Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. gegužės 5 d. 10:26
Daiva Šabasevičienė. Hermanis Nekrošiaus Vilniuje

Alvis Hermanis | „Publicitātes“ nuotr.

Balandžio 29 dieną Vilniuje, „Meno forte“, įvyko ilgai lauktas susitikimas su garsiu latvių režisieriumi, aktoriumi ir scenografu Alviu Hermaniu (g. 1965).

Į knygų mugę, kurioje buvo pristatoma jo knyga „Dienoraštis“, jis atvykti negalėjo, nes netikėtai turėjo įvesti dvi naujas aktores į po kelių dienų įvyksiančią premjerą. Vėliau laukė sveikstančio Michailo Gorbačiovo skambučio, nes turėjo vykti pas jį. Hermanis ruošiasi naujam pastatymui, o planuotas vizitas – tyrimo dalis. (Susitikimas su Gorbačiovu jau įvyko, o per vakarienę Hermanio parodytoje šio susitikimo filmuotoje ištraukoje labiausiai pralinksmino ant didžiulio stalo Gorbačiovo priėmimo kabinete stovinti režisieriaus dovana – „Rīgas balzams“.) Hermanis tuo ir garsus: tai, kas paprasta, jis moka paversti regima ir prasminga. Jo daugelio spektaklių turinį sudaro subtiliausi atradimai, kurie būna atkapstyti iš daugelio mūsų pasąmonės. Mini detalės, kurios sudaro ištisą žmonijos vandenyną.

Hermanio gerbėjų Lietuvoje labai daug, praktiškai visi tie, kas nors truputį giliau yra susipažinę su teatro menu. O šiandien, kai jau knyga yra skaitoma, susiformavo dar vienas gerbėjų ratas, kai žmonės susitikę ne tik džiaugiasi Hermaniu, bet ir jį atvirai laiko savo minčių užtarėju. Taip atsitiko dėl to, kad jo mintys tapo teatro, kurį mes daug dešimtmečių puoselėjome, įprasmintoju. O tai reiškia – ir mūsų minčių įkūnytoju. Žiūrovų, klausytojų dalį sudarė skirtingų teatrų aktoriai, kurie po susitikimo rinkosi Senamiesčio kavinėje ir kėlė į facebooką savo žinutes „Hermanio nušviesti“ ir pan. Net ir rašydama šį tekstą, gavau laišką iš garsaus aktoriaus, kuriame atvira padėka: „Tai – patvirtinimas to, ką žinome, ir to, kuo tikime. Tiesos žodžiai, nuskambėję patamsių valdose.“

Šiame kontekste būtina dar kartą pasidžiaugti vertėju eruditu Audriumi Musteikiu, kuris „Dienoraštį“ išvertė į lietuvių kalbą, ir „Krantų“ redakcija, išleidusia šias Hermanio mintis. Autorius nenorėjo, kad knygą apie jį rašytų kas kitas: „Nesu tikras, kad dar kas nors, išskyrus mane, įstengtų suprasti – ką aš iš tiesų veikiu ir kas už viso to slypi.“

Prieš pateikiant Hermano išsakytas mintis, norisi atkreipti dėmesį į kitą svarbų dalyką: režisierius į Lietuvą atvyko kruopščiai suplanavęs savo įtemptą laiką, kurį derino prie vieno iš šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Sekančią dieną po susitikimo jis žiūrėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį – Aleksandro Puškino „Borisą Godunovą“, kuris vyko Rusų dramos teatre. Sužinoję apie Hermanio apsilankymą, šio spektaklio aktoriai po spektaklio pakvietė režisierių į užkulisius. Hermanis, pasižymintis kuklumu ir ypatingu dėmesingumu, pradžioje šiek tiek varžėsi, tačiau, spektaklio metu prisiminęs savo ankstesnę pažintį su kai kuriais aktoriais (tai – profesinė pažintis, kuomet menininkai menininkus įsidėmi, žiūrėdami jų darbus) išdrįso užeiti į užkulisius. O čia „apšilimo“ neprireikė: kai kurie buvo atsinešę „Dienoraštį“, tad buvo abipusis emocinis pasidalinimas, čia pat pasirodė Povilas Budrys, kuris kažkada buvo supainiotas su Hermaniu, ir Hermanis to nepamiršo (jie iš tiesų labai panašūs), čia pat išniro ir Arūnas Sakalauskas, kuris vėl buvo apibertas komplimentais (Hermanis: „Ryškus vaidmuo, nors nė karto nepakeltas balsas“ ir pan.). Elžbieta Latėnaitė taip pat buvo išskirta tarp moterų… Susitikimas įvyko siaurame koridorėlyje, prie moterų grimerinės. Tai – gan siauras „tarpeklis“, kuris, matyt, neremontuotas per visą teatro gyvavimo šimtmetį. Tiksliau, gal sovietmečiu buvo dar labiau subjaurota, užtepant žalsvais aliejiniais dažais.

