„Permainų šventė“
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Šalčininkų kultūros centre (Vilniaus g. 48, Šalčininkai) veiks iki gegužės 28 d.
„Vilniaus pokeris“
R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
„Vilniuje viskas įmanoma“, – rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“.
Šis kūrinys iki šiol yra vadinamas vienu iš svarbiausių Vilniaus tekstų, o 700-ojo Vilniaus jubiliejaus proga jis vizualiai bus permąstomas MO muziejuje. Vilniuje vyksta ne tik romano veiksmas, bet ir pats Vilnius tampa romano veikėju. Taigi ir parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje bus ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį bei ateitį.
R. Gavelio sukurtą Vilniaus personažą MO muziejuje interpretuos režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas, menininkas Gintaras Makarevičius. 2023 m. pavasarį MO muziejuje Vilnių bus galima atrasti kaip kūrybiško maišto sostinę.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 28 d.
„Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“
Piešti Vilniaus užsienio menininkai nevažiavo beveik šešis šimtus metų. Kol į kitų išnykusių imperijų sostines, pavyzdžiui, Romą, traukė minios svetimšalių dailininkų, Vilniaus nepiešė, išskyrus vieną kitą išimtį, net ir vietiniai, atradę miesto grožį tik XIX amžiuje. Prireikė geopolitinės tragedijos, Pirmojo pasaulinio karo ir miesto okupacijos, kai 1915 m. Vilnių pradėjo intensyviai stebėti, tirti, piešti ir tapyti keliolika svetimšalių menininkų, kaizerinės Vokietijos kariuomenės propagandininkų. Šiems dailininkams, karo turistams, Vilnius buvo egzotiškas atradimas: skurdus ir gražus miestas, išsiskiriantis keistais, įdėmaus žvilgsnio vertais gyventojais. Procesas truko trejus metus, jis paliko mums didelį kokybiškų meninių artefaktų – tapybos, grafikos ir fotografijos – rinkinį.
Tai, kad Lietuva ir Vilnius buvo tarp agresyvių didžiųjų valstybių, Vokietijos Reicho ir Sovietų Rusijos, lėmė, kad antrą svetimšalių dailininkų atsiradimo mieste bangą suformavo dar viena globali katastrofa – Antrasis pasaulinis karas. Paradoksalu, bet ir šį kartą Vilnius, vakarietiškas ir paslaptingas Sovietų Sąjungos svetimkūnis, iš Rytų atvykusiems dailininkams tapo egzotika.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 11 d.
„Sutrikus tai tampa apčiuopiama“
Parodos idėja atsiremia į infrastruktūros sąvoką kaip galios paskirstymo, organizavimo ir egzistavimo būdą. Šiuolaikinės infrastruktūros posovietiniame regione formavosi ant sovietinių karinių-pramoninių kompleksų griuvėsių, tad šiandien jos atsiduria kolonializmo ir sudėtingų ekonominių, politinių procesų, kaip paslaugų perkėlimas (outsourcing), suišteklinimas (resourceification) ar išorinių padarinių atsiradimas (externalities), sukeltose įtampose. Infrastruktūros tinklai – geležinkeliai, dujotiekiai, interneto šviesolaidžiai, „Telegram” kanalai, vaizdo stebėjimo sistemos ir t. t. – kasdienybėje yra neapčiuopiami. Tuo tarpu gedimai, išjungimai, pertrūkiai išduoda visos infrastruktūros darbą ir infrastruktūrų tarpusavio ryšius. Galia ir jos materialumas įvykus gedimui ar pertrūkiui tiesiogine prasme tampa matomi, buitiški, įkūnyti.
Plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą dažnai aptariama per kibernetinio karo prizmę. Dėl neatsiejamai kartu naudojamų skaitmeninių technologijų ir kinetinių ginklų, kibernetinis karas tampa viena svarbiausių sąvokų, aprėpiančių šiuolaikinio imperializmo ir karybos sudėtingumą bei jų infrastruktūras.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 18 d.
„Laikmečių pokalbis“
Parodoje greta originalių iki mūsų dienų išlikusių gintaro dirbinių, pagamintų akmens amžiaus žmogaus, eksponuojami šiandien – XXI amžiuje – metalo plastikos menininkės E. Čėjauskaitės-Gintalės per pastaruosius trejus metus sukurti gintaro dirbiniai. Didžioji jų dalis buvo įkvėpti Lietuvos nacionalinio muziejaus saugomų gintaro eksponatų ir viešai rodomi pirmą kartą. Atmosferą parodoje kuria dizainerio Martyno Gintalo videoprojekcija.
Parodos menininkus pristatanti ir jų kūrinius apžvelgianti menotyrininkė dr. Jurgita Ludavičienė apibūdina E. Čėjauskaitę-Gintalę ir M. Gintalą kaip porą, kuriančią drauge ir skirtingais būdais – juvelyrika ir vaizdo projekcijomis – pasakojančią apie ypatingus žmogaus gyvenimo momentus. Dažnai tai vyksta pasitelkiant gintarą – ypatingą medžiagą, kuriai lietuviai teikė didelę reikšmę nuo pat seniausių laikų.
Telšių ješivoje (Iždinės g. 11, Telšiai) veiks iki balandžio 10 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Artūras Šeštokas: „Portretas Nr. 21“
Parodoje eksponuojamas naujausias Artūro Šeštoko fotografijų ciklas „Portretas Nr. 21“, pradėtas kurti 2018 m. Fotografijos atliktos naudojant archajišką šlapio kolodijaus metodą, o pateikti kūriniai vadinami ambrotipais.
XIX a. antroje pusėje šlapio kolodijaus fotografijos būdas, išrastas anglo Fredericko Scotto Archerio, susiformavo kaip natūrali fotografijos technikos vystymosi stadija. Šiais laikais tai jau fotografijos išraiškos ir autoriaus pasirinkimo priemonė. „Portretas Nr.21“ – tai ilgalaikis tęstinis kūrybinis projektas, skirtas sukurti mūsų laikmečio ir vietos gyventojų atvaizdus, pateikiant juos šiuolaikinio meno kontekste. Senoji fotografavimo technika atgaivinama ir pristatoma kaip specifinė „amžinybės estetika“.
Fotografijų ciklas „Portretas Nr. 21“ pradėtas kurti, autoriui nutarus išbandyti šlapio kolodijaus fotografijos metodą, fotografuojant draugus, gimines ir pažįstamus – jo žodžiais tariant, „tuos, su kuriais teko garbė susipažinti“. Dėl ypatingos šios technikos vaizdo raiškos portretai atrodo paslaptingi, atskleidžiantys netikėtas portretuojamojo charakterio savybes, kartais švelniai ironiški.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki balandžio 15 d.
Dalia Mikonytė: „Migle“
Tai labai asmeniškas ir jausmingas projektas, artikuliuojantis psichologines būsenas ir kūniškus išgyvenimus, traumines patirtis. Jis taip pat apima nemažą kultūrinės ir socialinės kaitos laikotarpį (2000–2022 metai) dviejų šalių (Lietuvos ir Švedijos) kontekste. Parodoje subtiliai plėtoju ne tik artimos draugystės, bet ir suartėjimo, bei nutolimo, atminties, tapatumo, emigracijos, nepritapimo svetimoje kultūroje, namų ir saugumo ilgesio temas.
Pasitelkiant fotografinę juostą ir fotogramos techniką, sukurtas analoginės fotografijos ciklas – fotografuota dviguba ekspozicija, taip persidengiant skirtingiems mano ir Miglės laikams ir miestams (Panevėžys, Vilnius ir Stockholm). Panevėžys čia pats svarbiausias – tai mūsų draugystės pradžios miestas, pirmieji laiškai parašyti būtent čia. Analoginio kontaktinio atspaudo kūrimas artimas laiško rašymui ranka – tiek fotografinis, tiek popieriaus paviršius paliečiamas tiesiogiai – tai tikslus, betarpiškas realybės užfiksavimas; savos, paliečiamos, esančios arčiau kūno gyvenimo nuotrupos.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.
Rokas Pralgauskas: „Imagine (nuo žodžio magic)“
Priešingai nei ankstesniame projekte „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ (2019), šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio mažiau ironijos ir daugiau atviros romantikos. Eilėraščiai, suporuoti su fotografiniais atvaizdais į tam tikrus diptikus, kalba apie „tavo akis“ ir „tavo plaukus“, „lapkričio ilgesingus lietus“, ar „jūros kvapą vėlyvą rudenį“. Vaizduose daugiau saulės šviesos ir gamtos, jūros, kūnų, mažiau kandžių kasdieniškų pastebėjimų. Tačiau kartu eilėraščiai pareiškia, jog „nėra vienos formulės“; juose taip pat, bene pirmą kartą, atsiranda daugiau lūžtančio rimo, eksperimentavimo su žodine išraiška. Kitas naujas elementas – instaliacijoje naudojamos siuvinėtos užuolaidos. Dieninės užuolaidos tarsi slepia vaizdą, bet ir jį atskleidžia, veikdamos kaip tam tikras filtras. Parodoje matomumas ir nematomumas balansuoja dialoge, vienas kitą įgalindami, kaip nugirstos pokalbio nuotrupos iš už sienos. Užuolaidos metaforiškai įprasmina šį dvigubą veiksmą: Pralgauskas tarsi atskleidžia vaizdus ir jausenas, tačiau kartu ir slepia reikšmes po minkšta šypsena. Kaip autoriaus piešta parodos diagrama, kurioje „nothing“ ir „something“ balansuoja tarp „whole“ ir „empty“. Tikroji prasmė slepiasi kažkur tarp, jų dinamikoje, įtrūkimuose. Tarsi prabudus anksčiau ir dar nesusivokus kas vyksta.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.
„Ištikimas klasikai. Skulptoriui Leonui Žukliui – 100“
100-mečiui skirtoje retrospektyvinėje L. Žuklio parodoje „Ištikimas klasikai“ pristatome pagrindines menininko kūrybines kryptis: klasikines vertybių alegorijas ir Lietuvos menininkų bei akademikų portretus. Portretisto misija L. Žukliui neleido pernelyg nutolti nuo realistinės raiškos. Kurdamas skirtingų profesijų atstovų atvaizdus, jis ieškojo ne tik išorinio panašumo, bet ir taikliai perteikdavo charakterius, daug dėmesio skirdavo išraiškingam fono apipavidalinimui. Kūrybinės laisvės šioje srityje teikė tarp dailininkų gyvavusi kūrinių mainų tradicija – taip L. Žuklio sukurtų portretų galerijoje atsirado tapytojų Vinco Kisarausko, Mindaugo Skudučio, Aloyzo Stasiulevičiaus, Antano Gudaičio atvaizdai. Beje, pastarasis pirmas pasiūlė bareljefe atlieti autentišką savo parašą, vėliau skulptorius pasirašyti ėmė siūlyti ir kitiems portretuojamiesiems. Kompozicijoms laisva tema („Šeima“, 1982, „Taika“, 1987, „Motinystė“, 2000) būdingas didesnis apibendrinimas, jose ryški J. Mikėno įtaka: figūros masyvios, veidai platūs, su migdolo formos akimis. Šie personažai atrodo atsiriboję nuo pasaulio, panirę į kilnesnę vidinę tikrovę – tęsiamos klasikinės aukštų idealų vaizdavimo tradicijos. Nepriklausomai nuo kūrinių mastelio, L. Žukliui viena svarbiausių temų visą gyvenimą išliko šeima, glaudus kartų ryšys.
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/Latako g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 14 d.
Irma Leščinskaitė: „Tapyba“
„Gero kūrinio kriterijus – kokybė.
Per ilgą tapymo, kompozicijos formavimo laiką svarbiausiu kriterijumi tampa kokybės, t. y. estetinės harmonijos, kompozicijos, kolorito, šviesotamsos skaičiavimo, kategorija. Darbuose nebelieka pirminio intuityvaus ir emocinio jausmo, jis transformuojasi, kol išsikristalizuoja į formos, spalvos – kolorito kompozicinius junginius, informacinius vienetus sudarančias struktūras. Kūrinio atsiradimo seka tokia:
1. Mąstymas – pirminiai paveikslo „duomenys“.
2. Procesas – dinamiškas, gali būti laisvas kūrybinis procesas, beveik nevaržomas.
3. Teorijos ir praktikos dominantės: kompozicijos, kolorito struktūros paieškos.“
Parodoje kiekvieną meno kūrinį akomponuos Julitos Slipkauskaitės filosofinės įžvalgos.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje (Užupio g. 2A, Vilnius) veiks iki balandžio 29 d.
Audrius Gražys: „Užšalęs atsitiktinumas arba DNR“
Kurdamas ciklus, autorius dirba procesualiai, tai yra, kiekvieno ciklo pabaigą palikdamas atvirą naujiems etapams ir tęstinumui. Pasak paties menininko, „parodos pavadinimas tiksliausiai nusako cikliškumą mano tapyboje, kuomet skirtingu laiku, priklausomai nuo aplinkybių, nusiteikimo, užfiksuoto vaizdo, garso ar emocijos, o gal ir nuo visų aplinkybių sumos, gimsta naujas darbų ciklas, o vėliau su naujomis patirtimis vėl grįžtama prie anksčiau pradėtojo. Visų ciklų elementai keliauja mano darbuose lyg genetinėje grandinėje, kur kartais ima dominuoti vienas, o kažkuriam laikinai atsitraukus laukti savo eilės – kitas. Ir nors nuolat keičiasi dominantė – dedamieji nekinta. O atsiradus naujam ciklui, prisijungia prie grandinės lyg laiku keliaujantys užšalę atsitiktinumai“.
„Audrius Gražys mums atveria savo tylių struktūrų ir puantilistinio laiko pasaulį. Puantilistiniame laike kiekvienas pasaulio fragmentas turi tylią savo paties egzistenciją. Skirtingai nuo linijinio ir ciklinio laiko su jų vidinėmis svarbos ir globalinio matomumo hierarchijomis, puantilistinis laikas neatsako į mūsų klausimus – nei kas mes esame, nei kokios ateities galime tikėtis […]“. (Leonidas Donskis)
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 26 d.
Adelė Liepa Kaunaitė: „Šviesa tarp debesų“
Autorė pristato skirtingų raiškų – tapybos, skulptūros ir eksperimentinius – kūrinius, kuriuos apjungdama į tris meno laboratorijas ieško šviesos tiek fiziniu, tiek dvasiniu lygmeniu. Anot menininkės, kiekvienas kūrinys prabyla apie įvairias žmogaus ir gamtos istorijas, apie visą planetą supynusias medžių ir grybų šaknis, apie spalvų paieškas tarp debesų.
