Kaširagašimos bažnyčia | veroyama / flickr.com nuotr.
Atokiausiuose, labiausiai į pietus nutolusios, Japonijos Kiūšiū salos pakraščiuose kukliai slepiasi kiek kitokia – krikščioniška – Japonija. Tiesa, mūsų laikais „slaptumas“ jau įgavo kitokią prasmę: šimtus metų paslaptyje egzistavę objektai šiandien jau tapo istorija ir netgi yra globojami UNESCO (sąrašo nr.: 1495). Keliaukime į Kiūšių salą, kur taiko būgnus kartais permuša ir bažnyčių varpai.
Tekstas ir fotografijos pirmą kartą publikuoti 2021 m. gruodžio 11 d. portale vilniausgalerija.lt
Keli šimtai metų persekiojimo
Kaip žinoma, XVII a. pr. Japonija net keliems šimtams metų visiškai izoliavosi nuo aplinkinių šalių, o ypač Vakarų pasaulio: buvo uždaryti uostai, galutinai sustabdyta prekyba su užsieniu, ribojama tarpkultūrinė veikla. Labiausiai bijota Vakarų, o tiksliau – iš jų sklindančios krikščionybės įtakos, todėl ši religija Japonijoje buvo visiškai uždrausta, o jos išpažinėjai žiauriai persekiojami iki pat XIX a. Kaip bebūtų, prasidėjus draudimui Japonijoje jau buvo nemažai misionierių ir jų pasekėjų, todėl vos uždraudus krikščionybę jie niekur nedingo – toliau tikėjimą praktikavo slapta, viešumoje apsimesdami budistais ar šintoistais. Ilgainiui persekiojami, kankinami ir netgi žudomi krikščionys atrado šiokią tokią ramybę atokiausiose Kiūšiū salos vietose, kur ne tik ėmė burtis į slaptas bendruomenes, bet ir įkūrė savo kaimus ar netgi ėmė svajoti apie bažnyčių statybą.
Kriauklės vietoje liturginių indų
Iš viso į UNESCO paveldo sąrašą šiandien įtraukta 12 objektų, susijusių su „slaptųjų krikščionių“ gyvenimu Japonijoje. Tai pirmosios bažnyčios, bendruomenių įkurti kaimai ir netgi ginkluotiems pasipriešinimams naudotos senosios tvirtovės: daugelis šių vietų išlaikė ne tik autentišką savo pavidalą, bet ir slapta iš lūpų į lūpas perduotas, todėl mažai pakitusias tradicijas. Kai kurios iš jų tapo gana unikaliomis dėl dviejų dalykų: savotiškos asimiliacijos su oficialiomis religijomis bei išradingo jų maskavimo buityje. Vienas puikiausių tokio reiškinio pavyzdžių – pajūryje randamų kriauklių naudojimas vietoje įprastų liturginių indų.
Bažnyčia negyvenamoje saloje
Tik pasibaigus draudimams, tačiau dar tvyrant religinei įtampai, slaptieji Japonijos krikščionys ėmė statyti ir pirmąsias bažnyčias. Pati seniausia iš jų – Nagasakyje esanti Dvidešimt šešių šventųjų kankinių bazilika (1864 m.). Bažnyčiai šis vardas suteiktas siekiant atminti 26-is egzekucijos metu Nagasakyje nužudytus misionierius.
Kaširagašimos bažnyčia | veroyama / flickr.com nuotr.
Tarp įdomesnių bažnyčių – ir bažnytėlė Kaširagašimo saloje. Į ją, atokią ir negyvenamą, slaptieji Japonijos krikščionys atsikėlė taip pat bijodami persekiojimų. Vos atlaisvėjus draudimams, XIX a. pradžioje saloje jie pastatė pirmąją medinę, o 1919 m. – ir neoromaninę akmeninę bažnyčią iš vietinių akmenų. Statybos vyko sunkiomis sąlygomis: trūko meistrų ir žaliavų, todėl į talką įsijungė beveik visa salos bendruomenė: kas savo jėgomis statybų aikštelėje, kas tiesiog tempdamas sienoms reikalingus akmenis. (Beje, panaši istorija pasakojama ir apie akmeninę Salako bažnyčią Lietuvoje).
Tokių slaptųjų Japonijos krikščionių pastatytų bažnyčių sąraše – devynios. Jos vertingos ne tik kaip izoliuotų Japonijos bendruomenių palikimas, bet ir kaip architektūriniai objektai – tai vieni seniausių Europinės architektūros pavyzdžių Japonijoje. Na, o Kiūšių saloje ir Nagasakio regione dar ir šiandien tebegyvena daugiausiai Japonijos krikščionių (iš viso jie sudaro apie 2,3 proc. Japonijos gyventojų).