Susitikimas su A. Hermaniu | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Susitikimas su A. Hermaniu | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Susitikimas su A. Hermaniu | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Susitikimas su A. Hermaniu | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Visa tai Hermanis savo akimis pamatė: šiandien toks, vos vos gyvenantis pastatas yra pagrindinė dramos teatrų prieglauda. Lietuva, pasaulyje garsėjusi teatru, šiandien tik taip ir tokiu būdu gali be pompastikos pasitikti vieną iš garsiausių Europos teatro menininkų. Rusų dramos teatro direktorė Olga Polevikova, dalyvavusi išvakarėse vykusiame susitikime, per „Boriso Godunovo“ pertrauką pakvietė Hermanį į savo kabinetą, kuriame laukė ne tik jos kolegos, bet ir vienos iš jų specialiai Hermaniui iškeptas migdolinis pyragas. Režisieriaus smalsumas – neįtikėtinas: trumpos pertraukos metu jis domėjosi ne tik dabartinio teatro situacija, bet ir istoriniu Rusų dramos teatro kontekstu. Hermanio klausimai nebuvo formalūs, jis tuoj pat dalinosi savo patirtimi, tarytum bandydamas atrasti bendratis, kurios yra neišvengiamos latvių ir lietuvių tautoms.

Visa tai Hermanis savo akimis pamatė: šiandien toks, vos vos gyvenantis pastatas yra pagrindinė dramos teatrų prieglauda. Lietuva, pasaulyje garsėjusi teatru, šiandien tik taip ir tokiu būdu gali be pompastikos pasitikti vieną iš garsiausių Europos teatro menininkų.

Duokdie, kad greičiau įvyktų nauji susitikimai su Hermaniu, bet gali atsitikti ir taip, kad po kokių šimto metų kažkas parašys, kad tais ir tais metais Vilniuje lankėsi Alvis Hermanis. O šios istorijos esmė yra tai, kad nuo pradžios iki galo Hermanio vizitą lydėjo įvairios aplinkybės, susijusios su E. Nekrošiumi.

Audronis Liuga, moderavęs susitikimą, sugebėjo taip viską pakreipti, kad viskas vyko lyg Nekrošiaus šviesoje. Hermanis dažną savo prisiminimą ar mintį pabaigdavo, vėl ir vėl primindamas Nekrošių. Ir taip atsitiko ne vien dėl to, kad viskas vyko Nekrošiaus antruose namuose – „Meno forte“, bet ir dėl to, kad šio teatro pagrindiniai žmonės – Audrius Jankauskas ir Tauras Čižas – parodė didelį dėmesį Hermaniui.

Pokalbio metu buvo paliestos įvairios temos. Siūlome atskiras pavienes A. Hermanio mintis. 

Eimuntas Nekrošius turėjo statyti Rygoje. Visa žiema buvo rezervuota Nekrošiaus numatytai premjerai – Henriko Ibseno „Brandui“. (Kaip kitą dieną Hermanis prasitarė aktoriams, Nekrošius jam visą laiką buvo labai panašus į Brandą.)

 Praėjusią naktį (balandžio 28–29 d.) aš sapnavau Nekrošių, kuris su manimi repetavo kaip su aktoriumi.

