Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2023 m. 2 gegužės d. 00:38
Mėnesio parodų Lietuvoje kalendorius
Gegužė 1 - 31
„Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų. Nacionalinis Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejus ir Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija“

Ukrainos ir Lietuvos muziejiniai senosios dailės rinkiniai turi daug bendro. Daugelis jų yra iš asmeninių kolekcijų, pažymėtų Potockių, Sapiegų, Tiškevičių, Branickių, Pšezdeckių, Višnioveckių ir kitų abiejų šalių istorijoje svarbių šeimų vardais.
Pirmąją parodos dalį sudaro Vakarų ir Vidurio Europos senųjų meistrų dirbtuvėse sukurti darbai iš Nacionalinio Bohdano ir Varvaros Chanenkų dailės muziejaus Kyjive. XX a. pr. daugiausia iš aistringų kolekcininkų ir filantropų Bohdano Chanenkos ir jo žmonos Varvaros Tereščenkos rinkinio įsteigtas muziejus yra viena svarbiausių senojo Europos ir Rytų meno saugyklų Ukrainoje. Vilniaus paveikslų galerijos lankytojai galės susipažinti su XVI a. siekiančiais religinės dailės pavyzdžiais, peizažais, portretais ir žanrinėmis scenomis. Tarp jų autorių – tokie visuotinai pripažinti meistrai kaip François Boucher (1703–1770) ir seras Joshua Reynoldsas (1723–1792).
Antroje parodos dalyje pristatomos vertybės iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos. Tai didžiausias Ukrainos meno muziejus, kuriame yra net 18 padalinių. Nedidelę šios institucijos vertybių dalį nuo kovo mėnesio lankytojai  jau gali apžiūrėti naujajame Radvilų rūmų dailės muziejaus korpuse. O Vilniaus paveikslų galerijos Istorinę salę papuošiantys kūriniai yra vieno iš galerijos padalinių – Lozinskio rūmų – nuolatinės ekspozicijos dalis.
LDM Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veiks iki rugsėjo 17 d.

 

„Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai. XVI–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos rinkinys  – fragmentiškas ir daugialypis, susiformavęs XX a. iš skirtingų kolekcijų ir pavienių, dėl įvairių istorinių aplinkybių prieglobsčio netekusių kūrinių. Ekspozicijoje pristatoma vertingiausia muziejinio rinkinio dalis, aprėpianti Italijos, Ispanijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos įvairių tapybos mokyklų ir žanrų kūrinius.
Ekspoziciją sudaro dešimt teminių paveikslų grupių, dešimt kūrinius ikonografiškai ir asociatyviai susiejančių dalių. Muziejinį pasivaikščiojimą siūlome pradėti nuo „Gamtos stichijų“ žaliosios salės, paskui keliauti į klasikinio raudonio prisodrintus „Darbų“ bei „Puotų“ kambarius, toliau sekti šimtmečių senumo kūrinių nebylius pasakojimus apie ir šiandien aktualius „Pasirinkimus ir priesaikas“, „Geismus ir gundymus“, „Kovas“ ir judėti toliau, vis žvalgantis į minkštose, senus salionus primenančiose sienose tapybos atveriamus „langus“. Pasiekęs „Kelionių ir atradimų“ salę, žiūrovas ekspozicijos maršruto bus palydėtas į „Religinėms pasijoms“, „Vizijoms ir susitikimams“, „Miegui, budėjimui ir mirčiai“ apmąstyti skirtas muziejaus erdves.
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks gegužės mėn.

Paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“

Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga sostinėje iškils nauja ekspozicinė erdvė – paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“. Čia lankytojų lauks pažintis su XIX amžiaus vilniečiais ir miestu, kuriame jie gyveno. Ekspozicijos šerdis – pagal unikalią archyvinę medžiagą sukurtas miesto maketas, parodysiantis miesto kaip gyvo organizmo visumą.
Paviljonas taps unikalia susitikimų vieta, o įtraukios veiklos leis patirti Vilnių prieš 200 metų, taip sustiprinant ryšį su šiuo miestu.
Leiskitės į kelionę po tų laikų Vilnių ir atpažinkite daugelį dabar jau prarastų vietų, pastatų, gatvių, atraskite savo mėgstamas vietas. Ar pasirinktumėte gyventi tuomečiame Vilniuje?
Šalia Karaliaus Mindaugo paminklo (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki spalio 15 d.

„Galingi, nes vieningi“

Parodos rengėjai kviečia į kelionę, prasidedančią XX a. 5-ajame dešimtmetyje. Sekdami svarbiausius NATO istorijos įvykius, sužinosite, kodėl 1949 m. balandžio 4 d. dvylika Šiaurės Amerikos ir Europos valstybių nusprendė susivienyti į gynybinį aljansą, kokius tikslus organizacija kėlė, kokiais principais vadovavosi, kada ir kokiomis aplinkybėmis organizaciją papildė naujos narės, kaip sąjungininkės prisideda prie taikos ir stabilumo pasaulyje. Taip pat ir apie Lietuvą, jos žingsnius kelyje į NATO, bendrą veiklą su kitomis valstybėmis narėmis.
Šiandienos pasaulyje susiduriame su naujomis grėsmėmis – terorizmu, kibernetinėmis atakomis, grėsme energetiniam saugumui, klimato kaitos iššūkiais. Prisitaikydama prie nuolat besikeičiančios tarptautinio saugumo padėties, NATO reformavo savo struktūras ir keitė strategijas. Atsivėręs naujoms narėms Aljansas įsitvirtino kaip transatlantinė valstybių sandrauga, prisiimanti atsakomybę už taiką ir stabilumą pasaulyje, teikianti ir koordinuojanti paramą jos reikalingoms šalims.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

„Lyngby kirvis: 13 000 metų garantija“

2014 m. visiškai atsitiktinai Biržų rajone, Parupės kaime, buvo rastas seniausias kirvis Lietuvoje. Kadaise ten telkšojusio didelio ir seklaus vandens telkinio pakrantėje jis pragulėjo nuo akmens amžiaus. Tyrimai leidžia spėti, kad tai buvo patraukli vieta laikinai stovyklavietei. Iš šiaurės elnio rago pasigamintas, tais laikais klajoklių bendruomenėms nepamainomas įrankis – Lyngby tipo kirvis – greičiausiai buvo pamestas medžioklės metu. Per tūkstančius metų šioje vietoje plytėjusią tundrą pakeitė lapuočiai, o ir ežero šiandien čia jau neberasime – savo vagą čia prasigraužė upė. Paprastai rago dirbiniai per tūkstančius metų sunyksta, tad tikras stebuklas, kad šis kirvis pasiekė mūsų laikus.
Tikslios priežasties, kodėl kirvis buvo pamestas būtent šioje vietoje ir išbuvo čia tokį ilgą laiką, ko gero, nesužinosime. Tačiau, ką tikrai žinome – šiam kirviui yra net 13 000 metų, o netikėtai atrastas, jis bematant tapo seniausiu šiuo metu žinomu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitvirtino labai retai Europoje randamų Lyngby tipo dirbinių sąraše.
Telšių ješivoje (Iždinės g. 11, Telšiai) veiks iki gegužės 31 d.

„Tiražinės knygos menas“

„Knygų mugė baigėsi, tačiau Lietuvos nacionalinis muziejus siūlo stabtelėti, atidžiau įsižiūrėti ir pasidomėti gražiausiomis knygomis giliau. Knygų mugės lankytojas yra ir muziejaus lankytojas, tai yra skaitanti, klausanti, mėgstanti knygas publika. Tad džiugu, kad su partneriais galime pristatyti tai, kas gražiausia. Labai svarbu, kad į parodą įtrauktos ir Ukrainos leidėjų išleistos knygos, jos – dabar kovojančios už savo išlikimą, tapatybę ir kultūrą šalies simbolis“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė.
Kasmetinį gražiausių Čekijos knygų konkursą rengia Čekijos Respublikos kultūros ministerija ir Čekų literatūros muziejus. 2002 m. pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyti Prahos menų akademijos (Vysoká škola uměleckoprůmyslová v Praze) studentų darbai, vėliau tradicine tapusią gražiausių Čekijos knygų parodą inicijavo ir ją kuruoja Sigutė Chlebinskaitė, kūrybinės studijos „Knygų šalis“ sumanytoja ir kultūrinių ryšių su Čekija iniciatorė.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Didžioji g. 26, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.

Miglė Anušauskaitė: „Signatarės pirmame plane“

„Vis daugiau pradedame kalbėti apie svarbias ir veiklias moteris, kurios liko istorijos užribiuose. Man pačiai jau teko piešti ir Žemaitę, ir Petkevičaitę-Bitę, ir Sofiją Čiurlionienę. Tai – dažnesni, daugiau tiražuojami vardai, spalvingų biografijų asmenybės, tačiau gali susidaryti įspūdis, kad jos buvo vienintelės veiklios Lietuvos moterys, o kitos sąraše bus „pritemptos“. Perskaičiusi Norberto Černiausko iniciatyva surinktą medžiagą nustebau ir nudžiugau: ne tik kad nereikia „pritempinėti“ moterų pasiekimų, norint surinkti dvidešimt „signatarių“, bet priešingai – sunku atsirinkti tik dvidešimt“, – pasakojo parodos kūrėja M. Anušauskaitė.
Kartu autorė pridūrė, kad piešdama norėjusi išnaudoti komiksų medijos teikiamas galimybes: kombinuojant vaizdą su tekstu sutalpinti kuo daugiau informacijos apie signatarių veiklą, kad tai netaptų nei sausu faktų kratiniu, nei tiesiog portretu. „Žiūriu į šį projektą kaip į progą geriau pažinti mūsų istoriją – ne „mūsų, moterų“, o mūsų visų“, – teigė menininkė.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Žygimanto Augusto gobelenai Vilniuje“
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) gobelenų kolekcija laikoma vienu vertingiausių monumentalių meninių audinių rinkinių pasaulyje ir dažnai vadinama deimantu Europos meno rinkinių kontekste.
Ši kolekcija vertinama kaip ypatingas europinės mecenatystės, dailės ir kultūrinio paveldo fenomenas, senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės istorinė relikvija, prilygstanti valdovo insignijoms. Šiandieninėje Lenkijoje Žygimanto Augusto gobelenai yra įvardijami kaip vertingiausia istorinė kolekcija, svarbiausias Krokuvos Vavelio karališkosios pilies eksponatas, traukiantis pasaulio smalsuolius.
Didžiulis XVI a. audinių rinkinys reprezentuoja europinę Renesanso kultūrą, paskutiniojo Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovo – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio – reprezentacijos užmojus ir primena Krokuvos bei Vilniaus aukso amžių – Renesanso epochą.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki liepos 16 d.
Ona Marija Urbšytė: „matomiNEmatomi“

Autorė savo fotografijomis, gimusiomis iš gilaus kūrėjo asmenybės išjautimo,siekia įamžinti, parodyti neretai už kadro liekančių kūrėjų veidus.
Kiekviena O. M. Urbšytės fotografija – gyva, nesumeluota emocija, kuria siekiama atskleisti asmenybės individualumą. Autorė vengia dirbtino teatrališkumo, surežisuotų scenų, jaisvarbu, kad kiekviename jos kadre kiek įmanoma labiau atsiskleistų kūrėjo asmenybė.
Simboliškas ir parodos erdvės pasirinkimas, nes anuomet Marijos ir Jurgio Šlapelių namai buvo vienas kultūros šviesuomenės susibūrimo centrų. Per O. M. Urbšytės fotografijas simboliškai į vieną vietą susirinks per pora šimtų svarbių mūsų šalies kūrėjų. Tarp jų – Juozas Budraitis, Remigijus Treigys, Marius Burokas, Petras Geniušas ir kitos iškilios asmenybės.
Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki gegužės 7 d.

Kostas Dereškevičius: „(ne)GRAŽUS GYVENIMAS“

„Šiek tiek paradoksaliu, net šiek tiek provokuojančiai suformuluotu K. Dereškevičiaus parodos pavadinimu pabandyta nusakyti šio dailininko, garsiojo ir reikšmingojo tapybinio „Ketverto“ – neformalios grupuotės (su A.J. Kuru, A. Šalteniu, A. Švėgžda) nario kūrybos esmę. O ji yra labai aiški, – kad net ir negražiuose gyvenimo aspektuose slypi grožis. […] Šios K. Dereškevičiaus parodos ekspozicija vizualiai ir konceptualiai yra išskaidyta į penkias grupes: 1) Darbadieniai ir laisvadieniai. Kasdienybė; 2) Tarp Žvėryno ir Žirmūnų. Miesto peizažas; 3) Tarp lango ir palangės. Būsenos; 4) Kelyje į Drezdeną. Apie keliones; 5) Adelė – benzino pardavėja. Apie moteris. Tai esminiai dailininko temų ir motyvų blokai, kurių dėka jis montavo savo aktualiąją (ir iki šiol tokia išlikusią) tapybą. Atsakant į klausimą: „kodėl tai iki šiol yra svarbu?“, belieka priminti, kad nepaisant santvarkų ar sistemų, žmogiškoji prigimtis yra nelinkusi keistis. Grožis tiesiog egzistuoja negražioje kasdienybėje.“ (Vidas Poškus)
Galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44/2, Vilnius) veiks iki gegužės 23 d.

Dmitrij Buławka Fankidejski: „Trukdžiai“

Tai keramikos paroda, įkvėpta gamtą formuojančių matomų ir nematomų reiškinių – procese apibrėžtos keramikos. Tai ribos tarp gyvosios ir negyvosios materijos ieškojimas, keliantis mūsų buvimo ir trukdžių klausimą.
Dmitrij studijavo Lenkijos Gdansko dailės akademijoje skulptūros ir medijų fakultete, kur 2016 metais įgijo diplomą. Jo baigiamasis darbas/skulptūrinis objektas „Klausimas apie erdvę“ gavo Rektorių apdovanojimą kaip geriausias baigiamasis darbas. Šiuo metu dirba Gdansko dailės akademijos Skulptūros ir medijų katedros piešimo pagrindų studijos asistentu, organizuoja ir veda plenerą „Alternatyvi keramika“. Savo kūrybinių idėjų įgyvendinimui jis konstruoja ir stato keramikos degimo ir metalų lydymo krosnis. Dirba skulptūros, instaliacijos, piešimo, keramikos srityse, kuria skulptūras iš metalo. Dmitrij yra tarptautinės virtualios parodos „Transformacija“ Bonartproject Didžiojo prizo laureatas 2021 metais bei gavo garbės apdovanojimą Nacionalinėje keramikos skulptūrų apžvalgoje, WL4 Gdanske 2019. Dalyvavo įvairiose parodose, renginiuose po atviru dangumi ir seminaruose Lenkijoje ir užsienyje Slovakijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, Latvijoje.
Galerijoje „Argentum“ (Latako g. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 29 d.