Dvi iš parodoje eksponuojamų menininkės laboratorijų sutvertos pabrėžiant natūralius gamtos elementus. Viena jų, pavadinta „Medžių rasė art lab.“, tai skulptūros iš apleistose sodybose palikto natūralaus medžio ir pramoninių stačiakampių kaladėlių. Kombinuodama du skirtingus medienos darinius, autorė tarsi jungia praeitį ir dabartį, natūralumą ir gamybą, organiką ir apdirbimą. Kita laboratorija – „Grybų rasė art lab.“ – sudaryta iš eksperimentinių autorės kūrinių. Labiausiai žinoma kaip tapytoja, šioje laboratorijoje Kaunaitė medinius porėmius aptraukia grybų substancija ir taip sujungia dvi atskiras gamtos žaliavas. Trečiojoje laboratorijoje dominuoja kultūra – „Spalvų rasė art lab.“ – sudaryta iš menininkės tapybos darbų, kuriuose vis dalyvauja abstrahuoti mistiniai personažai.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 26 d.
Marius Jonutis: „Sapnai“
„Jau 20 pavasarį iš eilės miela galerija pakvietė pakabinti parodą, ačiū. Galvojau padaryti 20 paveikslų, savo mėgstamiausio 90×90 formato. Kažkaip išėjo daugiau, nes daugiau sapnų susigrūdo į eilę, reikalaudami juos materializuoti.
Tūlas žurnalistas paprastai klausia – na tai kas šįkart naujo? Neteisingas klausimas, naujumas gal ir geras konsumerizmo variklis, bet svarbiau kas gero. Stengiausi maksimaliai, o kas iš to išėjo – ne man sakyti. Tam ir paroda. Nėra vienos jungiančios temos, ne serialas ar komiksas, tik visokie sapnai, vaizdai ir istorijos.
Sapne kaip gyvenime, viskas lyg ir tikra, bet ne visai – kažkas išeina už ribų, būna šalia, kitaip.
Paveiksluose (ne tik mano) irgi panašiai, jie nėra pasaulio ar gyvenimo nuotrauka, o kažkas šalia, ne tai, kaip BUVO, o taip, kaip BŪTŲ. Jie atsiranda galvoje netyčia, nelaukti, ir dieną, ir naktį, ir prie darbo stalo, ir mašinoje, važiuojant bulvių į Alytaus turgų. Naminiai, vasariniai, ukrainietiški, sakartveliški, apie meilę ir draugus.
Šiaip jau apie save, su viltim, kad ne tik. Jei nebūtų sapnų, naktis būtų tuščia, nyki ir juoda nuo vakaro iki ryto. O jei nebūtų menų?
Sapnai naktį nuspalvina, dieną nuspalvina darbas.
Nesu sutikęs to vertikalaus spindinčio kanalo iš aukščiau, ir nesu kažkieno įrankis.“ (Marius Jonutis)
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gegužės 13 d.
Gediminas Akstinas „Noriu namo“
„Mes dažnai keliaujam kartu, be spaudimo, mintyse iškyla sulčių stiklinė, kuri pati į save subėgo, mes klausom muzikos, kurios prieš tai drauge negirdėjom ir žiūrim akvareles, į kurias niekada iki šiol kartu nežiūrėjom.
Pasaulyje daug visokių upių: didelių, mažų, sraunių, skaidrių, žalsvų, rudų, melsvų, juodų. Yra keliai, gatvės ir greitkeliai, griūnantys muziejai bei namai, sugriuvę ir naujai pastatyti, tamsūs ežerai, į kurių dugnus daug visko sukritę, ir mes apie tai beveik niekad nesužinosim. Akys, pripratusios prie jomis tekančio ir judančio vaizdo, judančio užvestos mašinos variklio tempu į įvairius užkampius, įstaigas. Neįžvelgiamame ežero dugne stūkso daugybė pasaulio. Mano irklas jo neužkliudo, tik sukelia vandens raibuliavimą. Jame visuma – kaip slidi žuvis, vos tik suspaudus jos pilvą, kitą sekundę siaurėjančią papilvę, trumpiau nei akimirką palaikius uodegos glotnų galiuką, ploniausią žuvies dalį, ranka lieka laisva makaluotis vandenyje. […]“ (Elena Narbutaitė)
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki balandžio 29 d.
„Nematytas Silvestras Džiaukštas“
„Šioje parodoje pristatomi kameriniai tapytojo paveikslai (išskyrus „Mergaitės portretas“ ir „Sėdinti kambaryje“): 11 ankstyvųjų, 8 iš pastarųjų dviejų dešimtmečių ir 14 kompozicijų su žirgu, kurį jis itin vertino kaip didžiausią žmogaus draugą nuo kaimo laikų. Buvo net sukūręs 1974 m. jausmingos tapybos giliai jaudinantį paveikslą apie atsisveikinimą su žirgu, nuožmios kolektyvizacijos metais. Žirgų ciklą dailininkas pradėjo 1970 m. ir tapė beveik visą gyvenimą. Tai buvo be galo nuoširdi, virpanti tapyba, šviesi, sklidina gėrio ir grožio, kartais skaidri, lengva, lyg persišviečianti kaip akvarelė. Tarsi būtų tapytojo sielos atgaiva po dramatiškų pokario kaimo gyvenimo vaizdų ir sunkaus kaimiečio darbo, slegiančių karo apmąstymų bei žmonijos ir kultūros likimo, kuriuos buvome įpratę matyti S. Džiaukšto monumenataliuose darbuose. Kameriniai paveikslai įvairių netikėtų kompozicijų, nuostabaus kolorito ir harmoningos paveikslo visumos. Ypač tie, kur vaizdai skęsta erdvėje ir potėpių judėjime, prarasdami prisirišimą prie žemiškų dalykų. Juose atsiskleidžia S. Džiaukšto dvasingumas, lyriškas mąstymas, įgimtas jautrumas sudėtingiems ir skambiems šaltiems ir šiltiems žalios spalvos tonams, mėlynos švytėjimui ir raudonos akcentams. Tai būdinga ir kitiems nuotaikingiems įvairių motyvų kūriniams, eksponuojamiems šioje parodoje.“ (Dr. Nijolė Tumėnienė)
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki balandžio 22 d.
„Mariupolis nepalaužtas“
Parodoje pristatomi Ukrainos menininkų kūriniai, tarp jų gyvenusių Mariupolyje, aktualizuojantys esamą laikmetį ir dokumentuojantys Ukrainos žmonių moralinę stiprybę bei meilę Tėvynei.
Ekspozicijoje keliasdešimt Ukrainos šiuolaikinių tapytojų kūrinių. Kai kurios drobės buvo baigtos prieš pat karo pradžią, o kai kurios – tomis tamsiomis vasario ir kovo dienomis, kai demokratinis pasaulis stebėjo nesuvokiamą įsiveržusių Rusijos pajėgų žiaurumą ir neįtikėtiną Azovstalio (Mariupolio) gynėjų drąsą. Ukrainiečių dailininko B.Goloyado kūrinyje įamžintos savanorio kovotojo akys parodo esmę – ryžtą, nesavanaudiškumą ir drąsą, o svarbiausia – nepalaužiamą meilę laisvai Ukrainai.
2022 metų balandį apgultame Mariupolio mieste žuvusio Lietuvos dokumentininko Manto Kvedaravičiaus portretas yra taiklus priminimas apie okupacinių pajėgų įvykdytus karo nusikaltimus. Šio tripticho autorius – lietuvių menininkas ir kino režisierius Jurijus Grigorovičius, su kuriuo Kvedaravičius sukūrė tarptautinio pripažinimo sulaukusį dokumentinį filmą „Mariupolis“ (2016). Jame kūrėjai užfiksavo degančio pietinio uostamiesčio portretą.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki balandžio 20 d.
Eglė Gineitytė: „Mokytojas ant akmens“
E. Gineitytė apie parodos idėją:
Pasklidus aliejinių dažų ir terpentino kvapui įeinu į naują eksperimentų lauką. Pirma tapybos užduotis, kurią užduodu vaikams, yra Šviesėjimas arba Tamsėjimas. Ir aš nuo to pradedu – tapybiniai bandymai blaško į visas puses. Bet kokios spalvos plotai virsta peizažu, su kuriuo, tarsi, atsisveikinau. Ar tai mokytojo skiepas, ar mano savasties dalis, ar pabėgimas į kažkokią idealybės sritį?
Viskas vyksta nenuspėjamai ir veda link kažko paslėpto, ką reikia atrasti ir iškelti ant drobės paviršiaus. Kažkas pasilieka vaizduotėje, kad neprarastų savo paslaptingo sferiškumo arba nugrimztų kaip sapnas į pilką tirštumą. Paveikslui be vaizdo (tuštumai) apibūdinti, išgirstu filosofės sakinį ,,…Žmogus nuo visko atsiribojo ir galiausiai pats išnyko. Tik šviesa be perstojo sklido…“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki balandžio 29 d.
Marius Žalneravičius: „Dabar būti čia“
Plakatų parodos Lietuvos kultūrinėje padangėje – nedažnas reiškinys, nes ir meninį plakatą kuriančių dizainerių gretos Lietuvoje nedidelės. Vienas iš tokių retų paukščių – grafikos dizaineris Marius Žalneravičius, šioje srityje nuosekliai dirbantis jau penkiolika metų. Ketvirtoje autorinėje plakatų parodoje „Dabar būti čia“ menininkas kalba apie momento įsisąmoninimą, norą pilnai išgyventi vietą, kurioje vystosi ne tik buitis, bet ir kūrybiniai procesai. Tokia vieta kūrėjui tapo dar vaikystėje pamiltas Vilnius, kurio įvairūs kultūriniai pavidalai po daugelio metų apsigyveno jo plakatuose. Tarp jų – kino klasikos vakarų, dokumentinių filmų, dainuojamosios poezijos festivalių ir kitų kultūrinių vyksmų, per pastarąjį dešimtmetį traukusių akį sostinės gatvėse, pavidalai. Dialogą su Vilniumi parodoje mezga autoriaus gimtųjų Šiaulių meniniai įvykiai, šiuolaikinio meno ir mados festivalių plakatai.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki balandžio 29 d.
Toma Šlimaitė: „Odė Marinai“
Parodoje eksponuojami 2020–2022 m. laikotarpio grafikos ciklai „Juodai baltas pajūris“, „Nežemiški vaikai pajūryje“ ir vaizdo etiudas „Jūratė ir Kastytis“. Menininkės teigimu, parodoje persipina jūros mirgesys, jūrinės meilės legendos, krykštaujančių vaikų džiaugsmas, o visus kūrinius vienija Baltijos jūros tema. Marinistiniai peizažai, pajūrio motyvai (kerpena, kopų augmenija, kankorėžiai) atlikti giliaspaudės grafikos technika – sausa adata ant neorganinio stiklo. Technikai būdingas tiražavimas suteikia galimybę kurti monotonišką, melancholišką pajūrio atmosferą. Nuolatinis jūros vaizdų pasikartojimas veikia raminančiai ir kartu liudija laipsnišką kaitą. Į pajūrio erdvę įsilieja ir dažnas Šlimaitės kūrybos motyvas – vaikai. Atmosferą įtaigiai perteikia ir meninės išraiškos priemonės – autorine technika dažytas popierius, laisvai erdvėje pasklidę vaikų figūros ir pajūrio objektai, kurie sąveikaudami tarpusavyje, kuria maištaujančią, chaotišką ir kartu melancholišką nuotaiką.
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 22 d.
Antanas Jasenka: „Inferno tranquillo“
Antanas Jasenka yra žinomas kompozitorius tiek akademinės šiuolaikinės muzikos kompozitorių bendruomenėje, tiek ir eksperimentinės muzikos scenoje. A. Jasenka savo kūrybinę karjerą pradėjo rašydamas koncertinius kūrinius akustiniams instrumentams. Jasenkos kūriniai skamba Lietuvos ir tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Taip pat kompozitorius dalyvavo įvairiuose leidybiniuose, multimedijos projektuose užsienyje su tokiais žymiais menininkais kaip Ralf Wehowsky, The Hafler Trio, Artemij Artemjev, taip pat su Lietuvos menininkais: Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi, Birute Letukaite, Yana Ross, Mariumi Jacovskiu, Giedre Brazyte, Džiugu Katinu ir kt. Jo kūrybą yra išleidusios Rusijos, JAV, Olandijos, Kanados, Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos, Belgijos, Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos leidybinės kompanijos. Nuo 2008 m. – elektroninės muzikos atlikėjų kolektyvo „Diissc Orchestra“ narys. 2010-2015 metais didžiausio Baltijos šalyje elektroninės muzikos festivalio „Jauna Muzika“ meno vadovas.
Kur kas mažiau žinomas yra faktas, kad Antanas Jasenka nuo pat jaunystės piešia bei tapo, kuria vaizduojamojo meno srityje. Jis turėjo personalines parodas Kaune (KTU), Kėdainiuose, Lenkijoje, o Lietuvoje ši paroda galerijoje „Kunstkamera“ yra pirmas jo, kaip tapytojo, prisistatymas sostinės plačiajai visuomenei.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks 2023 m. balandžio mėn.
„V-5“
Šis meno projektas skatina labai skirtingas vizualiojo meno scenas turinčius miestus geriau pažinti vienas kito unikalius menininkus ir jų kūrinius. Parodų ciklas ne tik tęsia sėkmingą menininkų bendradarbiavimą tarp Klaipėdos ir Panevėžio, bet ir tampa puikiu pavyzdžiu kitiems Lietuvos miestams, kaip bendra kūryba ir kultūrinis dialogas gali praturtinti vietinių meno laukų įvairovę, plečiant jų geografinį mastą ir pristatant naujus menininkus bei jų darbus plačiajai visuomenei.
Šiais metais Klaipėdos galerijoje vyksiančioje parodoje „V-5“ nuspręsta žiūrovus supažindinti su panevėžiečių vyrų kūryba. „V-5“ – tai aktyviai kuriantys ir miestą reprezentuojantys tapytojai Artūras Stančikas, Darius Misiūnas, Sigitas Laurinavičius, Tomas Rudokas bei skulptorius Vytautas Tallat- Kelpša. Žiūrovai parodoje galės pamatyti Vytauto Tallat – Kelpšos mažosios bronzos plastikos kūrinius bei keturių tapytojų tapybos darbų kolekciją, kurią sudaro „pikselinės“, abstrakčios geometrinės tapybos kūriniai (Sigitas Laurinavičius, Tomas Rudokas), „nuodėgulių“ tapyba (Darius Misiūnas) bei abstraktūs tapytojo Artūro Stančiko kūrybiniai ieškojimai. Paroda „V-5“ yra puiki proga pamatyti, kaip skirtingi stiliai, technikos ir temos sujungiamos į vieną harmoningą ir įsimintiną vizualinį potyrį.
Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vyks iki balandžio 29 d.
Irena Mika: „Portretas: nuo–iki“
Ekspresyviais potėpiais fiksuodama įvairių tiek garsių kultūros lauko, tiek asmeniškai svarbių žmonių portretus tapytoja kartais intuityviai, pasąmoningai pagauna jų (iš)gyvenimo istorijos momentus, nustebinančius tiek ją pačią, tiek paveikslus interpretuojantį žiūrovą. Irenos Mikos portretams būdingas įsiklausymas į asmenybės charakterį, istoriją, tikslingai būtent jam parinktas koloritas, potėpio braižas. Tiek laisvu potėpiu, tiek eskiziškai įrėžta ant drobės minimalistine linija Irena Mika paveiksluose savaip užrašo savo (ir ne tik) laiko asmenybių išgyvenimus.
