Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2020 m. 10 kovo d. 22:50
Daiva Šabasevičienė. „Šėpoje“ išmoktos Nepriklausomybės pamokos

Kompozitorius Šarūnas Nakas | Karolinos Jakaitės nuotr.

Kovo vienuoliktosios išvakarėse prisiminus 1988–1992 metais veikusį studentų „Šėpos“ teatrą, imi galvoti, kad kartais geriems darbams rastis būtinos ekstremalios sąlygos. Kaip 1921–1933 metais Vilniaus universitete veikęs teatras „Szopka akademicka“ atliko savo darbą, taip ir jauno režisieriaus Gintaro Varno iniciatyva suburtas teatrinis sąjūdis tapo reikšmingu įvykiu ne tik Lietuvos kultūriniame, bet ir politiniame gyvenime.

Lygiai prieš mėnesį savo asmeninėje paskyroje šio teatro dramaturgas Liudvikas Jakimavičius rašė: „Su režisieriumi Gintaru Varnu „Šėpą“ pradėjome kurti, galima sakyti, ant balto popieriaus lapo. Žinojome, kad tarpukaryje Vilnių linksmino ir šiurpino politinė „Szopka Wileńska“, kurioje veikė didingi personažai – Pilsudskis, Stalinas, Hitleris ir kita politinė smulkmė. Siužeto pagrindu buvo imamas kalėdinis pasakojimas apie kūdikėlio gimimą, scenovaizdis – prakartėlė. Nei andainykščių tekstų, nei siužetų, kuriuos būtume galėję panaudoti ar perkurti, neturėjome. Na, bet turėjome talentingą Jono Vaitkaus aktoriukų kursą, kuris tuomet baiginėjo Konservatoriją, ir plejadą menininkų, kurie altruistiškai jungėsi į trupę. Visa ši šurmulinga kompanija dažnai iki išnaktų ar net paryčių kūrė teatrą gyvai“ (2020, vasario 8).

Dvidešimt vienas personažas – ir visi jie formavo Lietuvą, kuriai pavyko pasiekti nepriklausomybę. „Laikai keitėsi, lėlių prototipus šienavo giltinė“, – sakė Liudvikas Jakimavičius. Per tą laiką patys kūrėjai tapo ryškiais personažais, kartais net ryškesniais už tuos, kurie „veikė“ nepriklausomybės ištakose. Dailininkė Vega Vaičiūnaitė, ištapiusi „Šėpos“ paviljoną su pasvirusiu Vilniumi, kiek primenančiu Akropolį, Amžinybėn iškeliavo 2004 metais. Šią žemę paliko jau ne vienas…

Apie „Šėpos“ teatrą kalbamės su kompozitoriumi Šarūnu Naku.

„Šėpos“ ekspozicija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus | Vyto Nomado nuotr.

„Šėpos“ ekspozicija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus | Vyto Nomado nuotr.

– Kokie buvo tie laikai, kurie šiandien vadinami vienu žodžiu „nepriklausomybė“ ir kuriuos įprasmino „Šėpos teatras“?

– „Szopka“ (sulietuvintas lenkiškas žodis „šėpa“ – svetimybė; dabar Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų bankas siūlo naudoti žodį „spinta“ – D. Š.) buvo gyvai politinis dalykas, žaidimas dienos aktualijomis. Publika vakare ateidavo ir pamatydavo tai, kas dieną politiškai buvo padaryta, pasakyta, įvykę. Tai buvo neįtikėtina! Absoliuti klounada, visų aktorių improvizacijų temperamentas… Nė vieno vienodo spektaklio, nė vieno vienodo varianto… Ta ekstazė, kurią patirdavo ir dalyviai, ir publika, buvo kažkokia religinė. Tai panašu į bažnytinę misteriją, kai visi dalyvauja šimtu procentų: su visomis aktualijomis, su visais kontekstais, mitologija, propaganda, ideologija. Iš tikrųjų tai buvo propagandinis teatras, kuris dirbo su ideologija tiesiai, be jokių tarpinių metaforų. Tai buvo beprotiško stiprumo reiškinys. Tai buvo totali neįmanomybė. Tai, kas buvo daroma, buvo performansai neįmanomybės akivaizdoje. Kai matoma, kad visiškai neįmanoma, vis tiek sakoma, kad „spjaut man ant tos jūsų nuomonės, viskas įmanoma“.

Susiję:

Muzika buvo pati nesubtiliausia. Farsas, vulgaru, šlykštu, deklaratyvu. Muzika buvo iš kur papuola. Daug sufleravo ir patys aktoriai, be paliovos improvizuodami. Mano užduotis buvo labai paprasta – padaryti kažkokius ženklus. Džiaugsmas buvo ne kažką padaryti, kiek tame reikale suktis, būti tame, dalyvauti, tiesiog stebėti, džiaugtis, nes buvo beprotiškai azartiškas žaidimas.