Vygintas Orlovas: „Without You I’m Nothing“

„Šia paroda nagrinėju skirtingas interaktyvaus meno strategijas. Pagrindiniu atspirties tašku yra Ryszard W. Kluszczynski’io straipsnis ,,Interaktyvaus meno strategijos“ (2010) ir jame įvardintos instrumento, žaidimo, archyvo, labirinto, rizomos, sistemos, tinklo ir renginio strategijos. Šių strategijų panašumai, bendri taškai ir skirtumai, kurie atsiskleidžia per tokius elementai kaip sąsajos, sąveikos, duomenų organizavimo, programinės ir techninės įrangos ypatybes tapo skirtingų interaktyvių kūrinių pagrindu.
Parodos pavadinimas nurodo į kūrinių lankytojų santykį, bet tuo pačiu ir į mano mylimą Placebo kūrinį „Without You I'm Nothing“, kurio natas galima išgauti liečiant augalą prijungtą prie virtualaus sintezatoriaus sukurto pure data programinėje aplinkoje.
Tai podoktorantūros stažuotės Interaktyvaus meno strategijų ir aktyvaus dalyvavimo tyrinėjimas. Praktika grįstas auditorijos įsitraukimo „žemėlapiavimas“ dalis.“ (Vygintas Orlovas)
VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 12 d.

Gytis Arošius: „Ateities praeitis“
„Entuziastingas praeito amžiaus optimizmas, prasidėjęs skambiais greičio ir progreso manifestais, techno-futuristinėmis vizijomis, atomine ir kosmine vaizduote, tapo praėjusios eros pojūčiu, negrįžtamu, prarastu laiku. Besikaupianti praeitis išsprūdo veržlumu, blyksningai nutvieskė ir suvalgė ateitį. O ši nebėra tai, kas ji buvo. Dabartyje ji tapo kažkuo kitu, kažkuo sėlinančiu vaizdiniais, atmosferomis, garsais, vietomis, kažkuo nerimastingai įsikibusiu į kūną, lyg vaiduokliškai pasirodančiu jautrumu. […]
Parodoje „Ateities praeitis“ turi skleistis skirtingų laikų telkiniai ir liejimasis. Kūriniuose tvyranti nostalgiškų vaizdinių įtaka dabarčiai, persipina su civilizacijos istorija ir jos praeities prognostiniais pėdsakais, su vis pasivejančia besibaigiančios pabaigos nuojauta. Vienyje susikabina tai, kas atgyvenę, kas šiuolaikiška ir futuristiška. Skausmu trykštantis nesugebėjimas regėti ateitį, lemia norą atkurti, atstatyti, sugrąžinti ir kaupti visa kas ženkliška, kas leidžia paliudyti, kad čia būta žmonių, kaip jiems jutosi šventiška, plastikinė, žadanti, šilta pradžia ir kaip joje pasiklydo rytojaus tamsa.“ (Bliss)
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki gegužės 26 d.
Mantas Lesauskas: „Užklotas“
Šį kartą išvysite – dizainerio Manto Lesausko dizaino objektų seriją „Užklotas“. Tai dvejus metus kurti mažaserijiniai baldai, kviečiantys kiekvieną apmąstyti pastarųjų kelių pandemijos metų sukeltų iššūkių ir besitęsiančio karo Ukrainoje nerimo poveikį. Parodoje pristatomuose objektuose pasikartoja užkloto audinio motyvas, kuris skirtingomis formomis kvies apmąstyti pastarųjų metų aktualijas. Karo akivaizdoje nuo priešų ir okupantų saugome ne tik savo ir artimųjų gyvybes, bet ir asmeninį bei kolektyvinį kultūros paveldą, o vienas iš efektyviausių būdų ją perduoti vis dar yra knygos, todėl pagrindinė parodos ašimi tampa laikinai užklojamos ir saugomos kultūros įvaizdis.
Parodoje bus pristatyta naujų ir dar niekur nepristatytų Manto Lesausko mažaserijinių baldų bei objektų ekspozicija, analizuojanti kasdienį intymų gyvenimą knygų apsuptyje – knygų stalas, lentynos mažoms knygoms, šoniniai staliukai, padėklai meno albumams, foteliai su papildoma vieta knygų laikymui.
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki gegužės 26 d.
Kęstutis Svirnelis : „Gyvulys“

Kūryboje Svirnelį domina šiandieninės visuomenės problemos, kurios yra universalios ir vis dar aktualios visai žmonijai, nesvarbu kokia technologinė pažanga bebūtų. Meilė, karas, išdavystė, gėris, blogis, džiaugsmas, baimė… gali keisti savo formas ar intensyvumą, bet visad išlieka fundamentalia kolektyvinės sąmonės dimensija. Gyventi esamu laiku, vadinasi, bendražmogiškumo problemas spręsti nūdienos mokslo pažangos įrankiais, kurie patys neretai jas ir iššaukia. Nesibaigiantis progresas generuoja naujus sprendimus ir naujas užduotis.
Pavadinimui pasirinkta negatyvią konotaciją turinti sąvoka, kuri, anot menininko, nurodo į tai, kas gyva. Pagrindinis kūrybos objektas – žmogus ir jo vidinė sankloda, todėl parodoje menininkas nagrinėja, kiek žmoguje yra instinktyvaus gyvuliškumo, o gyvulyje – humaniškumo, kur yra plačiai deklaruojamo humanizmo ribos? Parodoje pristatomomis instaliacijomis menininkas aktualizuoja žmonijos kaip rūšies problemas, kurios dažnai marginalizuojamos ir lieka anapus reprezentacijos.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7) veiks iki gegužės 28 d.

Monika Dirsytė: „Dirsytė“

Tai retrospektyvinė menininkės Monikos Dirsytės performansų videodokumentacijos paroda,  kuria menininkė pažymi savo 10 metų kūrybos gimtadienį.
„2015 m. sukūriau man sėkmę atnešusį performansą „Aš tavo saulė“, prie kurio įgyvendinimo ir išvežimo į užsienį labai prisidėjo „Meno niša“. Esu labai dėkinga galerijos direktorei Dianai Stomienei ir kuratorei Sonatai Baliuckaitei. Dėl to ir buvo labai svarbu atidaryti šią parodą būtent „Meno nišoje“, nes nuo jos tarsi atsispyrė mano kaip profesionalios menininkės karjera“, – apie būsimą parodą pasakojo M.Dirsytė.
Galerijoje „Meno niša“ “ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gegužės 27 d.

„Kaip karštis slysta paviršiais“

Parodoje pristatomi aktyviai šiuolaikinio meno lauke veikiantys kūrėjai: Linas Blažiūnas, Vytenis Burokas, Algirdas Jakas, Agnė Juodvalkytė, Beatričė Mockevičiūtė, Sallamari Rantala, Ieva Rojūtė, Eglė Ruibytė, Aistė Marija Stankevičiūtė, Marija Šnipaitė. Pasitelkdami skulptūros, tapybos, tekstilės ir grafikos raiškos priemones, menininkai nagrinėja šviesos, rituališkumo, peizažo, kolektyviškumo, izoliuotumo bei socialines temas. Objektų linijos ir tūriai nejučia primena vieni kitiems apie save – kaip apie aštriabriaunius kūnus, tirpius ir laikinus vieni kitų pavidalus.
Antano Mončio namuose-muziejuje (S. Daukanto g. 16, Palanga) veiks iki gegužės 25 d.

Simonas Gutauskas: „Metų laikai“

„Kurdamas aš nesistengiu nieko nustebinti, tiesiog ieškau gylio, dieviškumo ir šviesos. Mano paveikslai – erdvių, vizijų, regėjimų atspindžiai, gerokai nutolę nuo realistinio peizažo. Tapau greičiau vaikystės sapnų, praeitų ar būsimų gyvenimų fragmentus, kurie byloja, jog laiko nėra. Auksiniuose ar purpuriniuose bangelių peiliuose, žydinčiose saulėse, tirpstančiuose, tarsi vaškas, debesyse jaučiu Didžiają Jėgą, sukūrusią mus ir viską kas mus supa“, – atvirauja dailininkas Simonas Gutauskas.Simonas Gutauskas gimė 1965 m. vasario 2 d. Vilniuje. 1982 m. baigė M.K Čiurlionio meno mokyklą, 1990 m. – Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija), įgijo dailininko monumentalisto specialybę. Nuo 1999 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Dirba vitražo ir tapybos srityje. Autoriaus kūriniai yra privačiose kolekcijose JAV, Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki gegužės 13 d.

„Lietuvos spaudos fotografija 2023“

Parodoje pristatomi kadrai įvairiais kampais perteikia praėjusių metų kasdienybę bei svarbiausius geopolitinius įvykius. Konkurso komisijos nariai – profesionalūs fotografai Mikkel Hørlyck (Danija), Sergejus Michailenko (Baltarusija), muzikantas, prodiuseris bei aktorius Andrius Mamontovas, žurnalistas, laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis, žurnalistė, socialinių mokslų daktarė Audronė Nugaraitė bei Lietuvos Meno Kūrėjų asociacijos prezidentas Jonas Staselis su ypatingu dėmesiu iš bene 3000 konkursui pateiktų kadrų išrinko 80 pavienių nuotraukų bei 5 fotoreportažus ir fotoistorijas. Šiemet konkursą sudaro 8 kategorijos: „Naujienos“, „Gyvenimas“ (remia Vilniaus miesto savivaldybė), „Kultūra ir pramogos“, „Sportas“ (remia Foto123.lt), „Kariuomenė“ (remia Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija), „Gamtai ir jos apsauga“, „Portretas“ bei „Reportažas ir fotopasakojimas“.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gegužės 27 d.

„Karo anatomija: Ukraina“

Ukrainos karo artefaktų parodoje „Karo anatomija: Ukraina“ bus eksponuojami protestų ir karo Ukrainoje artefaktai – nuo 2014 m. Maidano protestų iki Krymo aneksijos ir karinių konfliktų Donecke ir Luhanske, iki įvykių, kurie vyko vos prieš kelis mėnesius ar savaites Bučoje, Bachmute ir kitose didelio intensyvumo karo zonose. Parodoje pamatysite: žinomo rašytojo ir žurnalisto Dovydo Pancerovo iš Maidano bei karo epicentrų parsivežtus daiktus, įskaitant Ukrainos vėliavas su Marjinkoje dislokuotų karių bei lietuvių savanorių parašais, informacinį lapelį su nelaimės atveju aktualia informacija bei 2006 metų leidimo propagandinę knygelę; niekada anksčiau viešumoje nematytą D. Pancerovo knygos „Kiborgų žemė“ juodraštį; rusų kario, kurį nušovė Ukrainos snaiperis, šalmą; garsųjį Vasylkyv Mayolica keraminį gaidelį, tapusį Ukrainos atsparumo ir kovos simboliu; GRAD raketą; iš karo lauko parsivežtą nebenaudojamą karinę ginkluotę, karių įrankius ir asmeninius daiktus; kulkomis sušaudytus kelio ženklus iš Bučos; rusų propagandinius laikraščius, skirtus rusų kariams; ir daugybę kitų eksponatų tiesiai iš Ukrainos.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gegužės 27 d.

Petras Vaitiekūnas: „Maler“

Parodoje „Maler“ pateikiama didelė dalis per daugiau nei 40 metų nutapytų Petro Vaitiekūno darbų. Dažniausiai P. Vaitiekūnas tapo peizažus, abstrakcijas ir žmones. Kartais atpažįstamus, kartais – nebūtinai. Pats kartą yra pasakęs: „Man patinka chaosas. Noriu iš chaoso ką nors ištraukti: ar netikėtą figūrą, ar netikėtą spalvų derinį, ar emociją, pojūtį, judesį.“ Parodos pavadinimas neatsitiktinis – šiuo vokišku žodžiu, reiškiančiu tapytoją, Petrą Vaitiekūną vadino jį sekantys KGB agentai. „Petro tapyba tikra, subtilaus kolorito, su gilia spalvos ir komponavimo jausena, ir lyriška, ir dramatiška, figūratyvi, daugiausia portretai – raiškūs, konkrečių žmonių su taiklia piešinio deformacija, pabrėžiančia charakterį… Moterų ciklas ir jų simbolių ženklai, svajojimas apie jas ar prisiminimai… Mažytės kompozicijos su žmonių santykiais – laiko ženklai, kada autorius tapė, to neviltybės ir rezignacijos laiko, Sąjūdžio, rusenusio ir nešioto, nuo vaikystės, iš tėvų, iš senelio, iki didžiojo Persitvarkymo Sąjūdžio, kuris ir nutraukė fizikos mokslų daktaro tapybą, tapybą sau tos poetinės jausenos judesį, tikros kūrybos, kai kuriama ne dėl parodų, ne dėl garso, o iš keisto pašaukimo, kuris – iš vidaus, ar kokio gilaus įspūdžio ar sukrėtimo stimuliuotas“, – apie P. Vaitiekūno tapybą rašė dailininkas Alvydas Šaltenis.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gegužės 19 d.

„Plyta po plytos“

Dailininkų asociacija Kultūrinių iniciatyvų grupė „Kvadratas“ pakvietė Ukrainos keramikus įgyvendinti bendrą paramos Ukrainai projektą – meninę instaliaciją „Plyta po pytos“. Šią instaliaciją sudaro keramikinių plytų meninės interpretacijos.
Plytos žiūrovui pateiktos viena šalia kitos, kaip skirtingų charakterių Ukrainos žmonės tragedijos akivaizdoje – tvirti ir vieningi. Plytos simbolizuoja mintis apie Ukrainos pergalę ir atstatymą po karo. Kurdami miestus žmonės pirmiausiai statydavo degimo krosnis, iš molio gamindavo ir degdavo plytas. Degta molinė plyta buvo svarbus naujos miestų raidos elementas. Viduramžiais už plytų mūro buvo saugiau miesto gynėjams ir jų dėka iškilo gražiausių įvairių epochų bažnyčių bei rūmų siluetai.
Instaliacijos „Plyta po plytos“ kūrime dalyvauja 31 Ukrainos keramikas, eksponuojama 40 dailės kūrinių. Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją, kūrybinę idėją ir, deja, skaudžią karo patirtį. Visus autorius vienija meilė savo kraštui, tikėjimas pergale ir kasdienis darbas padedant kovotojams fronte.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gegužės 19 d.