 Atvirai pripažinsiu: daugelis kultūros žmonių nėra dvasingi. O kalbant apie Nekrošių, svarbiausia – dvasinė jo vertikalė. Postmodernistiniame pasaulyje kalbėti apie Dievą – blogas tonas. Aš manau, kad Nekrošius buvo labai religingas nuo pat pradžių. Kartą, kalbant telefonu apie popiežių emeritą Benediktą XVI (apie jį Hermanis kurs spektaklį), į klausimą „kiek procentų esi katalikas?“ Nekrošius atsakė: „Tris šimtus“.

 Eimuntas Nekrošius padarė tam tikrą revoliuciją, kaip ir Pina Bausch.   

 Nekrošius – ne žmogus, tai – kalnas.

Kai galvoju apie tam tikrus dalykus, kuriuos stebiu kitų kūrėjų darbuose, visada pagalvoju, ar jie galėtų tai parodyti savo vaikams. Tai – labai svarbu.

„Dienoraštis“ – koks tai dienoraštis, jeigu už pinigus parduodamas.

Ultra naftalininis teatras, ultra nemodernus teatras, – tai yra tai, kuo mes didžiuojamės. Mūsų teatre svarbiausia žmogus.

Labai svarbus kontekstas. Vokietijoje – grafiškas, tikslus, Rusijoje – dvasingas. Latvija – tarp dviejų šių polių. Ryga – vokiškas miestas. Tris metus čia kapelmeisteriu dirbo Richardas Wagneris, Michailas Čehovas vaidino… Latvijoje visais laikas labai svarbūs buvo aktoriai. Savo gyvenime tarp festivalinių žmonių nė karto neteko girdėti klausiant: „Ar yra įdomių aktorinių darbų?“ Visi tik klausia: „Ar matei kokį nors konceptualų režisūrinį darbą?“ Niekada negirdėjau atvirkštinio varianto – jokiame kosmose.

Dažnai būna, kada vienas ar kitas aktorius dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsisako vaidinti, ir jį galima pakeisti kitu. Reiškia, tas aktorius nėra geras.

Latvijoje atidaryti „KGB maišai“. Visi puolė aiškintis savo šeimų istorijas. „Naujojo teatro“ aktoriai pradėjo tyrinėti. Jiems tai pasisekė labiau, nei bet kokiems žurnalistams. Mūsų aktoriai tapo šio proceso bendraautoriais.

Naujasis Rygos teatras susiformavo nuo nulio. Mūsų teatras tapo MINTIES teatru. Mes visus metus pilame benziną į ugnį. Su aktoriais mes kartu kuriame teatrą.

Aš galvoju apie dabartinius savo studentus, kad baigę jie turi būti ne tik aktoriais, bet ir dramaturgais, sugebančiais struktūruoti gyvenimą, aplinkybes.

Liberalesnių žmonių už teatro žmones nėra.

Dabar ketiname pastatyti spektaklį apie Ratzingerį (Joseph Alois Ratzinger) – popiežių Benediktą XVI. Jaunystėje Benediktas buvo liberaliausių pažiūrų katalikų flange. Bet vėliau, Jono Pauliaus laikais, jis priėjo tokią išvadą, kad supančiame kosmose, pasaulyje yra šiokia tokia tvarka. Ratzingerio evoliucija – nuo liberalizmo iki visiškos harmonijos.

Svarbu ne dekonstrukcija ar konstrukcija, svarbu viso to apjungimas. Gal dėl to daugelis vyresnių menininkų atsisuka į operą, kur per muziką gali kalbėti apie harmoniją.

Kai statau užsienyje, stengiuosi pasirinkti vyresnės kartos aktorius, nes, pastebėjau, jauni nesugeba ilgai vaidinti sudėtingų spektaklių. Kodėl? Gal dėl to, kad per mažai knygų skaito. Yra toks Olego Tabakovo terminas „energojomkost‘“ (energetinis talpumas). Praktiškai į jokią kalbą neišverčiamas. Svarbus triukas – kelias valandas valdyti, hipnotizuoti kelis šimtus žiūrovų. Jauni aktoriai gerai jaučiasi tik mažose salėse. Vaizduotės raumenys nesivysto, jei žmogus tik po telefono ekraną brauko. Judinti energetiką gali tik knygutes skaitantis žmogus.

