos kūriniai.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki spalio 27 d.
Nomeda Čiurlionytė: „Angelų vienybė“
Angelas, kaip dvasinio pasaulio ženklas, globėjas, saugotojas, šviesos ir ramybės nešėjas, dažnai matomas M. K. Čiurlionio tapybos darbuose. Šis simbolis nėra svetimas įvairiuose Nomedos Čiurlionytės kūrybos laikotarpiuose, tačiau būtent pastaraisiais metais jis tampa vyraujančia tema, nešančia labai aiškią prasmę.
Kiekvienas mūsų skirtingai išgyvename karą Ukrainoje, o ši paroda – tai dailininkės asmeninė reakcija į įvykius šalyje, kurioje gyvena. Ukrainos kariams paprašius sukurti amuletus, kuriuos jie galėtų nešioti savo apsauginėse liemenėse, menininkė nutapė angelus globėjus, kurie iškeliavo į frontą. Šie angelai įgavo moters simbolį – motinos, žmonos, dukros. Jos kantriai laukia savo vyrų, su pergale sugrįžtančių iš karo zonos. Išskirtinis bruožas – tai angelų sparnai, kurie įgauna pagrindinį vaidmenį darbų kompozicijose. Angelai bando savo sparnais išvaryti ir išvalyti juodulį, slenkantį ant nekaltų žmonių. Šie angelai neturi veido bruožų, nes pagrindinis paveikslų akcentas – tai balti, energija trykštantys angelų sparnai. Kai žmonės kariauja, kai upėmis liejasi kraujas, nuostabūs angelai tyliai vienijasi ir klausia mūsų: ką jūs darote, žmonės?
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) vyks iki spalio 2 d.
„Šlavantas 2024“
Prie Šlavanto ežero krantų, Lazdijų rajone, Veisiejų seniūnijoje, kasmet organizuojamas tarptautinis pleneras, vadinamas ežero vardu – Šlavantas. Kaip ir kasmet, rezidencija gamtos apsuptyje suburia žinomus menininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš tolimų kraštų.
Plenero dalyvių siekis – atskleisti Lietuvą, kaip aukšto kūrybinio potencialo šalį, tęsti plenerinės tapybos tradicijas bei pasidalyti kūrybiniais sumanymais. Parodos dalyviai plenero metu tapo stebėdami ir fiksuodami aplinkos motyvus, saulės šviesos sklaidą, gilindamiesi į gamtos reiškinių, apšvietimo, spalvų, atspindžių ir refleksų įvairovę. Savo kūriniuose perteikdami gyvą dailininko įspūdį, nuotaiką bei autentišką, savitą aplinkos atmosferą, metų, paros laiką, erdvės įspūdį. Parodoje pristatomi nutapyti panoraminiai ir kameriniai Šlavanto ežero vietovių peizažai, bei abstrakčios ir figūrinės kompozicijos.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki spalio 10 d.
Milda Drazdauskaitė: „Damos, bobulės ir visi kiti“
M. Drazdauskaitės pasirinkimas daryti „nuotraukas atminčiai“ liudija apie auto/ironišką ir konceptualų požiūrį į fotografiją – tai būdas įveikti modelių pasipriešinimą ir nesureikšminti fotografuojančio autorystės. Mildos Drazdauskaitės kūryba, kaip ir jos amžininkų bei kolegų Algirdo Šeškaus, Alfonso Budvyčio, Vytauto Balčyčio, Gintaro Zinkevičiaus darbai – turėtų būti peržiūrėta šiuolaikinio meno ir fotografijos kontekste. Autorės darbams būdingas akivaizdus pozavimas, modelių gražesnio gyvenimo performansai, išryškinantys kasdienybės absurdą, disonansą tarp to, kokiais esama ir kokiais norima atrodyti.
Parodoje daugiausiai dėmesio skiriama mėgstamoms autorės personažėms – damoms ir bobulėms. Kitaip nei pirmą kartą pristatant parodą Vilniaus fotografijos galerijoje – trumpam atsigręžiama ir į visus kitus, pozuojančius šalia jų. Greta moteriškų archetipų, atsitiktinių ir atsakingų pozuotojų, atgyja ir asmeninės Mildos „nuotraukos atminčiai“ – autobiografiniai asmeninio archyvo kadrai – sudėtingo ir išraiškingo socialinio ir istorinio laikotarpio liudininkai.
Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veiks ik rugsėjo 25 d.
Aukštaitijos dailės paroda „Metamorfozė“
Parodoje nagrinėjama, kaip kinta menininko raiška per tam tikrą laiką – nuo pradedančio, savo galimybes dar tik atrandančio, iki šiandieninio, dažnu atveju (Aukštaitijos regiono kontekste) jau susiformavusio kūrėjo. Jauni autoriai čia taip pat randa vietos. Neretu atveju jie yra linkę eksperimentuoti, tad nepaisant dar trumpo kūrybinio kelio, pokyčių jų kūryboje taip pat apstu. Šįkart Aukštaitijos dailė kiek sentimentali. Neabejoju, kad tiek atėjusiam žiūrovui, tiek patiems autoriams bus smagu prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo, kaip atrodė pirmieji kūriniai, kaip pasikeitė vaizdavimo būdas, priemonės, temos. Formuojant ekspoziciją tapo akivaizdu, kad nemaža dalis autorių kardinaliai pakeitė savo kūrybos kryptį perėję iš vienos medijos į kitą. Tie, kurie liko ištikimi pasirinktai dailės šakai, kito stilistiškai, žanriškai. Reikia pabrėžti, kad ir pats kūrinių atrankos procesas nebuvo itin lengvas. Neretas menininkas pateikė nebūtinai ikoniškus savo pirmuosius kūrinius, o tuos, kuriuos sugebėjo išsaugoti. Ne vienas nebeturėjo ankstyvųjų darbų, juos teko skolintis iš draugų, artimųjų ir muziejų. Tikiuosi, kad šis procesas leido ir patiems autoriams peržvelgti savo kūrybą naujai, o žiūrovui pasiūlys artimiau susipažinti su pristatomais autoriais.
Tradiciškai parodoje atsispindi įvairių dailės šakų atstovų kūryba (tapyba, skulptūra, grafika, keramika, stiklas, fotografija ir kt.). Įdomu tai, kad šalia įprastai dominuojančios tapybos, šiemet aiškias pozicijas užima grafika. Be to, jaunų kūrėjų parodoje taip pat apstu, o tai nuteikia viltingai, galvojant apie Aukštaitijos regiono vizualiojo meno perspektyvas.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki rugsėjo 28 d.
Marija Sučilaitė ir Justė Kuliešaitė: „Panirimas“
Gyvybinių tarpusavio saitų ir panirimo idėja aptariama remiantis italų filosofo Emanuele Coccia mintimis. „Tyrinėdamas augalų būtį, tarprūšinį mąstymą, jis išryškino vykstančius simbiotinius ir metamorfozinius procesus tarp visų egzistuojančių gyvybės rūšių.” Parodos pavadinimas simboliškai atspindi autoriaus knygoje „Augalų gyvenimas“ išsakytą panirimo idėją kaip būdą suprasti augalų būties patyrimą. Coccia siūlo jį įsivaizduoti lygindamas su apsilankymu naktiniame klube. „Savęs patyrimas šokant klube tampa it plaukimu jūroje, kurioje susisiekia kvapai, prisilietimai, garsai ir šviesa. Savęs ir aplinkos betarpiškas susietumas – gamtos mokslus provokuojantis mąstymo būdas, vengiantis kategorijų ir atveriantis naują prasmių sluoksnį” – teigiama anotacijoje.
Pastebima, kad parodoje jaunosios kartos menininkės Justė Kuliešaitė ir Marija Sučilaitė tokį santykį reflektuoja įvairiapusiškai. „…nutolsta ir priartėja, kuria ir atkuria, žvelgia su nuolankumu ir rūpesčiu.” Pastebima, kad tyrinėjamose panirimo apraiškose bei sankirtose pasitelkiamos ne tik tradicinės grafikos technikos, bet ir piešimas, tekstilė, objektai. Darbuose autorės atspindi vaikystės prisiminimus ir ritualus, šeimos santykius taip pat baimę ir galios siekimą bei gamtą ir ekologiją.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki spalio 6 d.
Lilija Valatkienė: „Saga apie Lietuvą“
„Saga apie Lietuvą“ tyrinėja bene aktualiausią šiandienos Lietuvos problemą – gyventojų emigraciją. Pagrindine komunikacijos priemone šiame meniniame projekte tapo saga. Per paprastą sagą siekiame įtvirtinti universalų pasakojimą. Projekto tikslas – iškelti sau bei visuomenei Lietuvos piliečių emigracijos klausimą, įvairiomis meninės raiškos priemonėmis paanalizuoti minėtą problemą ir paskatinti visuomenę diskusijai. Utena – vienuoliktasis miestas, kuriame pasakosime „Sagą apie Lietuvą“. Pasakojimą – meninę instaliaciją ir fotografijų bei tapybos parodą – skiriame Utenos krašto muziejaus 95 metų jubiliejui bei miesto šventei paminėti.
Norėdami įgyvendinti savo kūrybinį sumanymą 2018 m. gruodį socialiniuose tinkluose paskelbėme sagų rinkimo akciją. Į šį veiksmą įsijungė tūkstančiai žmonių iš įvairiausių Lietuvos miestų, miestelių, kaimų ir vienkiemių. Jie, norėdami tapti neabejingais šio projekto dalyviais, rinko, vežė, nešė, siuntė sagas. Atsiliepė ir Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Vokietijos, Australijos, JAV, Anglijos, Škotijos, Kanados lietuviai, atsiuntę tūkstančius įdomių sagų, tarp kurių buvo istorinės garsių asmenybių sagos bei jų aprašymai.“ (Lilija Valatkienė)
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3, Utena) veiks iki spalio 12 d.
Andrew Miksys: „BAXT“
Parodoje pristatomos menininko Andrew Miksio fotografijos iš jau 20 metų Lietuvos romų gyvenimą fiksuojančio projekto „BAXT“. Ši paroda – unikali galimybė naujai apmąstyti romų situaciją Lietuvoje bei Europoje iš meninės, istorinės, socialinės ir politinės perspektyvos. „BAXT“ kviečia kritiškai peržiūrėti su šia bendruomene susijusias išankstines nuostatas, įsigilinti į skirtingus požiūrio taškus ir gyvenimo patirtis.
Portretuose įamžintus žmones Andrew Miksys sutiko du dešimtmečius keliaudamas po visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki Žagarės. Fotografo žvilgsnis sutelktas į pamatinį žmogiškumą: nuotraukose užfiksuota išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių, o siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių individų gyvenimą.
Žagarės sinagogoje (P. Avižonio g. 7A, Žagarė, Joniškio r. sav.) veiks iki rugsėjo 15 d.