Jonas Valatkevičius: „Laimingo tau likusio gyvenimo“

Jono Valatkevičiaus paroda yra dvilypė. Ji vienu metu suteikia išėjimą į kitą, alternatyvią (meno) realybę, ir sugrąžina į brutalios realybės liūną. Kadangi čia pat kaimynystėje jau daugiau nei metus kasdien rusų samdiniai ir šauktiniai žudo, prievartauja ir kankina ukrainiečius, mūsų tikrovės patyrimą galime įvardinti kaip nuolat gilinamą liudininko traumą.
Empatiško tipo asmuo (dailėtyrininkas, menininkas, kuratorius, kūrybininkas) Jonas, kūrinius pasirašantis raidžių kombinacija EVL RBD, ir taikos metais sukauptą nusivylimą, pyktį, skausmą perkeldavo į spalvingus, archetipiškus kūrinius, o karo fone jo kūryba tiesiog sprogo, virto dar aštresniu, rėkiančiu chaosu.
Piešimas Jonui yra asmeninės reakcijos į „blaiviu protu nesuvokiamą košmarą” išraiška. Dalis kūrinių tiesiogiai reaguoja į karo kontekstą, bet netgi tie, kurie iš pirmo žvilgsnio yra tolimi, gali būti kurti, pvz., klausantis begalinių laidų per Youtube’ą apie karo kasdieną. Vaikiško tiesmukumo ir nevaržomos vaizduotės, kartais liguisto detalumo, o kartais su pankišku atžagarumu kurti pavidalai padeda skausmui perskrosti žiūrovą neužsimerkiant dėl to, kad per baisu.
 Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.

Vanda Padimanskaitė: „Širdis ir smegenys“

Daugiau nei prieš dešimtmetį draugė Lina žaidė su moliu ir paklausė: ką man nulipdyti? Sakau, padaryk smegenis ir širdį – tokius karolius. Klausia: kodėl smegenis ir širdį? Atsakiau, kad jie – svarbiausi dalykai. Širdis – tai meilė, man reikia meilės, o smegenys – protas, noriu protinga būti. Parodoje eksponuoju keturis didžiausio formato savo gyvenime nutapytus paveikslus, kurių plotis atitinka mano ūgį, o ilgis, – užsakydama drobes pamaniau, jog tikrai bus artimas (pasiklioviau atmintimi, netikrinau faktų), – didžiausio Lietuvos krepšininko ūgiui. Šioje parodoje eksponuojamus paveikslus sukonstravau primityviai – surankiojau nedideles savo piktogramas, pieštas kalbantis telefonu. Vienos atsiradę norint pasižymėti šį tą svarbaus, kitos – eikvojant tušą ar grafitą taip sau, leidžiant rankai vaikščiotis po lapą tarsi savarankiškai. Dūdlai – turbūt toks būtų šiuolaikinis daugeliui suprantamas terminas. Tuos dūdlus – braižinius arba eskizus – piešiau ant atskirų mažų lapelių, jie įprastai apsikuopiant buityje nubraukiami nuo stalo į šiukšliadėžę, ir tiek. Pamaniau, kad būtų labai įdomus kontrastas – imti nesąmoningai sukurtas mažytes konstrukcijas ir jomis „groti“, jas didinti, ieškoti tame veiksme savitos ekspresijos, stebėti, kaip dideliame formate šalia viena kitos suguldytos keverzonės įgauna kitokias nei pirminės reikšmes. Nors gal tiksliau – nuotaikas, apie reikšmes aš nežinau.“ (Vanda Padimanskaitė)
Galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.

Solveiga Gutautė: „Quantum“

Šioje ekspozicijoje rodomose skirtingų – ryškių ir dulsvų – spalvų drobėse gaivus švytėjimas pereina į juodos žemės atspalvius. Taip sukuriamas gilumo ir lėtumo pojūtis, kuris įtraukia ir skatina apmąstyti biologinio žvilgsnio ir nežemiškos erdvės santykį. Tamsiame nakties danguje švyti dangaus kūnai; bet galbūt taip matomas gilus miško ežeras, paskandinęs žvaigždes tamsią naktį? Kai kuriuose darbuose, atvirkščiai, mėgaujamasi ne tamsa, o šviesos tūriais ir atmosferos toliais. Kaip bežiūrėsi, akivaizdu, kad menininkei įtakos turėjo vasaros tapybos plenerų patirtis, kuri leido užmegzti gilų ir prasmingą ryšį su gyvąja aplinka. Žvelgdami į drobes pajuntame, kad kūrėją domina mus supančios gamtos reiškinių metafizika, bet taip pat ir šalto, netgi baugaus kosmoso ryšys su trapia žmogaus egzistencija.“ (Skaidra Trilupaitytė)
LDS projektų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 19 d.

Eglė Ridikaitė: „NAMO“

Intensyviai dirbanti menininkė pastaruosius metus savo kūrybą vystė buvusios Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso teritorijoje šiuo metu nebeveikiančio vaikų darželio (Vokiečių g. 13A, Vilnius) patalpose. Šiuos, persisluoksniavusių erdvių bei laikotarpių įkvėptus kūrinius autorė įkurdina visuose trijuose „Meno parko“ aukštuose. Kuratorė Laima Kreivytė: „Archeologai atidengia kultūrinius sluoksnius kasdami gilyn. Eglė juos iškelia tiesiogine ir perkeltine prasme. Tiesiogiai, nes fiksuoja radinius kaip mokslininkė – tiksliai, preciziškai pažymėdama trūkstamas detales, atkurdama formas ir spalvas. Išpjauna natūralaus dydžio (1:1) trafaretą ir aerozoliniais dažais išpurškia namo dvasią. Negatyvą paverčia pozityvu, tuštumą – taškų tinklu. Ir kartu su skirtingo dydžio drobėmis steigia atminties vietą, kuri, nors ir turi aiškias koordinates, bet yra kintanti, kilnojama. Gal skrendanti – kaip kilimas ar užburtas debesis. Atspėji vardą, ir jis nusileidžia NAME.“
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki gegužės 26 d.

„Muzikuojanti grafika“

Parodoje eksponuojama per trisdešimt grafikos kūrinių iš Pauliaus Galaunės senosios ir šiuolaikinės grafikos rinkinio bei Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus kolekcijos.
Seniesiems estampų autoriams Johanui Rudolfui Holzhalbui, Janui Goeree, Nicolasui Mignardui, Louisui Surugue‘ui ir kitiems skambiais akordais pritaria šiuolaikinės grafikos meistrai: Gražina Didelytė, Vytautas Kazimieras Jonynas, Jonas Steponavičius, Vytautas Kasiulis, Adomas Galdikas. Muzikos instrumentai grafikos kūriniuose pasitelkti ir kaip simboliniai elementai, perteikiantys alegorines, perkeltines prasmes, ir realistinio pobūdžio kompozicijose su muzikos kūrėjais, muzikuojančiais solo ar orkestruose, su besiklausančiais ar muzikavimą stebinčiais personažais.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki birželio 3 d.

Irena Piliutytė: „Lietuvos kultūros veikėjai – raštijos pradininkai, knygnešiai, Lietuvos prezidentai“

Reta paroda turi tokį stiprų edukacinį potencialą kaip ši – joje regimos asmenybės yra lyg lietuviškosios kultūros pamatai ir atramos, svarbūs Tautos pastato architektai, konstruktoriai ar dizaineriai.
Tekstilininkės Irenos Piliutytės kruopščiai nuaustuose gobelenuose matome iškiliausių Lietuvos raštijos bei literatūros pradininkų ir vystytojų, knygnešių, Lietuvos prezidentų portretus. Tarp jų ne tik žinomų veikėjų Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio, Jurgio Bielinio ar Antano Smetonos veidai, bet ir rečiau girdėti Danieliaus Kleino, Adalberto Becenbergerio, Stasio Neteckio vardai bei personalijos.
Ekspozicija suteikia puikią progą prisiminti visus Lietuvos prezidentus, tarp kurių yra ir vienintelis moters – Dalios Grybauskaitės atvaizdas, ir dabartinio prezidento Gitano Nausėdos portretas. Tai naujausias, 2022 m. sukurtas darbas iš gobelenų ciklo, kurį menininkė audžia nuo 2009 metų.
Nuolat istorines knygas skaitanti ir lietuvybės puoselėtojais besižavinti kūrėja nepavargsta organizuoti kelionių tautos istorijos takais. O svarbiausios kelionių stotelės skirtos tiems, kurie iki moderniųjų laikų atnešė lietuvių kalbos dovaną, leido kurti literatūrą ir lietuvišką kultūrą, prisidėjo prie valstybingumo formavimosi ir palaikymo.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki birželio 10 d.

„Kauniečių atostogos tarpukariu: nuo Kauno maudyklų iki Viduržemio jūros kurortų“

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir Kaunui tapus laikinąja sostine, miestas augo ir klestėjo, kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, formavosi gana platus inteligentų bei miestiečių sluoksnis, kuris formavo naujus gyvenimo įpročius. Greitėjantis ir modernėjantis gyvenimo tempas ir vienas kitas atliekamas litas kišenėje diktavo atostogų poreikį ir madas. Dėl to, vos atšilus orams ir griausmingai nuaidėjus paskutiniam Valstybės teatro spektakliui, ištuštėdavo ne tik mokyklų suolai, bet ir miesto gatvės. Priklausomai nuo finansinių galimybių, vieni patraukdavo į sodybas kaime, kiti mėgaudavosi Kauno maudyklomis Aukštojoje Panemunėje, Lampėdžiuose ar Aleksote. Kiekvienais metais kauniečiams buvo įrengiami 9–12 viešųjų pliažų, kuriuose jie mėgdavo atsigaivinti karštą vasaros dieną arba pasilepinti „saulės tynėmis“ atostogų dienomis. Tačiau daugelis kultūrinio ir politinio elito atstovų atostogoms rinkosi sostine tituluotos Palangos paplūdimius, kurie viliojo grynu oru, saulės ir purvo voniomis bei pramogų pasauliu, vasarai iš Kauno persikeliančiu į Kurhauzą ir Basanavičiaus gatvę. Juk būtent Palanga viliojo galimybe čia vasarojančius sutikti visus tris Nepriklausomos Lietuvos prezidentus ir kiekvienos damos slaptą simpatiją – operos solistą Kiprą Petrauską! Ne veltui Kaune rezidavęs JAV konsulas Robertas V. Heingartneris vykdamas į Palangą rašė: „Įdomu pasižiūrėti, kur vasarą dingsta visas Kaunas“.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki spalio 31 d. 

Leonora Kuisienė: „Polymnijos įkvėptieji 2023“

Autorinė meninės knygrišystės paroda „Polymnijos įkvėptieji 2023“ – tai tęstinė knygų-objektų „Duoklė mūzoms“ gija, skirta Lietuvoje gyvenančių rašytojų kūrybai įamžinti ir pagerbti sukuriant jų kūrinių laikmenas. Tai paroda, kurioje bus eksponuojamos vienetinės, kolekcinės vos 4–6 knygų tiražu išleistos ir meniškai įrištos autografuotos knygos. Parodą papildys knygos-objektai, tarp jų ir tarptautinį įvertinimą gavęs objektas (menininko knygos kategorijoje pirma vieta, JAV), vieno eilėraščio knygos, dėklai, perrišimai, bibliofilinės vertės rankų darbo knygų serija „Juodoji lelija“ (tiražas vos 21 numeruotas egzempliorius) ir dokumentinės fotografijos, kuriose užfiksuoti knygų autoriai, susitikimai su jais, net ir jų įtraukimo į laikmenos kūrimo procesą akimirkos.
Parodoje norima atkreipti dėmesį į lietuvių autorius bei jų kūrybą, parodyti, kad knyga ne tik turiniu, amžiumi, poligrafija, bet ir viršeliu, netradicine struktūra ar surišimu gali būti meno kūrinys, ir atskleisti odininkystės meno plastiką bei įvairovę.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 18 d.

„Mamutų grafika“

„Mamutų grafika“ – kiek ironiškas ir drauge eksplikatyvus bienalės pavadinimas, nurodantis į siekį parodoje pristatyti senąsias, tradicines grafikos technikas (oforto, mecotintos, litografijos, linoraižinio). Šiais metais konkrečios temos nesiūlanti paroda leidžia menininkams pristatyti savo mintis, neabejojant, kad jų darbuose generuojama tradicinių technikų absorbcija ir kūrybinio žvilgsnio sintezavimo jėga prabils šiandienos visuomenei aktualiais ir transformuojančiais diskursais.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 4 d.

Amadeušas Popekas: „Grafiniai žaidimai“

Parodoje pristatomi didelio formato grafikos darbai, sukurti pasitelkiant plokščiosios spaudos technologiją, šilkografiją. Pagrindinė parodos tema – lyrinė abstrakcija, kurią sudaro skirtingi kūrinių ciklai žaidimų (labirinto, kiniško biliardo ir kt.), siurrealistinių peizažų ir metaforiškų objektų (megztinio, ramentų, karkasų ir kt.) temomis. Parodoje dominuoja juodai balta grafika, į kurią įsiterpia spalvingi menininko darbai iš naujausių kuriamų ciklų.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki gegužės 13 d.

Daiva Kairevičiūtė: „Juodi taškai baltoje jūroje“

„Daiva Kairevičiūtė – piešinio meistrė, savo negatyvo principu kuriamose figūrose, grakščiuose siluetuose, sugebanti talpinti tiek estetiškąją, „dieviškąją” žmogaus prigimtį (idealizuotos, išilgintų proporcijų figūros, grakštūs, ekvilibristiškai pagauti, gestai ir judesiai), bet ir „chtoniškojo-demoniškojo” pasaulio elementus, tūnančius kiekvieno iš personažų sielose bei mintyse. Menininkė kuria portretines alegorijas, turinčias ir XVI-XVIII a. alegorinių kūrinių požymių, kartais ir alegorijų ikonografija kultūrologiniu požiūriu gali pasirodyti artima seniesiems pavyzdžiams, bet čia jau kas kito, ikonografinis ženkliškumas, kaip stilistinė priemonė Daivos darbuose kalba jau kita kalba ir aprėpia kitokias aistras ir apsėdimus, nes tai XXI a. žmonių sielų atšvaitai, o ne moralizuojantys ar gąsdinantys barokiniai vaizdiniai. Puma, gazelė, žalias lapas, „pragaro” arba „aistrų” liepsnos, bedugnė vyno taurė, gyvatės ar dvišakiai jų liežuviai – kuriamų naujosios mitologijos kupinų alegorijų atributai, kelia nemenkas intrigas ir norą ne tik pamatyti estetizuotus vaizdinius-portretus, bet ir pajusti personažų, portretuojamųjų ego  (jaučiu, kad gana konkrečių asmenybių) esmę ar bent jau pagrindinius bruožus…“ (Vaidilutė Brazauskaitė)
Valstybiniame Šiaulių dramos teatre (Tilžės g. 155, Šiauliai) veiks iki gegužės 21 d.