Parodoje „Portretas: nuo–iki“ su tapyba kalbasi erdviniai bei patyriminiai kūriniai. Prieš einant į tapybos darbų ekspoziciją, žiūrovą pasitinka instaliacija-objektas „Alfa ir Omega”, kalbantis apie gyvybės ir mirties akistatą. Anot autorės, moters įsčias simbolizuojantis rutulys, negimęs kūdikis – tai Dievo portretas, kurio mes dar nematome.
Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki balandžio 7 d.
„Pozityvai“
Remiantis amerikiečių šiuolaikinio ir pokario meno istoriku Charles Merewether, „šiuolaikybėje Archyvas – oficialusis ar asmeninis – tapo reikšmingiausia priemone, kuria renkamos, saugomos ir atkuriamos istorinės žinios ir atmintis“. Taigi archyvas esti pagrindinė tyrimų vieta tokiose srityse kaip antropologija, kritinė teorija, istorija ir ypač šiuolaikinis menas. Tokių įvykių, kaip Antrasis pasaulinis karas ir po jo kilę konfliktai, pokolonijinės eros atsiradimas ir komunizmo žlugimas, pėdsakai ir liudijimai paskatino persvarstyti archyvui suteiktą autoritetą, kuris nebelaikomas neutralia, skaidria įrašų vieta, tačiau suvokiamas kaip ginčijamas dalykas ir terpė savaime. Šiame konkteste archyvas – ne tik istorinės, tačiau ir gyvosios atminties medija.
Sukauptame archyve įvardinti ir neįvardinti duomenys apie fotografijose regimus susibūrimus, oficialius ir neformalius įvykius, lengvai atpažįstamos ir laike nutolusios personalijos – kviečia aktyviai tyrinėti parodos eksponatus, kaip pozityviosios atminties, įgalinamos per atpažinimo veiksmą, vietą. Paroda leis prisiminti ir įprasminti iš negatyvo (užmaršties) į pozityvą (dabartį) transformuotas patirtis bei atgimusius tarpusavio bei tarpinstitucinius santykius, tapdama tęstiniu archyvo, kaip atviros ir šiuolaikiškos medijos, tyrimu.
Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 10 d.
„Jo akyse šventi“
Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus, bendradarbiaudamas su Šilutės Hugo Šojaus muziejumi, pristato parodą, kurioje eksponuojami paveikslai iš Rytų Lietuvos bažnyčių.
Paveikslai vaizduoja Švč. Mergelę Mariją, šv. Antaną, šv. Judą Tadą, šv. Vincentą Fererą, šv. Dominyką ir šv. Pranciškų – vienus populiariausių šventųjų Lietuvoje. Šv. Antanas ir šv. Judas Tadas – patys mylimiausi šventieji globėjai, kurių atvaizdų galima rasti beveik kiekvienoje bažnyčioje. Kūriniuose atpažįstami skirtingi šventųjų vaizdavimo būdai: pasakojamasis, kai vaizdingai perteikiamos šventųjų žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo scenos („Šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus susitikimas“) ir simbolinis, kai šventieji vaizduojami išryškinant jų svarbiausias šventumą lėmusias savybes, atpažįstami iš nusistovėjusių atributų, susijusių su jų gyvenimo istorija ar kankiniška mirtimi. Išsiskiria Škaplieriaus Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, kuris nutapytas ne kaip įprasta, o pasakojant šv. Simono Stoko viziją. Dievo Motina sėdi debesyse, kaire ranka laiko rūpintojėlio poza sėdintį Vaikelį Jėzų, o dešine kaip malonę visiems iš savo rankos tiesia škaplierių – ypatingą savo malonių ženklą, skydą ištikus pavojui, pažadą apsaugoti nuo amžinosios ugnies.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.
„THEATRUM BIBLICUM. Velykų preliudijos scenovaizdžiai“
Bažnytinio paveldo muziejaus paroda Theatrum biblicum (liet. k. Biblijos teatras) skirta scenografijos sričiai. Ji pristato unikalias, per pastarąjį dešimtmetį atrastas barokines Didžiosios savaitės dekoracijas ir Senojo bei Naujojo Testamento paveikslus iš Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, taip pat iš kitų Lietuvos šventovių bei muziejų rinkinių. Specifinės paskirties kūriniai parodo, kaip XVIII a. – XIX a. I p. per metaforas ir alegorijas būdavo įprasminama Didžiosios savaitės liturgija. Didžiąją savaitę dekoracijos pakeisdavo įprastą bažnyčios vaizdą, paversdavo interjerą įspūdinga, sukrečiančia erdve, pajungta pagrindinei idėjai.
Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo inscenizacijos paplito baroko laikotarpiu, buvo viena iš jėzuitų platinamų šventojo teatro (lot. Theatrum sacrum) formų, stebinusi ir padėjusi žmonėms emociškai išgyventi svarbiausius Išganymo istorijos momentus. Kristaus kapo – didingos scenos su dekoracijomis – apogėjumi laikomi XVII–XVIII amžiai. Tokio tipo Didžiosios savaitės apipavidalinimas paplito visoje katalikiškoje Europoje, labiausiai suklestėjo Alpių regione – Vokietijoje, Austrijoje XXI a.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 2 d.
„Nikiforas. Lenkijos Naïve Art meistras“
Kas buvo Nikiforas – garsiausias Lenkijos savamokslis dailininkas? Nenuilstantis menininkas, nutapęs daugiau nei 30 000 paveikslų? Labai palankiai jo kūrybą vertino tokie žymūs lenkų dailininkai, kaip Zygmuntas Waliszewskis, Tytusas Czyżewskis, Janas Cybis, Alfonsas Karny‘s ir Edwardas Dwurnikas. Dar iki karo Nikiforo kūriniai buvo eksponuoti Paryžiuje, jis tapo įkvėpimo šaltiniu daugybei straipsnių, knygų siužetams, apie jį buvo sukurtas vaidybinis ir nemažai dokumentinių filmų.
Nikiforo, kaip menininko, fenomenas aiškinamas jautriu spalvų pajautimu, gebėjimu surasti subtiliausius atspalvius, intuityviu suvokimu, kaip perteikti šviesą ir spindesį. Jis tapė viską, ką matė aplink, kas buvo artima jo širdžiai: Krynicą ir jos kurortus, stilingus dvarus ir įvairių konfesijų šventyklų interjerus, suteikiančius prieglobsčio ir dieviškumo pojūtį, kraštovaizdžius ir geležinkelio stotis, kurios jam buvo gerai žinomos dėl dažnų kelionių traukiniais, arba miestų, kuriuose lankydavosi, architektūrą. Visus vaizdus jis transformuodavo, pasitelkdamas savo vaizduotės galias, sukurdamas nerealius statinius, paminklus ar ramumos kupinus peizažus, kuriuose skirtingi vaizduojami objektai susijungia į visumą. Nikiforo menas priartina prie žmogaus egzistencijos paslapties ir liudija apie nepaprastą, sunkiai paaiškinamą jo talentą.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 11 d.
Aleksandras Kostkus-Kostkevičius: „Iš debesų“
A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones: koloristiką, muzikalumą (autorius grojo įvairiais instrumentais, buvo ansamblio narys, mokė dainavimo karo mokyklos mokinius), autorinių technikų panaudojimą, specifinius kompozicinius sprendimus, padiktuotus iš debesų žvelgiančio lakūno žvilgsnio.
Autoriaus sūnus Rimantas ir dukra Edita išsaugojo paties A. Kostkaus-Kostkevičiaus rašytus Vorkutos prisiminimus. Šios vertingos autentiškos medžiagos fragmentai, artimųjų prisiminimai parodoje tampa autoriaus kūrybos kontekstu, įgalinančiu parodos lankytoją visais pojūčiais pasinerti į tremties ir politinių kalinimų patirtis bei pasidalyti savo jausmais ir mintimis apie tai tam įrengtuose „jausmų burbuluose“.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 11 d.
Gintautas Velykis: „PortalAi“
Į skaitmeninės tapybos džiungles menininkas pasinėrė iš daugiau nei prieš tris dešimtmečius kompiuteriu pradėtų kurti reklaminių darbų, įdiegtų savų meninių technologijų. Didelę įtaką padarė autoriaus susidomėjimas stimpanko (angl. steampunk) stilistika. Pandemijos metu pradėtos kurti moksliniu fantastiniu žanru paremtos dirbtinio intelekto interpretacijos tapo tarsi nuoroda į kitokį pasaulį, kuriame gyvensime pasibaigus pandemijai. Kūriniuose jungiama nuotolinio bendravimo emocija, informacinių technologijų atradimai, seno gyvenimo ilgesys, spalvų estetika. Kūriniuose analizuojamos karo, apokaliptinės, fantastinės temos. Keliaplaniai kūriniai atsiveria kaip portalai į kitą pasaulį.
Algoritmais paremtas dirbtinis intelektas mene atveria duris fantazijai, bet tik menininko vaizduotė sugeba šią fantaziją įprasminti. Parodoje pirmą kartą taip gausiai rodomos Gintauto Velykio vizijos kviečia panardyti tarp realybės ir virtualybės.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 4 d.
„Lietuvos prabavimo rūmams – 100 metų“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, paliesti, išgirsti šimtmečio istoriją nuo Lietuvos prabavimo rūmų įsteigimo Kaune 1922 m. iki šių dienų. Lankytojams siūlomos daug tauriųjų metalų ir brangakmenių paslapčių atskleisiančios edukacinės pamokos „Ne viskas auksas, kas auksu žiba: Ką apie auksą turime žinoti kiekvienas“.
Lietuvos prabavimo rūmai įsteigti 1922 m. Kaune, atkurti 1991 m. Druskininkuose, taip pat nuo 1995 m. veikia Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Parodos ekspozicija išskirtinė savo specifika bei unikaliais šimtmečio senumo eksponatais iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus, Valdovų rūmų lobynų ir Lietuvos prabavimo rūmų saugyklų. Parodoje eksponuojami daiktai unikalūs juose esančiais valstybiniais prabavimo ženklais, garantuojančiais jų autentiškumą ir istorinę vertę.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki gegužės 30 d.
Aušra Andziulytė ir Laima Drazdauskaitė: „LYGIAGRETĖS-2“
Dvi menininkės, dailininkės, tapytojos, abi gyvena Kaune, abiejų kūrybinės dirbtuvės Šančiuose, ilgą laiką buvo kolegės Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje, abi daugelį metų lieja akvarelę ir abiejų akvarelėse yra paralelių. Ši dviguba solo paroda – antroji tuo pačiu pavadinimu LYGIAGRETĖS.
„Vanduo prisiliečia prie spalvų ir suteikia gyvastį. Akvarelė. Gamtos spalvos, tautinių raštų kolorito atspindžiai, individualus spalvos ir ritmo pajautimas išsilieja ir priglunda ant popieriaus“. Aušra Andziulytė
„Mintys tamsią, niūrią dieną: apie spalvų nuotykius, kur ir dvi spalvos jau akordas, apie vandenį, ieškantį kelio, apie ritmą, kuriam paklūsta atsitiktinumas… Kartojame gamtą“. Laima Drazdauskaitė
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki balandžio 29 d.
„Tadas Daugirdas (1852–1919): ukrainietiškų margučių atvaizdai“
Parodoje rodomi margučių piešiniai iš buvusių Ukrainos gubernijų: Kijevo, Podolės, Voluinės, Chersono ir Galicijos. Vietoves liudija autentiški įrašai lenkų kalba, užrašyti prie margučių piešinių. Parodoje eksponuojami margučiai atvaizduoti keliais rakursais – marginto kiaušinio pagrindinės pusės plokštuma arba šonas, iš kurio matyti abiejų pusių fragmentai, ir trečias atvaizdavimo būdas, kai dvi margučio pusės pateikiamos šalia viena kitos popieriaus lape horizontaliai. Trečiasis atvaizdavimo būdas būdingas tiems margučiams, kurių abi pusės marginamos asimetriškais augaliniais motyvais. Didžioji dalis margučių turi pavadinimus: šarkos pėdelės, laužyti kryžiai, žvaigždės su rageliais ir kt.
Surengti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyvo rinkinyje saugomų Tado Daugirdo margučių parodą padiktavo daugiau kaip metus trunkantis karas Ukrainoje. Kaune apsigyvenus žmonėms, netekusiems savo namų ir tėvynės, norisi parodyti kažką artimo ir savo, dvasiškai šildančio ir stiprinančio, perteikiančio protėvių dvasios stiprybę. Dabar ši idėja realizuojasi ir skleidžia velykinę viltį…
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki balandžio 29 d.
Nijolė Vilutienė, Emilija Liobytė-Vilutienė, Emilija Vilutytė-Balas: „3 moterys“
Dvi Emilijos ir Nijolė iš Vilučių šeimos: močiutės, mamos ir dukros dailės paroda Vilučiai – viena iš Lietuvos menininkų dinastijų.
Liobytės anūkė, Nijolės ir Mikalojaus Vilučių dukra Emilija Vilutytė-Balas. Talentinga skulptorė, vaikų knygų iliustruotoja Emilija Liobytė-Vilutienė (1916–1955) nugyvenusi trumpą, bet ryškų gyvenimą, paliko iki šiol matomą pėdsaką pokario Vilniaus meno gyvenime, jos artistiška prigimtis nepaliovė žavėti amžininkų, o dabartiniai jos kūrinių žiūrovai gėrisi stebinančiu gebėjimu pagauti natūrą, išreikštu tiek skulptūrose, tiek piešiniuose, kurie kaip tik ir sudaro didžiumą parodoje pristatomos kolekcijos. Grafikė Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė (g. 1949) puiki ofortistė, pastaruoju metu vis dažniau pasirodo ir kaip piešėja. Romantiniu polėkiu ji artima abiems Emilijoms – anytai, kurią pažįsta tik neakivaizdžiai, per artimųjų prisiminimus, šeimos archyvo fotografijas ir dailės kūrinius, ir anytos garbei Emilijos vardu pakrikštytai dukrai. Nijolė puikiai susikalba ir su vyresniąja, ir su jaunąja Emilijomis, nes jai artima medžių kalba, kuria taip žavėjosi anyta, ir moters kūno kalba, kuriai tiek daug dėmesio skiria dukra. Emilija Vilutytė-Balas (g. 1977) baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje ilgokai dairėsi, kokiu keliu eiti. Studijuodama ji išsiskyrė neeiliniais plakato dailininkės gebėjimais, bet ši sritis, kaip ir plakatui artima spaudos iliustracija jos netenkino. Plakatistės talentą ir romantinį polėkį ji sulydė ir įtaigiai reiškia mistiškos nuotaikos ryškių spalvų, aktyvių formų figūrinės tapybos kompozicijose, kurių pagrindinė veikėja dažniausiai yra jos pačios alter ego – kaskart vis naują pavidalą įgyjanti moteris, visada miestietė, visada draskoma egzistencinių problemų, kurių neturi vilties įveikti, kaip dauguma šiuolaikinių žmonių. Kas žino, gal tuose kūriniuose ataidi ir močiutės gyvenimo dramos refleksijos?