„Gražuolės, pamėklės ir samurajai“
Ši istorinė-panoraminė paroda – vienas iš nedaugelio mėginimų (o Lietuvoje – pirmasis) muziejaus erdvėje kartu parodyti ir atskleisti tarpusavio sąsajas to, kas įprastai nebūdavo ir dažnai net ir šiandien nėra kartu rodoma: ukijo-ė atspaudus, istorines karikatūras giga, erotines šiungos knygeles, komercinius plakatus hikifuda, prieškario ir pokario komiksus mangas, vaikiško žaidimo menko korteles, animės filmų ir kompiuterinių žaidimų plakatus, garsios kosmetikos kompanijos „Shiseido“ produktų reklaminius videoklipus, animuotą istorinę kabukio užuolaidą, garsių animės filmų ištraukas ir visa tai reflektuojančius, kartais ironizuojančius ir kvestionuojančius japonų šiuolaikinio meno (įskaitant ir sūpā furatto judėjimui atstovaujančius) kūrinius – tapybą, grafiką, fotografiją, animaciją ir skulptūrą.
Daugiau nei 70 autorių kūriniai parodoje sugrupuoti į tris kategorijas – gražuolių (bidžin) atvaizdus, pamėklių (jokai) baugias ar juokingas istorijas ir samurajų (buši, samurai) žygdarbius.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
Pēteris Sidars (Ryga, Latvija): „Nenutrūkstamas judėjimas / Movement continues“
Parodoje „Nenutrūkstamas judėjimas“ P. Sidars pristato savo idėjų ir naudojamų medžiagų „auksinį pagrindą“. Visos šios medžiagos įsitvirtino jo kūrybiniuose eksperimentuose ir tai suteikė menininkui neaprėpiamas transformacijos galimybes. Tai apima durpių puodus, karštus klijus, variacijas su varnų išmatų fraktalais. Skaitmeninė grafika, derinama su tapyba, įtvirtina jo kaip nepriklausomo naujų technikų ir technologijų tyrinėtojo statusą. P. Sidars inovatyvūs sprendimai, pavyzdžiui, durpių struktūrų naudojimas, verti būti patentuoti kaip unikalus jo prekės ženklas.
Kaip simbolizuojama parodos pavadinimu „Nenutrūkstamas judėjimas“, P. Sidars čia taip pat demonstruoja savo kūrybinės veiklos spektro platumą. Parodos pagrindinis motyvas – menininko gebėjimas eiti koja kojon su laiku ir drąsa iš naujo vertinti ankstesnius savo darbus, atsižvelgiant į tikėtiną jų raidą ir transformacijas ateityje. Analizuodamas kaip plastikas įsilieja į jo kūrybinę aplinką, menininkas ne tik išsaugo jo medžiagiškumą, bet ir suteikia jam novatorišką formą, papildomas prasmes ir paverčia šiuos objektus kažkuo visiškai nauju.
LDS Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) veiks iki rugsėjo 7 d.
„Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“
2024 metais minime Lietuvos dainų švenčių šimtmetį. Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus dvidešimčiai metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinį ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą.
Parodą aplankyti kviečiame užsisakant ekskursiją po parodą, kurios metu dalyviai yra supažindinami su Dainų švenčių tradicija, istorija ir raida, Kauno miesto dainų šventėmis, aplankant pagrindines su šia švente susijusias Kauno vietas: Miko ir Kipro Petrauskų namus, P. Vileišio aikštę, Kauno sporto halės ir Dainų slėnio prieigas.
KMM M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31, Kaunas), Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštėje (K. Petrausko / Aukštaičių g., Kaunas), Sporto Halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g., Kaunas), Ąžuolyne virš Dainų slėnio (Kaunas) veiks iki 2025 m. birželio 3 d.
Eye Gymanstics (Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell): „Tėkmė be upės“
„Garsas nuolat juda, kinta, transformuojasi. Tam tikra prasme jį galima pavadinti nuolankiu. Tam, kad taptų, garsas turi visiškai atsiduoti. Tėkmė be upės yra tapsmo judesys. Bendrumo patirtis, bandymas suartėti, dalintis ir stebėti atskirties tarp mūsų sąlygiškumą.“
Taip į garso patirtį kviečia panirti pirmieji parodos anotacijos sakiniai. Menininkių duetas Eye Gymanstics (Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell) į Kauną pažvelgė per kartu muzikuojančių miesto bendruomenių, profesionalų ir mėgėjų kolektyvų bei kurčiųjų patirtis, skirtingus jų balsus, tembrus ir emocijas sujungdamos į bendrą kūrinį, garsų spiečių, panaikinantį ribas tarp įraše dalyvaujančių ir jo klausančių.
Libreto vertimas į gestų kalbą leidžia instaliaciją patirti žmonėms su klausos negalia.
„Per garsą, prisilietimą, kvapą ir vaizdą, per prisiminimus ir vaizduotę artėjame vieni prie kitų, o per kitus – prie savęs.“
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki rugsėjo 15 d.
„Miesto atmintis: Kęstutis Ignatavičius“
Savo karjerą 7 deš. pradėjęs kaip legendinio Kauno bigbito judėjimo narys, po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo K. Ignatavičius tapo Kauno rotušės siela.
Vienas iš miestą formuojančių veiksnių – tradicijos. Natūraliai jas išsaugoti yra sudėtinga, tačiau visada atsiranda miestiečių, kurie didžiulėmis asmeninėmis pastangomis geba sujungti miesto gyvavimo etapus į vieną pasakojimo giją. Vienas tokių – Kauno rotušės ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.
Buvusio miesto archyvo patalpoje eksponuojamos vis kitų kauniečių kuriamos parodos, pasakojančios apie tai, kaip miestas formuoja žmogų, o žmogus – miestą. Iki Kauno rotušės atnaujinimo čia kelerius metus dirbo pats K. Ignatavičius. Jam ir skirta pirmoji paroda, kurioje išvysite herojui priklausančius daiktus bei galėsite išgirsti autentiškus jo pasakojimus.
Kauno rotušėje (Rotušės a. 15, Kaunas) veiks iki 2025 m. balandžio 6 d.
Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė: „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“
Projektas vykdytas Kauno kultūros centro tekstilės studijoje „Gijų sodai“, jis buvo skirtas Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti. Prie projekto prisidėti buvo kviečiamas kiekvienas norintysis. Tris metus dalyviai buvo kviečiami išausti savo mintis ir jausmus Lietuvai, kūrė savo mažas tapiserijas, kurių net 950 tapo vieno didelio kūrinio dalimi. Kūrinį-mozaiką sudaro daug spalvotų kvadratėlių, bendrajame kontekste, visumoje kalbančių spalvotais ženklais ir simboliais. Bendrame didžiajame tekstilės kūrinyje visų dalyvių darbai buvo komponuojami pagal spalvas ir sudarė medžio kontūrą, kuris taip pat labai simbolinis. Prie projekto prisidėjo ir grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė, kai kuriuos mozaikos fragmentus pavertusi itin lietuviškais simboliais-interpretacijomis, turinčiomis savo prasmę ir reikšmę, išryškinusi simbolinius kryžiaus, rombo ir saulės motyvus.
Parodoje kartu su tapiserija eksponuojamos nuotraukos ir jų koliažai, iliustruojantys vykusias projekto kūrybines dirbtuves. 2020 m. paroda pirmą kartą eksponuota Kauno kultūros centre.
Šiaulių istorijos muziejuje (Aušros al. 47, Šiauliai) veiks iki spalio 10 d.
„Angelina Banytė: modernios freskos ir mozaikos klasikė“
Likimas buvo dosnus Angelinai Banytei (g. 1949): ji mokėsi trečiojoje čiurlioniukų laidoje, 1968 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, diplominiam darbui vadovavo tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo freską ir mozaiką pas prof. Sofiją Veiverytę. Dailininkė perėmė savo mokytojos meistriško piešinio, preciziškai tikslaus ir ekspresyvaus, stilių, pati jį savaip ištobulino, sukūrė savitą architektoninio mąstymo ir erdvės pajautimą.
1974 m. baigusi studijas, dailininkė ieškojo, kur apsistoti, susikurti gyvenimo ir kūrybos sąlygas. 1976 m. legendinis Klaipėdos miesto puoselėtojas Alfonsas Žalys pasikvietė talentingą menininkę į uostamiestį, skyrė jai butą bei dirbtuvę ir taip sudarė sąlygas gyventi ir kurti. 1978-ieji svarbūs dailininkės gyvenime – tada ji surengė pirmąją individualią kūrybos parodą ir buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą.
Banytė priklauso monumentalistų tapytojų kartai, kuriai, perkeltine prasme kalbant, nereikėjo molberto. Menininkė prie sienos stovėjo taip, kaip kiti prie molberto. Grynosios tapybos meistrui pora kvadratinių metrų nemažai, o monumentalistei Banytei įprastas vidutinis formatas yra apie 15 kvadratinių metrų. Tų sienų, ant kurių lėtai, kiek leido technologija ir kūrybinės jėgos, gimdavo monumentaliosios tapybos, freskos, sgrafito, mozaikos kūriniai, tikrai daug.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gruodžio 1 d.
Andy Sweet: „Ten, kur nesibaigia vasara“
Majami Bičas kartu su visa Floridos pakrante ėmė sparčiai keistis XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. Kartu su socialine kaita vyko ir reikšmingi lūžiai amerikietiškoje fotografijoje, ištrūkstant iš iki tol dominavusių humanistinio dokumentalizmo temų ir estetikos. Šiuos pokyčius liudija iš Majami Bičo kilusio fotografo Andy Sweeto (1953–1982) kūryba, atskleidžianti už įdegusių kūnų „pasaulio saulės ir džiaugsmo sostinėje“ slypinčias temas. Unikalų A. Sweeto santykį su aplinka atskleidžia ir raiškai pasitelkta spalvotoji fotografija. Williamo Egglestono ar Stepheno Shore՚o kūrybos populiarėjimo laikotarpiu amerikiečių fotografijos meno lauke įtvirtinta ir spalvotoji dokumentalizmo fotografija. Spalvos naudojimas sutapatina fotografijas su realiu pasauliu, žiūrovui pateikiant tos akimirkos atplaišą, ir dar labiau suartina su kasdieniu vaizdu. A. Sweetas spalvą naudoja siekdamas pabrėžti kadre atsidūrusių objektų – boulingo aikštelės paplūdimyje, kabanos interjero ar suaugusiesiems skirtų filmų afišų – perteikiamus įprastus kultūrinius ženklus. Šie kasdienybės fragmentai kelia nerimo ir vienatvės jausmą, dažnai pasiklystantį tarp saulės nutviekstos pakrantės ir linksmų ar net komiškų situacijų.