Eglė Gineitytė: „Mokytojas ant akmens“

E. Gineitytė apie parodos idėją:
Pasklidus aliejinių dažų ir terpentino kvapui įeinu į naują eksperimentų lauką. Pirma tapybos užduotis, kurią užduodu vaikams, yra Šviesėjimas arba Tamsėjimas. Ir aš nuo to pradedu – tapybiniai bandymai blaško į visas puses. Bet kokios spalvos plotai virsta peizažu, su kuriuo, tarsi, atsisveikinau. Ar tai mokytojo skiepas, ar mano savasties dalis, ar pabėgimas į kažkokią idealybės sritį?
Viskas vyksta nenuspėjamai ir veda link kažko paslėpto, ką reikia atrasti ir iškelti ant drobės paviršiaus. Kažkas pasilieka vaizduotėje, kad neprarastų savo paslaptingo sferiškumo arba nugrimztų kaip sapnas į pilką tirštumą. Paveikslui be vaizdo (tuštumai) apibūdinti, išgirstu filosofės sakinį ,,…Žmogus nuo visko atsiribojo ir galiausiai pats išnyko. Tik šviesa be perstojo sklido…“.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 4 d.

„Permainų šventė“

Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
Šalčininkų kultūros centre (Vilniaus g. 48, Šalčininkai) veiks iki gegužės 28 d.

„Vilniaus pokeris“

R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ – knyga, daugeliui tapusi išsivadavimo iš sovietmečio bei kūrybos laisvės simboliu, dekonstravusi sovietinę realybę, aštriais pjūviais kalbėjusi apie džiazą, architektūrą, menus, miestiečių antropologiją bei multikultūriškumą. MO muziejaus kolekcija, įvairių laikotarpių dokumentika šiuos pjūvius išskleis parodoje.
„Vilniuje viskas įmanoma“, – rašė Ričardas Gavelis „Vilniaus pokeryje“.
Šis kūrinys iki šiol yra vadinamas vienu iš svarbiausių Vilniaus tekstų, o 700-ojo Vilniaus jubiliejaus proga jis vizualiai bus permąstomas MO muziejuje. Vilniuje vyksta ne tik romano veiksmas, bet ir pats Vilnius tampa romano veikėju. Taigi ir parodoje „Vilniaus pokeris“ MO muziejuje bus ne tik švenčiama Vilniaus istorija, bet ir kritiškai žvelgiama į modernaus miesto patirtį bei ateitį.
R. Gavelio sukurtą Vilniaus personažą MO muziejuje interpretuos režisierius Oskaras Koršunovas bei scenografas, menininkas Gintaras Makarevičius. 2023 m. pavasarį MO muziejuje Vilnių bus galima atrasti kaip kūrybiško maišto sostinę.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2024 m. sausio 28 d.

„Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių“

Piešti Vilniaus užsienio menininkai nevažiavo beveik šešis šimtus metų. Kol į kitų išnykusių imperijų sostines, pavyzdžiui, Romą, traukė minios svetimšalių dailininkų, Vilniaus nepiešė, išskyrus vieną kitą išimtį, net ir vietiniai, atradę miesto grožį tik XIX amžiuje. Prireikė geopolitinės tragedijos, Pirmojo pasaulinio karo ir miesto okupacijos, kai 1915 m. Vilnių pradėjo intensyviai stebėti, tirti, piešti ir tapyti keliolika svetimšalių menininkų, kaizerinės Vokietijos kariuomenės propagandininkų. Šiems dailininkams, karo turistams, Vilnius buvo egzotiškas atradimas: skurdus ir gražus miestas, išsiskiriantis keistais, įdėmaus žvilgsnio vertais gyventojais. Procesas truko trejus metus, jis paliko mums didelį kokybiškų meninių artefaktų – tapybos, grafikos ir fotografijos – rinkinį.
Tai, kad Lietuva ir Vilnius buvo tarp agresyvių didžiųjų valstybių, Vokietijos Reicho ir Sovietų Rusijos, lėmė, kad antrą svetimšalių dailininkų atsiradimo mieste bangą suformavo dar viena globali katastrofa – Antrasis pasaulinis karas. Paradoksalu, bet ir šį kartą Vilnius, vakarietiškas ir paslaptingas Sovietų Sąjungos svetimkūnis, iš Rytų atvykusiems dailininkams tapo egzotika.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 11 d.

„Sutrikus tai tampa apčiuopiama“

Parodos idėja atsiremia į infrastruktūros sąvoką kaip galios paskirstymo, organizavimo ir egzistavimo būdą. Šiuolaikinės infrastruktūros posovietiniame regione formavosi ant sovietinių karinių-pramoninių kompleksų griuvėsių, tad šiandien jos atsiduria kolonializmo ir sudėtingų ekonominių, politinių procesų, kaip paslaugų perkėlimas (outsourcing), suišteklinimas (resourceification) ar išorinių padarinių atsiradimas (externalities), sukeltose įtampose. Infrastruktūros tinklai – geležinkeliai, dujotiekiai, interneto šviesolaidžiai, „Telegram“ kanalai, vaizdo stebėjimo sistemos ir t. t. – kasdienybėje yra neapčiuopiami. Tuo tarpu gedimai, išjungimai, pertrūkiai išduoda visos infrastruktūros darbą ir infrastruktūrų tarpusavio ryšius. Galia ir jos materialumas įvykus gedimui ar pertrūkiui tiesiogine prasme tampa matomi, buitiški, įkūnyti.
Plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą dažnai aptariama per kibernetinio karo prizmę. Dėl neatsiejamai kartu naudojamų skaitmeninių technologijų ir kinetinių ginklų, kibernetinis karas tampa viena svarbiausių sąvokų, aprėpiančių šiuolaikinio imperializmo ir karybos sudėtingumą bei jų infrastruktūras.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki birželio 18 d.

„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“

Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

„Ar galima šnekėtis man su jais?“

„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.

Dalia Mikonytė: „Migle“

Tai labai asmeniškas ir jausmingas projektas, artikuliuojantis psichologines būsenas ir kūniškus išgyvenimus, traumines patirtis. Jis taip pat apima nemažą kultūrinės ir socialinės kaitos laikotarpį (2000–2022 metai) dviejų šalių (Lietuvos ir Švedijos) kontekste. Parodoje subtiliai plėtoju ne tik artimos draugystės, bet ir suartėjimo, bei nutolimo, atminties, tapatumo, emigracijos, nepritapimo svetimoje kultūroje, namų ir saugumo ilgesio temas.
Pasitelkiant fotografinę juostą ir fotogramos techniką, sukurtas analoginės fotografijos ciklas – fotografuota dviguba ekspozicija, taip persidengiant skirtingiems mano ir Miglės laikams ir miestams (Panevėžys, Vilnius ir Stockholm). Panevėžys čia pats svarbiausias – tai mūsų draugystės pradžios miestas, pirmieji laiškai parašyti būtent čia. Analoginio kontaktinio atspaudo kūrimas artimas laiško rašymui ranka – tiek fotografinis, tiek popieriaus paviršius paliečiamas tiesiogiai – tai tikslus, betarpiškas realybės užfiksavimas; savos, paliečiamos, esančios arčiau kūno gyvenimo nuotrupos.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.

Rokas Pralgauskas: „Imagine (nuo žodžio magic)“

Priešingai nei ankstesniame projekte „Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“ (2019), šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio mažiau ironijos ir daugiau atviros romantikos. Eilėraščiai, suporuoti su fotografiniais atvaizdais į tam tikrus diptikus, kalba apie „tavo akis“ ir „tavo plaukus“, „lapkričio ilgesingus lietus“, ar „jūros kvapą vėlyvą rudenį“. Vaizduose daugiau saulės šviesos ir gamtos, jūros, kūnų, mažiau kandžių kasdieniškų pastebėjimų. Tačiau kartu eilėraščiai pareiškia, jog „nėra vienos formulės“; juose taip pat, bene pirmą kartą, atsiranda daugiau lūžtančio rimo, eksperimentavimo su žodine išraiška. Kitas naujas elementas – instaliacijoje naudojamos siuvinėtos užuolaidos. Dieninės užuolaidos tarsi slepia vaizdą, bet ir jį atskleidžia, veikdamos kaip tam tikras filtras. Parodoje matomumas ir nematomumas balansuoja dialoge, vienas kitą įgalindami, kaip nugirstos pokalbio nuotrupos iš už sienos. Užuolaidos metaforiškai įprasmina šį dvigubą veiksmą: Pralgauskas tarsi atskleidžia vaizdus ir jausenas, tačiau kartu ir slepia reikšmes po minkšta šypsena. Kaip autoriaus piešta parodos diagrama, kurioje „nothing“ ir „something“ balansuoja tarp „whole“ ir „empty“. Tikroji prasmė slepiasi kažkur tarp, jų dinamikoje, įtrūkimuose. Tarsi prabudus anksčiau ir dar nesusivokus kas vyksta.
Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.

Marius Jonutis: „Sapnai“

„Jau 20 pavasarį iš eilės miela galerija pakvietė pakabinti parodą, ačiū. Galvojau padaryti 20 paveikslų, savo mėgstamiausio 90×90 formato. Kažkaip išėjo daugiau, nes daugiau sapnų susigrūdo į eilę, reikalaudami juos materializuoti.
Tūlas žurnalistas paprastai klausia – na tai kas šįkart naujo? Neteisingas klausimas, naujumas gal ir geras konsumerizmo variklis, bet svarbiau kas gero. Stengiausi maksimaliai, o kas iš to išėjo – ne man sakyti. Tam ir paroda. Nėra vienos jungiančios temos, ne serialas ar komiksas, tik visokie sapnai, vaizdai ir istorijos.
Sapne kaip gyvenime, viskas lyg ir tikra, bet ne visai – kažkas išeina už ribų, būna šalia, kitaip.
Paveiksluose (ne tik mano) irgi panašiai, jie nėra pasaulio ar gyvenimo nuotrauka, o kažkas šalia, ne tai, kaip BUVO, o taip, kaip BŪTŲ. Jie atsiranda galvoje netyčia, nelaukti, ir dieną, ir naktį, ir prie darbo stalo, ir mašinoje, važiuojant bulvių į Alytaus turgų. Naminiai, vasariniai, ukrainietiški, sakartveliški, apie meilę ir draugus.
Šiaip jau apie save, su viltim, kad ne tik. Jei nebūtų sapnų, naktis būtų tuščia, nyki ir juoda nuo vakaro iki ryto. O jei nebūtų menų?
Sapnai naktį nuspalvina, dieną nuspalvina darbas.
Nesu sutikęs to vertikalaus spindinčio kanalo iš aukščiau, ir nesu kažkieno įrankis.“ (Marius Jonutis)
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gegužės 13 d.

„Pozityvai“

Remiantis amerikiečių šiuolaikinio ir pokario meno istoriku Charles Merewether, „šiuolaikybėje Archyvas – oficialusis ar asmeninis – tapo reikšmingiausia priemone, kuria renkamos, saugomos ir atkuriamos istorinės žinios ir atmintis“. Taigi archyvas esti pagrindinė tyrimų vieta tokiose srityse kaip antropologija, kritinė teorija, istorija ir ypač šiuolaikinis menas. Tokių įvykių, kaip Antrasis pasaulinis karas ir po jo kilę konfliktai, pokolonijinės eros atsiradimas ir komunizmo žlugimas, pėdsakai ir liudijimai paskatino persvarstyti archyvui suteiktą autoritetą, kuris nebelaikomas neutralia, skaidria įrašų vieta, tačiau suvokiamas kaip ginčijamas dalykas ir terpė savaime. Šiame konkteste archyvas – ne tik istorinės, tačiau ir gyvosios atminties medija.
Sukauptame archyve įvardinti ir neįvardinti duomenys apie fotografijose regimus susibūrimus, oficialius ir neformalius įvykius, lengvai atpažįstamos ir laike nutolusios personalijos – kviečia aktyviai tyrinėti parodos eksponatus, kaip pozityviosios atminties, įgalinamos per atpažinimo veiksmą, vietą. Paroda leis prisiminti ir įprasminti iš negatyvo (užmaršties) į pozityvą (dabartį) transformuotas patirtis bei atgimusius tarpusavio bei tarpinstitucinius santykius, tapdama tęstiniu archyvo, kaip atviros ir šiuolaikiškos medijos, tyrimu.
Lietuvos dailininkų sąjungos ekspozicijų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 10 d.

„Jo akyse šventi“

Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejus, bendradarbiaudamas su Šilutės Hugo Šojaus muziejumi, pristato parodą, kurioje eksponuojami paveikslai iš Rytų Lietuvos bažnyčių.
Paveikslai vaizduoja Švč. Mergelę Mariją, šv. Antaną, šv. Judą Tadą, šv. Vincentą Fererą, šv. Dominyką ir šv. Pranciškų – vienus populiariausių šventųjų Lietuvoje. Šv. Antanas ir šv. Judas Tadas – patys mylimiausi šventieji globėjai, kurių atvaizdų galima rasti beveik kiekvienoje bažnyčioje. Kūriniuose atpažįstami skirtingi šventųjų vaizdavimo būdai: pasakojamasis, kai vaizdingai perteikiamos šventųjų žemiškojo ir dangiškojo gyvenimo scenos („Šv. Dominyko ir šv. Pranciškaus susitikimas“) ir simbolinis, kai šventieji vaizduojami išryškinant jų svarbiausias šventumą lėmusias savybes, atpažįstami iš nusistovėjusių atributų, susijusių su jų gyvenimo istorija ar kankiniška mirtimi. Išsiskiria Škaplieriaus Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, kuris nutapytas ne kaip įprasta, o pasakojant šv. Simono Stoko viziją. Dievo Motina sėdi debesyse, kaire ranka laiko rūpintojėlio poza sėdintį Vaikelį Jėzų, o dešine kaip malonę visiems iš savo rankos tiesia škaplierių – ypatingą savo malonių ženklą, skydą ištikus pavojui, pažadą apsaugoti nuo amžinosios ugnies.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.