Šiaulių dailės galerijoje(Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 14 d.
Vladas Mikalauskas: „Šiauliai. Vilniaus gatvė“
Šiaulietis fotografas Vladas Mikalauskas (1942–2011) cikle „Šiauliai. Vilniaus gatvė“, sukurtame 1983–1986 m., perteikia anuometinę vienos iš seniausių miesto gatvių būseną: urbanistinį miesto pavidalą, istorijos ženklus jos veide, žmones, jų nuotaikas. Kasdienybės momentai ir šventės susilieja į vientisą, vos per keletą metų sukurtą išsamų tos epochos fotografinį dokumentą, su visais atpažįstamais jos atributais ir pasakoja ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto istoriją, atskleidžia jo dvasią. Autorius realistiškai perteikia kasdienį gatvės gyvenimą be fasadinio spindesio, tuo pačiu jos kasdienybės paveiksle išvengdamas rutinos ar buitiškumo. Fotografijose juntama gyvybinga pulsuojanti miesto energija, tarsi girdėti būdingas miesto fonas – žmonių šurmulys, susiliejantis su gatvės gaudesiu. Nors žmonių veiduose dar mažai šypsenų, tačiau stebina dinamiškas gatvės veiksmas ir situacijų įvairovė, būdinga miestietiškam gyvenimo būdui.
Prisikėlimo aikštėje ir skvere šalia laikrodžio „Gaidys“ Šiauliuose veiks iki rugsėjo 17 d.
Rasa Deveikytė: „Šilti namai, šalti namai“
„Šilta – šalta“. Tai – žaidimas. Privalu rasti „lobį“ – fantą, mes taip jį vadindavome, tam, kad laimėtum. Kuo arčiau esi, tuo veržlesnis tavo bičiulio nurodymas: „Karšta, karšta!“ Ir taip iki nudegimo. Tuo pat metu po senovine spinta, tarp dulkių ir siūlų likučių, guli bevertis fantas, „lobis“ – plastikinis žiedelis, limonado kamštelis, blizgantis centas ar saldainio popierėlis. Tai – bevertis niekutis, kurį suradęs tu sudegi. Ir vis tik jis visiškai tuščias, ir vis tik – kažkuo brangus.
„Šilta – šalta“ liudija kontrastišką žvilgsnį į satyra užsimaskavusius kasdienybės fragmentus. Kuo ilgiau žiūri, tuo labiau atrodo, kad jie – tai namų popieriuje palikti nuorašai: sąrašai, priminimai, pieštos ir rašytos buitinės dilemos, galinčios atstoti atsitiktine tvarka sudėliotus meilės laiškus. Fragmentai kuria pasakojimą: galimai šiltą, galimai šaltą. Pasakojimas retsykiais atviras, kartkartėmis – sunkiai įskaitomas, bet vis neapleidžia jausmas, kad kažko būtų pasigesta, it kažko trūktų. Galbūt tokį jausmą provokuoja taip ir nesurastas fantas, trikdantis įprastą istorijos eigą, siūlydamas paklaidą, dramatizuojantis įprastybę, pripildantis ją nejaukos nuojautomis? Žiūrovui, stebinčiam kinematografiškai fragmentišką, magiškai kasdienišką, netikėtai detektyvišką parodos visumą, belieka tik spėlioti.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 30 d.
„Aural Record“ / „Garso įrašas“
„Aural Record“ (2022 m.) – tai iš keramikos, medienos ir elektronikos pagamintas kambario dydžio muzikos instrumentas, sukurtas kaip elektromagnetinių laukų ir keramikos terpės sąveika. Keramikos kūrinių balsas girdimas trimis režimais: judinant skulptūras, suaktyvinant rezonansus su mikrofono grįžtamuoju ryšiu ir siūbuojant medines platformas. Paprastas šio svyravimo gestas sukuria sudėtingas hipnotizuojančias ritmų struktūras. Kūrinys taip pat suvokiamas kaip tam tikra hipotetinė archeologinė vietovė, kuri, skirtingai nei mums įprastos vietos, yra tyli.
Duetas „Passepartout Duo“ – pianistė Nicoletta Favari (IT) ir perkusininkas Christopheris Salvito (JAV / IT) – iš kruopščiai atrinktos elektroakustinių tekstūrų ir formą keičiančių ritmų paletės tiria būdus, kaip klausomės garso ir su juo tapatinamės. Iš naujo įvertindama muzikos kūrimo įrankius, grupė nuolat kuria įvairios apimties, rankų darbo muzikos instrumentų ekosistemą – nuo analoginių elektroninių grandinių ir įprastų perkusijų iki kambario dydžio instaliacijų ir objektų.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 30 d.
„Reikšminga medžiaga“
2019 m. grupė dizainerių susivienijo su šešiomis didelėmis Pietų Švedijos gamybos įmonėmis projektui „What Matter_s 2.0“ siekdami pramonines atliekas panaudoti naujų tvarių medžiagų kūrimui ir pritaikymui. Šio projekto tikslas buvo pademonstruoti novatorišką tarpdisciplininio bendradarbiavimo galią. Pasitelkus „dizaino mąstymo“ metodą bei tam tikrą „medžiagų apykaitos procesų“ formą, pramoninėms atliekoms suteikiamas žaliavos statusas ir vertė. Parodos metu demonstruojami šio bendradarbiavimo sukurti konceptai bei tyrinėjami galimi panaudojimo būdai. Joje taip pat pateikiama įžvalgų į tam tikrus atliekų tvarkymo iššūkius, su kuriais susiduria gamintojai.
Projekto įgyvendinimo metu pramonės dizaineris Carl Ludvig Svensson, bendradarbiaudamas su medžio apdirbimo įmone „Vida“, tyrė galimybes sukurti įmonės gamybos atliekų – pjuvenų ir aušinimo vandens – perdirbimo sistemą. Pradiniu testų ir tyrimų tašku tapo grybienos naudojimas, turint tikslą sukurti aplinką, kurioje šie organizmai galėtų klestėti. Parodoje eksponuojamas įrašas gali būti vertinamas kaip tam tikras darbui su grybiena reikalingų dalykų sąrašas. Tokiu būdu projektas tapo vaizdiniu pasakojimu, kuriame ne tik apibūdinama, ką galima veikti su šiais organizmais, bet ir pateikiama užuominų, ką turime daryti, norėdami išnaudoti jų potencialą.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 4 d.
„Tebekuriantys meną. Klaipėda“
„Tebekuriantys meną“ (Still Making Art) – tai 2013 m. Aaron McLaughlin ir Simon Boase įkurta platforma, skirta karjerą pradedantiems ir dar nepakankamai dėmesio sulaukusiems menininkams. Pasibaigus Amsterdame, Olandijoje, vykdytam bendradarbiavimo ir socialinės įtraukties etapui, nuo 2018 m. šis projektas toliau atlieka kuratorinę funkciją kylantiems menininkams, kuriems šiuo metu trūksta profesionalios mentorystės ar institucinio palaikymo.
Kiekvienas parodai pasirinktas darbas yra susijęs su trukmės ir prieinamumo sąvokomis, atliepiančiomis bendrąjį „Tebekuriantys meną“ etosą, ar tai būtų Matthew Lessner amžinai trunkantis šokis, Eglės Ruibytės pripučiamų pakavimo priemonių skulptūros, Roberto Narkaus performatyvūs tautologiniai analogai, ar Emilijos Povilanskaitės elektrinės argono dujų pripildytos rožės – visus šiuos menininkus sieja nesibaigiantį, visaapimantį kūrybos procesą vienijanti gija.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 30 d.
mgmn / Andrius Ivanovas: „Can’t wait!“ / „Nekantrauju!“
Paroda sukuria žiūrovui galimybę pasinerti į situaciją, kurioje karaliauja žaismingos formos, spalvos, lazeriai ir kontroversijos. Meno kūriniai čia neatsiejami nuo vartojimo, internetinės kultūros kontekstų, simbolių. Instaliacijų, videokūrinių ir objektų reikšmės tampa dinamiškos, priklausomos nuo prisiimtos pozicijos.
Tokioje tirštoje terpėje tampa itin sunku, o gal visai neįmanoma aprėpti visumos. Todėl parodoje žiūrovas nėra paliktas vienas – drauge su juo laiką leidžia Pikačiu – mielas ryškiai geltonas žaidimų ir filmukų veikėjas, su laiku tapęs ne tik masiškai gaminamu žaislu, bet ir politinių akcijų įrankiu, protestų dalyviu. Tenka nuspręsti patiems, kokios emocijos slepiasi po ašaras primenančiomis LED lemputėmis ant jo skruostų – liūdesys, džiaugsmas ar nekantrumas. Galų gale, nujaučiamos emocijos yra ir pačių vidinis atsakas.
Žmogaus gyvenimo trukmė per trumpa suprasti ar patirti daugelį pasaulio reiškinių, kuriuos leidžia įsivaizduoti šiuolaikinis mokslas. Parodoje mgmn kūriniai reikalauja ne tik specifinio konteksto, lengvo išmanymo, bet ir totalaus nuoširdumo bei atvirumo kompleksiškų problemų akivaizdoje.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki balandžio 30 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“
Pirmojoje parodoje eksponuojamos tėvo ir sūnaus fotografijų vaizdų paralelės. A. Lukys panaudojo savo tėvo J. Lukio (1927–2001) fotonegatyvus, darytus būnant tremtyje Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelerius metus grįžus į Lietuvą. Taip pat eksponuojamos A. Lukio fotografijos iš serijos „Ars Botanica“. Šią temos dalį inspiravo detalės, atrastos viename iš spalvotų tėvo J. Lukio negatyvų. Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai jam buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla. Sukurti vaizdinius paskatino tėvo nuotraukuose įžvelgtas žemdirbiškas santykis su gamta, graži ir natūrali gamtos aplinka bei augalai, tapę svarbiausiu besifotografuojančiųjų fonu ir dekoracija. Augalų stebėjimu paremta estetika autoriui virto daugiau kaip dešimtmetį trunkančiu projektu.
A. Lukys augalus fotografuoja iš minimalaus atstumo natūralioje aplinkoje įvairiais metų laikais sulankstomo tipo kamera. Toks metodas padeda kurti abstraktesnę ornamentuoto pobūdžio estetiką. A. Lukio gamtos fragmentų fotografijos parodoje „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ tarsi įgyvendina tėvo estetinę svajonę.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 17 d.
Žilvinas Kempinas: „Portretai-fosilijos 2023“
Projektas „Portretai-fosilijos 2023“ yra prielaida grįžti į vis dar nuosekliai neištirtą Lietuvos dailės istorijos laikotarpį – XX a. 10-ąjį dešimtmetį. Šiandien rekonstruojant 1996 metais vykusį projektą, nesiekiama laiko atkurti, kartoti, sustabdyti ar sugrąžinti. Bandoma pa(si)tikrinti pakitusį kontekstą.
Kempinas lieja gyvų žmonių veidus, o atliejas vadina fosilijomis – suakmenėjusiomis organizmų liekanomis arba jų atspaudais uolienose. Nebylūs žmonių užmerktomis akimis dokumentai 2023 metų projekte kalba apie (auto)portreto pokytį skaitmeninių vaizdų produkavimo amžiuje, pakitusį požiūrį į savęs reprezentavimą ir identifikavimą. 1996 metais, kai vaizduojamasis menas Lietuvoje išgyveno pereinamąjį, lūžio laikotarpį, (auto)portretas buvo nepopuliarus žanras, o šiandien yra priešingai – tai neatsiejama kasdienybės dalis. Vienspalvės įvairių asmenų veidų atliejos šioje parodoje tapatumo atžvilgiu yra gerokai iškalbingesnės už milijonus spalvotų skaitmeninių vaizdų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 6 d.
„Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba (2020–2023)“
Tai paroda, skirta muzikos ir tapybos sąsajoms. Ši tema Vakarų Europos tapybos istorijoje turi senas tradicijas ir skirtingais laikotarpiais buvo vis kitaip interpretuojama. Siekdami tapybos ir muzikos sintezės, spalvų ir garsų dialogo aistringai ieškojo M. K. Čiurlionis ir jo amžininkai, P. Mondrianas geometriniuose abstrakčiuose, M. Beckmannas ekspresionistiniuose figūriniuose paveiksluose inspiracijų sėmėsi laisvai improvizuodami džiazo ritmais.
Skirtingai nuo daugumos šių dienų menininkų, puoselėjančių dvigubą talentą ar jaučiančių aistrą tiek muzikai, tiek dailei, Viktoras Paukštelis neieško jų sintezės, netyrinėja garsinės spalvų prigimties. Jam muzika pirmiausia svarbi kaip paveikslų motyvas, neatsiejamas ne tik nuo jo biografijos, bet ir nuo jo kaip tapytojo kūrybos koncepcijos. Menininkas kilęs iš giminės, kurios jau kelios kartos muzikuoja, įvairiapusiškai plėtoja kompozitoriaus, muzikanto ir klausytojo temas. Kaip pianistas, atliekantis klasikinę muziką, V. Paukštelis lengvai užmezga dialogą su šiais motyvais sukurtais praeities meistrų kūriniais, bet kartu ir kritiškai klausia, kiek tradicinis portreto žanras ar alegorinis paveikslas šiandien dar gali egzistuoti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 4 d.
„Šviesa pro stiklo lubas: Magdalena Avietėnaitė (1892–1984) – tarpukario valstybės įvaizdžio kūrėja“
1924-ieji metai. Berne, Šveicarijos sostinėje, vyksta pirmoji tarptautinė telegrafo agentūrų konferencija, kurioje dalyvauja 22-jų šalių delegatai vyrai ir tarp jų viena moteris – Lietuvos atstovė Magdalena Avietėnaitė.
Ji buvo bene vienintelė moteris prieškario Lietuvoje, prasimušusi ten, kur tuo metu derėjo būti tik vyrams! Ji būtų sugebėjusi dirbti net ministre ar diplomate, bet… buvo MOTERIS – „neįprastas ir nenormalus dalykas“ to meto politiniame gyvenime.
M. Avietėnaitė – Amerikos lietuvė, išsilavinimą įgijusi Ženevoje. Atsiliepdama į prezidento Antano Smetonos kreipimąsi, 1920 m. ji sugrįžo į Lietuvą ir buvo priimta į Užsienio reikalų ministeriją. 1924 m. tapo ELTOS vedėja, 1926 m. Spaudos biuro viršininke, vėliau Spaudos ir informacijos departamento direktore. M. Avietėnaitei vadovaujant Spaudos biurui, tarpukario Lietuva apie save prabilo pasauliui!
M. Avietėnaitė buvo viena svarbiausių asmenybių tarpukario Lietuvos kultūrinės diplomatijos sferoje. Nepaisant to, jai nepavyko „pramušti“ stiklo lubų – Lietuvos diplomatinės tarnybos elitas nesiryžo vienu iš Lietuvos diplomatų paskirti moterį!