Parodoje eksponuojamos 1977–1982 m. A. Sweeto sukurtos fotografijos, kurioms autorius nesuteikė pavadinimų. Analoginė fotografija, giclée atspaudai.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Pakui Hardware“: „Tolimas rūpestis“
„Pakui Hardware“: „Tolimas rūpestis“ darbuose nagrinėjamas kapitalo judėjimas per kūnus, technologijas bei medžiagas ir tai, kaip jis formuoja mūsų tikrovę. Per pastaruosius kelerius metus dueto darbuose neretai analizuojami su šiuolaikine medicina susiję klausimai, įsivaizduojant potencialias ateitis, kuriose peržengiamos fizinės ribos skaidant, dauginant ir atkuriant žmogiškuosius ir nežmogiškuosius kūnus. Parodoje „Tolimas rūpestis“ tyrinėjamas dar vienas, šiandien vis aktualesnis šiuolaikinės medicinos ir sveikatos skaitmeninimo sluoksnis – robotizuota chirurgija ir nuotolinė medicina. Istorinė Radvilų rūmų salė paverčiama aplinka, primenančia klinikinės chirurgijos ar ligoninės patalpą, kurioje žmogiškąjį buvimą – išskyrus paties lankytojo kūną – pakeičia technologijos. Tarp fizinės ir virtualiosios, tarp kūniškos ir skaitmeninės sričių pakibusioje erdvėje išsidėstę skaidrūs karščiu suformuoti „kūnai“ abstrahuoti į skulptūrines biomorfines formas. Skulptūrose, įkvėptose menininkės Marijos Teresės Rožanskaitės 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais sukurtų paveikslų, technologijos, draperijos, organinės ir sintetinės medžiagos susilieja į abstrakčias būsenas.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 1 d.
„Lenkai tebetapo: paveikslai iš MOCAK rinkinio“
„Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus tarptautinės partnerystės atveria vis daugiau unikalių galimybių besidomintiems menu. Pernai MOCAK pristatėme Jurgitos Ludavičienės ir Evaldo Stankevičiaus kuruotą šiuolaikinio Lietuvos meno parodą. Šiais metais MOCAK Vilniui siunčia įspūdingą atsakomąją dovaną – pažintį su šiuolaikine lenkų tapyba. Tai ištisos kartos pasaulėžiūros momentinė nuotrauka, kurią režisavo pati MOCAK vadovė, kuratorė, meno teoretikė Maria Anna Potocka“, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
„Iš dailės šakų tapyba išsiskiria kaip itin galingas ginklas. Lenkijoje ji ypač vertinama, nes, nepaisant vėlyvų, tik XIX a. vidurį siekiančių pradmenų, vėliau ji vis dėlto įgavo veržlumo, joje atsirado daug asmenybių ir užsimezgė partneriškas dialogas su Europos meno istorija“, – teigia parodos kuratorė Maria Anna Potocka.
Parodoje – aštuoniolikos lenkų dailininkų kūriniai.
Lenkų tapybos parodoje didžioji dauguma rodomų kūrinių yra sukurti XXI a. Paroda suskirstyta į keturias temines dalis: daikto ir žodžio tyrinėjimas, žmogus, simbolinės scenos, tikrovės tankumas.
Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki spalio 13 d.
„Vien šventieji“
TARTLE parodoje „Vien šventieji“ kviečiame pažvelgti į šventuosius, atkeliavusius tiek iš XVI amžiaus, tiek iš šiuolaikinių autorių dirbtuvių. Vieni jų sukurti menininkų, ilgus metus besimokiusių profesionalaus amato, kiti – mūsų prosenelių, savamokslių kaimo dievdirbių, kūrusių iš tikėjimo, savais būdais ir priemonėmis. Vieni darbai gimę iš pamaldumo, stiprybės ir vilties ieškojimo, kiti – iš noro sukurti tik pamaldumo viziją.
Parodos salėse kviečiame pažinti svarbiausias lietuvių liaudies krikščioniškosios dailės ikonografines temas: nuo universalių skausmą (Pieta, Rūpintojėlis, Jėzaus Nukryžiavimas), krikščioniškąją meilę bei viltį (Švč. Mergelė Marija Maloningoji), kovą prieš blogį (šv. Jurgis), atgailą (šv. Marija Magdalietė) išreiškiančių įvaizdžių iki lokalių, bet labai svarbių tautos religinei ir nacionalinei tapatybei atvaizdų (Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Šiluvos Švč. Mergelė Marija, šv. Kazimieras).
Parodą sudaro daugiau nei 150 kūrinių, jos pagrindas – eksponatai iš TARTLE kolekcijos, bet taip pat pasitelkiami kūriniai ir iš kitų privačių kolekcijų.
Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ (Užupio g. 40, Vilnius) veiks iki 2025 m. gegužės
„Objektas ir detalė: akmens amžiaus estetikos pasaulis“
Parodos idėja kilo pamačius archeologų surastą ornamentuotą irklą. Kol kas tai vienintelis toks objektas, gamintas daugiau nei prieš 5 tūkstančius metų, aptiktas Šventojoje, buvusio ežero protakoje, kurioje intensyviai žvejota. Čia iš krantuose buvusių gyvenviečių piltos šiukšlės: gyvūnų kaulai, keraminių indų šukės ir įvairūs nebenaudojami rakandai. Laikui bėgant visa tai ežero dugne buvo užklota dumblu ir dėl užmirkusios terpės išliko iki mūsų dienų. Šventojoje rasta ir daugiau to paties laikotarpio irklų, tačiau šis stebina subtilia puošyba. Iš klevo išdrožto irklo mentę puošia ornamentas, sudarytas iš eglute išdėstytų įraižų vienoje pusėje ir smulkesnių eglutės bei X formos įraižų kitoje. Šis unikalus irklas, regis, buvo svarbus ir akmens amžiaus žmogui, nes, nulūžus kotui, taisytas – prie mentės liepos karna buvo pritvirtinta uosinė kartis.
Parodoje eksponuojami išskirtiniai objektai, pagaminti iš titnago, akmens, kaulo ir rago, medžio, keramikos ir gintaro, pakeri savo tobulomis formomis, harmonija. Kiekvienas vitrinoje esantis daiktas yra ypatingas, nes jį kūręs žmogus tarsi siekė – sąmoningai ar nesąmoningai – savo kūrinį autorizuoti, palikdamas tam tikrus ženklus, puošybos elementus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki 2025 m. birželio 1 d.
„Nuo pasaulio sukūrimo iki apokalipsės“
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma kolekcijos dalis primena ne tik sudėtingą rinkinio istoriją, bet reprezentuoja ir nepaprastai aukštos meninės vertės kūrinius. Grafika, XV a. viduryje išradus spausdinimo presą, tapo meno šaka, kuri viena pirmųjų atspindėjo naujausias žinias apie pasaulį. Greta to, platūs pirmųjų grafikos darbų kolekcininkų pomėgiai ir interesai lėmė labai įvairią kūrinių tematiką – anuomet jie pasakojo ištisą senųjų meistrų regėtą ir suvoktą pasaulio istoriją. Biblija bei Antikos mitologija grindžiami vaizdai atspindėjo temas, kuriomis buvo žavimasi XV–XVIII amžiais. Anuomet, pasitelkus alegorinę kalbą, buvo bandoma paaiškinti pasaulio reiškinius – laiko tėkmę, laikinumą, gamtos dėsnius, žmogaus ir gamtos neatsiejamumą. Šios temos atsiskleidžia ir Valdovų rūmų muziejuje surengtoje tarptautinėje graviūrų parodoje „Nuo pasaulio sukūrimo iki apokalipsės“, kurioje eksponuojama daugiau nei 200 graviūrų. Penkiose teminėse dalyse – „Biblinis pasaulis“, „Mitologijos ir Antikos pasaulis“, „Pasaulis kaip alegorija“, „Tyrinėtas ir prijaukintas pasaulis“, „Pasaulio pabaiga“, pasitelkus neretai susipinančius biblinius ir mitologinius motyvus, pasakojama žmonijos ir ją supančio dangiškojo, žemiškojo, gyvūnijos ir augalijos pasaulių istorija, pristatomos dramatiškos pasaulio pabaigos vizijos.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki rugsėjo 15 d.
Leo Ray: „Kasdien“
Leo Ray k a s d i e n laiko rankoje teptuką, plunksną, adatą oforto raižiniui, gruntuoja drobę ar maišo dažus ieškodamas tobulo atspalvio dar vienam Žmogiškosios komedijos veiksmui įvaizdinti – kūryba yra neatsiejama jo kasdienės būties dalis. Kiekvienas jo darbas gali tapti ankstesnio sumanymo dalimi ar pratęsti vaizduotėje užgimusią sceną. Popieriuje – ar ofortuose, ar kaligrafiškuose piešiniuose, ar spalvomis mirgančiuose lakštuose – dėliojasi vis naujas gyvosios gamtos įkvėptas siužetas, išsiskiria dvikojai ar keturkojai herojai: asiliukas, paukštis, šuo, katinas, na, ir pats žmogus.
Kontempliuodami Leo Ray kūrinius, į pasaulį žvelgiame pro jo „akinius“ – jis savo kūrybos Žmogiškosios komedijos režisierius, k a s d i e n teptuku ar plunksna gaudantis gyvosios gamtos atspindžius.
Leo Ray gimė Vilniuje 1950 m., 1973 m. baigė Vilniaus universitetą, o 1990 m. – Vilniaus dailės akademiją. 1991 m. įsikūrė Izraelyje, Tel Avive. BASIS meno mokykloje dėstė piešimą, spalvininkystę, tapybą, kaligrafiją, šiuo metu moko tapybos ir kaligrafijos CAN meno kolegijoje (New Artists` Collegium), aktyviai dalyvauja grupinėse parodose ir rengia personalines parodas Izraelyje ir užsienyje.
Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10, Vilnius) veiks iki rugsėjo 17 d.
„Lietuvos balsas Šaltojo karo metais: lietuvių koplyčios Vašingtono Nacionalinėje šventovėje ir Šv. Petro bazilikoje Vatikane“
Vašingtono Nacionalinėje šventovėje ir Šv. Petro bazilikoje Vatikane jau daugiau kaip penkiasdešimt metų veikia lietuvių koplyčios. Šiluvos Švč. Mergelės Marijos koplyčia Nacionalinėje Nekaltojo Prasidėjimo šventovėje Vašingtone buvo pašventinta 1966 m. rugsėjo 5 d., Gailestingumo Motinos koplyčia Šv. Petro bazilikoje Vatikane – 1970 m. liepos 7 dieną. Šiandien retai susimąstome, kad šių koplyčių atsiradimas dviejuose Vakarų pasaulio centruose pačiame Šaltojo karo įkarštyje prilygsta stebuklui. Tuo metu Lietuva pasaulio geopolitiniame žemėlapyje neegzistavo, mūsų šalyje katalikybė buvo persekiojama ir gniuždoma, tikintieji kentė suvaržymus ir represijas.
Ši paroda pristato abiejų koplyčių istoriją, atskleidžia jų reikšmę lietuvių diasporai ir okupuotai Lietuvai. Ypatingas dėmesys skiriamas meniniams kontekstams, kurie leido lietuvių dailininkams karo pabėgėliams įsilieti į juos priėmusių šalių meninį gyvenimą ir pasireikšti tarptautiniu mastu.
Pasakojimą apie lietuvių koplyčias Vašingtone ir Vatikane pratęsia ir išplečia dvi papildomos parodos dalys. Viena jų skirta tarpukario Lietuvos bažnytinės dailės ir architektūros modernėjimui. Čia eksponuojami nacionalinės dailės klasikų Adomo Galdiko, Petro Rimšos, Stasio Ušinsko ir kitų menininkų religinės dailės kūriniai.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki spalio 5 d.
