Menas. Kultūra. Laisvalaikis
Publikuota: 2019 m. rugsėjo 3 d. 19:51
Daiva Šabasevičienė. Linksmos raudonosios politikos laidotuvės

Karikatūra 1990 metų spaudoje | Daivos Šabasevičienės nuotr.

Kaip atrodė teatro panorama spaudoje, pasitinkant Nepriklausomybę? „Siaubas!“ – kaip pasakytų prieš metus mus palikusi teatrologė Irena Aleksaitė. Ir to meto laikraščiai tai patvirtina. Pavyzdžiui, 1989–1990 metais „Komjaunimo tiesa“ apie teatrą nerašė nieko, per kelis mėnesius – kelios žinutės. Net teatrų repertuaro nespausdino. Rusijos atžalyną šis laikraštis augino, skelbdamas vienintelės tuomet Lietuvos televizijos ir dviejų Sąjunginių kanalų programas. LTV programa buvo transliuojama 8–23 val., o Sąjunginės – nuo 5.30 val. iki 4 val. nakties, taigi beveik visą parą. Tiesa, antradieniais laikraštis pateikdavo Vilniuje tuomet buvusių keturiolikos kino teatrų programą.

O teatre tuo metu vyko įdomūs dalykai, nes visuose teatruose buvo rodomi didžiųjų Lietuvos režisierių spektakliai, kurie iki šiandien laikomi „aukso fondu“. „Komjaunimo tiesoje“ už teatrą tuo metu buvo aktualesnių temų: „Lietuva be AIDS“?, kur kviečiama kreiptis į Bokšto g. 6, į odos ir venerinių ligų dispanserį (nurodytas telefono numeris; nebūtina nurodyti savo pavardės ir adreso; rezultatus galima buvo sužinoti telefonu pagal registracijos numerį). Po metų tame pačiame laikraštyje buvo konstatuota, kad keturios AIDS aukos jau yra.

1989 m. rugpjūčio mėnesį pasirodė pirmieji straipsneliai apie Ritą Dapkutę, išeivijos lietuvaitę, kuri Čikagoje, LPS Seimo Tarybai įgaliojus, buvo įkūrusi „Sąjūdžioinfo“, dažnas lietuvis ją labiau žinojo kaip picos misionierę ir restorano „Ritos slėptuvės“ įkūrėją.

Laikraščio šone kaip mažą naujieną galima buvo perskaityti apie 1989 m. rugpjūčio 22 d. Kalnų parke įvykusį Vilniaus miesto tarybos surengtą mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo pakto 50-mečiui, bet daug garbingesnę vietą užėmė straipsnelis, skelbiantis politinį atšilimą Lietuvoje „Milicininkais tampa ir nekomjaunuoliai“.

Apie teatrą – tyla!

Pirmas kultūrinis streikas „Elgetaujame… kultūros“ vyko sekmadienį Dailės parodų rūmuose (1989-10-03) dėl pastato Vokiečių g. 4, kur buvo įsikūrusi ūkinių prekių parduotuvė. Streikuotojai laimėjo, ir šiandien jau visi primiršo, kad ten tokios parduotuvės būta. Ir dabar dėl kiekvienos vinies reikia belstis kažin kur į Vilniaus pakraščius.

Susiję:

Netrukus, Michailui Gorbačiovui pradėjus liberalizacijos procesus, buvo nugriauta Berlyno siena (1989-11-09). O „Komjaunimo tiesa“ toliau sėkmingai rašė apie „raudonąsias“ išvykas į Maskvą. Lietuviai mėgo atsiskaityti, Maskva buvo viskas. Kaip mena vyresnės kartos teatro praktikai, teatre net aktoriai laukdavo, ką pasakys Maskva. Beje, valdžios baimė iki šių dienų institucijose gaji, kaip ir iki šiol neišguita iš Rusijos atkeliavusi tradicija politikus ir visokius parankius nomenklatūrininkus nemokamai kviestis į teatrą. Jeigu direktoriai tai oficialiai uždraudžia, pastarieji patys randa būdą būti pakviestais.

„Baltijos kelio“ metai. Paskutinė 1989-ųjų diena baigiasi taip pat „atšilimą“ prognozuojančia naujiena – horoskopu. Pranašysčių mėgėjams pateikta apnuogintais sėdmenimis ant arklio užgulusios Michaelo Jacksono sesers La Toya‘os nuotrauka, nes artėjantys metai – Arklio metai!

Pasitinkant Nepriklausomybę, daugiau nei dvidešimčia metų senesnis „organas“ „Tiesa“ be paliovos spausdino apie keliones ir ataskaitas Maskvai, o svarbiausios „aktualijos“ – „Kodėl pabrango mandarinai?“ arba „Be mineralinių trąšų neišsiversime“. Už tai šis laikraštis nešykštėjo vietos teatrui: paskutiniame puslapyje buvo vakarinių spektaklių suvestinė. Ir namuose, ir gastrolėse spektakliai buvo vaidinami didžiosiose salėse 19.30 val., mažosiose – 20 val., dieniniai – 12 val. Lėlių teatrai, kaip visada, rodė po kelis spektaklius, tad jų rodymo laikas truputį įvairavo.

Vienu svarbiausių to meto įvykių reikėtų laikyti 1990 sausio 11 d. Gorbačiovo vizitą į Lietuvą. Nors visi to meto politikai rūpinosi gėlių padėjimu prie Lenino paminklo, LTV tą dieną skyrė valandėlę Lietuvos istorijai, XIII a., Mindaugo karaliavimo laikams. Nors dienraščių raudonumas buvo akivaizdus, Lietuvos televizijos programa atrodė kur kas geriau.