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki balandžio 16 d.
„Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“
Paroda sudaryta iš daugiau kaip 200 kūrinių, sukurtų 36-ių Lenkijos, Čekijos ir Baltijos šalių menininkų nuo XIX a. iki šių dienų. Darbai atkeliavo iš 10 muziejų ir net iš ligoninės Varšuvoje kolekcijų. Visus šiuos kūrinius jungia simbolizmas ir jo padiktuotos temos: ligos, baimės, karai, epidemijos, mitologinės pabaisos. Parodos centrine ašimi tampa pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama pasaulinio pripažinimo sulaukusios lenkų menininkės Aleksandros Waliszewskos (g. 1976) kūryba, nukelianti žiūrovus į iškalbingą fantastinių vaizdinių pasaulį. A. Waliszewska, viena ryškiausių šiuolaikinio Lenkijos meno scenos talentų, kuria drąsius, paveikslus, kurie pritraukė įvairių gerbėjų ne tik iš tradicinės meno auditorijos, bet ir iš alternatyvios bei popkultūros sferų. Jos darbai atsidūrė ant muzikinių albumų viršelių, menininkės kūrinys iliustruoja ir pasaulinio garso dainininko Nicko Cave’o dainų tekstų knygos viršelį.
Lenkų menininkė nevengia savo kūryboje naudoti šiurpą keliančių detalių. Jos paveiksluose gausu tradicinių žmogaus mirtingumo simbolių – griaučių, išdarkytų kūnų, apnuogintų organų, srūvančių žaizdų, pūliuojančių mirusių kūnų, išniekintų kapų bei kaukolių. A. Waliszewskos darbuose vyraujantį mirties ir ligos baimės nugalėjimą galima sieti su kitų lenkų simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ (Młoda Polska) meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile. Menininkės makabriška kūryba papildoma nepagarbiu humoro jausmu, taip pat perteikiamas ir tuštybės bei pražūtingumo jausmas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gegužės 22 d.
„Saldžių svajonių fondas“
Vykstant karui Ukrainoje kuratorė Lesia Kulchynska pakvietė menininkus savo kūriniais atskleisti dabartinę neapibrėžtumo būseną. Parodos dalyviai Yana Bachynska, Dasha Chechushkova, Fattucchiere (Marta Margnetti & Giada Olivotto), Agnė Juodvalkytė, Borys Kashapov, Mila Kostiana, Natasha Kushnir, Zoya Laktionova, Marta Margnetti, Daniela Palimariu, Christian Raduta, Kseniia Shcherbakova, Anna Sorokovaya pristato videomeno, tapybos, tarpdisciplininio meno, keramikos, skulptūros ir kt. žanrų kūrinius.
Šioje muziejaus erdvėje lengva pasiklysti svajonėse. Ar turėtume pasinaudoti šia galimybe? Būti saugiam iš pamatų drebinamame pasaulyje – privilegija ir, greičiausiai, laikina. Kaip ja tinkamai pasinaudoti? Būnant saugiai pasiklydusiems mums tenka galimybė patyrinėti nežinią ir prie jos prisitaikyti bei pasiruošti tikriesiems keblumams, tykantiems už šios svetingos erdvės ribų.
Visai netoli šios ramybės oazės vyksta karas. Karas – tai nestabilumo, nenuspėjamumo ir pavojų šaltinis. Karo metu apie ateitį galima tik spėlioti arba už ją melstis, bet ne ja pasikliauti. Planavimas, galimas „įprastame gyvenime“ su aiškia perspektyva, nežinios laikais tampa nebeaktualus.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki balandžio 8 d.
„Rūmų istorijos“
Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“
Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m.
Arūnas Baltėnas: „Gyvenimo aistra“
Nuo 2015 m. Arūnas Baltėnas sukūrė arti 400 fotografijų (su įrašytais pokalbiais) ciklų apie Lietuvoje kuriančius, taip pat po 1990-ųjų išvykusius ir kitose šalyse dirbančius Lietuvos žmones.
Ši paroda pasakoja apie įvairias žmonių veiklas, kurios nėra susijusios su tiesioginiu darbu. Tiems užsiėmimams negailima nei laiko, nei energijos, nei lėšų, nors dažniausiai iš tų pomėgių nieko neuždirbama. Žmogus, pasidirbdinęs jachtą ir per dvejus metus apiplaukęs pasaulį; Carito darbuotojos, triskart per savaitę verdančios valgį benamiams; aviatorius, per dešimtmetį savo rankomis sukūręs lėktuvą ir pakilęs į debesis; kyudo lankininkai, treniravęsi savo sodybos kluone, o varžybose nustebinę Japonijos princesę; havajietiškos hulos šokėjos… Juos visus vienija pozityvus požiūris į pasaulį ir noras juo dalytis.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gegužės 22 d.
„Ukrainos laisvės simboliai“
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.
„Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“
Vilniaus Pilies kalnas ir jo papėdė Neries bei Vilnios upių santakoje, kur kūrėsi Žemutinė pilis su valdovų rezidencija, yra vienas vertingiausių istorinių ir archeologinių kompleksų Lietuvoje. Dėl ypatingos vietovės geologinės sandaros ir aukštai slūgsančio gruntinio vandens gana gerai išsilaikė itin reti, laiko tėkmei neatsparūs organinės kilmės radiniai ir ši teritorija virto tikru organinės kilmės radinių lobynu. Būtent čia, Vilniaus pilių teritorijoje, prasidėjo Vilniaus – Lietuvos valstybės centro ir jos amžinosios sostinės – istorija, kurios pradžią liudija iki šių dienų išlikę unikalūs archeologiniai artefaktai, datuojami XIII a. antra puse: Pilies kalno pašlaitėje stovėjusio svirno fragmentai, auksinis žiedas, unikalus medinis balnas, apeiginė lazda, avalynės pora ir kiti radiniai.
Pasitinkant Vilniaus miesto 700 metų sukaktį, nutarta šiuos radinius konservuoti, restauruoti ir pristatyti visuomenei, simboliškai susiejant seniausio išlikusio medinio pastato istoriją su pirmojo Vilniaus paminėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose 700-mečiu.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 25 d.
„Mielas, Aleksandrai!“
Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2023 m. gruodžio 22 d.
Stanislovas Lukošius: „Nemiestiškas miestas“
Nestandartinėse nuotraukose įamžinti senieji žmonių trobesiai bei kasdienybės momentai, kurie nebyliai įsipina tarp sparčiai augančios miesto architektūros. S. Lukošius meistriškai užfiksavo miesto skverbimąsi į „kaimišką“ žmogaus gyvenimą. Įamžintos akimirkos atskleidžia itin ryškų kontrastą tarp seno ir naujo. Šioje parodoje bus galima pamatyti ne tik „Brazilkos“ fragmentus, pažįstamas Kauno gatves, bet ir naminius gyvulius besiganančius statybų fone.
Stanislovas Lukošius gimė 1906 m. Šarkalnės kaime, Žemaitijoje, tautiškoje šeimoje. 1926 m. išvyko studijuoti į Kauną, kur susiformavo kaip asmenybė ir profesionalus fotografas. Tapo liudininku, įamžinusiu miesto transformaciją nevengdamas fiksuoti ir tradicinės statybos namus.
Kauno miesto muziejaus Pilies skyriuje (Pilies g. 17) veiks iki balandžio 29 d.
„Debesys mūsų mintys“
Debesys fotografui, siekiančiam kuo išraiškingiau perteikti norimą siužetą, kartais tampa tiesiog būtinu fotografuojamo objekto kompozicijos komponentu. Kartais tai momentiniai pastebėjimai, fiksuojantys netikėtas debesų formas, jų spalvinių derinių niuansus, kurie, savo ruožtu, jau patys perteikia vienokias ar kitokias nuotaikas. O kiek dar visokių galimų interpretacijų fotografijoje debesų tema! Ir kas nuostabiausia, kad tos fiksuotos akimirkos nesikartoja – begalinė spalvų, formų variacija, leidžianti kiekvienam savaip pamatyti ir interpretuoti užfiksuotus vaizdus. Debesų reginiai, „įjungiantys“ begalinę minčių fantaziją. Ir tai vis mums įprasti debesys – trečioji vandens būsenos forma, o kartu išskirtinė tik mūsų planetos gyvybinė Žemės biosferos sukurta ypatybė…
Utenos kultūros centro Muzikinėje galerijoje (Aušros g. 49, Utena) veiks iki balandžio 13 d.
„Ką pasakoja kalavijai?“
Lietuvos nacionalinis muziejus visuomenei pristato 9 originalius kalavijus. Didžioji jų dalis eksponuojami pirmą kartą, tarp jų ir visai neseniai rasti, patraukę ne tik archeologų dėmesį, bet – dėl radimo aplinkybių – sudominę ir žiniasklaidą: vienas kalavijas rastas bulvių lauke, kitas – Asvejos ežero dugne.
Prieš beveik 4 tūkstančius metų atsiradęs kalavijas greitai tapo neatsiejamu kario, genties vado ar valdovo atributu. Bėgant amžiams susiklostė visuma įvairių ritualų, susijusių su šiuo kovos ginklu, kuris įsimbolino valdžią, galią ir prestižą. Parodoje Senajame arsenale pristatomi devyni kalavijai, iš kurių ankstyviausias datuojamas VIII–IX amžiais, o vėlyviausias – XIV amžiumi. Vieni įspūdingiausių yra bulvių lauke Raudonėnuose ir Asvejos ežere netoli Alkos kaimo rasti ginklai.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
„Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“
Souvenir – prancūziškas žodis, reiškiantis prisiminimą. Suvenyrais vadiname ir kelionėse nusipirktus niekučius, ir prie Baltijos jūros rastą akmenėlį, ir Venecijoje įsigytą vazelę, ir bilietą į kadaise klausytos, bet jau pamirštos grupės koncertą.
Parodoje pristatome suvenyrus, kurie draugams, kolegoms, kviestiems ir nekviestiems miesto svečiams primena ar turėjo priminti Vilnių. Rengdami parodą ieškojome atsakymų į klausimus: koks miestas ir kokie jo ženklai vaizduojami suvenyruose? Nuo ko tai priklauso? Kaip Vilnius pristatomas svetimšaliams ir kaip jie nori miestą prisiminti? Kaip keičiasi suvenyrų formos ir siužetai? Galiausiai – iš kur atsiranda suvenyrai ir kas juos kuria?
Paroda apima ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus vidurio iki šių dienų. Joje rimti, kurioziški, dailūs ir bjaurūs daiktai pasakoja įdomias istorijas ne tik apie Vilnių, bet ir apie mus. 700-ojo miesto vardo paminėjimo jubiliejaus proga kviečiame pasiklysti tarp vilkų, bokštų ir bažnyčių.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.
„Barbora etc.“
Parodos pavadinimą įkvėpė valdovės laiškai artimiesiems. Juose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė dažnai pasirašydavo ne priderančia iškilminga forma, bet paprastai: „Barbora etc.“. Tai paskatino parodoje lankytojams suteikti galimybę iš naujo atrasti itin populiarią istorijos figūrą, paraginti į ją pažvelgti ne per gerai žinomą meilės istorijos su Žygimantu Augustu naratyvą, bet pasitelkus žaidimo formą per lytėjimą ir uoslę pažinti įvairius pačios Barboros asmenybės, jos kasdienio gyvenimo aspektus – nuo sveikatos, mitybos iki garderobo, raštingumo ir geografijos.
Bene garsiausios Lietuvos istorijoje moters gyvenimą parodoje pristato stilizuota komoda. Dvidešimt keturi stalčiai parodys perlus ir drabužių audinius, galėjusius puošti valdovę, leis pauostyti jai ruoštas vaistines, kvapiąsias medžiagas, patyrinėti, kaip jos epochos žmonės rūpinosi burnos higiena. Skaitydami laiškus, lankytojai galės pasvarstyti, koks galėjo būti karalienės būdas, kam ji atskleisdavo savo rūpesčius ir norus, kokį skanumyną ypač mėgo. Galės pasiimti nuo XVI amžiaus žinomą jo receptą ir Kalėdų laikotarpiu galbūt net pasigaminti skanėstą namuose.
Bažnytinio paveldo muziejaus Vilniaus katedros varpinėje (Katedros a. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.
Patricija Jurkšaitytė: „Iliuzoriumas“
Išskirtiniu Jurkšaitytės kūrybos ženklu tapo žinomų renesano, baroko meistrų tapybos šedevrų imitavimas, ištrinant pagrindinius personažus. Vėliau ji praktikavo vaizduotės pratimus, renesansine maniera tapydama tuščius kurortų viešbučių kambarius, senovinių baldų ekspozicijas antikvariatuose, laužydama portreto tapymo tradicijas, o pastaraisiais metais – nūdienos vidurinės klasės vartotojo idealią gerovę simbolizuojančios baldų prekybos gigantės IKEA parodinius interjerus.
Autorė mėgsta žaisti intelektiniu paradoksu – tai, kas neregima, yra apčiuopiama, o tai, kas regima, atrodo nepatikima ir netikra. „Išardyti“ klasikinius žanrus, tokius kaip peizažas, interjeras, portretas ar natiurmortas, ir panaudoti juos ne pagal paskirtį – vienas ryškiausių Jurkšaitytės rebuso kūrimo būdų. Šioje parodoje į įvairių laikotarpių menininkės kūrybą kviečiama pažvelgti kaip į bendrą filosofinę visumą, prasmių, simbolių, kompozicinės traktuotės kodais žaidžiančią su žiūrovo meno istorijos žiniomis ir vaizduote.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.
„Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“
Parodos „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ kuratorių vizija – atsisakyti įprasto meno skirstymo į liaudišką ar profesionalų, tradicinį ar novatorišką. Veikiau siekiama tapybą ir tekstilę įvertinti kaip kūrybiško žmogaus pastangą transformuoti natūralų gamtos pasaulį, kartu atskleidžiant tautodailės įtaką dailininko Kazio Varnelio darbams.
Parodoje galėsite pamatyti sodrius dvispalvius audinius, savo nuotaika atliepiančius ryškiaspalvę Varnelio kūrybą, vėliau pateksite į „klasikinio“ juodai balto oparto menę, o trečiojoje ekspozicijos dalyje įvyks tikras spalvų sprogimas. Optinių raštų ritmiką pratęs dviejų jaunosios kartos kūrėjų darbai – kompozitoriaus Mato Samulionio muzikinis takelis, įkvėptas audimo staklių garsų, ir Paryžiuje gyvenančio amerikiečių eksperimentinio filmų kūrėjo Collino Kluchmano video instaliacija.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki 2023 m. balandžio 30 d.
„Po šimts pypkių!“
1492 metų lapkričio 6 dieną, kuomet Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus, prasidėjo ilga europiečių „draugystė“ su tabaku bei įvairiomis jo vartojimo priemonėmis.
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2023 metų birželio 18 d.