Rūtė Merk: „Pažadai“
Kaip naujosios technologijos keičia kūnus, jų reprezentaciją ir pačią kūniškumo sampratą? Kokios yra senosios tapybos medijos galios atspindėti mūsų laikų troškimus ir technologijų pažadus? Pasitelkdama klasikinius žanrus – portretą ir natiurmortą, aliejinės tapybos priemonėmis Rūtė Merk fiksuoja šiuolaikybės archetipus, materialaus ir virtualaus, natūralaus ir dirbtinio, konkretaus ir abstraktaus ribų slinktis šiuolaikiniame pasaulyje.
Nors Merk portretai flirtuoja su tapybos istorija, vis dėlto jie neabejotinai liudija ne mantijos, o sportinių kelnių ir business casual kostiumo klosčių laikus. Tai šiandieninę popkultūrą, madą ir specifinius tūkstantinukų (angl. milenials) kartos įpročius reprezentuojantys tipažai, radęsi iš menininkės atminties nuotrupų, įspūdžių ir tikslingos skaitmeninės kultūros archeologijos. Iš pirmo žvilgsnio vientisi, šie portretai sudėlioti iš gausybės skirtingų kūnų fragmentų, nugulusių menininkės kaupiamame skaitmeninių vaizdų archyve. Ariyos veidas pasiskolintas iš populiaraus serialo „Sostų karai“ veikėjos tokiu pat vardu, o likęs kūnas – anoniminis; Jomantė sulipdyta iš skirtingų vaizdo šaltinių, bandant įsivaizduoti tipinę sėkmingos meno galerijos darbuotoją, galiausiai pavadinant paveikslą geriausios mokyklos laikų draugės vardu; o Yssa – laisvai interpretuotas Berlyne gyvenančios baltarusių didžėjės portretas. Šioms abstrakčiuose fonuose pakibusioms figūroms būdingas besvoriškumas – pati menininkė tai įvardija siekiu „įkūnyti išsikūnijimą“, jos sufleruoja apie nuolat medijuojamos tikrovės akivaizdoje perbraižomas subjekto ribas.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki spalio 6 d.
„Iš šerdies“
Šimtmetį mininčios Lietuvos dainų šventės liaudies dailės paroda „Iš šerdies“ pristato geriausių Lietuvos šiuolaikinių tautodailininkų – žinomų meistrų ir rečiau matomų kūrėjų – darbus. Ekspozicijoje išvysime tapybos, skulptūros, grafikos, keramikos darbus, kalvystės, medžio drožybos ir pynimo dirbinius, karpinius, tekstilę, verbas, sodus, kaukes, margučius, kitus liaudies dailės tradicijos įkvėptus kūrinius ir šiuolaikines jų modifikacijas, leidžiančias stebėti, kaip keičiasi šios liaudies meno sritys.
Parodos idėja remiasi pasaulio medžio ir jo „stuburo“ – šerdies – pirmavaizdžiu. Šerdimi perduodamos ne tik maistinės medžiagos, gyvybės šaltinio vanduo, bet ir genetinė informacija, atmintis, išmintis, mitinė sąmonė, simboliai ir ženklai. Šias žinias geriausiai perneša meninė kūryba, besiremianti kodais, formomis, ženklų sistemomis, autentiška pirmykšte patirtimi, kurią atpažįsta gentis, bendruomenė ir priima kaip savą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 29 d.
„Neužmiršti sukilėliai“
2017–2019 m., vykstant Gedimino kalno tvarkybos darbams, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų grupė kalno aikštelėje atliko archeologinius tyrimus, kurių metu buvo aptikta ir ištirta 14 kapų duobių su 20 skeletuotų vyrų palaikų. Iki tol archeologinių radinių, patvirtinančių, kad ant kalno buvo palaidota žmonių, neturėta. LNM muziejininkai kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistais, Lietuvos istorijos instituto ir UAB „Kultūros vertybių paieška“ tyrėjais ištyrė ir identifikavo palaikus.
Buvo nustatyta, kad tai 1863–1864 m. mirties bausme nuteistieji sukilėliai, viešai pakarti ar sušaudyti Lukiškių aikštėje Vilniuje. Tarp jų – sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas (pakartas 1863 m. birželio 15 d.) ir Konstantinas Kalinauskas (pakartas 1864 m. kovo 10 d.). Paaiškėjo, kad pats Konstantinas Kalinauskas buvo pirmoji kalne rasta auka. Sukilėliai Gedimino kalne buvo užkasti pažeminančiai, be karstų, apipilti kalkėmis. Kai kurie jų užkasti kniūbsti, surištomis rankomis.
Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.
„Šimtmetis dainos ratu“
Lauko paroda „Šimtmetis dainos ratu“ pristato šimtmetį gyvuojančios Dainų šventės istoriją, jos raidą ir istorinių lūžių įtakotą virsmą: nuo Dainų dienos tarpukario Lietuvoje iki Dainų ir šokių šventės šiandien.
Nacionalinė dainų ir šokių švenčių tradicija – šimtą metų besitęsiantis visos Lietuvos kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, apjungiantis skirtingas kartas, ugdantis etnines vertybes, leidžiantis pajusti tautinį identitetą, skatinantis vienybės jausmą. Dainų ir šokių šventės suburia įvairių sričių meno kolektyvus iš Lietuvos ir įvairių pasaulio kraštų. Pirmoji Dainų diena buvo surengta 1924 m. Kaune. Nepaisant užgriuvusio Antrojo pasaulinio karo, sovietų okupacijos, reikšmingų istorinių pasikeitimų visuomenės gyvenime, Dainų šventės rengimo tradicija buvo išlaikyta.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.
„Tautiška ir moderniška: tautinio modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“
Paminėjus Lietuvos Respublikos šimtmetį, visuomenėje jaučiamas neblėstantis susidomėjimas tarpukario laikotarpiu. Daugėja įvairių projektų ir mokslo darbų, tyrinėjančių, kaip formavosi moderni lietuvybė. Tarpukariu statyti pastatai, architektūros istorikės Marijos Drėmaitės taikliai įvardyti optimizmo architektūra, atspindi tuomet vyravusias nuotaikas.
Žvelgiant per optimizmo prizmę, šiuos visuotinius procesus galima matyti ir Kudirkos Naumiestyje, ypač XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Atsikūrusi valstybė, ištrūkusi iš nutautinimo gniaužtų, siekia fiziškai ir ideologiškai įsitvirtinti Europos šalių tarpe. Kudirkos Naumiestis išsiskiria tuo, kad yra įsikūręs buvusios Vokietijos imperijos pasienyje, taigi šioje vietoje kelis šimtus metų buvo ryškūs kultūriniai mainai, atsispindėję ne tik socialinėje ar ekonominėje srityje, bet ir architektūroje. Lūžio tašku tampa tarpukario Lietuvos architektūros mokykla. Pasitelkiant modernias architektūros formas, lietuvių inteligentų iniciatyva Kudirkos Naumiestyje siekiama konstruoti tautinį pasakojimą, vyksta tautiško stiliaus paieškos, kartu per modernybės prizmę yra žvelgiama į čia gyvenusio Vinco Kudirkos asmenybę. Visa tai vainikuojantis momentas – paminklo didžiajam varpininkui statyba.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks rugsėjo mėn.
„Neišvengiamas rezonansas: qworkaholics anonymuous III“
Visos parodos metu, nuo birželio iki spalio mėnesio, kartu su „Party Office“ kuruojama filmų peržiūrų ir paskaitų programa, NMK pakvies Lietuvoje gyvenančius organizatorius ir menininkus kritiškai iliustruoti savo poziciją rasiniame, pokolonijinio nacionalizmo, pasaulinės ekonomikos ir neoliberalizmo diskurse.
Poezijos, performansų vaizdo įrašų ir video meno pagalba „Resonance Beyond Escape: Qworcoholics Anonymous III“ paroda iliustruoja sudėtingų ir įvairių kolonijinių istorijų panašumus. Mes jas įkūnijame ir esame jų apsupti bei reikalaujame agentyvumo savo istorijos pasakojime ir kolektyvinės sąjungos prieš dominuojančią tvarką.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje (E. A. Jonušo g. 3) veiks iki spalio 6 d.
„labirinte“
Paroda labirinte – tai kuratorės Marijos Repšytės įkurtos skaityklos/knygyno „12:15 Reading Room“ idėjų ir meno kūrinių – knygų per(si)kėlimas į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Daugumą knygų, rodomų parodoje, galima skaityti, vartyti ir net įsigyti Vilniuje esančioje erdvėje. Parodoje bus stengiamasi atskleisti menininkų knygų kūrimą Lietuvoje, pristatant kelionę laike atspindinčius menininkų knygų pavyzdžius tarptautiniame menininkų knygų kontekste.
Parodoje eksponuojamos vienetinės menininkų knygos, saugomos Grafikos kabinete, Vilniaus universiteto bibliotekoje, arba knygos, siekiančios 5000 kopijų tiražą kaip prancūzų menininkės Sophie Calle ne vienerius metus vykdomas tyrimas apie aklumą ir aklųjų grožio supratimą. Knygos Taro kortų formate, interaktyvūs plakatai, kolaboratyviniai projektai – žurnalų, laikraščių ar atviručių pavidalu – permąstantys dabartį, problemas, realijas ar įmanomus ateities scenarijus. Koliažinės, klijuotinės knygos, riso spauda, meniniai tyrimai fotoalbume, muzika ir garsas skirtingų menininkų leidiniuose, menininko ir jo vaiko piešta kartu knyga, ar leidiniai, fiksuojantys laikrodžius, fontanus, žmonių architektūras bitėms.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 29 d.
„Čiurlionis ir dizainas“
Projekto autorės Jolanta Lunevičienė ir dizainerė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Jolanta Talaikytė sumanė M. K. Čiurlionio paveikslus panaudoti kaip išskirtinį vyrišką ir moterišką aprangos akcentą, sukurdamos seriją prabangių skarų ir vyriškų aksesuarų.
Projekto autorės labai įdėmiai renkasi M. K. Čiurlionio kūrinius, siekdamos, kad naudojant juos dizainas nepakeistų kūrinio formato, perteiktų kiek galima artimesnes originalui spalvas. Projekto autorė J. Lunevičienė pasakoja, kad skareles kūrė su didžiule pagarba menininkui, todėl gamybai pasirinko išskirtinį tekstilininkų šeimos fabriką prie Komo ežero Italijoje, suprantantį, kas yra meno kūrinys, spalva, atspalvis, prabanga ir kokybė. Jame kuriami šilko suvenyrai Metropoliteno, Britų ir kitiems įžymiems pasaulio muziejams. Šio gamintojo veiklos pradžia siekia net 1866 metus. Čiurlionio paveikslų reprodukcijoms naudojamas švelnumu ir minkštumu plačiai pagarsėjęs vietinis Komo šilkas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 8 d.