„THEATRUM BIBLICUM. Velykų preliudijos scenovaizdžiai“

Bažnytinio paveldo muziejaus paroda Theatrum biblicum (liet. k. Biblijos teatras) skirta scenografijos sričiai. Ji pristato unikalias, per pastarąjį dešimtmetį atrastas barokines Didžiosios savaitės dekoracijas ir Senojo bei Naujojo Testamento paveikslus iš Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, taip pat iš kitų Lietuvos šventovių bei muziejų rinkinių. Specifinės paskirties kūriniai parodo, kaip XVIII a. – XIX a. I p. per metaforas ir alegorijas būdavo įprasminama Didžiosios savaitės liturgija. Didžiąją savaitę dekoracijos pakeisdavo įprastą bažnyčios vaizdą, paversdavo interjerą įspūdinga, sukrečiančia erdve, pajungta pagrindinei idėjai.
Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo inscenizacijos paplito baroko laikotarpiu, buvo viena iš jėzuitų platinamų šventojo teatro (lot. Theatrum sacrum) formų, stebinusi ir padėjusi žmonėms emociškai išgyventi svarbiausius Išganymo istorijos momentus. Kristaus kapo – didingos scenos su dekoracijomis – apogėjumi laikomi XVII–XVIII amžiai. Tokio tipo Didžiosios savaitės apipavidalinimas paplito visoje katalikiškoje Europoje, labiausiai suklestėjo Alpių regione – Vokietijoje, Austrijoje XXI a.
Bažnytinio paveldo muziejuje ( Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki rugsėjo 2 d.

„Nikiforas. Lenkijos Naïve Art meistras“

Kas buvo Nikiforas – garsiausias Lenkijos savamokslis dailininkas? Nenuilstantis menininkas, nutapęs daugiau nei 30 000 paveikslų? Labai palankiai jo kūrybą vertino tokie žymūs lenkų dailininkai, kaip Zygmuntas Waliszewskis, Tytusas Czyżewskis, Janas Cybis, Alfonsas Karny‘s ir Edwardas Dwurnikas. Dar iki karo Nikiforo kūriniai buvo eksponuoti Paryžiuje, jis tapo įkvėpimo šaltiniu daugybei straipsnių, knygų siužetams, apie jį buvo sukurtas vaidybinis ir nemažai dokumentinių filmų.
Nikiforo, kaip menininko, fenomenas aiškinamas jautriu spalvų pajautimu, gebėjimu surasti subtiliausius atspalvius, intuityviu suvokimu, kaip perteikti šviesą ir spindesį. Jis tapė viską, ką matė aplink, kas buvo artima jo širdžiai: Krynicą ir jos kurortus, stilingus dvarus ir įvairių konfesijų šventyklų interjerus, suteikiančius prieglobsčio ir dieviškumo pojūtį, kraštovaizdžius ir geležinkelio stotis, kurios jam buvo gerai žinomos dėl dažnų kelionių traukiniais, arba miestų, kuriuose lankydavosi, architektūrą. Visus vaizdus jis transformuodavo, pasitelkdamas savo vaizduotės galias, sukurdamas nerealius statinius, paminklus ar ramumos kupinus peizažus, kuriuose skirtingi vaizduojami objektai susijungia į visumą. Nikiforo menas priartina prie žmogaus egzistencijos paslapties ir liudija apie nepaprastą, sunkiai paaiškinamą jo talentą.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 11 d.

Aleksandras Kostkus-Kostkevičius: „Iš debesų“

A. Kostkaus-Kostkevičiaus tapyba pasižymi ne tik istorine, dokumentine verte, bet ir stipriu emociniu įtaigumu, išgautu pagaviai valdant menines priemones: koloristiką, muzikalumą (autorius grojo įvairiais instrumentais, buvo ansamblio narys, mokė dainavimo karo mokyklos mokinius), autorinių technikų panaudojimą, specifinius kompozicinius sprendimus, padiktuotus iš debesų žvelgiančio lakūno žvilgsnio.
Autoriaus sūnus Rimantas ir dukra Edita išsaugojo paties A. Kostkaus-Kostkevičiaus rašytus Vorkutos prisiminimus. Šios vertingos autentiškos medžiagos fragmentai, artimųjų prisiminimai parodoje tampa autoriaus kūrybos kontekstu, įgalinančiu parodos lankytoją visais pojūčiais pasinerti į tremties ir politinių kalinimų patirtis bei pasidalyti savo jausmais ir mintimis apie tai tam įrengtuose „jausmų burbuluose“.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 11 d.

Gintautas Velykis: „PortalAi“

Į skaitmeninės tapybos džiungles menininkas pasinėrė iš daugiau nei prieš tris dešimtmečius kompiuteriu pradėtų kurti reklaminių darbų, įdiegtų savų meninių technologijų. Didelę įtaką padarė autoriaus susidomėjimas stimpanko (angl. steampunk) stilistika. Pandemijos metu pradėtos kurti moksliniu fantastiniu žanru paremtos dirbtinio intelekto interpretacijos tapo tarsi nuoroda į kitokį pasaulį, kuriame gyvensime pasibaigus pandemijai. Kūriniuose jungiama nuotolinio bendravimo emocija, informacinių technologijų atradimai, seno gyvenimo ilgesys, spalvų estetika. Kūriniuose analizuojamos karo, apokaliptinės, fantastinės temos. Keliaplaniai kūriniai atsiveria kaip portalai į kitą pasaulį.
Algoritmais paremtas dirbtinis intelektas mene atveria duris fantazijai, bet tik menininko vaizduotė sugeba šią fantaziją įprasminti. Parodoje pirmą kartą taip gausiai rodomos Gintauto Velykio vizijos kviečia panardyti tarp realybės ir virtualybės.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki birželio 4 d.

„Lietuvos prabavimo rūmams – 100 metų“

Parodos autoriai kviečia pamatyti, paliesti, išgirsti šimtmečio istoriją nuo Lietuvos prabavimo rūmų įsteigimo Kaune 1922 m. iki šių dienų. Lankytojams siūlomos daug tauriųjų metalų ir brangakmenių paslapčių atskleisiančios edukacinės pamokos „Ne viskas auksas, kas auksu žiba: Ką apie auksą turime žinoti kiekvienas“.
Lietuvos prabavimo rūmai įsteigti 1922 m. Kaune, atkurti 1991 m. Druskininkuose, taip pat nuo 1995 m. veikia Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Parodos ekspozicija išskirtinė savo specifika bei unikaliais šimtmečio senumo eksponatais iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus, Valdovų rūmų lobynų ir Lietuvos prabavimo rūmų saugyklų. Parodoje eksponuojami daiktai unikalūs juose esančiais valstybiniais prabavimo ženklais, garantuojančiais jų autentiškumą ir istorinę vertę.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus g. 33, Kaunas) veiks iki gegužės 30 d.

„Eni beni diki daki – aš einu ieškoti“

Šiaulių dailės galerijos edukacinėje erdvėje galima apžiūrėti 2023 m. Lietuvos 8-12 klasių mokinių 29-iosios dailės olimpiados „Eni beni diki daki – aš einu ieškoti“ antrojo (miesto) etapo dalyvių darbus.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245, Šiauliai) veiks iki birželio 10 d.

Nijolė Vilutienė, Emilija Liobytė-Vilutienė, Emilija Vilutytė-Balas: „3 moterys“

Dvi Emilijos ir Nijolė iš Vilučių šeimos: močiutės, mamos ir dukros dailės paroda Vilučiai – viena iš Lietuvos menininkų dinastijų.
Liobytės anūkė, Nijolės ir Mikalojaus Vilučių dukra Emilija Vilutytė-Balas. Talentinga skulptorė, vaikų knygų iliustruotoja Emilija Liobytė-Vilutienė (1916–1955) nugyvenusi trumpą, bet ryškų gyvenimą, paliko iki šiol matomą pėdsaką pokario Vilniaus meno gyvenime, jos artistiška prigimtis nepaliovė žavėti amžininkų, o dabartiniai jos kūrinių žiūrovai gėrisi stebinančiu gebėjimu pagauti natūrą, išreikštu tiek skulptūrose, tiek piešiniuose, kurie kaip tik ir sudaro didžiumą parodoje pristatomos kolekcijos. Grafikė Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė (g. 1949) puiki ofortistė, pastaruoju metu vis dažniau pasirodo ir kaip piešėja. Romantiniu polėkiu ji artima abiems Emilijoms – anytai, kurią pažįsta tik neakivaizdžiai, per artimųjų prisiminimus, šeimos archyvo fotografijas ir dailės kūrinius, ir anytos garbei Emilijos vardu pakrikštytai dukrai. Nijolė puikiai susikalba ir su vyresniąja, ir su jaunąja Emilijomis, nes jai artima medžių kalba, kuria taip žavėjosi anyta, ir moters kūno kalba, kuriai tiek daug dėmesio skiria dukra. Emilija Vilutytė-Balas (g. 1977) baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje ilgokai dairėsi, kokiu keliu eiti. Studijuodama ji išsiskyrė neeiliniais plakato dailininkės gebėjimais, bet ši sritis, kaip ir plakatui artima spaudos iliustracija jos netenkino. Plakatistės talentą ir romantinį polėkį ji sulydė ir įtaigiai reiškia mistiškos nuotaikos ryškių spalvų, aktyvių formų figūrinės tapybos kompozicijose, kurių pagrindinė veikėja dažniausiai yra jos pačios alter ego – kaskart vis naują pavidalą įgyjanti moteris, visada miestietė, visada draskoma egzistencinių problemų, kurių neturi vilties įveikti, kaip dauguma šiuolaikinių žmonių. Kas žino, gal tuose kūriniuose ataidi ir močiutės gyvenimo dramos refleksijos?
Šiaulių dailės galerijoje(Vilniaus g. 245) veiks iki gegužės 14 d.

Vladas Mikalauskas: „Šiauliai. Vilniaus gatvė“

Šiaulietis fotografas Vladas Mikalauskas (1942–2011) cikle „Šiauliai. Vilniaus gatvė“, sukurtame 1983–1986 m., perteikia anuometinę vienos iš seniausių miesto gatvių būseną: urbanistinį miesto pavidalą, istorijos ženklus jos veide, žmones, jų nuotaikas. Kasdienybės momentai ir šventės susilieja į vientisą, vos per keletą metų sukurtą išsamų tos epochos fotografinį dokumentą, su visais atpažįstamais jos atributais ir pasakoja ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto istoriją, atskleidžia jo dvasią. Autorius realistiškai perteikia kasdienį gatvės gyvenimą be fasadinio spindesio, tuo pačiu  jos kasdienybės paveiksle išvengdamas rutinos ar buitiškumo. Fotografijose juntama gyvybinga pulsuojanti miesto energija, tarsi girdėti būdingas miesto fonas – žmonių šurmulys, susiliejantis su gatvės gaudesiu. Nors žmonių veiduose dar mažai šypsenų, tačiau stebina dinamiškas gatvės veiksmas ir situacijų įvairovė, būdinga miestietiškam gyvenimo būdui.
Prisikėlimo aikštėje ir skvere šalia laikrodžio „Gaidys“ Šiauliuose veiks iki rugsėjo 17 d.

„Reikšminga medžiaga“

2019 m. grupė dizainerių susivienijo su šešiomis didelėmis Pietų Švedijos gamybos įmonėmis projektui „What Matter_s 2.0“ siekdami pramonines atliekas panaudoti naujų tvarių medžiagų kūrimui ir pritaikymui. Šio projekto tikslas buvo pademonstruoti novatorišką tarpdisciplininio bendradarbiavimo galią. Pasitelkus „dizaino mąstymo“ metodą bei tam tikrą „medžiagų apykaitos procesų“ formą, pramoninėms atliekoms suteikiamas žaliavos statusas ir vertė. Parodos metu demonstruojami šio bendradarbiavimo sukurti konceptai bei tyrinėjami galimi panaudojimo būdai. Joje taip pat pateikiama įžvalgų į tam tikrus atliekų tvarkymo iššūkius, su kuriais susiduria gamintojai.
Projekto įgyvendinimo metu pramonės dizaineris Carl Ludvig Svensson, bendradarbiaudamas su medžio apdirbimo įmone „Vida“, tyrė galimybes sukurti įmonės gamybos atliekų – pjuvenų ir aušinimo vandens – perdirbimo sistemą. Pradiniu testų ir tyrimų tašku tapo grybienos naudojimas, turint tikslą sukurti aplinką, kurioje šie organizmai galėtų klestėti. Parodoje eksponuojamas įrašas gali būti vertinamas kaip tam tikras darbui su grybiena reikalingų dalykų sąrašas. Tokiu būdu projektas tapo vaizdiniu pasakojimu, kuriame ne tik apibūdinama, ką galima veikti su šiais organizmais, bet ir pateikiama užuominų, ką turime daryti, norėdami išnaudoti jų potencialą.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki birželio 4 d.

Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ ir „Ars Botanica“

Pirmojoje parodoje eksponuojamos tėvo ir sūnaus fotografijų vaizdų paralelės. A. Lukys panaudojo savo tėvo J. Lukio (1927–2001) fotonegatyvus, darytus būnant tremtyje Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelerius metus grįžus į Lietuvą. Taip pat eksponuojamos A. Lukio fotografijos iš serijos „Ars Botanica“. Šią temos dalį inspiravo detalės, atrastos viename iš spalvotų tėvo J. Lukio negatyvų. Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai jam buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla. Sukurti vaizdinius paskatino tėvo nuotraukuose įžvelgtas žemdirbiškas santykis su gamta, graži ir natūrali gamtos aplinka bei augalai, tapę svarbiausiu besifotografuojančiųjų fonu ir dekoracija. Augalų stebėjimu paremta estetika autoriui virto daugiau kaip dešimtmetį trunkančiu projektu.
A. Lukys augalus fotografuoja iš minimalaus atstumo natūralioje aplinkoje įvairiais metų laikais sulankstomo tipo kamera. Toks metodas padeda kurti abstraktesnę ornamentuoto pobūdžio estetiką. A. Lukio gamtos fragmentų fotografijos parodoje „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibire sukauptą archyvą“ tarsi įgyvendina tėvo estetinę svajonę.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki rugsėjo 17 d.