„Aš esu vilnietis“
Ar įsivaizduojate Vilnių be Kaziuko mugės? Tačiau, ar žinojote, jog Šv. Kazimieras nebuvo nuolatinis Vilniaus gyventojas? Didžiuojamės Vilniaus baroko veidu, bet ar žinote, jog jį sukūrė atvykėliai? Gedimino laiškais užprogramuotą daugiakultūriškumą laikome Vilniaus tapatybės esme? Bet ar žinojote, kad šiuos kunigaikščio padiktuotus laiškus savo ranka parašė atvykėliai vienuoliai pranciškonai?
Artėjant Vilniaus jubiliejui Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia pasinerti į 700 metų laikotarpį aprėpiantį 50-ties istorijų pasakojimą, kuris suksis aplink Vilnių ir vilniečius. Paroda, kaip ir pats Vilnius, bus gausi ir be galo įvairi, tačiau visos istorijos liudys tą patį – visi mes esame vilniečiai ir kuriame miestą, nesvarbu ar esame jame gimę, ar prigiję.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2023 m. rugpjūčio 27 d.
Dalia Matulaitė: „Tėvynės tema“
„Lietuvoje jau nemažai moterų skulptorių, bet D. Matulaitės kartoje tai buvo retenybė. Juo svarbiau, kad skulptorė nesusikoncentravo į kamerines parodines skulptūras. Ir dar iš nepatvarių medžiagų ̶ molio ir gipso. Ji susitelkė į monumentinę skulptūrą, kalė akmenį ir medį, liejo bronzą. D. Matulaitė yra sėkmingai save realizavusių skulptorių gretose išskirtinis reiškinys – tiek skulptūrų viešosiose erdvėse, įvairiuose Lietuvos regionuose ir užsienyje tikrai nedaug kas turi. Menininkė sugebėjo kūrinius realizuoti medžiagoje ir atvesti juos iki pergalingos pabaigos, nors daugelio skulptūrų kelias užtrukdavo dešimtmečiais.
Autentiška pasaulėjauta ir meninė kalba susiformavo dėl įdomiai persiklojusių segmentų, nes skulptorė save laiko krikštyta pagone; žemaite, kuri vaikystę, jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje. Todėl Tėvynės tema D. Matulaitei susideda iš daugybės genčių, jų likimų, nors menininkės kūrybos perspektyvoje jos jungia skirtingus laiko, ne tik erdvės pjūvius. Naujausioje parodoje pristatomos skulptūros, piešiniai, kurti pirmaisiais ir pastaraisiais kūrybinio kelio metais (1972–2021).“ (Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.
„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“
Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys. Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje. Antroji parodos dalis – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus. Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. lapkričio 13 d.
„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“
Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.
„1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“
Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu?
Šiandien, XXI amžiuje, įvairūs gintaro dirbiniai ir kiti istoriniai artefaktai atkeliauja į Lietuvos nacionalinį muziejų iš Italijos, Austrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos… Būtent per šiuos išskirtinius eksponatus bus pasakojama apie aisčių ir romėnų visuomenes, jų tarpusavio ryšius, kurie nešė naudą abiem pusėms. Lankytojas susipažins ir su tuometinio keliavimo ypatumais, žemėlapiais, kuriuose jau pažymėta Baltijos jūra ir Nemunas, keliais, vedančiais į dabartinę Lietuvos teritoriją, skirtingų kultūrų gyvenimo būdu, pasaulėvoka, kad ir požiūriu į moteris. Kartu galės sau užduoti klausimus: kuo skyrėsi vadinamasis civilizuotas pasaulis nuo barbariškojo? O gal tų skirtumų ne taip jau ir daug? Kas apskritai apibrėžia civilizaciją?
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.
„Gedimino laiškai: tada ir dabar“
Minint Vilniaus 700 metų jubiliejų Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi Gedimino pilies bokšte pristatys originalų Gedimino laiško nuorašą.
Būtent šis dokumentas yra didžiulės šventės „kaltininkas“: nė vienas originalus Gedimino laiškas nėra išlikęs, todėl Rygoje netrukus po gavimo padarytas nuorašas yra autentiškiausias Vilniaus miesto gimimą liudijantis dokumentas. Jo egzistavimas istorikams atskleidė pačių Gedimino laiškų faktą, jų siuntimo ir pirmo Vilniaus paminėjimo datą, šiandien miestui leidžiančią minėti 700 metų jubiliejų.
Kartu su eksponuojamu laišku veiks paroda, kuri interaktyviai pristatys šių laiškų reikšmę ir svarbą. Kiekvienas lankytojas turės galimybę parašyti ir savo, šiandieninio vilniečio, laišką ateities Vilniui bei vilniečiams ir įmesti jį į laiko kapsulę. Parodos pabaigoje ši laiko kapsulė bus atiduota saugoti muziejui ir iškelta tik po daugelio metų kitos svarbios sukakties proga.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.
„Visos jos tokios…“
Kauno miesto muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Visos jos tokios…“, pasakojanti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio moteris muzikes, svečiuojasi Prezidento Antano Smetonos dvare, Užulėnyje.
Paroda pasakoja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrusias Valstybės teatro solistes, Kauno muzikos mokyklos, o nuo 1933 m. konservatorijos, pedagoges, atlikėjas. Adelė Galaunienė, Veronika Podėnaitė, Jadvyga Vencevčiūtė buvo vienos pirmųjų atvykusių į Kauną, neseniai Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinę, ir čia pradėjusios savo karjerą Valstybės teatre. Vėliau į operos trupę įsijungė Julija Dvarionaitė, Vladislava Grigaitienė, Marijona Rakauskaitė, Vincė Jonuškaitė, Morta Vaičkienė, Elžbieta Kardelienė, Marija Lipčienė, Juozė Augaitytė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kt. Visos jos sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų Valstybės operoje, koncertavo, gastroliavo geriausiuose pasaulio teatruose. Būdamos patyrusios solistės, daugelis jų tobulino savo balsą pas žymius to meto Europos vokalo pedagogus.
Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinyje, Prezidento Antano Smetonos dvare (Dvaro g. 3., Užulėnio kaime, Taujėnų seniūnijoje) veiks iki 2023 m. gruodžio 1 d.
„Per amžius nešu savo istoriją...“
Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šio projektas tikslas – papasakoti pasauliui apie ypatingai seną ir turtingą Ukrainos istoriją, pristatyti neįkainojamus istorinius eksponatus, tradicinius ukrainietiškus drabužius ir namų apyvokos reikmenis.
Šį muziejų sukūrė ukrainiečiai, kilę iš skirtingų Ukrainos vietų. Taigi, čia galite rasti unikalų siuvinėjimą (vyshyvanka) iš Haličo, Bukovinos ir Slobožanščino; ceremonialinius rankšluosčius (rushnyk) iš vaizdingo Černigovo regiono; keramiką iš Podilijos regiono; raižytus šaukštus iš Polisijos ir kt.
Šiuos eksponatus surinko didelis būrys žmonių: ukrainiečių diaspora Kaune, savanoriai, mokytojai, karinininkai ir kiti rūpestingi ukrainiečiai iš įvairių Ukrainos vietų. Įdomu, kad eksponatas „Patrioto lopšys“ keliavo daugiau nei 2000 kilometrų, o keramika atgabenta kertant trijų valstybių sienas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus Gotikinėje menėje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki 2023 m. gruodžio 10 d.
„Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“
Šiemet švenčiama Vilniaus – amžinosios Lietuvos sostinės – 700 metų sukaktis. Jubiliejaus proga vilniečiams ir sostinės svečiams kariaujanti Ukraina dovanoja parodą, kurioje pristatomi 33 tapybos šedevrai, atkeliavę iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos dviejų pagrindinių padalinių, įsikūrusių Potockių ir Lozinskio rūmuose. Šie paveikslai yra kertiniai nuolatinių ekspozicijų eksponatai, europinės dailės šedevrai. Ramiais taikos metais, kai kultūros paveldui niekas negresia, o menas teikia pažinimo džiaugsmą ir kelia estetinio pasigėrėjimo jausmą, tokia kolekcija nebūtų išvežta iš Lvivo, nes muziejų salės liktų pustuštės. Maskolijos agresijos sąlygomis tokios parodos surengimas Lietuvoje yra ir bandymas apsaugoti bendrą europinį paveldą nuo potencialių raketų antpuolių grėsmių, ir išskirtinė Lvivo dovana Vilniui, mininčiam jubiliejų.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.
Linas Jusionis: „Horizonto kilpa“
Parodoje pristatomi naujausi Lino Jusionio tapybos kūriniai. Dauguma besidominčių šiuolaikine Lietuvos tapyba atpažins menininko kūrybai būdingas ambientiškas scenas, sustingusias laike tarsi „stop“ kadras, ir dažnai jo paveiksluose pasikartojančius elementus ar situacijas, atliepiančius jo kūrybinėje praktikoje vyraujančią kinematografinę logiką. Pastebimas ir neretai pasitelkiamas apribotas žiūrėjimo laukas, naudojamas kaip sąmoninga strategija pabrėžti mintyse sukeliamą žinojimo ir suvokimo stygių, polemizuojantį su išgrynintu bei estetizuotu vaizdu. Šis dvilypumas aktualizuoja stebėjimą, suteikia jam įdomumo ir problematiškumo. Toks vaizdo konstravimas, o taip pat filosofinė metodika, tapyboje įgalinami kaip tam tikros kultūrinės gairės ar įrankiai savirefleksijai.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki balandžio 14 d.
„Šiaulių albumas“
Paroda „Šiaulių albumas“ – tai bandymas permąstyti miesto tapatybę, apibendrinti praeities kartų bei šiandienos tyrėjų įžvalgas ir miesto temai dedikuotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų kolekcijas, kurių ekspoziciją parodoje papildė kitų institucijų saugomi ar autorių paskolinti kūriniai.
Šioje parodoje, užimančioje net septynių „Aušros“ muziejaus padalinių parodų erdves, tarsi miesto simbolių, savasties relikvijų albume atsispindi miesto istorijos momentai, kuriantys jo tapatybės paveikslą. Bėgantis laikas keičia ir miesto veidą, atsiranda naujų štrichų, o senieji išnyksta, tačiau miesto esmė, jo dvasia, išlieka. Būtent ji formuoja miestiečių savimonę, tradicijas, kartais prasiveržia netikėtais pavidalais ir ženklais. Parodoje bandoma įžiūrėti šią laikui nepavaldžią miesto šerdį, surasti jos būties įrodymus, atskleisti, kaip ji lemia miesto ir jo gyventojų likimą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gegužės 21 d.
„Nuostabieji karo pabėgėliai. XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai iš Lvivo Boryso Voznyckio nacionalinės dailės galerijos rinkinių“
Šioje mažoje, bet labai vertingoje ekspozicijoje, tarsi pratęsiančioje gretimose salėse įkurdintą senosios Vakarų Europos tapybos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio parodą, rodoma atrinkta atgabentų kūrinių dalis. Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Flandrijos, Vokietijos ir Austrijos menininkų XVI–XVIII a. sukurti tapybos darbai galėtų papuošti bet kurio pasaulio meno muziejaus ekspozicijas ar parodas, tačiau šiandien, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jie atveriami Lietuvos meno mylėtojams. Yra ir sensacijų: pirmą kartą Lietuvos publika išvys ispanų genijaus Francisco’o Goya’os tapybos kūrinį, kad ir nedidelę, bet labai šiam autoriui būdingo siužeto ir stilistikos drobę „Macha balkone“. Lietuviškojoje kolekcijoje esantis vieno garsiausių olandų peizažisto Meinderto Hobbema’os kūrinys „Senas malūnas“ šioje ekspozicijoje sulaukė „poros“ – ukrainietiškoji kolekcija suteikia galimybę pasigrožėti šio menininko kūriniu „Peizažas su vandens malūnu“. Sensacijų sąrašą vainikuoja paslap- tingojo prancūzų karavadžisto Georges’o de La Touro šedevras „Mokėjimas“, kuriam numatyta atskira išskirtinė eksponavimo vieta. Tikimės, kad jautrus ir atidus žiūrovas patirs nepamirštamų įspūdžių!
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.
„Ukraina: nenugalimos tautos dvasiniai lobiai“
Parodoje pristatomi XVI–XVIII a. Ukrainos sakralinio meno kūriniai iš didžiausio Ukrainos muziejų komplekso – Nacionalinio Kijivo Pečerų lauros istorinio ir kultūrinio draustinio kolekcijos.
Nuo pirmųjų draustinio gyvavimo metų jo darbuotojai saugo ir tiria Kijivo Pečerų vienuolyno – daugiamečio Ukrainos tautos dvasingumo centro – kultūros paveldą. Jų pastangomis buvo išsaugotas unikalus vienuolyno architektūrinis ansamblis, išskirtiniai Ukrainos ir Europos meistrų meno kūriniai. Tais metais, kai bolševikų valdžia naikino tautines tradicijas, stengdamiesi, kad jos būtų užmirštos, Ukrainos intelektualai, prieštaraudami karingojo ateizmo ideologijos nurodymams, išgelbėjo būdingus tautinio meno pavyzdžius.
Ikona yra didžiausias Ukrainos sakralinio meno pasiekimas. Būtent ikonose geriausiai įkūnyta Ukrainos žmonių tautinio savęs identifikavimo idėja. Ukrainos ikonų tapybos ištakos siekia Bizantijos kultūrą. Vėliau Ukrainos ikonų tapybą paveikė Europos menas, tačiau jai visada buvo būdingas nacionalinis savitumas ir nepakartojamas stilius. Tai iškalbingai liudija parodoje pristatomi darbai.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.
„1923-ieji. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“
Istorinis vizualinis pasakojimas sudaro galimybę retrospektyviai pažvelgti į Mažosios Lietuvos regioną, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje gimusius kultūrinius kontaktus, Didžiojo karo iššūkius, Klaipėdos krašto padėtį 1919–1922 metais, atkurti 1923-ųjų įvykius bei papasakoti apie asmenybes, nulėmusias krašto ateitį. Parodoje naudojama ne vieną dešimtmetį įvairiuose Lietuvos ir Prancūzijos archyvuose, muziejuose, bibliotekose, privačiuose rinkiniuose kaupta dokumentinė, kartografinė, ikonografinė medžiaga. Dalis jos mažai žinoma ar pristatoma visuomenei pirmą kartą. Tekstinę, vaizdinę informaciją papildo išskirtiniai autentiški eksponatai: reliktai iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Ypatingosios rinktinės karininkų 1923 m. sausio įvykių metu naudotas žemėlapis, J. Budrio asmeninis pistoletas bei 1937 m. užrašyti atsiminimai, unikalios nuotraukos iš prof. D. Kauno rinkinio ir kt.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 14 d.
„Kelkis, kelkis, jau Velykos!“
Krikščioniškuose Velykų papročiuose yra įsipynę senovėje švęstų pavasario sutikimo švenčių apeigų ir simbolių. Pirmiausia – verbos ir margučiai, kuriems naudoti gyvybingi medžiai ir dažyti kiaušiniai; taip pat – lankymasis vienų pas kitus, apeiginis sveikinimasis ir bendros linksmybės, tikintis privilioti sėkmę ir gėrį visiems metams.