Osvaldas Jablonskis: „Improvizacijos“
Osvaldas Jablonskis – Lietuvos dailininkas, akvarelininkas. Meno pasaulyje vertinamas kaip kaunietiškos akvarelės mokyklos virtuozas. Autoriaus kūryba pasižymi savitu „jablonskišku“ spalvų pasauliu, jautriomis kompozicijomis, lyriškumu, persmelkiančiu tikrumu ir įsijautimu. Visiems dailininko kūriniams būdingas liejimo laisvumas, persipinantys daugiasluoksniai planai bei paveikus kūrinių vaizdo gylis.
Parodoje eksponuojami peizažai, kuriuose tarsi besikeičiančiame kaleidoskope įamžinta Osvaldo Jablonskio Lietuva – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Lietuvos pajūris, žymių žmonių gimtinės ir mėgtos vietos, pvz., rašytojo J. Tumo-Vaižganto „Cimbruvka“, Lietuvos piliakalniai, šimtamečiai medžiai, pastatų fragmentai ir kūrybinių fantazijų improvizacijos. Tiksliausias apibūdinimas, trumpai charakterizuojantis parodos visumą, – dvasios kraštovaizdžiai, kurie atspindi kūrėjo širdį. Didesnė dalis parodoje eksponuojamų kūrinių yra naujausi O. Jablonskio darbai.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki rugsėjo 15 d.
„Nikolajus Novikovas: dekonstrukcija“
Novikovo kūryba verčia suabejoti pamatiniais žmogaus gyvenimo dalykais: grožiu, gėriu, prigimties taurumu. Jo kūriniai ypač suglumins tuos, kurie tiki, jog meno misija – nešti grožį ir gėrį. Nors šio autoriaus kompozicijos nestulbina išraiškos priemonių gausa, spalvomis, sudėtingais siužetais, dydžiu, visgi tai nesutrukdo sukelti šiokią tokią minčių audrą žiūrovo galvoje, priversti įsižiūrėti ir pamatyti. Grožis kelia susižavėjimą, o tai, kas negražu – smalsumą, dažnai pasąmonėje sutapatinant su blogiu. Tad pasmalsaukime. Menininkas apnuogina savo sielą netgi tada, kai nubrėžia vieną liniją arba kai lape padeda tik tašką. Žiūrovui atsiranda klausimų: kas išgelbės pasaulį? Grožis ar bjaurasties pripažinimas? Lengviau neigti ar pripažinti? Akivaizdus ir paties autoriaus neapsisprendimas: šventieji su aureolėmis ar begėdiškai išdrikę nuogi kūnai? Monochromija autoriaus darbuose nuteikia, jog kompromisų nebus. Šis pasirinkimas leidžia kalbėti iš esmės. Dailininkas apsinuogina prieš žiūrovą, kaip ir nuogi personažai jo piešiniuose. Nieko užslėpto. Novikovas atvirai, tiesmukai, ciniškai dekonstruoja ir defragmentuoja ŽMOGŲ, taip jį nuvainikuodamas. Autorius žmogų, kaip vabalą, drąsiai „prismeigia“ prie popieriaus lapo ir tyrinėja jį su biologo atidumu. Regis, jis siekia visiškai ir iki galo išnarstyti, išgliaudyti ir žmogaus kūną, ir sielą. Menininko kūryboje ryškus antagonizmas: juoda–balta, vyras–moteris, šventumas–nuodėmė, gėris–blogis. Visas dėmesys tik personažui, beveik kiekviena kompozicija kelia amžiną klausimą: pasaulis gražus ar bjaurus? Žmogus – geras ar blogas? Galbūt todėl menininkas vaizduoja tokius tolimus nuo tobulybės žmones, nes jiems simpatizuoja. O gal atvirkščiai – nori aikštėn iškelti ir išlieti pasibjaurėjimą žmogiška paderme?
Chaimo Frenkelio viloje-muziejuje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 29 d.
Fotografijos ir kino būrelio baigiamųjų darbų paroda
Fotografijos būrelis Fotografijos muziejuje vykdo savo misiją jau nuo 2016 m.. Visus mokslo metus besitęsiančiuose užsiėmimuose dalyviai (12–18 m. amžiaus jaunuoliai) išmoksta valdyti šiuolaikinę profesionalią fotografijos techniką, dirbti su studijine įranga, praktiškai išbandyti įvairius fotografinius procesus (juostelių ryškinimą, nuotraukų spausdinimą fotolaboratorijoje, cianotipijos, „pinhole“ ir kitas technikas), susipažįsta su fotografijos ir jos technologijos raidos istorija. Užsiėmimai, vadovaujami fotografo Edvardo Tamošiūno, vykdomi ir Fotografijos muziejaus fonduose bei ekspozicijoje, kur dalyviai gali išvysti ir susipažinti su autentiškomis fotografijos technikos ir meno vertybėmis.
Kaip ir kasmet, užsiėmimuose sukurti darbai eksponuojami parodoje Fotografijos muziejuje. 2023–2024 m. Fotografijos ir kino būrelio dalyvių – Danieliaus Aukščionio, Patricijos Elizabetos Belyaevos, Gerdos Gintalaitės, Adomo Juškevičiaus, Tito Leišio, Gerdos Patkauskaitės, Ruslanos Petraitytės, Emilijos Štaraitės ir Orintos Zaicevaitės fotografiniai bei kino eksperimentai, individualumo ir saviraiškos paieškos žymi kelionės į profesionalumą pradžią.
Fotografijos muziejaus studijoje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 8 d.
Žygimantas Augustinas: „Garantija“
Menininkas kviečia lankytojus apmąstyti savo santykį su tikrove ir į ją pažvelgti iš naujo. Parodoje Ž. Augustinas žiūrovams užduoda klausimą „Kas aš esu?“. Juk kas gali būti tikriau už save, savo kūną, išraiškas, savo atspindį? Regis, atsakymas į šiuos klausimus galėtų tapti savotiška garantija, bet žvelgiant į Ž. Augustino kūrinius patogus žinojimo, kas aš esu, jausmas ima nykti.
Savo odą, raumenis, išraiškas menininkas perkelia iš pradžių kasdieniams, vėliau – istoriniams personažams. Tikrojo „aš“ tarsi nelieka, jis įsikūnija į kitus, „aš“ atvaizdai dauginasi ir nebelieka vienintelio tikrojo vaizdo. Pasak parodos kuratorės, yra vaizduotė, žaidimas, juokas, ironija ir klausimas, kad galbūt tikrumo nereikia.
Senovės graikai buvo radę dalinį tokių klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti, sprendimą. Įeinančiuosius į Delfų šventyklą, kurioje orakulas suteikdavo atsakymus mitiniams herojams ir paprastiems mirtingiesiems, pasitikdavo trys užrašai: „pažink save“, „nieko per daug“ ir trečiasis, dėl kurio reikšmės ginčijamasi jau kelis tūkstančius metų, aiškiai siejantis užtikrintumą su nelaime.
Priešingai nei senovės graikų, dabarties pasaulyje netikrumas yra įgijęs neigiamą reikšmę, jį stengiamasi šalinti iš visų gyvenimo sričių. „Garantija“ – pažodinis trečiojo Delfų šventyklos užrašo vertimas, parodos pavadinime atsirandantis kiek ironiškai.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
Algimantas Kezys: „Miestovaizdžiai“
Lietuvių išeivijos menininko Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose užfiksuoti modernūs Šiaurės Amerikos – Čikagos, Niujorko, Vankuverio – miestovaizdžiai. 1944 m. Lietuvą užėmus sovietams, Kezys itin sudėtingomis aplinkybėmis pasitraukė į Vakarus ir 1950 m. kartu su šeima įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur skyrė savo gyvenimą tarnystei jėzuitų ordine – kaip padėką už tai, kad pavyko išgyventi pokario Europos negandas. Aktyvią pastoracinę ir visuomeninę veiklą jis derino su užgimusia aistra fotografuoti – dar 1965 m. surengė parodą prestižiniame Čikagos meno institute, publikavo nuotraukas įvairiuose JAV žurnaluose, leido savo kūrybos albumus.
Kezio kūriniai, kaip ir Kazio Varnelio (1917–2010) tapyba, išsiskiria ryškiais kontrastais ir šešėlių žaisme, ypatingu dėmesiu kompozicijos struktūrai ir ritmikai. Pats autorius akcentavo, kad jo kūryboje forma yra daug svarbesnė už turinį. Griežtõs, laikui tarsi nepavaldžios architektūros šešėlyje vienatvė atsiskleidžia kaip viena iš pamatinių žmogaus būklių. Kiekvienas kadras – nuostabos, staigaus susižavėjimo supančia aplinka rezultatas, tad antrąkart fotografuoti tos pačios vietos autorius niekuomet negrįždavo. Gausus Kezio kūrybinis palikimas šiandien yra unikali Lietuvos išeivijos ir modernistinės fotografijos pasakojimo dalis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Suprasti Lietuvą“
Atveriama nauja Lietuvos istoriją pristatanti ekspozicija Pilininko name. Tai naujausias Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys, pristatantis Lietuvos istoriją, kultūrą ir prie šalies raidos prisidėjusius žmones, taip pat supažindinantis lankytojus su esminėmis Lietuvos identitetą formavusiomis idėjomis.
Pagrindiniai Lietuvos istoriją ir kultūrą lėmę veiksniai muziejuje pristatomi temomis: Kūryba, Tikėjimai, Kovos, Istorijos lūžiai, Pasauliniai saitai, Veidai. Kiekviena tema atskleidžiama atskiroje ekspozicinėje salėje, o jose apžvelgiami svarbiausi įvykiai ir reiškiniai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.
Pilininko namo pagrindinę ekspoziciją papildo rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio kuklaus namo, statyto XVI amžiuje, istorija yra nepaprasta. Tai vienas iš seniausių ir geriausiai išlikusių Vilniaus pilių valdos pastatų. Jame iki XVIII amžiaus buvo įsikūrusi Vilniaus pilininkų būstinė. Vilniaus pilių valda pradėjo formuotis XIII amžiuje, kartu su Lietuvos valstybe. Joje nuolat vyko statybos, atnaujinimai. Čia gyveno nemažai žmonių. Todėl nenuostabu, kad XV a. viduryje atsirado pilininko pareigybė. Vilniaus pilininką skyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas.
Pilininko name (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks rugsėjo mėn.
Miglė Anušauskaitė: „Kas išsigando Šliūpo?“
Kaip papasakoti apie žmogų, kurio veikla aprėpia ištisus XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos lūžio epochos dešimtmečius, tačiau buvo tokia nenuosekli, kad liko nesuprasta amžininkų ir kėlė ne tik pyktį, bet ir baimę?
Nors Jono Šliūpo darbai reikšmingi ir įdomūs, vengiame heroizuoti šią kontroversišką asmenybę ir retušuoti jo prieštaringas, anuomet nepritapusias idėjas. Todėl parodos pasakojimui pasirinkome istorijas iš Miglės Anušauskaitės komikso, kuris į spalvingą Jono Šliūpo gyvenimą leidžia pažvelgti su ironija ir žaviai atskleidžia jo žmogiškąsias savybes.