Žilvinas Kempinas: „Portretai-fosilijos 2023“

Projektas „Portretai-fosilijos 2023“ yra prielaida grįžti į vis dar nuosekliai neištirtą Lietuvos dailės istorijos laikotarpį – XX a. 10-ąjį dešimtmetį. Šiandien rekonstruojant 1996 metais vykusį projektą, nesiekiama laiko atkurti, kartoti, sustabdyti ar sugrąžinti. Bandoma pa(si)tikrinti pakitusį kontekstą.
Kempinas lieja gyvų žmonių veidus, o atliejas vadina fosilijomis – suakmenėjusiomis organizmų liekanomis arba jų atspaudais uolienose. Nebylūs žmonių užmerktomis akimis dokumentai 2023 metų projekte kalba apie (auto)portreto pokytį skaitmeninių vaizdų produkavimo amžiuje, pakitusį požiūrį į savęs reprezentavimą ir identifikavimą. 1996 metais, kai vaizduojamasis menas Lietuvoje išgyveno pereinamąjį, lūžio laikotarpį, (auto)portretas buvo nepopuliarus žanras, o šiandien yra priešingai –  tai neatsiejama kasdienybės dalis. Vienspalvės įvairių asmenų veidų atliejos šioje parodoje tapatumo atžvilgiu yra gerokai iškalbingesnės už milijonus spalvotų skaitmeninių vaizdų.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 6 d.

„Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba (2020–2023)“

Tai paroda, skirta muzikos ir tapybos sąsajoms. Ši tema Vakarų Europos tapybos istorijoje turi senas tradicijas ir skirtingais laikotarpiais buvo vis kitaip interpretuojama. Siekdami tapybos ir muzikos sintezės, spalvų ir garsų dialogo aistringai ieškojo M. K. Čiurlionis ir jo amžininkai, P. Mondrianas geometriniuose abstrakčiuose, M. Beckmannas ekspresionistiniuose figūriniuose paveiksluose inspiracijų sėmėsi laisvai improvizuodami džiazo ritmais.
Skirtingai nuo daugumos šių dienų menininkų, puoselėjančių dvigubą talentą ar jaučiančių aistrą tiek muzikai, tiek dailei, Viktoras Paukštelis neieško jų sintezės, netyrinėja garsinės spalvų prigimties. Jam muzika pirmiausia svarbi kaip paveikslų motyvas, neatsiejamas ne tik nuo jo biografijos, bet ir nuo jo kaip tapytojo kūrybos koncepcijos. Menininkas kilęs iš giminės, kurios jau kelios kartos muzikuoja, įvairiapusiškai plėtoja kompozitoriaus, muzikanto ir klausytojo temas. Kaip pianistas, atliekantis klasikinę muziką, V. Paukštelis lengvai užmezga dialogą su šiais motyvais sukurtais praeities meistrų kūriniais, bet kartu ir kritiškai klausia, kiek tradicinis portreto žanras ar alegorinis paveikslas šiandien dar gali egzistuoti.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki birželio 4 d.

„Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“

Paroda sudaryta iš daugiau kaip 200 kūrinių, sukurtų 36-ių Lenkijos, Čekijos ir Baltijos šalių menininkų nuo XIX a. iki šių dienų. Darbai atkeliavo iš 10 muziejų ir net iš ligoninės Varšuvoje kolekcijų. Visus šiuos kūrinius jungia simbolizmas ir jo padiktuotos temos: ligos, baimės, karai, epidemijos, mitologinės pabaisos. Parodos centrine ašimi tampa pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama pasaulinio pripažinimo sulaukusios lenkų menininkės Aleksandros Waliszewskos (g. 1976) kūryba, nukelianti žiūrovus į iškalbingą fantastinių vaizdinių pasaulį. A. Waliszewska, viena ryškiausių šiuolaikinio Lenkijos meno scenos talentų, kuria drąsius, paveikslus, kurie pritraukė įvairių gerbėjų ne tik iš tradicinės meno auditorijos, bet ir iš alternatyvios bei popkultūros sferų. Jos darbai atsidūrė ant muzikinių albumų viršelių, menininkės kūrinys iliustruoja ir pasaulinio garso dainininko Nicko Cave’o dainų tekstų knygos viršelį.
Lenkų menininkė nevengia savo kūryboje naudoti šiurpą keliančių detalių. Jos paveiksluose gausu tradicinių žmogaus mirtingumo simbolių – griaučių, išdarkytų kūnų, apnuogintų organų, srūvančių žaizdų, pūliuojančių mirusių kūnų, išniekintų kapų bei kaukolių. A. Waliszewskos darbuose vyraujantį mirties ir ligos baimės nugalėjimą galima sieti su kitų lenkų simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ (Młoda Polska) meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile. Menininkės makabriška kūryba papildoma nepagarbiu humoro jausmu, taip pat perteikiamas ir tuštybės bei pražūtingumo jausmas.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki gegužės 22 d.

„Rūmų istorijos“

Parodos autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Ekspozicijoje pristatomi septyni pastato laikotarpiai: Kauno gubernija ir gubernatoriaus rūmai, Oberosto Lietuvos srities viršininko rezidencija, Lietuvos Respublikos prezidento rūmai, rūmai pirmosios sovietų okupacijos metu, rūmai su iškelta nacistine svastika, ilgasis sovietmetis ir istorinių rūmų atgimimas.
Autentiški rūmų baldai, drabužiai ir aksesuarai bei kiti eksponatai, archyviniai garso ir vaizdo įrašai, dokumentai ir nuotraukos, ant Ariadnės siūlo suvertas istorinis pasakojimas, pasitelkus įprastas ir modernias technologijas, kuria specifinę kiekvieno laikotarpio atmosferą, kuri lankytojus veikia skirtingai, priklausomai nuo jų turimų patirčių: vienur skatina domėtis, kitur gėrėtis, dar kitur didžiuotis ar apgailestauti, krūptelėti ir baisėtis, o gal ir prisiminti su nostalgija.
Istorinėje Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.

Emilija Škarnulytė: „Švytintys kambariai“

Parodos centre – vienas garsiausių menininkės kūrinių „t ½“, 2019 m. pelnęs Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ateities kartos meno prizą“ (Future Generation Art Prize). Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti įspūdingo formato audiovizualinė instaliacija atkreipia dėmesį į šiandien itin svarbias gamtos ir žmogaus sąlyčio, klimato kaitos bei branduolinės energetikos temas.
Kūrinys „t ½“ – tai fikcinė vizualinė šiuolaikinio mokslo meditacija iš archeologinės ateities perspektyvos. Svarstydama apie E. Škarnulytės kūrybą, kultūros tyrinėtoja Alison Sperling klausia: „Kokią istoriją apie mus papasakotų ateivis archeologas, susidūręs su XXI a. atominiais ir technologiniais griuvėsiais?“. Parodoje žiūrovas kviečiamas patirti pasaulį futuristiniu ateivio archeologo žvilgsniu. Dalis šio kūrinio buvo nufilmuota Lietuvoje, uždarytoje Ignalinos atominėje elektrinėje, dalis – branduolinių povandeninių laivų kanaluose poliariniame rate. Kadruose nuotolinio skenavimo būdu taip pat užfiksuota neutrinų observatorija „Super-Kamiokande“ Japonijoje, dalelių greitintuvas CERN laboratorijoje Šveicarijoje. Instaliaciją papildo kūriniai „Ateities fosilija I“ ir „Ateities fosilija II“, kuriuose matomi kompiuterine grafika sukurti užhorizontinio radaro „Duga“ ir neutrinų observatorijos „Super-Kamiokande“ vaizdai.
Radvilų rūmų dailės muzieje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2024 m.

Arūnas Baltėnas: „Gyvenimo aistra“

Nuo 2015 m. Arūnas Baltėnas sukūrė arti 400 fotografijų (su įrašytais pokalbiais) ciklų apie Lietuvoje kuriančius, taip pat po 1990-ųjų išvykusius ir kitose šalyse dirbančius Lietuvos žmones.
Ši paroda pasakoja apie įvairias žmonių veiklas, kurios nėra susijusios su tiesioginiu darbu. Tiems užsiėmimams negailima nei laiko, nei energijos, nei lėšų, nors dažniausiai iš tų pomėgių nieko neuždirbama. Žmogus, pasidirbdinęs jachtą ir per dvejus metus apiplaukęs pasaulį; Carito darbuotojos, triskart per savaitę verdančios valgį benamiams; aviatorius, per dešimtmetį savo rankomis sukūręs lėktuvą ir pakilęs į debesis; kyudo lankininkai, treniravęsi savo sodybos kluone, o varžybose nustebinę Japonijos princesę; havajietiškos hulos šokėjos… Juos visus vienija pozityvus požiūris į pasaulį ir noras juo dalytis.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki gegužės 22 d.

„Ukrainos laisvės simboliai“

Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pasaulyje itin reti ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai. Žurnalistas, faleristikos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas šiuos XX a. pradžios Ukrainos valstybės apdovanojimus paskolino parodai, kad kiekvienas lankytojas galėtų susipažinti su modernios Ukrainos valstybės nepriklausomybės pradžia, kurią šiandien siekia paneigti ir sunaikinti Rusija.
Ankstyvieji Ukrainos valstybės ordinai nuo ketvirtadienio eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje, kur kiekvienas lankytojas gali laisvai susipažinti su ukrainiečių valstybingumo relikvijomis. Dalis V. Kavaliausko rinkinyje saugomų apdovanojimų prieš dvejus metus buvo paskolinti Kyjive esančiam Nacionaliniam Ukrainos istorijos muziejui. Paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo. Istorinės aplinkybės lėmė, kad šios regalijos Ukrainoje neišliko. Jos valstybės simboliai saugomi kitų šalių muziejuose ir privačiose kolekcijose.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 29 d.

„Gedimino miesto aušra. Seniausias Vilniaus medinis pastatas ir unikaliausi jo radiniai“

Vilniaus Pilies kalnas ir jo papėdė Neries bei Vilnios upių santakoje, kur kūrėsi Žemutinė pilis su valdovų rezidencija, yra vienas vertingiausių istorinių ir archeologinių kompleksų Lietuvoje. Dėl ypatingos vietovės geologinės sandaros ir aukštai slūgsančio gruntinio vandens gana gerai išsilaikė itin reti, laiko tėkmei neatsparūs organinės kilmės radiniai ir ši teritorija virto tikru organinės kilmės radinių lobynu. Būtent čia, Vilniaus pilių teritorijoje, prasidėjo Vilniaus – Lietuvos valstybės centro ir jos amžinosios sostinės – istorija, kurios pradžią liudija iki šių dienų išlikę unikalūs archeologiniai artefaktai, datuojami XIII a. antra puse: Pilies kalno pašlaitėje stovėjusio svirno fragmentai, auksinis žiedas, unikalus medinis balnas, apeiginė lazda, avalynės pora ir kiti radiniai.
Pasitinkant Vilniaus miesto 700 metų sukaktį, nutarta šiuos radinius konservuoti, restauruoti ir pristatyti visuomenei, simboliškai susiejant seniausio išlikusio medinio pastato istoriją su pirmojo Vilniaus paminėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose 700-mečiu.
Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki birželio 25 d.

Emilija Škarnulytė: „Afotija“

Šis įvietintas, vienintelį kartą atliekamas performansas pasklis po kitos moters kūrėjos – Elenos Nijolės Bučiūtės – suprojektuotą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) pastatą. Veikiantis aktyviame santykyje su juo, kūrinys žiūrovus panardins į savitą prasmių ir pojūčių gelmę.
Performansą sudaro specialiai sukurta garso ir apšvietimo choreografija, didelio formato videoprojekcijos ir gyvai atliekami pasirodymai. Jiems muziką rašo daugybę apdovanojimų pelniusi Pietų Kalifornijoje užaugusi lakotų kompozitorė Suzanne Kite kartu su Emilija Škarnulyte.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (A. Vienuolio g. 1, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 6 d.

„Mielas, Aleksandrai!“

Parodoje pristatomi atvirukai ir atvirlaiškiai iš kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, kariljonininko Aleksandro Kačanausko (1882-1959) kolekcijos. Daugumą atvirukų kompozitorius įsigijo pats, studijuodamas ar lankydamasis įvairiose užsienio šalyse bei keliaudamas Lietuvoje. Kitus atvirukus muzikui atsiuntė kolegos, draugai, giminaičiai: Veronika Podėnaitė, Juozas Naujalis, Juozas Byla ir kt.
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namuose (K. Petrausko g. 31, Kaunas) veiks iki 2023 m.  gruodžio 22 d.

„Ką pasakoja kalavijai?“

Lietuvos nacionalinis muziejus visuomenei pristato 9 originalius kalavijus. Didžioji jų dalis eksponuojami pirmą kartą, tarp jų ir visai neseniai rasti, patraukę ne tik archeologų dėmesį, bet – dėl radimo aplinkybių – sudominę ir žiniasklaidą: vienas kalavijas rastas bulvių lauke, kitas – Asvejos ežero dugne.
Prieš beveik 4 tūkstančius metų atsiradęs kalavijas greitai tapo neatsiejamu kario, genties vado ar valdovo atributu. Bėgant amžiams susiklostė visuma įvairių ritualų, susijusių su šiuo kovos ginklu, kuris įsimbolino valdžią, galią ir prestižą. Parodoje Senajame arsenale pristatomi devyni kalavijai, iš kurių ankstyviausias datuojamas VIII–IX amžiais, o vėlyviausias – XIV amžiumi. Vieni įspūdingiausių yra bulvių lauke Raudonėnuose ir Asvejos ežere netoli Alkos kaimo rasti ginklai.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

„Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“

Souvenir – prancūziškas žodis, reiškiantis prisiminimą. Suvenyrais vadiname ir kelionėse nusipirktus niekučius, ir prie Baltijos jūros rastą akmenėlį, ir Venecijoje įsigytą vazelę, ir bilietą į kadaise klausytos, bet jau pamirštos grupės koncertą.
Parodoje pristatome suvenyrus, kurie draugams, kolegoms, kviestiems ir nekviestiems miesto svečiams primena ar turėjo priminti Vilnių. Rengdami parodą ieškojome atsakymų į klausimus: koks miestas ir kokie jo ženklai vaizduojami suvenyruose? Nuo ko tai priklauso? Kaip Vilnius pristatomas svetimšaliams ir kaip jie nori miestą prisiminti? Kaip keičiasi suvenyrų formos ir siužetai? Galiausiai – iš kur atsiranda suvenyrai ir kas juos kuria?
Paroda apima ilgą laikotarpį – nuo XVIII amžiaus vidurio iki šių dienų. Joje rimti, kurioziški, dailūs ir bjaurūs daiktai pasakoja įdomias istorijas ne tik apie Vilnių, bet ir apie mus. 700-ojo miesto vardo paminėjimo jubiliejaus proga kviečiame pasiklysti tarp vilkų, bokštų ir bažnyčių.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos 2 d.