Anksčiau buvo sakoma: Papročius žinosi, per Velykas neliūdėsi, – būsi stiprus ir vikrus per visus metus.
Paroda „Kelkis, kelkis, jau Velykos!“ skirta supažindinti lankytojus su turtingais liaudiškais šios šventės papročiais, apeigomis. Tikslas bus pasiektas, jeigu Velykų tradicija bus suvokta giliau ir permąstyta. Iš kartos į kartą perimami senieji papročiai nėra sustabarėjęs darinys. Kiekviena karta juos gali kūrybiškai praturtinti pagal savo pasaulėžiūrą ir padaryti suprantamus bei priimtinus labai pasikeitusiame pasaulyje.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 2 d.
„Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“
Kovo 11-osios išvakarėse Klaipėdos etnokultūros centre Lietuvos nacionalinis muziejus atidarė parodą „Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“.
Parodoje eksponuojami Tekstilės atkūrimo dirbtuvėse atkurti Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui būdingi drabužiai bei jų priedai, ikonografinė medžiaga.
Parodos atidarymo metu dr. Miglė Lebednykaitė skaitė pranešimą „Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniai: Mažosios Lietuvos XVIII–XX a. pradžios valstiečių šventinės aprangos ir jos priedų rekonstrukcijos“, pasidalino kostiumo tyrimų įdomybėmis ir atskleidė parodos eksponatų atsiradimo aplinkybes. Lina Ausiejienė visus norinčius pamokė austi juosteles ir pademonstravo šimtaraštės juostos audimą.
Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10, Klaipėda) veiks iki gegužės 12 d.
Aleksandras Ostašenkovas: „Kelias į atmintį“
Aleksandro Ostašenkovo fotografijos inspiruotos autoriaus asmeninių prisiminimų, tačiau tiesioginis, dokumentinis ryšys tarp nuotraukose įamžintų vietovių ar objektų ir autoriaus gyvenimo įvykių čia nėra svarbus. Žiūrovo asmeninės patirties sąsajos su atvaizduose užfiksuota tikrove, žinoma, dar mažiau tikėtinos. Ir kaip tik tuomet, kai nutrūksta nuotraukas ir jų autorių ar žiūrintįjį siejantys asmeninių prisiminimų saitai, atsiskleidžia atminties ir fotografijos santykio nepaprastumas. Daugelyje Ostašenkovo darbų atmintį įjautrina tuštuma, trūkumas, nebūtis, kurių fotografija, atrodytų, negali užfiksuoti ir parodyti. Tekantis vanduo, migla virš tuščio lauko, į apleistas patalpas sklindanti šviesa – tai efemeriški vaizdai be įvykio, be pasakojimo, bet kaip tik dėl to atviri žiūrovo subjektyvių patirčių projekcijoms, nekliudomoms atvaizdo dokumentinio turinio. Anglų meno kritikas Johnas Bergeris teigė, jog fotografo tikėjimas, kad į jo užfiksuotą vaizdą verta žiūrėti, gali būti matuojamas visu tuo, ko autorius sąmoningai nerodo, nes mano, kad tai telpa jo įamžintame atvaizde. Pagal tai, kiek mažai įprastų fotografijai objektų ar įvykių savo darbuose parodo Ostašenkovas, galima numanyti, kokie svarbūs autoriui yra nuotraukose įamžinti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi vaizdai. Iš tiesų, neinformatyvios, tariamai tuščios fotografijos kaip tik ir yra prasmės ir emociniu požiūriu talpiausi Ostašenkovo kūriniai. Jie leidžia pajusti dabartyje atsiveriančią tuštumą, paryškintą nuotraukose neparodomo, bet kadaise įvykusio (autoriaus? žiūrovo?) gyvenimo prisiminimais.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki balandžio 15 d.
„Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais“
Kovo 15-ąją, minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, Vilniuje duris atvers paroda „Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais”.
Pasaulio tautų teisuolio garbės vardas suteikiamas nežydų kilmės asmenims, kurie nesiekdami naudos Holokausto metu gelbėjo žydus. Parodos rengėjai kviečia į pirmosios parodos, skirtos Pasaulio tautų teisuoliams, atidarymą. Šioje parodoje pristatoma nedidelė dalis Lietuvos Pasaulio tautų teisuolių. Jauniausia žydų gelbėtoja yra 16 metų mergina, o vyriausias – 75 metų vyras. Šie žmonės yra skirtingų profesijų ir socialinių sluoksnių – nuo kurčnebylės ūkininkės iki prezidento, tačiau visus juos vienija neįtikėtina drąsa, ryžtas ir kilni širdis. Šiandien ypač prasminga juos prisiminti, apie juos kalbėti ir iš jų mokytis.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
Zinaida Blyzniuk (Zina Twin): „Narsūs / Brave“
„Šis meno projektas paliečia man skaudžią Ukrainos karo temą. Kalbama apie drąsius žmones, kurie gina mūsų šalį.“
Zinaida Blyzniuk – 2014 m. baigė Nacionalinį technikos J. Kondratyuko universitetą Poltavoje (Ukraina), kur įgyjo taikomosios dekoratyvinės dailės dailininkės- tyrėjos kvalifikaciją. Dirba keramike Nacionaliniame Ukrainos keramikos muziejuje-parke, Opishnya. Yra dalyvavusi Tarptautiniuose keramikos simpoziumuose- pleneruose Lietuvoje, Lenkijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Latvijoje, Ukrainoje. Surengė personalinių parodų, sukūrė monumentalių objektų Opishnya Nacionaliniame Ukrainos keramikos muziejuje-parke.
VDA Lauko ekspo (Maironio g. 6, prie VDA Senųjų rūmų) veiks iki balandžio 10 d.
Donatas Jankauskas-Duonis: „Komercinė paroda Milijuons“
Duonio skulptūros ir instaliacijos šiuolaikinio lietuvių meno kontekste išsiskiria monumentaliomis, zoomorfinėmis figūromis, atsikartojančiu beždžionių motyvu bei nuosekliu temų tęstinumu. Humoro ir sarkazmo nestokojantys kūriniai slepia nuo lietuvių liaudies tradicijų iki šiuolaikinės populiariosios kultūros varijuojančias nuorodas. Nevengdamas autoironijos, Duonis formuoja menininko, kaip taisyklių nepaisančio bei savitą tikrovę kuriančio veikėjo įvaizdį.
Parodoje Donatas Jankauskas galerijos patalpas užpildo savo sukurtomis kupiūromis ir pristato naują oficialią Beždžionių muziejaus valiutą. Būtent šiai parodai sukurta instaliacija suteikia galimybę trumpam panirti į Duonio kuriamą beždžionių pasaulį. Čia nesuskaičiuojamas spausdintų nulių kiekis sukuria begalybės jausmą ir suteikia galimybę pasijusti milijonieriumi. Estetinis kupiūrų pavidalas ir per amžius kitusi pinigų forma užsimena apie civilizacijos progresyvumą. Tačiau beždžionės su pinigais gali pasirodyti esančios ne tokios tolimos moderniam žmogui. Akcentuodamas kintančią pinigų vertę bei jiems suteikiamą prasmę Duonis kelia klausimus apie žmogaus prigimtį ir nusistovėjusias socialines normas. Kas paverčia žmogų milijonieriumi bei kas nustato jo valandos vertę? Kalbėdamas rimtomis temomis Duonis jas meistriškai įvelka į juoko formą ir taip valingai nepateikia aiškių atsakymų. Todėl parodoje tvyranti ironija padeda sugrįžti prie pirmykščių pradų ir pažvelgti į save su krisleliu humoro.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki balandžio 20 d.
Eimantas Pažusis: „Svajonė“
Kaip teigia Vilniaus miesto galerijos „Meno niša“ vadovė Diana Stomienė, galerijos tikslas yra ne tik rengti profesionalaus šiuolaikinio meno parodas, bet ir dalintis savo patirtimi. „Eimanto darbai verčia sustoti ir ieškoti, surasti kažką sau. Norime prisidėti prie kūrėjo meninio augimo proceso ir pristatyti savo lankytojams parodą, parodančią, kad kūrybinio proceso ir jo proveržio negali sustabdyti ir negalia“, – apie parodą pasakojo D.Stomienė.
Pats kūrybinis tapymo procesas iš Eimanto reikalauja labai daug fizinių jėgų. Jam reikalinga asistento pagalba, nes negalia neleidžia savarankiškai laisvai judėti. Parodos „Svajonė“ darbai kurti akrilo technika, kurią Eimantas naudoja tapydamas kumščiais, rankomis ir pirštais. Tai suvokiant darosi aišku, kad Eimanto kelias į kūrybą yra labai nelengvas. Per kūrybos metus pasiekta labai daug. Buvo surengta daugybė parodų, projektinių veiklų, kuriuose Eimantas buvo pagrindinis arba vienas iš pagrindinių dalyvių.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks ki balandžio 9 d.
Matas Dūda: „Gibaras bauzdint“
„Vieną kartą, važiuodamas ant kelio pastebėjau nuo kito automobilio nuplyšusį skardos gabalą, nebespėjęs apvažiuoti kliūties ir galiausiai ją pervažiavęs, nutariau sustoti ir patraukti skardą į šalikelę, bet vietoje to įsidėjau į bagažinę… Nuo to laiko pastebiu visas ant kelio ar jau pakelėse gulinčias skardas. Dabar ir iš šeimos narių gaunu dovanų surūdijusių geležų. Vieną karantininio pavasario dieną ėjome su vaikais mišku. Prie medžio įaugęs į žemę riogsojo surūdijęs kibiras, kurio net nepastebėjau, bet pastebėjo tada dar 3 metų Jokūbas ir pranešė: „Če tau gibaras bauzdint“. Dabar ir aš pats rastus geležis pradėjau taip vadinti. Prasidėjus karui, tuose radiniuose pradėjau matyti tik sprogimų, sviedinių ir kulkų žymes, juodumą ir baltumą, aiškumą ir neaiškumą, norą kariauti, kategoriškumą, o pakelėse geležų atsirado žymiai daugiau, nei anksčiau. Visus juos atspaudžiau giliaspaudės būdu.“ (Matas Dūda)
Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki balandžio 15 d.
Slaptųjų piešėjų draugijos XII paroda
Jau daugiau kaip dvidešimt metų grupė profesionalių menininkų kas savaitę piešia modelius iš natūros, gyvai. Iš pradžių tai buvo savitikslis piešimo įgūdžių tobulinimas, ir tik po dešimties bendros veiklos metų buvo surengta pirmoji tokių piešinių paroda.
Šią 12 – ąją piešinių parodą gali aplankyti kiekvienas, bet skirta ji ne visiems. Tik tiems, kurie nėra iškritę iš Europos dailės konteksto ir supranta piešinio iš natūros reikšmę ir įpatumus. Apnuoginto žmogaus piešimas – atskiras skyrius meno istorijoje, susijęs su nuolatine kova dėl menininko teisės laisvai kurti ir viešinti savo kūrybą.
LDS Šiaulių skyriaus galerijoje S_IN (Aušros al. 41) veiks iki balandžio 7 d.
Julija Pociūtė, Tiina Sarapu: „Dulkės“
Julija Pociūtė tyrinėja dulkių materialumą – tai ištisas mikrokosmas, labai maža praeities liekana, kurioje užfiksuota išnykusios gamtos ar kultūros istorija. Ji kuria kerinčias kapsules, kuriose saugo istorijas ir materijas. O galbūt tai ateičiai užkonservuoti artefaktai? Savo instaliacijose menininkė jungia skirtingas medžiagas, kad pabrėžtų santykį tarp svarbiausių egzistencinių klausimų: būties ir nebūties; platoniškų tiesos ir iliuzijos tyrimų.
Tiina Sarapu konstruoja uždengtas veidrodžių struktūras, kurios primena istorinius archajiškus medinius šieno kupetų stovus – jie pastaraisiais dešimtmečiais iš tradicinio Estijos kraštovaizdžio sparčiai nyksta. Dabar tai labiau primena saulės baterijas, kurios šiuo metu laukuose pakeitė šieno kupetas. Menininkės instaliacija „Darbo vietos“ su išgraviruotu stiklu primena ekranus, padengtus pėdsakais ir pirštų atspaudais, kuriuos visada paliekame, norime to ar ne.
Parodoje menininkės lyg iš užmaršties prikelia kažką įsimintino. Karas Europoje, jo griuvėsiai ir destrukcija šiai temai suteikia dar jautresnę prasmę.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 23 d.
Simona Žemaitytė: „Pokalbiai apie mirtį“
Sakoma, kad pokalbiai apie mirtį yra socialinis TABU. Tačiau su Covid-19 pandemija bei Europoje prasidėjusiu karu, jie tarsi vėl grįžo į veišąjį diskursą, mokslines diskusijas bei kasdienį gyvenimą. Sakoma, kad ,,geros mirties menas”, yra toks pat kaip ir ,,gero gyvenimo menas”. Parodoje keliami klausimai: kaip šiandien suprantame ir bandome ,,spręsti“ mirtingumo ,,problemą“? Ar įmanomos mirties simuliacijos? Kas vyksta su sąmone mirties metu ir kt. Atsakymų į klausimus ieškoma per pokalbius su YouTube platformos bloggeriais, sąmoningo sapnavimo specialistais, kriogeninio šąldymo ekspertais, skaitmeninio palikimo platformų įkūrėjais, mirties dulomis, alternatyvių laidojimo paslaugų tiekėjais ir k.t.
Nebūties bei išnykimo faktą žmogiškajai sąmonei priimti nelengva. Mirties ,,problemą” skirtinguose laikotarpiuose, geografiniuose, religiniuose ir kultūriniuose kontekstuose žmonės sprendė pasitelkdami mokslo žinias bei metafiziką. Šiandien kalbame ne tik apie fizinę ir socialinę, bet ir apie skaitmeninę mirtį. Religiniai įsitikinimai persipynę su ateistiniais, mokslo teorijos ir technologiniai sprendimai – su naujojo dvasingumo teorijomis. Parodoje – vaizdai ir pokalbiai filmuoti Pasaulį sukrėtusių įvykių kontekste (Covid-19), ribotomis priemonėmis, medžiagą įrašinėjant per zoom platformą, ar mobiliuoju telefonu. Videodarbai nagrinėja tai, kaip šiandien suvokiame ,,gerą mirtį“ bei ,,tinkamą pasiruošimą“ jai. Internetas, socialinės medijos, skaitmeninė mirties pusė bei mokslo naujovės veikia tai, kai įsivaizduojame gyvenimo pabaigą, kaip jai ruošiamės ir kaip ją patiriame.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 23 d.