Paroda įsikurs muziejaus prieigose ir bus nuolat atvira palangiškiams ir miesto svečiams. Ji padės išsamiau susipažinti su J. Šliūpo asmenybe ir veikla, kol muziejuje neįrengta nuolatinė ekspozicija. Tikime, kad bus ir tokių, kurie apie jį išgirs pirmą kartą ir tokiu būdu su juo „susidurs“ tiesiog gatvėje, visai šalia buvusių jo namų sodo, kuriame senasis Palangos burmistras rūkydamas pypkę leisdavo laisvalaikį.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks rugsėjo mėn.
„Tapatybė ir forma: Kazio Varnelio kūryba“
Po kapitalinio atsinaujinimo Jono Šliūpo muziejus duris atveria su ypatingais eksponatais – garsiaisiais Kazio Varnelio opartiniais kūriniais. Ta proga iš Vilniuje esančio Kazio Varnelio namų-muziejaus atkeliauja rinktiniai menininko darbai, o greta bus eksponuojami Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomi įvairių Lietuvos regionų tekstilės dirbiniai. Kazio Varnelio darbai ir etnografinė tekstilė vienoje vietoje eksponuojami neatsitiktinai. Menininko kūrinių ryšys su liaudies menu kyla iš šeimos: dailininko tėvas Kazimieras Varnelis buvo žinomas liaudies meistras, o mama Teofilė Domarkaitė-Varnelienė – Alsėdžių apylinkėse garsi audėja. Negana to, pats Varnelis yra sakęs, kad jaučiasi artimas anoniminiams dailininkams, kurie amžiams bėgant kartojo tuos pačius ornamentus tūkstančius kartų, ir kartu tikintis dialogu su praeitimi bei kūrybos nenutrūkstama evoliucija. Taigi paroda „Tapatybė ir forma“ – bandymas vizualizuoti šias garsaus menininko mintis ir atrasti kažką bendra tarp modernaus menininko darbų ir dažnai bevardžio, kolektyvine kūryba paremto liaudies meno, užduoti klausimą, ar šimtmečius mūsų kultūroje įsitvirtinusi profesionalaus ir populiariojo meno skirtis vis dar aktuali, ar vis dėlto galima rasti sąsajų tarp šių, atrodytų, skirtingų kūrybos polių ir įžvelgti bendrą evoliucijos giją.
Jono Šliūpo muziejuje (Vytauto g. 23A, Palanga) veiks rugsėjo mėn.
(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas (1824–1913)
Talentingas, daugiabriaunis ir nepelnytai pamirštas Boleslovas Ruseckas (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) – 200-ųjų gimimo metinių proga Vilniaus paveikslų galerija pristato per aštuonias ekspozicijos sales nusidriekusią gyvenimo ir kūrybos retrospektyvą. Lankytojas supažindinamas su dailininko asmenybe, kūrybinio kelio pradžia, studijomis Peterburge, Italijos laikotarpiu, meninių sprendimų paieška ir rezultatais, visuomenine, gyvenimo ir kūrybos erdve, sukaupta turtinga tapybos darbų kolekcija ir atminimo ženklais.
Įkvėpimą, grožį, kurį, dailininko žodžiais tariant, „norėtųsi praryti akimis“, Ruseckas matė visur – mylimosios veide, Italijos valstiečių figūrose, Vilniaus kiemeliuose ir seno miško lapijoje. Jis gyveno daile. Net ir užvėręs studijos duris, gilinosi į meno istoriją, ypač žavėjosi senaisiais italų meistrais, nazarėnų kūryba, o amžininkų buvo laikomas geriausiu Vilniaus meno mokyklos ekspertu, vadinamas profesoriumi. Rinko žinias ne tik apie mėgstamus autorius, bet ir pačius kūrinius, jų fotografijas.
Vis dėlto, žvelgiant į dailininko kūrybinį palikimą, laiškus, kasdienybės ženklus, ryškėja įtampa, kurios išvengti, matyt, buvo neįmanoma. Nuo mažų dienų ugdytas mylinčio tėvo, vieno žymiausių XIX a. Lietuvos tapytojų Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), Boleslovas sunkiai vadavosi iš autoriteto šešėlio. Kita vertus, vos atitrūkęs nuo griežtų taisyklių, į kurias neretai pats save spraudė, kūrybinį polėkį išlaisvindavo ir didį malonumą patirdavo kurdamas peizažus ar nedidelio formato portretus, lengvus, gyvybingus eskizus.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki spalio 20 d.
Žilvinas Kempinas: „Vėjalaikis“
Jau dešimt metų Vilniaus katedros varpinė atverta lankytojams. Švenčiant jubiliejinę sukaktį gegužės 15 d. atidaroma specialiai šiai vietai sukurta menininko Žilvino Kempino instaliacija „Vėjalaikis“. Šis kūrinys – tai pirmasis šiuolaikinio meno ir senojo bokšto dialogas.
„2023 m. rudenį buvau pakviestas sukurti kūrinį Katedros varpinėje. Nors pastatas labai komplikuotas dėl medinių perdangų, laiptų ir atvirų langų, negalėjau atsispirti pagundai padaryti įvietintą (angl. site specific) instaliaciją tokioje ypatingoje erdvėje. Man buvo svarbu, kad kūrinys nekliudytų pajusti pačios varpinės charakterio – kad nekonkuruotų su ja, jos neužgožtų, nekliudytų ją apžiūrėti. Tikslas buvo sukurti papildomąją darną, kai kūrinys išryškina architektūrą, o architektūra išryškina kūrinį“, – pasakoja Kempinas.
„Vėjalaikis“ sujungia aukščio, vertikalumo, šviesos, laiko, medžiagiškumo, laikinumo idėjas; prisijaukinęs miesto vėją įdarbina jį vėduoti magnetines juostas ir sukurti tokį šnarėjimą, kokio šio bokšto sienos nėra girdėjusios. Žvilgios juodos juostos išryškina senovinę architektūrą – juk varpinės pirmo aukšto mūrai iškilo dar XIII amžiuje. Kinetinė skulptūra, 700 (+1) vertikalių magnetinių juostų, panašiai kaip medžio kamieno rievės, įvaizdina Vilniaus miesto metus, jungiasi į vientisą fizinį kūną: ir monumentalų, ir efemerišką.
Vilniaus katedros varpinėje (Katedros varpinė, a. 2) veiks iki spalio 1 d.
„Tarpukario moters portretas“
Stanislavos Venclauskienės jubiliejui skiriama paroda atkuria jos gyvenamojo laikotarpio kontekstą. Ji parodo Stanislavą jos laikmečio aplinkoje, atskleidžia to meto iššūkius ir tendencijas. Paroda pasakoja apie jos bendraamžes, bendražyges, bendramintes. Tai tarpukario moterų gyvenimo apžvalga. Parodoje iš daugybės istorinių detalių kuriamas tarpukario moters portretas. Pasakojama apie moteris, kurios gyveno permainų laikotarpiu. Atėjusios iš senosios visuomenės, jos nepabijojo pirmos žengti drąsius žingsnius, imtis naujų veiklų, pakovoti už savo teises. Parodoje pasakojama apie moterų veiklą lietuvių tautiniame atgimime, kaip jos prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo, kaip dalyvavo valstybės visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Pasakojama apie tai, kaip moterys siekė šviestis ir lavintis, kaip sunku joms buvo išsikovoti pozicijas, kiek daug reikėjo įrodinėti profesinėje veikloje. Taip pat aptariamas moters statusas šeimoje, jo kismas modernėjant visuomenei, motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai.
Parodoje galėsite susipažinti ir su tarpukario moterų gyvenimo būdu, to meto madomis, laisvalaikiu. Vizualiniams parodos sprendimams pasirinktas tarpukario Lietuvoje populiarus ir moteris žavėjęs art deco stilius. Tad kviečiame pasinerti į tarpukario moters pasaulį. Ir nepamiršti, kad šioms drąsioms ir veiklioms moterims turi būti dėkingos ir šiandienos moterys, gyvenančios dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki spalio 20 d.
„Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“
Marcas Chagallas, Pabloʼas Picassoʼas, Maxas Ernstas – vieni garsiausių dailininkų, formavusių XX a. dailės raidą. Daugumai žiūrovų gerai žinomi jų tapybos ir grafikos darbai, kiek mažiau – kartkartėmis autorių parodas paįvairinantys keramikos dirbiniai, bet pagal dailininkų kūrinius austi gobelenai beveik nematyti.
Pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje yra pristatomi 23 Chagallo ir Picasso keramikos dirbiniai – pano, lėkštės, vazos, ąsočiai ir 12 meistrės Yvette Cauquil-Prince austų gobelenų pagal Chagallo, Picasso ir Ernsto eskizus. Kūriniai natūraliai sugulė į šešias temas: Biblijos, karo ir taikos, gimtojo štetlo, meilės, cirko, koridos. Dailininkai kalba apie pamatines etikos ir moralės vertybes, siekia darnos su gamta, nostalgiškai žvelgia į vaikystę.
Pardoje eksponuojami dailės kūriniai priklauso Idos Chagall ir Michelio Brodskyʼo bei Yvette Cauquil-Prince kolekcijoms.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
Darius Hecqas-Cauquilis: „Grįžimas prie ištakų“
Darius Hecqas-Cauquilas gimė 1950 m. Šarlerua mieste prie Sambro upės Belgijos pietvakariuose. Būdamas 12 metų, jis pradėjo mokytis gobeleno meno pas motiną, garsią audimo meistrę Yvette Cauquil-Prince, audusią gobelenus pagal Marco Chagallo, Pabloʼo Picassoʼo, Maxo Ernsto ir kitų garsių dailininkų kūrinius. Jo tėvas Emileʼis Hecqas buvo tapytojas. Parodose Darius Hecqas-Cauquilas dalyvauja nuo 1976-ųjų. Menininkas surengė per 40 personalinių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Japonijoje ir kitose šalyse. Dailininko darbai įtraukti į Prancūzijos nacionalines kolekcijas, tarp jų – Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro. Lietuvoje Hecqo-Cauquilo kūryba pristatoma pirmą kartą. Parodoje „Grįžimas prie ištakų“ eksponuojama 20 autoriaus darbų, tarp jų – gobelenas, iš pjuvenų ir aliejinių dažų ant drobės sukurtos kompozicijos, aliejiniais dažais dekoruotos akmens ar jūros bangų nugludintos medžio skulptūros.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“
Lozoraičiai – šeima, iš kartos į kartą gyvenusi valstybės idėja, savo pastangas visuomet sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapusi savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ prakalbina unikalų Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Parodoje pirmą kartą eksponuojami ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių asmeniniai daiktai. Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį emocinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Spąstai su centriniu šildymu“
Paroda apima 1965–1993 metų laikotarpį. XX a. 7 dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos vadovu tapus Leonidui Brežnevui, prasidėjo santykinės (!) ramybės vidaus ir užsienio politikos srityse tarpsnis, netrukus virtęs vadinamuoju „brežneviniu sąstingiu“. Paroda pasakoja apie paprastų žmonių kasdienius bandymus išgyventi, mąstyti, bendrauti, užsiimti įvairiopa gyvenimo formų kūryba, nepaisant visur išplitusių būties ir buities pelėsių.