Vaizdingai apie aktorius teatre pasakė Sergejus Jurskis: „Ilgosios pauzės priklauso aktoriui.“ Jurskis – paskutinis dinozauras.

Net į ekspediciją einantis vadovas niekada į viršūnę neužkopia, nes jam negalima į tą kalną užlipti, jis tik viską organizuoja. Aš niekada toje viršūnėje nebuvau.

Aš – nepraktikuojantis katalikas.

Vienu metu matyti ir liūdną, ir linksmą pusę – tai žydiška tradicija.

Nors knygose ir parašyta, kaip parašyti dramą, bet gerų dramų beveik nėra.

Naujojo Rygos teatro aktoriai turi teisę vienas kitą kritikuoti, pataisyti. Ne tik aš taisau aktorius, bet ir jie patys – po spektaklių, grimerinėse. To daugiau niekur nemačiau.

Prieš porą metų galvojau, kad statysiu tik klasiką. Norėjau pasirinkti Paulio Claudelio „Atlasinę kurpaitę“ (500 psl.). Klasikiniuose tekstuose man svarbi archeologija. O ją suprasti kaskart gali vis mažiau žiūrovų.

Visi kalba, kad teatras keičiasi, bet ir žiūrovas keičiasi. Paprastai salė persiskiria į dvi skirtingai mąstančias dalis. Jų visai kitokie komunikacijos kodai.

Nors Josifo Brodskio tarybiniais laikais nepublikavo, jis visą laiką norėjo būti garsiu. Buvo laikai, kai poetas buvo kaip roko žvaigždė. 10000 vietų stadione Jevgenijus Jevtušenko skaitė eiles. Ir mano mama ėjo klausytis. Michailo Baryšnikovo dėka Amerikoje Brodskis papuolė į „glamūrinę“ sferą. Pradžioje aš galvojau, kad Brodskis – tik snobams. Tuo metu buvo daug talentingų poetų, bet Brodskis tarytum surinko visus į krūvą.

Michailas Gorbačiovas – žmogus (kuris po mano tėvų – trečias žmogus), padaręs man didžiausią įtaką. 1985 metais Vladimiras Kriučkovas (TSRS saugumo tarnybų karininkas, vadovas, armijos generolas) pasakė, kad Gorbačiovą mes pražiūrėjome. Gorbačiovas mane pakvietė prieš dvi savaites. Jam – 88 metai. Jis fiziškai nėra labai stiprus, bet jo galva veikia puikiai. Jis ir pajuokauja. Ir toks žmogus papuolė į caro poziciją.

 Persikūnijimui aš aktoriams duodu įvairias užduotis.

 Aktoriaus profesija – mokėjimas persikūnyti į kažką kitą.

Daivos Šabasevičienės nuotr.

A. Hermanis (g. 1965) – latvių teatro pasididžiavimas. Režisierius, aktorius, scenografas, Naujojo Rygos teatro (NRT) meno vadovas, įvairių Latvijos ir tarptautinių premijų laureatas. Nuolat kviečiamas režisuoti garsiuosiuose Europos dramos ir operos teatruose. Latvijoje išrinktas įtakingiausiu mąstytoju. Septynių vaikų tėvas. „Dienoraštį“ rašė leidėjų prašymu: Rygoje, kaime, Zalcburge, Paryžiuje, Hamburge, Milane, Niujorke. Apie labai įtemptą 2015–2016 metų sezoną, sėkmes ir nesėkmes, drąsą ir abejones, paslaptis ir įtakas. Kūrybinė virtuvė, NRT kaip gyvenimo projektas, didžiosios asmenybės… Menas, šeima, politika, vertybių perkainojimas, užsienio spaudos išpuoliai, Europos dabarties apmąstymai… Faktai ir  interpretacijos, rimtumas ir ironija, emocijos ir sąmojis…

2016 metų rudenį Latvijoje pasirodžiusi Alvio Hermanio knyga „Dienoraštis“ netrukus buvo išgraibstyta. Lietuvių kalba ją įsigyti galite čia.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!