Eglė Jesulaitytė: „Sparnų pavėsy…“
Tekstilininkė Eglė Jesulaitytė dažnai kalbina žiūrovą vaizdų poezija – lyg švelniais atodūsiais – ir daugiasluoksniais kūriniais. Sluoksnių ir detalių jos darbuose daug, tačiau meninis pokalbis patraukia nuoširdumu ir paprastumu – kūriniuose dažnai išvystame kone vaikiškai jaukius įvaizdžius, pastelines spalvas, nesudėtingas technologijas. Menininkei priimtina koliažinė technika, kai naudojamos mezginių, karpinių ar siuvinių aplikacijos, naudojant ne vien siūlus ir audinius, bet ir popierių, kartoną, plastiką. Vis tik pavidalų stilizavimas, plastinė ritmika ir komponavimo įgūdžiai rodo, kad tai ne rankdarbių variacijos, o tikslingai formuojamas profesionalo pasaulėvaizdis. Pasaulis, kurį paprastai gaubia sakralios patirtys ir neišsakomumo erdvės. Kuriame gausa nevargina, o švelniai, beveik nedrąsiai prisiliečia prie mūsų akių ir artina link ramybės. Kur apibendrintos žmonių figūros yra ne tiek konkretūs asmenys, kiek Būtybės, prabylančios apie bendresnių dalykų paieškas ir atskleidžiančios, kad Eglei svarbus žmonių ryšys. Todėl toks gražus darbuose yra kontakto ilgesys arba jau patirta jo pilnatvė. Išsipildymo laukimas ar jo nuojautos šventė. Atrodo, kad menininkės kuriami Dievoieškos paukščiai pakyla, prieš tai sušilę tarp žmogaus delnų – ir likusiems žemėje suteikia artėjančios palaimos pavėsį.
Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki gegužės 31 d.
Kazimiero Sigito Straigio medžio skulptūrų paroda
Paukščiai… Ne tik skrendantys ir giedantys, bet ir tampantys laivais, išaugantys iš medžio ar žmogiškųjų pavidalų, atsidėję žaismingiems ekvilibristiniams triukams ar virtę galingu ženklu. Tokie laisvūnai paukščiai į ekspoziciją atkeliavo iš Sigito Straigio poetinių metaforų padangės.
Skulptūriniai S. Straigio sparnuočiai, regis, paklūsta kalbinamo medžio turėtai formai, rievėse sukauptai atminčiai, gamtos išminties saugomai harmonijai. Tuo pačiu jie „sunerti“ kitaip nei esame įpratę matyti – tarsi sudėtingos erdvėlaikio kelionės metu jie būtų perėję transformacijų procesą, pasikeitę, bet vis tiek atgabenę iki mūsų bent nuojautas nepažintų esmių ir atradimų. Menininkas mėgsta teigti, jog įdomiausia jam „daryti, ko nebuvo“. Gal to, ką matome, ir nebuvo… Gal tai iš nieko atsiradę. Bet jaučiame, kad šis skulptoriaus niekas perneša mums senąsias žinias apie archaiškesnę pasaulio sąrangą, gaivina genetinės protėvių atminties ežerus ir kviečia nubusti kūrybiškesnės, šviesa atsiveriančios šiandienos galimybėms.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (BLC verslo centras, K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki balandžio 30 d.
„Pirmiausia veiksmas buvo!“
„Pirmiausia veiksmas buvo!“ – žodžiai iš Johano Wolfango Goethės „Fausto“, kuriais prieš sudarydamas sandorį su Mefistofeliu, mokslininkas pripažįsta veiksmo pirmenybę prieš mintį ir žodį pasaulio tvarkos kaitoje. Šiuos žodžius 1906 m. Balstogėje, Dnipre ir Odesoje veikusi anarchistų grupuotė „Juodoji vėliava“ pasirinko kaip šūkį, kuriuo nedviprasmiškai išreiškė agresyvios fizinės jėgos taikymą priešinantis tuometinei caro valdžiai bei vis labiau įsigalintiems pramonininkams ir bankininkams. Šios ir kitų anti-imperialistinių grupuočių veikusių teritorijoje, kurią šiuo metu dalina Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Rusijos valstybių sienos, istoriją 2020 m. prikėlė Balstogės galerijoje „Arsenal” vykusi paroda „Na początku był czyn!”. Jos kuratoriai ne tik atvėrė šiuos archyvus, bet ir kartu su menininkais (ir) aktyvistais apmąstė šiandienos socialinių, politinių ir šiuolaikinio meno virsmų kontekstą.
Kauno menininkų namuose rengiama paroda „Pirmiausia veiksmas buvo!“ papildo Balstogėje pradėtą pasakojimą naujai rašoma anarchistinių judėjimų Lietuvoje istorija. Atverdama archyvus, ši istorija įsupa parodą į pokalbį apie radikalių kolektyvinių ir asmeninių naratyvų rašymo bei skaitymo būdus, apie pasipriešinimo dominuojančioms galioms ir jų reprezentacijos formoms (ne)galimybes, apie kasdienybės paraščių nelygumus.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki gegužės 1 d.
„Kartūno kodas. Alytaus medvilnės kombinato palikimas“
Parodos fokuse – Alytaus medvilnės kombinato dailininkės, jų sukurtų audinių projektai ir pavyzdžiai, gamyklos audinių katalogai – margos raštų enciklopedijos, galinčios atkurti monochrominių vaikystės ir jaunystės fotografijų spalvas, sugrąžinti prisiminimus apie gėlėtas sukneles ar vaikystės miego patalus. Drauge su margaspalvių audinių istorija „Kartūno kodas“ sugrąžina dar margesnius buvusių darbuotojų prisiminimus.
Emocingoje, tarsi ką tik prieš žiūrovą išpakuotoje parodos ekspozicijoje – garsaus fotografo alytiškio Vytauto Stanionio ir jo kolegės Zitos Stankevičienės fotografijos, dokumentuojančios medvilnės kombinatą nuo pat statybų pradžios iki 2019 m. įmonės teritoriją nusiaubusio gaisro, nuo įžvalgių, sovietinius kanonus peržengiančių darbo, švenčių ir buities fotografijų iki įnirtingo 2007 m. darbuotojų streiko fotodokumentikos.
Paroda „Kartūno kodas“ siekia atkoduoti Alytaus medvilnės kombinato palikimą ir šį kodą sugrąžinti mums kaip svarbų savasties genomą.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 27 d.
Romualdas Balinskas: „Tie kambariai“
Romualdas Balinskas yra ekspresionistinės tapybos atstovas, paskutiniu metu labiau linkstantis į abstrakcionizmą. Kūryba išsiskiria plastinės raiškos pokyčiais, neprarandant savitumo ir autentiškumo, polinkio į monochromiją. Būdingas išplėstas tapybos lauko supratimas, kvestionuojant jo fizines ribas. Kūrybinio dėmesio centre – žmogus. Dažnai sunkiai identifikuojamas, be veido bruožų, belytis, pavaizduotas tarp aiškiai atpažįstamų fizinės aplinkos daiktų. Vizualinių elementų neišbaigtumas verčia žiūrovą patį pabaigti pasakojimą. Dailininkui tapymo aktas yra lyg ritualas, turintis aiškią mintį ir intencijas.
„Žiūriu į vidų. Lango stiklas atspindi debesis. Savo paties siluete matau stalo kampą, užvožtą lėkštę, kėdės atlošą, pusę sofos, nuvaikščiotas grindų vagas, įsispraudusias tarp stalo, sofos ir balintos krosnies… Tie kambariai vis nusitapo kažkodėl. Jie be žmogaus, bet žmogaus kambariai, jie apie žmogų. Tie kambariai atsiveria lyg be sienų, lyg su kvapu, su garsu, su laiku ir gyvenimu.“
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki birželio 14 d.
Alisa Rūta Stravinskaitė: „Verpetas“
Parodos idėja menininkei gimė norint vizualizuoti pojūčius ir vaizdinius, kuriuos įkvėpė Sigito Gedos kūryba. Rengiant šią parodą didžiąją dalį laiko menininkė praleido netoli poeto gimtinės Lazdijų rajone — tokia neplanuota kūrybos geografija stipriai paveikė jos asmeninį supratimą apie S. Gedos kūrybos kontekstus, taip pat paskatino domėtis poveikiu, kurį menininkui daro kūrybinė aplinka. Kasdien sutikdama gamtos, vandens, augalų, paukščių motyvus, ji atrado itin artimą santykį su poeto kūryba. Pirmuosius darbus šiai parodai A. R. Stravinskaitė kūrė spalvoto lino raižinio technika, tačiau vėliau nusprendė įtraukti ir daugiau – nuo akvarelės iki koliažo. Taip pat buvo nuspręsta rodyti ir tam tikrą dalį kūrybinio proceso, kurią sudaro eskizai, autorės užrašai ir vizualūs pamąstymai. Alisos Rūtos tikslas buvo sukurti darbus, kurie įtrauktų parodos lankytojus kaip verpetas, keltų norą žiūrėti įdėmiai, ieškoti sąsajų su S. Geda – skaityti šio autoriaus kūrinius, juos analizuoti.
Parodoje menininkė nori ne tik pristatyti savo kūrinius ir pasidalinti jais su platesne publika, tačiau ir skatinti susidomėjimą S. Gedos asmenybe bei kūryba žvelgiant nauju kampu. Bandymai prisiliesti prie jo kūrybos kitomis meninėmis priemonėmis yra itin reti. Todėl tokia paroda yra matoma kaip galimybė tai atskleisti kartu supažindinant parodos lankytojus su tradicinėmis ir sintetinėmis grafikos priemonėmis.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki birželio 7 d.
Rokas Mikšiūnas: „LEGO modernizmas: nuo kaladėlės iki pastato“
Modernizmas – tai architektūros stilius, meno kryptis, muzika ir daugybė kitų dalykų. O ar modernizmas gali būti gyvenimo būdas ir egzistencijos siekiamybė? Jei modernizmas stilius, tai reiškia, kad modernistas yra žmogus, išpažįstantis ir prijaučiantis XX a. idealams. Kaip tą modernizmą išpažinti ir puoselėti, kokios būtų meilės apraiškos?
Apie tai ir dar daugiau sužinosite Roko Mikšiūno parodoje „LEGO modernizmas: nuo kaladėlės iki pastato“. Atidarymo metu parodos autorius dalinsis mintimis ir patirtimi, kaip atrado modernizmą ir nusprendė jį perteikti LEGO kaladėlėmis. Parodoje jūsų lauks chronologiškas jaunojo menininko kelias nuo pirmųjų pažinčių su Kauno modernizmo architektūra iki naujausių kūrybos perlų. Ekspozicijoje išvysite šiuos realius LEGO modelius: Vilniaus modernizmo pastatus, margosios LEGO užuolaidos fragmentą, Kauno modernizmo interpretacijas ir Kauno centrinį paštą. Parodoje taip pat bus ir vizualizacijų iš dar nesukonstruotų arba į parodą negalėjusių atkeliautų LEGO modelių.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) vyks iki balandžio 8 d.
Sigitas Prancuitis ir Rimantas Buivydas: „Natiurmortas“
Nepaisant dirbtuvių kaimynystės, Rimantas Buivydas ir Sigitas Prancuitis gyvena labai skirtingose meninėse orbitose. Bet yra temų, kurios pajėgios apjungti pačias didžiausias skirtybes. Kokie bebūtų įvairūs menininkai, avangardistai ir klasikai, kubistai ir postmodernistai – nei vienam iš jų nepavyko išvengti natiurmorto siužeto. Šį kartą per natiurmorto prizmę į savo kūrybą mums siūlo pažvelgti Rimantas Buivydas ir Sigitas Prancuitis. Asambliažai, skaitmeninė grafika, tapyba šių menininkų vaizduotėje paklūsta natiurmorto dėsniams, kurie suteikia parodai vientisumo ir pateikia išplėstą natiurmorto suvokimo galimybę. Pikseliai šoka kartu su lėkštėmis, pamesti raktai su žiedlapiais. Viskas susibėga į klasikinio natiurmorto kompozicijas, kurių mūsų namuose taip pat gausu – garažo ar virtuvės lentynoje, ant svetainės stalo ar knygų sekcijoje. Menininkai labai mėgsta daiktų laisvę, todėl ir mums padeda pamatyti juose slypintį savitikslį grožį.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki balandžio 15 d.
Anton Hudo: „Emocijos per karo prizmę“
„Kaip menininkas, dirbu su žmonių emocijomis, noriu perteikti neviltį, piktį, nesusipratimą, nusivylimą, – visas emocijas, kurias jaučiau būdamas tiesioginis šiandienos įvykių Ukrainoje dalyvis, taip pat valdžios godumą, pyktį, propagandą, priešingą pusę. Kurdamas šiuos darbus likau ištikimas savo stilistikai, kurią naudoju jau 7 metus. Noriu jausti, kad kūriniai persmelkti siaubo ir įvykių etniškumo, nes kūrybai mane įkvepia viduramžių graviūros. Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime, tyrinėdavau aplinką, todėl pirmą kūrinių sluoksnį sudaryto augalijos vaizdai, tokie, kokius prisimenu iš vaikystės. Šie sutampa ir persipina su tamsiomis, su karu susijusiomis emocijomis, kurios susikirstytos į baltas ir juodas linijas, tarsi schematiškai atspindinčias žmonių požiūrį į šį karą.“ – Anton Hudo.
Šiaulių dailės galerijoje(Vilniaus g. 245) veiks iki balandžio 15 d.
Kristina Mažeikaitė: „Žemė degė, bet niekas to nepastebėjo“
„Mano kūryboje dominuoja transformacijos principas, kai pirminis vaizdas yra perkuriamas, transformuojamas, vizijai realizuoti. Mano tapybai taip pat didelį poveikį yra padaręs domėjimasis architektūra. Paveikslai tarsi konstruojami, „statomi“ iš skirtingų potėpių, linijų, dėmių, pasitelkiant griežtus komponavimo principus, Gilles Deleuze žodžiais tariant, iš pradinio chaoso įvedama griežta, struktūruota tvarka. Ne kartą esu girdėjus mano paveikslus apibūdinant kaip architektūriškus. Manau, tokį pojūtį lemia ir tai, kad nors mano tapyba ekspresyvi, gestinė, joje nėra atsitiktinio proveržio, neapgalvotos konvulsijos. Kiekvienas potėpis turi savo vietą. Architektūros principai atsispindi ir parodos eksponavime, kur ypatingas dėmesys skiriamas į tai, kaip žiūrovas vaikščios po erdvę, koks pojūtis bus kuriamas, kokie vizualiniai ryšiai atsivers. Galiausiai, apibūdindama savo paveikslus pasitelkiu figuratyvumo sąvoką. Čia vėlgi perinterpretuoju Gilles Deleuze filosofiją ir figuratyvo sampratą, kurią jis apibūdina kaip grynai nenaratyvinę, išsivadavusią nuo bet kokių klišių. Figūros elementą aš sieju su visa drobe – paveikslas kaip figūra su taktilinėmis savybėmis. Paveikslas, kuris Tave traukia, slegia, primena.“ (Kristina Mažeikaitė)
Šiaulių dailės galerijoje(Vilniaus g. 245) veiks iki balandžio 15 d.
Šis įvietintas, vienintelį kartą atliekamas performansas pasklis po kitos moters kūrėjos – Elenos Nijolės Bučiūtės – suprojektuotą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastatą. Veikiantis aktyviame santykyje su juo, kūrinys žiūrovus panardins į savitą prasmių ir pojūčių gelmę.