Sovietinė epocha de jure baigėsi 1990 metų kovo 11 dieną, tačiau okupacijos de facto finalinio etapo baigtį galima fiksuoti 1993 metų rugpjūčio 31 dieną 23 val. 45 min., kuomet Lietuvą paliko paskutiniai čia dislokuotos Rusijos kariuomenės junginiai. O kada sovietiniuose spąstuose vykdytas eksperimentas baigėsi politikos, ekonomikos, kultūros, kasdienybės, mentaliteto ir kitose srityse? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sovietmetis virto svetima šalimi, kuri dažnam jos tyrinėtojui jau atsiveria ne kaip sava, bet esmiškai kitokia, todėl stebinanti, gluminanti, šiurpinanti, o kartais ir kelianti juoką realybė, kurios reliktams tinkamiausia vieta – muziejuje. Tačiau pastarųjų metų įvykiai verčia rimtai svarstyti klausimą: ar homo sovieticus iš tiesų virto praeitimi?
Buvusioje areštinėje (T. Kosciuškos g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.
„Prezidentas Antanas Smetona: tarp autoriteto ir autoritaro“
Naujoji archyvinių fotografijų paroda atskleidžia A. Smetonos asmens ir politiko virsmą: kaip demokratiškų pažiūrų lietuvių tautinių draugijų narys ir Lietuvos Tarybos pirmininkas, nuolat siekęs vienybės ir kompromiso skelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-osios nutarimu, vėliau, po 1926 m. karinio perversmo grįžęs į prezidento postą, virto Tautos vadu tituluojamu autoritaru? Kodėl jo valdžios siekis buvo toks stiprus, kad reikėjo iš valdžios šalinti ne tik politiniu konkurentu tapusį buvusį artimą bendražygį Augustiną Voldemarą, bet ir visą Seimą? Kodėl šalyje reikėjo uždrausti visas politines partijas ir palikti tik vienintelę Lietuvių tautininkų sąjungą? Fotografijų paroda atskleidžia ne tik beveik 15 metų trukusį šalies valdymą, bet ir paties prezidento A. Smetonos asmenybės transformaciją. Simboliška, kad šią parodą pristatančiame stende vaizduojami du A. Smetonos portretai: vienoje pusėje 1920 m. darytoje nuotraukoje ant suolelio sėdi demokratiškas šalies vadovas, o kitoje – puošniame krėsle sėdintis 1928 m. įamžintas autoritarinio valdymo siekiantis Tautos vadas.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d.
„Jonynų giminės fenomenas“
Paroda skirta rašytojo Antano Jonyno 100-osioms gimimo metinėms ir jo sūnaus poeto ir vertėjo Antano A. Jonyno jubiliejui paminėti. Lauko parodą parengė Alytaus kraštotyros muziejininkai. Paroda eksponuojama V. K. Jonyno galerijos kiemelyje.
Dzūkijoje gyvena sena, labai plati Jonynų giminė, turinti daug iškilių, Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Jonynų genealoginis medis yra ilgaamžis, plačiai išsišakojęs ir gausiai lapotas. 1484 m. išduota karaliaus privilegija šeimos pradininkui Januškevičiui liudija, kad giminės šaknys siekia XV a.
Genealoginis medis, esantis Antano Jonyno memorialiniame muziejuje, apima tik XIX–XX a. gyvenusius ir tebegyvenančius Jonynus. Seniausias žinomas giminės atstovas buvo Mateušas Januškevičius-Jonynas, gyvenęs Daugirdų kaime XIX a. viduryje ir turėjęs šešis sūnus bei dvi dukteris. Po 1863 m. sukilimo M. Januškevičius, bijodamas caro valdžios represijų, pavardę pakeitė į Janyno. Dar vėliau Janynų pavardė pakito į Jonynų.
Jonynų giminė pasižymi kūrybinėmis ir intelektualinėmis galiomis, jos atstovai yra užkopę į meno bei mokslo viršūnes, prisidėję prie Lietuvos garsinimo pasaulyje, prie jos dvasinių pamatų išsaugojimo ir stiprinimo. Muziejininkai nekelia sau uždavinio atskleisti Jonynų giminės talentų paslapties, bet parodos lankytojus siekia supažindinti su kai kuriais šios giminės atstovais, atskleisti neeilinių talentų asmenybes.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) vyks iki spalio 1 d.
„Žemyn triušio urvu“
Parodoje „Žemyn triušio urvu“ pristatant Baltijos šalių menininkų kūrinius gilinamasi į pagonybės, dvasingumo ir sąmokslo teorijų reiškinius. Paroda siūlo į pagonybę ir dvasingumą pažvelgti kaip į romantizuotą istorinį prieglobstį, o čia pat – atkreipti dėmesį į jo kismą šiais laikais, dvasingumui vis dažniau įgaunant konspiracinių bei komercinių elementų.
Parodoje eksponuojami nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų sukurti kūriniai atskleidžia skirtingų kartų ryšį ir tai, kaip skirtingų laikmečių socialiniame bei politiniame kontekste menininkų įgytos patirtys reikštos ir tebereiškiamos per eskapizmo, įgalinimo bei konspiritualumo – arba konspiracinio dvasingumo – prizmes.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki lapkričio 3 d.
„Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“
Vytauto Kasiulio muziejų pasiekė Kumu muziejuje Taline eksponuota paroda, skirta trijų Baltijos šalių dailininkių – Malle Leis (1940–2017), Maijos Tabakos (1939) ir Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) sovietinės eros pabaigos – 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio – kūrybai. Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūrinių, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos kiekvienos darbai sukuria kitų dviejų suvokimui. Visos trys menininkės yra sukūrusios darbų, kuriuose jų herojė išžengia iš paveikslo erdvės ir atsuka žiūrovui nugarą, atverdama išėjimo arba skverbimosi į naują teritoriją vizualines metaforas. Kituose paveiksluose menininkės žaidžia su daugybiniais rėmais, išjudinančiais stabilios ir vieningos realybės pojūtį.
Leis, Tabaka ir Rožanskaitė – visos buvo išskirtinės menininkės sovietų okupuotose Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Išsilavinimas, kurį jos gavo dailės institutuose Taline, Rygoje bei Vilniuje 6-ame ir 7-ame dešimtmečiais, ideologiniais bei estetiniais principais buvo panašus, bet jos labai greitai iš tų principų išsiveržė: nebūtinai tiesiogiai priešinosi tuometinei šių mokyklų meno vagai, bet nardė po tuos vandenis taip, kad išklibintų tarsi savaime suprantamus motyvus bei gestus, o prasmes panardintų neaiškumo pursluose.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki rugsėjo 8 d.
„Galingi, nes vieningi!“
2024 m. sukanka 20 metų nuo Lietuvos įstojimo į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Minint šią svarbią sukaktį, greta Kauno pilies atidaryta lauko paroda „Galingi, nes vieningi!“, kuria siekiama pristatyti NATO šalis, organizacijos svarbą ir Lietuvą jos sudėtyje. Šią parodą 2023 m. parengė ir NATO viršūnių susitikimo Vilniuje proga pristatė LR krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus.
Ši paroda – tai galimybė visuomenei plačiau susipažinti su organizacija, jos misija, šalimis narėmis. Lankydami parodą kauniečiai ir miesto svečiai turės galimybę daugiau sužinoti apie NATO šalių karines pajėgas, jų stojimo į aljansą priežastis, dalyvavimą bendrose karinėse misijose, galiausiai, žvilgtelėti ir į Lietuvoje tarnaujančių karių kasdienybę.
Paroda eksponuojama greta Kauno pilies – vieno svarbiausių LDK gynybinių objektų. XIV a. pastatyta pilis buvo strategiškai svarbiu Nemuno bei Jūros upių gynybinės sistemos elementu, todėl jos aplinkoje simboliškai atsiskleidžia ir paroda apie dabarties gynybos pajėgų susivienijimą, joje plėtojamos temos.
Kauno pilies lauke (Pilies g. 17) veiks iki rugsėjo 29 d.
„Įkūnytos emocijos“
Patyriminėje instaliacijoje „Įkūnytos emocijos“ išplečiamos regimo kūno ribos ir pasitelkus garsą gilinamasi į fizinių pojūčių ryšį su emocijomis. MO lankytojus kviečiame į kūno suvokimo kelionę: pasinerti į intymias, paprastai nepastebimas žmogaus pojūčių subtilybes, atrasti kiekvieno individualius pojūčius ir emocijas.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“
Paroda „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ naujai pristatys tiek žinomų, tiek vis dar mažiau įvertintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos modernaus bei šiuolaikinio meno kūrėjų darbus, apmąstančius seksualumo kultūrą, šeimos santykius, lyčių roles bei šių reiškinių transformacijas Baltijos šalių vizualiame mene nuo XX a. 7 dešimtmečio iki šių dienų.
Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo. Kodėl sovietmečiu seksą reikėjo užgniaužti ir kokia meilės forma buvo leidžiama? Kuo šiandien Baltijos regione vyraujančios viešos intymumo, lyties, meilės ir seksualumo sampratos skiriasi nuo ankstesniųjų? Parodoje „Šito pas mus nėra“ leisimės ieškoti atsakymo, kaip per pusę amžiaus keitėsi lyties, šeimos bei seksualumo vaizdavimas, kaip jį lėmė periodiškai tai laisvėjusios, tai griežtėjusios normos sovietmečiu ir vėliau.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugsėjo 8 d.
„Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“
Tokia išsami paroda, skirta vieno žymiausių Lietuvos XX a. pradžios menininkui Antanui Samuoliui, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rengiama po 25 metų pertraukos. Savo apimtimi ir kūrinių skaičiumi ji, ko gero, neprilygsta iki tol buvusioms apžvalginėms Samuolio parodoms. Joje eksponuojami 45 Samuolio kūriniai, surinkti iš įvairių muziejų bei privačių kolekcijų. Parodos artefaktus skolino net devynios atminties institucijos, privatūs muziejai „Mo“, „Tartle“, galerija „The Room“, privatūs kolekcininkai, per tris dešimtis menininkų ar jų šeimų. Nacionalinė dailės galerija Vilniuje netgi sutiko paskolinti savo nuolatinės ekspozicijos pažibą – „Baltąją obelį“.
Samuolis aktyviai kūrė apie septynerius metus, jis mirė jaunas, darbų yra išlikę nedaug. Tačiau jo kūryba padarė neįtikėtinai didelę įtaką kelioms menininkų kartoms ir vis tebėra menininkų inspiracijos šaltinis. „Todėl, – sako generalinė direktorė Daina Kamarauskienė, – itin džiaugiamės galėdami pristatyti ryškiausius Samuolio kūrinius vienoje parodoje ir parodyti šiuolaikinių menininkų kūrybą, kurią įkvėpė ikoninis Samuolio paveikslas „Geltona moteris“. Šiai egzotiško grožio moteriai, kuri tapo visiems gerai pažįstamo portreto modeliu, skirta parodos dalis, kurioje bus atsakyta į klausimus: kas ji, kaip susiklostė jos gyvenimas, kokia neįtikėtinai įdomia veikla ji užsiėmė. Į klausimus padės atsakyti ne tik fotodokumentika, bet ir jos asmeniniai daiktai bei kūriniai.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki rugsėjo 8 d.