„Barbora etc.“

Parodos pavadinimą įkvėpė valdovės laiškai artimiesiems. Juose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė dažnai pasirašydavo ne priderančia iškilminga forma, bet paprastai: „Barbora etc.“. Tai paskatino parodoje lankytojams suteikti galimybę iš naujo atrasti itin populiarią istorijos figūrą, paraginti į ją pažvelgti ne per gerai žinomą meilės istorijos su Žygimantu Augustu naratyvą, bet pasitelkus žaidimo formą per lytėjimą ir uoslę pažinti įvairius pačios Barboros asmenybės, jos kasdienio gyvenimo aspektus – nuo sveikatos, mitybos iki garderobo, raštingumo ir geografijos.
Bene garsiausios Lietuvos istorijoje moters gyvenimą parodoje pristato stilizuota komoda. Dvidešimt keturi stalčiai parodys perlus ir drabužių audinius, galėjusius puošti valdovę, leis pauostyti jai ruoštas vaistines, kvapiąsias medžiagas, patyrinėti, kaip jos epochos žmonės rūpinosi burnos higiena. Skaitydami laiškus, lankytojai galės pasvarstyti, koks galėjo būti karalienės būdas, kam ji atskleisdavo savo rūpesčius ir norus, kokį skanumyną ypač mėgo. Galės pasiimti nuo XVI amžiaus žinomą jo receptą ir Kalėdų laikotarpiu galbūt net pasigaminti skanėstą namuose.
Bažnytinio paveldo muziejaus Vilniaus katedros varpinėje (Katedros a. 2, Vilnius) veiks iki gegužės 31 d.

Patricija Jurkšaitytė: „Iliuzoriumas“

Išskirtiniu Jurkšaitytės kūrybos ženklu tapo žinomų renesano, baroko meistrų tapybos šedevrų imitavimas, ištrinant pagrindinius personažus. Vėliau ji praktikavo vaizduotės pratimus, renesansine maniera tapydama tuščius kurortų viešbučių kambarius, senovinių baldų ekspozicijas antikvariatuose, laužydama portreto tapymo tradicijas, o pastaraisiais metais – nūdienos vidurinės klasės vartotojo idealią gerovę simbolizuojančios baldų prekybos gigantės IKEA parodinius interjerus.
Autorė mėgsta žaisti intelektiniu paradoksu – tai, kas neregima, yra apčiuopiama, o tai, kas regima, atrodo nepatikima ir netikra. „Išardyti“ klasikinius žanrus, tokius kaip peizažas, interjeras, portretas ar natiurmortas, ir panaudoti juos ne pagal paskirtį – vienas ryškiausių Jurkšaitytės rebuso kūrimo būdų. Šioje parodoje į įvairių laikotarpių menininkės kūrybą kviečiama pažvelgti kaip į bendrą filosofinę visumą, prasmių, simbolių, kompozicinės traktuotės kodais žaidžiančią su žiūrovo meno istorijos žiniomis ir vaizduote.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.

„Po šimts pypkių!“

1492 metų lapkričio 6 dieną, kuomet Kristupas Kolumbas savo kelionės dienoraštyje užfiksavo rūkančius indėnus, prasidėjo ilga europiečių „draugystė“ su tabaku bei įvairiomis jo vartojimo priemonėmis.
Tai pirma Lietuvoje tokio pobūdžio paroda, kurioje surinktos molinės pypkės atskleidžia vilniečių tabako rūkymo įpročius ir jų dinamiką daugiau nei dviejų šimtų metų laikotarpiu. Lankytojai išvys molines pypkes, į Vilnių patekusias iš įvairių Europos pypkių dirbtuvių nuo Amsterdamo iki Stambulo, taip pat – vietines, savų meistrų gamybos. Parodą papildys autentiškos jų gamybos priemonės, su Vilniaus rūkaliais siejama ikonografija ir kiti eksponatai. Iš viso parodoje eksponuojama beveik 300 pypkių fragmentų.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20, Vilnius) veiks iki 2023 metų birželio 18 d.

„Aš esu vilnietis“

Ar įsivaizduojate Vilnių be Kaziuko mugės? Tačiau, ar žinojote, jog Šv. Kazimieras nebuvo nuolatinis Vilniaus gyventojas? Didžiuojamės Vilniaus baroko veidu, bet ar žinote, jog jį sukūrė atvykėliai? Gedimino laiškais užprogramuotą daugiakultūriškumą laikome Vilniaus tapatybės esme? Bet ar žinojote, kad šiuos kunigaikščio padiktuotus laiškus savo ranka parašė atvykėliai vienuoliai pranciškonai?
Artėjant Vilniaus jubiliejui Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia pasinerti į 700 metų laikotarpį aprėpiantį 50-ties istorijų pasakojimą, kuris suksis aplink Vilnių ir vilniečius. Paroda, kaip ir pats Vilnius, bus gausi ir be galo įvairi, tačiau visos istorijos liudys tą patį – visi mes esame vilniečiai ir kuriame miestą, nesvarbu ar esame jame gimę, ar prigiję.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2023 m. rugpjūčio 27 d.

Dalia Matulaitė: „Tėvynės tema“

„Lietuvoje jau nemažai moterų skulptorių, bet D. Matulaitės kartoje tai buvo retenybė. Juo svarbiau, kad skulptorė nesusikoncentravo į kamerines parodines skulptūras. Ir dar iš nepatvarių medžiagų  ̶  molio ir gipso. Ji susitelkė į monumentinę skulptūrą, kalė akmenį ir medį, liejo bronzą. D. Matulaitė yra sėkmingai save realizavusių skulptorių gretose išskirtinis reiškinys – tiek skulptūrų viešosiose erdvėse, įvairiuose Lietuvos regionuose ir užsienyje tikrai nedaug kas turi. Menininkė sugebėjo kūrinius realizuoti medžiagoje ir atvesti juos iki pergalingos pabaigos, nors daugelio skulptūrų kelias užtrukdavo dešimtmečiais.
Autentiška pasaulėjauta ir meninė kalba susiformavo dėl įdomiai persiklojusių segmentų, nes skulptorė save laiko krikštyta pagone; žemaite, kuri vaikystę, jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje. Todėl Tėvynės tema D. Matulaitei susideda iš daugybės genčių, jų likimų, nors menininkės kūrybos perspektyvoje jos jungia skirtingus laiko, ne tik erdvės pjūvius. Naujausioje parodoje pristatomos skulptūros, piešiniai, kurti pirmaisiais ir pastaraisiais kūrybinio kelio metais (1972–2021).“ (Kuratorė Ramutė Rachlevičiūtė)
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki 2023 m. gegužės 28 d.

„Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvos dailininkai Vokietijoje nuo 1945 iki dabar“

Paroda-ekspozicija skirta Lietuvos dailininkų, gyvenusių ar tebegyvenančių Vokietijoje, kūrybai. Ją sudaro dvi kontrastingos dalys.  Pirmojoje dalyje eksponuojama dailininkų kūryba siejasi su Vokietija kaip pirmąja prieglobsčio teritorija, į kurią lietuviai atvyko kaip  karo pabėgėliai, vengdami sovietinių represijų. Ši parodos dalis pasakoja apie pokario menininkų pastangas kurti ir kurtis naujoje vietoje.  Antroji parodos dalis  – apie laisvus kūrėjus laisvajame pasaulyje, kai du pasaulius dalijo geležinė uždanga, ir kai jau jos neliko. Tai paroda-lygtis, apjungianti dvi išraiškas, susietas lygybės ženklu ir turinčias žinomus duomenis bei nežinomas reikšmes: tai dvi skirtingos dalys, dvi diasporinės dailės pusės, du dailės raidos laikotarpiai (1945-1950 ir 1951-2022), netrafaretiškai įrašomi į lietuvių istorinės atminties lauką. Šios lygties sprendinys, pasak vienos kuratorių Rasos Žukienės – tai parodoje rodomi kūrybiniai rezultatai. Tai pasakojimas ne tik apie pabėgėlių vargus ir praradimus, apie Freiburge įgyvendintą dailės mokyklos atkūrimo idėją, apie Vokietijoje išleistas lietuviškas knygas, iliustruotas čia kūrusių dailininkų, čia sukurtus grafikos, tapybos kūrinius, suvenyrus.  Paroda siejasi ir su faktiškai beribiu šiuolaikinės dailės lauku.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks iki 2023 m. lapkričio 13 d.

„Laisvės siekis kaip žaidimas-įvykis“

Politinėje arenoje mąstęs kūrybiškai ir kitiems, susidūrus su opiais klausimais, siūlęs remtis kūryba, Vytautas Landsbergis svajojo vesti politines derybas prie fortepijono, mat muzika – tai terpė, žmoguje atgaivinanti žmogiškumą, kurio politikams ypač trūksta. Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje kuratorė Laima Kreivytė ieško paralelių tarp Landsbergio politiko ir Landsbergio menininko, klausia ir kiek tos „pramaniūgiškos“ dvasios buvo Sąjūdžio laikais, kai visuomenė buvo vedama į nepriklausomybę.
Parodoje atskleidžiamos politinio ir meninio laisvės siekio paralelės ir netradiciškai pristatoma kūrybinė Vytauto Landsbergio biografija: jo dalyvavimas fluxus judėjime, poetiniai ir politiniai tekstai bei performansai. Kartu ieškoma ir naujų visuo-meninio kentauro hibridiškumo formų ir apmąstoma Vytauto Landsbergio – nepriklausomybės architekto ir fluxus menininko – reikšmė Lietuvos ir pasaulio istorijoje.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gruodžio 31 d.

„1 000 000 žingsnių: Gintaro kelias nuo Romos iki Baltijos“

Ar tikrai gintaras yra mūsų istorijos neatsiejama dalis? O gal tai tik mitas? Ar iš tiesų prieš 2000 metų Romos imperatoriaus Nerono pavedimu pas mūsų protėvius aisčius atkeliavo romėnai? Nes vienai turtingiausių to meto valstybių – Romos imperijai – aisčiai galėjo pasiūlyti geidžiamiausią prabangos prekę – gintarą, dar vadinamą šiaurės auksu?
Šiandien, XXI amžiuje, įvairūs gintaro dirbiniai ir kiti istoriniai artefaktai atkeliauja į Lietuvos nacionalinį muziejų iš Italijos, Austrijos, Kroatijos, Slovėnijos, Lenkijos… Būtent per šiuos išskirtinius eksponatus bus pasakojama apie aisčių ir romėnų visuomenes, jų tarpusavio ryšius, kurie nešė naudą abiem pusėms. Lankytojas susipažins ir su tuometinio keliavimo ypatumais, žemėlapiais, kuriuose jau pažymėta Baltijos jūra ir Nemunas, keliais, vedančiais į dabartinę Lietuvos teritoriją, skirtingų kultūrų gyvenimo būdu, pasaulėvoka, kad ir požiūriu į moteris. Kartu galės sau užduoti klausimus: kuo skyrėsi vadinamasis civilizuotas pasaulis nuo barbariškojo? O gal tų skirtumų ne taip jau ir daug? Kas apskritai apibrėžia civilizaciją?
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) ir veiks iki 2023 m. gegužės 8 d.

„Gedimino laiškai: tada ir dabar“

Minint Vilniaus 700 metų jubiliejų Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi Gedimino pilies bokšte pristatys originalų Gedimino laiško nuorašą.
Būtent šis dokumentas yra didžiulės šventės „kaltininkas“: nė vienas originalus Gedimino laiškas nėra išlikęs, todėl Rygoje netrukus po gavimo padarytas nuorašas yra autentiškiausias Vilniaus miesto gimimą liudijantis dokumentas. Jo egzistavimas istorikams atskleidė pačių Gedimino laiškų faktą, jų siuntimo ir pirmo Vilniaus paminėjimo datą, šiandien miestui leidžiančią minėti 700 metų jubiliejų.
Kartu su eksponuojamu laišku veiks paroda, kuri interaktyviai pristatys šių laiškų reikšmę ir svarbą. Kiekvienas lankytojas turės galimybę parašyti ir savo, šiandieninio vilniečio, laišką ateities Vilniui bei vilniečiams ir įmesti jį į laiko kapsulę. Parodos pabaigoje ši laiko kapsulė bus atiduota saugoti muziejui ir iškelta tik po daugelio metų kitos svarbios sukakties proga.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Gedimino pilies bokšte (Arsenalo g. 5, Vilnius) veiks iki rugpjūčio 27 d.

„Visos jos tokios…“

Kauno miesto muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Visos jos tokios…“, pasakojanti apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio moteris muzikes, svečiuojasi Prezidento Antano Smetonos dvare, Užulėnyje.
Paroda pasakoja apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu kūrusias Valstybės teatro solistes, Kauno muzikos mokyklos, o nuo 1933 m. konservatorijos, pedagoges, atlikėjas. Adelė Galaunienė, Veronika  Podėnaitė, Jadvyga Vencevčiūtė buvo vienos pirmųjų atvykusių į Kauną, neseniai Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinę, ir čia pradėjusios savo karjerą Valstybės teatre. Vėliau į operos trupę įsijungė Julija Dvarionaitė, Vladislava Grigaitienė, Marijona Rakauskaitė, Vincė Jonuškaitė, Morta Vaičkienė, Elžbieta Kardelienė, Marija Lipčienė, Juozė Augaitytė, Antanina Dambrauskaitė, Aleksandra Staškevičiūtė ir kt. Visos jos sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų Valstybės operoje, koncertavo, gastroliavo geriausiuose pasaulio teatruose. Būdamos patyrusios solistės, daugelis jų tobulino savo balsą pas žymius to meto Europos vokalo pedagogus. 
Ukmergės kraštotyros muziejaus padalinyje, Prezidento Antano Smetonos dvare (Dvaro g. 3., Užulėnio kaime, Taujėnų seniūnijoje) veiks iki 2023 m. gruodžio 1 d. 

„Per amžius nešu savo istoriją...“

Muziejus „Per amžius nešu savo istoriją…“ sukurtas ukrainiečių, kurie dėl vienų ar kitų aplinkybių, šiuo metu gyvena Kaune (Lietuvoje), bet ne savo gimtojoje Ukrainoje.
Šio projektas tikslas – papasakoti pasauliui apie ypatingai seną ir turtingą Ukrainos istoriją, pristatyti neįkainojamus istorinius eksponatus, tradicinius ukrainietiškus drabužius ir namų apyvokos reikmenis.
Šį muziejų sukūrė ukrainiečiai, kilę iš skirtingų Ukrainos vietų. Taigi, čia galite rasti unikalų siuvinėjimą (vyshyvanka) iš Haličo, Bukovinos ir Slobožanščino; ceremonialinius rankšluosčius (rushnyk) iš vaizdingo Černigovo regiono; keramiką iš Podilijos regiono; raižytus šaukštus iš Polisijos ir kt.
Šiuos eksponatus surinko didelis būrys žmonių: ukrainiečių diaspora Kaune, savanoriai, mokytojai, karinininkai ir kiti rūpestingi ukrainiečiai iš įvairių Ukrainos vietų. Įdomu, kad eksponatas „Patrioto lopšys“ keliavo daugiau nei 2000 kilometrų, o keramika atgabenta kertant trijų valstybių sienas.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus Gotikinėje menėje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki 2023 m. gruodžio 10 d.

„Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“

Šiemet švenčiama Vilniaus – amžinosios Lietuvos sostinės – 700 metų sukaktis. Jubiliejaus proga vilniečiams ir sostinės svečiams kariaujanti Ukraina dovanoja parodą, kurioje pristatomi 33 tapybos šedevrai, atkeliavę iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos dviejų pagrindinių padalinių, įsikūrusių Potockių ir Lozinskio rūmuose. Šie paveikslai yra kertiniai nuolatinių ekspozicijų eksponatai, europinės dailės šedevrai. Ramiais taikos metais, kai kultūros paveldui niekas negresia, o menas teikia pažinimo džiaugsmą ir kelia estetinio pasigėrėjimo jausmą, tokia kolekcija nebūtų išvežta iš Lvivo, nes muziejų salės liktų pustuštės. Maskolijos agresijos sąlygomis tokios parodos surengimas Lietuvoje yra ir bandymas apsaugoti bendrą europinį paveldą nuo potencialių raketų antpuolių grėsmių, ir išskirtinė Lvivo dovana Vilniui, mininčiam jubiliejų.
Valdovų rūmų muziejaus Lankytojų vestibiulyje (Katedros a. 4, Vilnius) veiks iki gegužės 28 d.

„Šiaulių albumas“

Paroda „Šiaulių albumas“ – tai bandymas permąstyti miesto tapatybę, apibendrinti praeities kartų bei šiandienos tyrėjų įžvalgas ir miesto temai dedikuotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatų kolekcijas, kurių ekspoziciją parodoje papildė kitų institucijų saugomi ar autorių paskolinti kūriniai.
Šioje parodoje, užimančioje net septynių „Aušros“ muziejaus padalinių parodų erdves, tarsi miesto simbolių, savasties relikvijų albume atsispindi miesto istorijos momentai, kuriantys jo tapatybės paveikslą. Bėgantis laikas keičia ir miesto veidą, atsiranda naujų štrichų, o senieji išnyksta, tačiau miesto esmė, jo dvasia, išlieka. Būtent ji formuoja miestiečių savimonę, tradicijas, kartais prasiveržia netikėtais pavidalais ir ženklais. Parodoje bandoma įžiūrėti šią laikui nepavaldžią miesto šerdį, surasti jos būties įrodymus, atskleisti, kaip ji lemia miesto ir jo gyventojų likimą.
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki gegužės 21 d.

„Nuostabieji karo pabėgėliai. XVI–XVIII a. Vakarų Europos tapybos šedevrai iš Lvivo Boryso Voznyckio nacionalinės dailės galerijos rinkinių“

Šioje mažoje, bet labai vertingoje ekspozicijoje, tarsi pratęsiančioje gretimose salėse įkurdintą senosios Vakarų Europos tapybos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio parodą, rodoma atrinkta atgabentų kūrinių dalis. Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Flandrijos, Vokietijos ir Austrijos menininkų XVI–XVIII a. sukurti tapybos darbai galėtų papuošti bet kurio pasaulio meno muziejaus ekspozicijas ar parodas, tačiau šiandien, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jie atveriami Lietuvos meno mylėtojams. Yra ir sensacijų: pirmą kartą Lietuvos publika išvys ispanų genijaus Francisco’o Goya’os tapybos kūrinį, kad ir nedidelę, bet labai šiam autoriui būdingo siužeto ir stilistikos drobę „Macha balkone“. Lietuviškojoje kolekcijoje esantis vieno garsiausių olandų peizažisto Meinderto Hobbema’os kūrinys „Senas malūnas“ šioje ekspozicijoje sulaukė „poros“ – ukrainietiškoji kolekcija suteikia galimybę pasigrožėti šio menininko kūriniu „Peizažas su vandens malūnu“. Sensacijų sąrašą vainikuoja paslap- tingojo prancūzų karavadžisto Georges’o de La Touro šedevras „Mokėjimas“, kuriam numatyta atskira išskirtinė eksponavimo vieta. Tikimės, kad jautrus ir atidus žiūrovas patirs nepamirštamų įspūdžių!
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki gruodžio 4 d.

„Ukraina: nenugalimos tautos dvasiniai lobiai“

Parodoje pristatomi XVI–XVIII a. Ukrainos sakralinio meno kūriniai iš didžiausio Ukrainos muziejų komplekso – Nacionalinio Kijivo Pečerų lauros istorinio ir kultūrinio draustinio kolekcijos.
Nuo pirmųjų draustinio gyvavimo metų jo darbuotojai saugo ir tiria Kijivo Pečerų vienuolyno – daugiamečio Ukrainos tautos dvasingumo centro – kultūros paveldą. Jų pastangomis buvo išsaugotas unikalus vienuolyno architektūrinis ansamblis, išskirtiniai Ukrainos ir Europos meistrų meno kūriniai. Tais metais, kai bolševikų valdžia naikino tautines tradicijas, stengdamiesi, kad jos būtų užmirštos, Ukrainos intelektualai, prieštaraudami karingojo ateizmo ideologijos nurodymams, išgelbėjo būdingus tautinio meno pavyzdžius.
Ikona yra didžiausias Ukrainos sakralinio meno pasiekimas. Būtent ikonose geriausiai įkūnyta Ukrainos žmonių tautinio savęs identifikavimo idėja. Ukrainos ikonų tapybos ištakos siekia Bizantijos kultūrą. Vėliau Ukrainos ikonų tapybą paveikė Europos menas, tačiau jai visada buvo būdingas nacionalinis savitumas ir nepakartojamas stilius. Tai iškalbingai liudija parodoje pristatomi darbai.
LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a, Vilnius) veiks iki gegužės 11 d.

„1923-ieji. Klaipėda ir Lietuva: istorija, politika, diplomatija“

Istorinis vizualinis pasakojimas sudaro galimybę retrospektyviai pažvelgti į Mažosios Lietuvos regioną, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje gimusius kultūrinius kontaktus, Didžiojo karo iššūkius, Klaipėdos krašto padėtį 1919–1922 metais, atkurti 1923-ųjų įvykius bei papasakoti apie asmenybes, nulėmusias krašto ateitį. Parodoje naudojama ne vieną dešimtmetį įvairiuose Lietuvos ir Prancūzijos archyvuose, muziejuose, bibliotekose, privačiuose rinkiniuose kaupta dokumentinė, kartografinė, ikonografinė medžiaga. Dalis jos mažai žinoma ar pristatoma visuomenei pirmą kartą. Tekstinę, vaizdinę informaciją papildo išskirtiniai autentiški eksponatai: reliktai iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Ypatingosios rinktinės karininkų 1923 m. sausio įvykių metu naudotas žemėlapis, J. Budrio asmeninis pistoletas bei 1937 m. užrašyti atsiminimai, unikalios nuotraukos iš prof. D. Kauno rinkinio ir kt.
Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki gegužės 14 d.

„Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“

Kovo 11-osios išvakarėse Klaipėdos etnokultūros centre Lietuvos nacionalinis muziejus atidarė parodą „Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“.
Parodoje eksponuojami Tekstilės atkūrimo dirbtuvėse atkurti Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui būdingi drabužiai bei jų priedai, ikonografinė medžiaga.
Parodos atidarymo metu dr. Miglė Lebednykaitė skaitė pranešimą „Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkiniai: Mažosios Lietuvos XVIII–XX a. pradžios valstiečių šventinės aprangos ir jos priedų rekonstrukcijos“, pasidalino kostiumo tyrimų įdomybėmis ir atskleidė parodos eksponatų atsiradimo aplinkybes. Lina Ausiejienė visus norinčius pamokė austi juosteles ir pademonstravo šimtaraštės juostos audimą.
Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10, Klaipėda) veiks iki gegužės 12 d.

Eglė Jesulaitytė: „Sparnų pavėsy…“

Tekstilininkė Eglė Jesulaitytė dažnai kalbina žiūrovą vaizdų poezija – lyg švelniais atodūsiais – ir daugiasluoksniais kūriniais. Sluoksnių ir detalių jos darbuose daug, tačiau meninis pokalbis patraukia nuoširdumu ir paprastumu – kūriniuose dažnai išvystame kone vaikiškai jaukius įvaizdžius, pastelines spalvas, nesudėtingas technologijas. Menininkei priimtina koliažinė technika, kai naudojamos mezginių, karpinių ar siuvinių aplikacijos, naudojant ne vien siūlus ir audinius, bet ir popierių, kartoną, plastiką. Vis tik pavidalų stilizavimas, plastinė ritmika ir komponavimo įgūdžiai rodo, kad tai ne rankdarbių variacijos, o tikslingai formuojamas profesionalo pasaulėvaizdis. Pasaulis, kurį paprastai gaubia sakralios patirtys ir neišsakomumo erdvės. Kuriame gausa nevargina, o švelniai, beveik nedrąsiai prisiliečia prie mūsų akių ir artina link ramybės. Kur apibendrintos žmonių figūros yra ne tiek konkretūs asmenys, kiek Būtybės, prabylančios apie bendresnių dalykų paieškas ir atskleidžiančios, kad Eglei svarbus žmonių ryšys. Todėl toks gražus darbuose yra kontakto ilgesys arba jau patirta jo pilnatvė. Išsipildymo laukimas ar jo nuojautos šventė. Atrodo, kad menininkės kuriami Dievoieškos paukščiai pakyla, prieš tai sušilę tarp žmogaus delnų – ir likusiems žemėje suteikia artėjančios palaimos pavėsį.
Gelgaudiškio dvaro rūmuose (Parko g. 5, Gelgaudiškis, Šakių r.) veiks iki gegužės 31 d.

„Kartūno kodas. Alytaus medvilnės kombinato palikimas“

Parodos fokuse – Alytaus medvilnės kombinato dailininkės, jų sukurtų audinių projektai ir pavyzdžiai, gamyklos audinių katalogai – margos raštų enciklopedijos, galinčios atkurti monochrominių vaikystės ir jaunystės fotografijų spalvas, sugrąžinti prisiminimus apie gėlėtas sukneles ar vaikystės miego patalus. Drauge su margaspalvių audinių istorija „Kartūno kodas“ sugrąžina dar margesnius buvusių darbuotojų prisiminimus.
Emocingoje, tarsi ką tik prieš žiūrovą išpakuotoje parodos ekspozicijoje – garsaus fotografo alytiškio Vytauto Stanionio ir jo kolegės Zitos Stankevičienės fotografijos, dokumentuojančios medvilnės kombinatą nuo pat statybų pradžios iki 2019 m. įmonės teritoriją nusiaubusio gaisro, nuo įžvalgių, sovietinius kanonus peržengiančių darbo, švenčių ir buities fotografijų iki įnirtingo 2007 m. darbuotojų streiko fotodokumentikos.
Paroda „Kartūno kodas“ siekia atkoduoti Alytaus medvilnės kombinato palikimą ir šį kodą sugrąžinti mums kaip svarbų savasties genomą.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki rugpjūčio 27 d.

Romualdas Balinskas: „Tie kambariai“

Romualdas Balinskas yra ekspresionistinės tapybos atstovas, paskutiniu metu labiau linkstantis į abstrakcionizmą. Kūryba išsiskiria plastinės raiškos pokyčiais, neprarandant savitumo ir autentiškumo, polinkio į monochromiją. Būdingas išplėstas tapybos lauko supratimas, kvestionuojant jo fizines ribas. Kūrybinio dėmesio centre – žmogus. Dažnai sunkiai identifikuojamas, be veido bruožų, belytis, pavaizduotas tarp aiškiai atpažįstamų fizinės aplinkos daiktų. Vizualinių elementų neišbaigtumas verčia žiūrovą patį pabaigti pasakojimą. Dailininkui tapymo aktas yra lyg ritualas, turintis aiškią mintį ir intencijas.
„Žiūriu į vidų. Lango stiklas atspindi debesis. Savo paties siluete matau stalo kampą, užvožtą lėkštę, kėdės atlošą, pusę sofos, nuvaikščiotas grindų vagas, įsispraudusias tarp stalo, sofos ir balintos krosnies… Tie kambariai vis nusitapo kažkodėl. Jie be žmogaus, bet žmogaus kambariai, jie apie žmogų. Tie kambariai atsiveria lyg be sienų, lyg su kvapu, su garsu, su laiku ir gyvenimu.“
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) veiks iki birželio 14 d.

Alisa Rūta Stravinskaitė: „Verpetas“

Parodos idėja menininkei gimė norint vizualizuoti pojūčius ir vaizdinius, kuriuos įkvėpė Sigito Gedos kūryba. Rengiant šią parodą didžiąją dalį laiko menininkė praleido netoli poeto gimtinės Lazdijų rajone — tokia neplanuota kūrybos geografija stipriai paveikė jos asmeninį supratimą apie S. Gedos kūrybos kontekstus, taip pat paskatino domėtis poveikiu, kurį menininkui daro kūrybinė aplinka. Kasdien sutikdama gamtos, vandens, augalų, paukščių motyvus, ji atrado itin artimą santykį su poeto kūryba. Pirmuosius darbus šiai parodai A. R. Stravinskaitė kūrė spalvoto lino raižinio technika, tačiau vėliau nusprendė įtraukti ir daugiau – nuo akvarelės iki koliažo. Taip pat buvo nuspręsta rodyti ir tam tikrą dalį kūrybinio proceso, kurią sudaro eskizai, autorės užrašai ir vizualūs pamąstymai. Alisos Rūtos tikslas buvo sukurti darbus, kurie įtrauktų parodos lankytojus kaip verpetas, keltų norą žiūrėti įdėmiai, ieškoti sąsajų su S. Geda – skaityti šio autoriaus kūrinius, juos analizuoti.
Parodoje menininkė nori ne tik pristatyti savo kūrinius ir pasidalinti jais su platesne publika, tačiau ir skatinti susidomėjimą S. Gedos asmenybe bei kūryba žvelgiant nauju kampu. Bandymai prisiliesti prie jo kūrybos kitomis meninėmis priemonėmis yra itin reti. Todėl tokia paroda yra matoma kaip galimybė tai atskleisti kartu supažindinant parodos lankytojus su tradicinėmis ir sintetinėmis grafikos priemonėmis.
V. K. Jonyno galerijoje (M. K. Čiurlionio g. 41, Druskininkai) veiks iki birželio 7 d.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!