Visos repeticijos vykdavo naktimis, iki paryčių. Veiksmas vyko Teatro sąjungoje, kuri tuomet dar buvo ant Gedimino prospekto kampo, priešais Katedrą. „Šėpos“ teatras tais laikas buvo buldozeris, kuris viską prastumia, praskleidžia. Tai buvo grynas Sąjūdžio produktas, Sąjūdžio ruporas. Propagandos forma – komiška, klounadiška, karikatūriška… Sąjūdžio atstovai, nors buvo ir šaržuoti, bet šventieji, o visi kiti – absoliutūs velniai, demonai, šėtonai: pradedant Hitleriu, Stalinu, „einant“ per visokius Gorbačiovus, generolus raudonuosius…

„Šėpos“ ekspozicija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus | Vyto Nomado nuotr.

„Šėpos“ ekspozicija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus | Vyto Nomado nuotr.

„Šėpos“ ekspozicija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus | Vyto Nomado nuotr.

„Šėpos“ ekspozicija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus | Vyto Nomado nuotr.

– Mes Gorbačiovą vadiname su labai didžiule dėme, ne tik ant galvos, bet ir galvoje, bet ar mums pavyko suprasti, kas iš tiesų tuomet vyko? Šiuo metu Gorbačiovas turi savo kabinetą, bet nė vienam lietuviui nekyla mintis nuvykti pas jį ir pakalbėti apie to laiko įvykius. Kaip tik tuo metu Norvegijoje jam buvo įteikiama Nobelio taikos premija, o Lietuvoje šaudomi žmonės… Kita vertus, jis nebuvo toks „begemotas“, kaip iki tol buvę Brežnevas ar Andropovas.

– Tai nebuvo Gorbačiovo „geros valios“ rezultatas. Tai buvo neįtikėtina. Pirmiausia, prasidėjo ekonominis krachas. Visas maistas jau buvo su kortelėmis, o parduotuvės – visiškai tuščios, net degtinė buvo už talonus, dešra ar bet koks mėsgalis – už talonus. Ateini į krautuvę ir jie neturi nieko, eini kitur, galbūt į kitą miestą ar miestelį nuvažiuoji pakeliui – galbūt ten gausi… Visa tai padarė… Imperiją parklupdė jos visiškas, absoliutus, totalinis bankrotas: ekonominis, technologinis, ir, žinoma, mentalinis, pirmoje vietoje. Bet žinoma, vien mentalinio nebūtų užtekę. Visi norėjo gyventi kaip nors kitaip, kaip nors geriau. Būtent tai pirmiausia veikė. Ne nacionalizmas, ne valstybė kaip utopija… Visi norėjo kaip nors geriau gyventi. Na, padoriau. Neįmanoma šitaip gyventi: su tokiais batais, su tokiais dešrigaliais, su tokiu neįgalumu viskam ir su tokiu gestapišku uždarumu, kada tu iš vis nieko nebegali. Tu į Neringą negali įvažiuoti, Tu į Karklę negali įvažiuoti… O ką jau kalbėti apie Lenkiją… Ispanija, Prancūzija – apskritai neegzistavo tokie „dalykai“. Visiems tiesiog norėjosi pradėti gyventi. Nusikeikti ir kažką daryti. Esmė, kad tai buvo ne vienos Lietuvos faktorius. Labai dažnai tai pateikiama kaip izoliuotas Lietuvos dalykas.

„Šėpos“ ekspozicija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus | Vyto Nomado nuotr.

– Tai kodėl sovietai mūsų nesutraiškė?

– Nesusigaudė. Nesusigaudė vien dėl to, kad Sąjūdžio „chebra“ buvo geniali: vien jau tuo požiūriu, kad ji, iš esmės, sovietinę demagogiją ir jurisprudencijos įvairiausias makabriškas apraiškas panaudojo prieš pačią sovietinę sistemą, ją paralyžiavo. Neilgam laikui, bet to užteko, kad viskas apskritai smigtų. Ir viskas! Juk viskas baigėsi ne dėl Sąjūdžio, ne dėl kažkokių nušvitimų… Viskas baigėsi kariniu perversmu pačiame Kremliuje, Gorbio nušalinimu. Įvyko sisteminė klaida aukščiausiame lygyje. Ir šakės! Kadangi viskas jau buvo įsielektrinę, įsimagnetinę, suanarchėję iki maksimumo, viskas, to užteko – sprogo, išsinešdino velniop. Tokio dalyko imperija niekada nepakartotų ir nepakartos. Čia įvyko stebuklas! Tiesiog įvyko anomalija. Bet anomalija įvyko ir pirmo karo metais. Lygiai tas pats: Rusija – paralyžiuota, Vokietija – paralyžiuota, ir atsirado tikrai daug centrinės Europos ir Azijos valstybių, kurių iki tol nė kvapo nebuvo. Taip kad čia tiesiog pasisekė ir buvo suveikta gerai.

Aš labai didžiuojuosi lietuviais, kad jie turėjo reakcijos, intuicijos ir kompetencijos šitą viską beprotiškai tiksliai padaryti. Galima sakyti, be klaidų!

„Šėpos“ ekspozicija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus | Vytauto Širvinsko nuotr.

Iki akcijos pabaigos

liko XX dienų / dienos / diena

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!