Monika Radžiūnaitė: „Ir aš tik žmogus“
Parodos „Ir aš tik žmogus“ koncepcija remiasi Radžiūnaitės plėtojama kūrybine klaidos strategija. „Klaidingas“ skaitymas atsiskleidžia menininkės perkuriamoje ikonografijoje, su „Google“ vertėju į lotynų kalbą verčiamuose paveikslų pavadinimuose, glitch*-gotikinėje parodos architektūroje. Žiūrovas provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką. Koks vaizdas, visuomet buvęs ištikimu religijų tarnu, šiandien galėtų papildyti šventuosius tekstus? O kokia nauja religija gimtų iš šiandienos vaizdų kultūros?
Galerija tampa bažnyčios nava, kurioje gimsta nauja ir mums dar nepažini religija. Tai žaidimas žiūrovo sąmonėje kylančiais vaizdiniais, kviečiantis tyrinėti subjektyvias vizualines patirtis. Pagrindinėje parodos ašyje atsiranda muziejinis eksponatas – monstrancijos dėklas. Fizine ir muziejine prasme tuščias objektas tampa Radžiūnaitės kūrybinės strategijos metafora – primiršti ikonografiniai motyvai paveiksluose užpildomi naujomis reikšmėmis ir kuria savą semantinę sistemą.
Monika Radžiūnaitė (g. 1992) atstovauja jaunajai Vilniuje kuriančių tapytojų kartai. Menininkės braižui būdinga ironija, istorinių ir kultūrinių siužetų transformacija – ne apeliuojanti į faktinę, chronologinę ar tematinę praėjusių laikų tikrovę, o šėliojanti naujomis simbolių, aliuzijų ir įvaizdžių sąsajomis.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki spalio 2 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
M. K. Čiurlionio vizijų pasauliai 3D formatu
Šių 12 paveikslų kūrimo procesui 10–15 proc. buvo naudojamas dirbtinis intelektas, o 85–90 proc. atliko grafikos reprodukcijų specialistai, sujungę dvi skirtingas 3D programas. Rezultatas – nuo dviejų iki penkių planų 3D efekto paveikslai, leidžiantys pasinerti ir patirti M. K. Čiurlionio pasaulius.
Projekte pristatomi M. K. Čiurlionio paveikslai, atkurti 3D technologijomis: „Ramybė“ (1904 / 1905), „Žinia“ (1904 / 1905), VI paveikslas iš „Pasaulio sutvėrimo“ ciklo (1905 / 1906), „Bičiulystė“ (1906 / 1907), II paveikslas iš triptiko „Pasaka“ (1907), „Sonatos Nr. 5 (Jūros sonatos)“ Finale (1908), „Sonatos Nr. 6 (Žvaigždžių sonatos)“ Allegro (1908), „Pasaka (Pilies pasaka)“ (1909), „Angelas (Angelo preliudas)“ (1909), „Angelėliai (Rojus)“ (1909), „Rex“ (1909).
Stebėdami M. K. Čiurlionio paveikslus ne vienas susimąsto, koks šis kūrėjas būtų šiais laikais – ar klasikinio meno tradicijų gynėjas, ar kaip tik nertų į visas technologijų suteikiamas galimybes? Žinant, kad Čiurlionis domėjosi visomis XIX–XX a. sandūros naujienomis – tiek mokslo, tiek meno: fotografija, naujausiomis meno (muzikos ir dailės kryptimis), kosmoso ir planetų formavimosi teorijomis, Egipto tyrinėjimais, psichologija, tikrai buvo susidūręs su kinu ir lėktuvais, galime daryti išvadą, kad net jei jis ir nesinaudotų naujovėmis, tikrai atidžiai jas sektų.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“
Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pristatomas unikalus autentiškas dokumentas – 1949 metų Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija – vienas iš pamatinių šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą. Jos redaktoriai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį: Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą. Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, reiškiant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 19 d.
3D autostereograma „Trimatė pasaka“ pagal Čiurlionio kūrinį
Muziejaus erdves papuošė Loretos Roževičiūtės-Elksnės 3D autostereograma, sukurta pagal M. K. Čiurlionio II paveikslą iš triptiko „Pasaka“, kuriame paslėptas vaikas su piene ir sklendžiantis mistinis paukštis. Išdidintas ir pakeistas kūrinio formatas iš horizontalaus į vertikalų 1,42 x 2,30 m. Toks formatas pasirinktas norint sukurti optinį kilimo įspūdį, tarsi nuaudžiant žemės ir dangaus sujungimą, pertapant ir interpretuojant ritmiškai pasikartojančius M. K. Čiurlionio kūrinių „Pasaulio sutvėrimas VIII“, „Pasaulio sutvėrimas IX“ ir „Pasaulio sutvėrimas XI“ motyvus. M. K. Čiurlionio dailės muziejui sukurta stereograma yra viena iš didžiausių pasaulyje.
Ritmiškumą, paremtą muzikos garsais, M. K. Čiurlionis dažnai naudojo savo dailės kūriniuose. Stebėdamas aktyvų stereogramos raštą ir pasinerdamas į trimatės pasakos gelmes, žiūrovas kviečiamas patirti ir vidinės muzikos garsus, sukurdamas savo garsų interpretaciją.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) vyks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
„Pasaulio dydžio Lietuva: mūsų migracijos istorija“
Lietuvos nacionalinis muziejus Istorijų namuose pristatys visuomenei išskirtinę parodą, skirtą Lietuvos migracijos procesams nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Lankytojai turės galimybę susipažinti su pagrindinėmis migracijos bangomis ir jų kryptimis, priežastimis bei pasekmėmis, iškilių asmenybių, savo gyvenimu ir veikla palikusių ženklų pėdsaką pasauliniame kontekste, istorijomis. Parodos scenografija leis patirti skirtingus migracijos bangų laikotarpius ir jų erdvę, stebins į migracijos kasdienybės siužetus įkomponuotomis unikaliomis istorijomis. Parodos pasakojimas ves lankytoją prie pagrindinės žinutės: migracija yra natūralus istorinis procesas, turintis ir negatyvių, ir pozityvių pusių, tačiau be jokios abejonės leidžiantis lietuviams keisti pasaulį, o pasauliui – keisti Lietuvą. Parodos organizatorių tikslas yra suartinti Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančius asmenis, todėl į procesą bus įtraukti ir išeivijos atstovai bei Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, bus pabrėžiami ne tik istoriniai, bet ir dabar vykstantys procesai. Siekiant šia paroda praplėsti Lietuvos istorijos sampratą lietuvių pasiekimais ir išradimais išeivijoje, bus primenama apie asmenis, veikusius už Lietuvos ribų ir turėjusius didžiulę įtaką pasaulyje.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki spalio 27 d.
Žymių Europos tapytojų darbai – mecenato Prano Kiznio dovana Valdovų rūmų muziejui
Valdovų rūmų muziejus sulaukė mecenato dr. Prano Kiznio dovanos: muziejui perduoti 26 tapybos darbai, reprezentuojantys XV–XVII a. Vakarų Europos dailę. Dalį jų dr. P. Kiznis dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kitus perduoda ilgalaikiam eksponavimui. Naujoji dovana papildė jau keletą metų muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją, tad nuo šiol lankytojai, užsukę į Valdovų rūmų muziejų, galės grožėtis tapybos rinkiniu, kuris po ilgų paieškų Europos aukcionuose ir privačiose kolekcijose buvo suformuotas, remiantis istoriniais šaltiniais, kokie meno kūriniai puošė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų kolekciją, kokias tapybos mokyklas jie reprezentavo. Valdovų rūmų muziejaus ekspoziciją papildo daugiau kaip dešimties italų dailininkų, tarp kurių yra Ambrodžijus da Fosanas (Ambrogio da Fossano, apie 1452–1523), Džampjetras Silvijus (Giampietro Silvio, apie 1495–1552), Jakopas Ligocis (Jacopo Ligozzi, 1547/1552–1627), Palma Jaunesnysis (Palma il Giovane, apie 1550–1628), Frančeskas Kuradis (Francesco Curradi, 1570–1661), Filipas Galjardis (Filippo Gagliardi, 1606–1659), darbai.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki 2025 m. spalio 19 d.
Lietuvos dailės ekspozicija
Pasakojime, suskirstytame į teminius skyrius „Sprogimas“, „Modernizacijos projektai“, „Krizė ir maištas“, „Virsmas“ ir „Šiuolaikybė: kritika ir vaizduotė“, modernus ir šiuolaikinis Lietuvos menas atsiskleidžia XX a. II pusės – XXI a. politinių, socialinių ir kultūrinių šalies ir pasaulio įvykių kontekste. Žvilgsnio centre – modernybės pasaulėvaizdis, jo atspindys prieštaravimų kupiname sovietmečio Lietuvos meniniame gyvenime ir dailės kūriniuose bei transformacija po nepriklausomybės atgavimo plačiai išsiskleidusiame šiuolaikiniame mene. Kuriamas daugiaspektis, įvairias mažas istorijas apjungiantis pasakojimas, nūdienį požiūrį pabrėžia šiuolaikinių menininkų intervencijos į ekspoziciją. Rodoma virš 150-ties įvairių kartų Lietuvos ir egzilio dailininkų kūryba – tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, tekstilė, objektai, instaliacijos, videomenas, kino filmai kt., tarp jų ir mažai žiūrovams žinomi, retai matomi eksponatai. Lietuvos dailės muziejuje sukaupto dailės rinkinio pagrindu suformuotą ekspoziciją svariai papildo kūriniai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos, Jono Meko vizualiųjų menų centro, privačių rinkinių: Lewben Art Foundation, BTA Art, Audronės ir Mariaus Vaupšų kolekcijos, Andriaus Jankausko kolekcijos bei pačių menininkų dirbtuvių.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2029 m. gruodžio 30 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Nepatogus Vilnius“ pasakoja apie prietarais ir stereotipais apipintus miesto gyventojus, kurių beveik nepažįstame, todėl dažnai vengiame, kartais net bijome. Tai paroda apie žmones, kurių, pasak apklausų, vilniečiai mieliau nematytų. Ir apie įsitikinimus, kurie kursto konfliktus, apsunkina gyvenimą.
Savanorių prospekto kreivė rėžia pietvakarinę Vilniaus dalį ir galiausiai kerta miesto ribą. Tačiau dar iki įsukdamas į žiedinės sankryžos centrifugą kelias veda trumpa, bet savitą reputaciją įgijusia atkarpa – „Krasnucha“. Kiek miestiečių ar atvykėlių yra girdėję šį pavadinimą, bet niekada nematė reikalo stabtelėti, apsidairyti ir įsižiūrėti, ką dengia pastatų ir įsitikinimų fasadai?