Bet spaudoje buvo galima smulkiai pasiskaityti, ką ir su kuo kalbėjo Gorbačiovas. Jo kalbose kartais net daugiau pozityvo, nei tų, kurie formulavo klausimus. Gorbačiovas pabrėžė Rusijoje pertvarkos vykdomą pažangą, atvirai pripažindamas, kad „Maža ar didelė tauta – jos lygiateisės. Ir ignoruoti tautos, kad ir kokia ji maža, likimą – tai labai pavojinga ir neperspektyvi politika, draugai.“ („Tiesa“, 1990-01-12, p. 1) Visus susitikimus lydėjo kraštutiniškos nuotaikos. Apie burokevičius neverta gaišti laiko, bet priminti tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto rektoriaus Sauliaus Razmos mintį būtina. Jis atvirai padėkojo Gorbačiovui už tai, kad tik jo dėka nebuvo sunaikinta Orvidų sodyba. Mat prieš devynerius metus (1980), kai Gorbačiovas pirmą kartą lankėsi Lietuvoje ir parodė dėmesį tautos tradicijoms, liaudies menui, ir kai po kurio laiko netoli Salantų, Razmos gimtųjų vietų, ne kas kitas, o vietiniai partiniai ketino šią sodybą sunaikinti, būtent Gorbačiovo nuostatų dėka pavyko ją išsaugoti. O gal tai tik legenda?

Niekada nesužinosime, kokiomis nuotaikomis buvo sutiktas Maskvon sugrįžęs Gorbačiovas. Lietuvos spauda aprašė tik bendrus saugumiečių purkštavimus. Bet įmanoma įsivaizduoti, kaip atrodė įraudusių, pilkais kostiumais vilkinčių diedų galybė, kokios buvo jų grimasos! Bepigu šiandien kalbėti, kaip apie karikatūrinį vaizdelį, bet anuomet… Gorbačiovas dar gyvas, ir savo namuose turi erdvų priėmimų kabinetą, tik vargu ar atsirastų nors vienas rimtas istorikas, siekiantis iš laiko perspektyvos su Gorbačiovu apie anuos laikus pasišnekėti. Bet kokiu atveju, Gorbačiovas yra mūsų Nepriklausomybės peklos kamštis.

Pasaulyje tuo metu pozityvo netrūko: 1990 metų pradžioje Kinijos valdžia Pekine atšaukė karinę padėtį, kuri gana ilgai truko dėl studentų neramumų. Į Vakarų Berlyną ir toliau plūdo Rytų Berlyno žmonės. Pirmuosius persikraustėlių tūkstančius sudarė jaunos šeimos su vaikais, vėliau važiavo darbininkija, tad nuotaikos Vakarų Vokietijoje keitėsi.

Įdomu tai, kad pagrindinis mūsų šalies dienraštis „Tiesa“ vis dažniau pradėjo rašyti apie teatrą. Pasirodė Antano Drilingos nors ir retorinis, bet jau atviras tekstukas „Ar neatėjo laikas kultūrai?“ Viskas liko trumpų tekstų lygmenyje, bet tai buvo daugiau nei spektaklių pavadinimai. Prasidėjo kitos problemos. Į Lietuvą atvykę pasaulyje garbinami ir stvarstomi muzikantai Lietuvoje koncertavo pustuštėse salėse, teatruose prasidėjo visiška suirutė, buvo šalta ir nejauku, nors žmonės ir toliau užuovėjos ieškojo teatre.

1990 m. gegužę prasidėjusi blokada pakeitė laikraščių formatą. Lig tol „Tiesa“ buvo milžinė (56 x 45 cm), o blokada formatą „sutraukė“ į santykinai normalų dydį, nors, tarkim, lapkričio 7 d. rado pinigų savo pavadinimą nudažyti raudonai. Burokevičius Leninui nepailstamai gėles nešiojo, kariniai sunkvežimiai plūdo į Lietuvą, ir tik retas kuris atvirai sovietus laidojo. Dar iki sausio įvykių pasirodžius pirmiesiems tankams, vienas vyras, atsigulęs ant grindinio, savo kūnu norėjo jiems kelią pastoti, – kaip „blaiviu“ žvilgsniu, lyg niekur nieko maža žinute „Tiesoje“ (1990-11-08) buvo aprašyta.

Nors teatruose virė labai įdomus gyvenimas, spauda to neatspindėjo. Vienintelis laikraštis „Atgimimas“ su Romualdu Ozolu priešaky nuosekliai budino Lietuvą, bet tikrai ir be teatro turėjo kuo rūpintis, o kiti… „Respublika“, nors ir buvo leidžiama didžiuliais tiražais, garsėjo ekonominės korupcijos straipsniais. Apie teatrą – tyla. Na, gal ir išspausdino repliką apie Teatro sąjungos suvažiavimą, kuriame – aimanų griūtis, tarytum kažkoks nežinomasis staiga turėtų tvarką padaryti. Teatro sąjungos pirmininko krėslą paliko Regimantas Adomaitis, šią vietą užleisdamas Juozui Budraičiui.

Susiję:

Vito Lingio laikais žmonės „Respublika“ tikėjo, vėliau ji tapo per daug marga. Kultūrinė melancholija tęsėsi. Meno savaitraštis „Literatūra ir menas“, nors ir buvo sutelkęs intelektualus, kelio į laisvę ieškojo vangiai. Karts nuo karto pasirodydavo paskiros recenzijos, didesnės analizės ar dėmesio teatrui nebuvo.

Teatras ir toliau liko savotiškame bunkeryje, bet pačiose teatro erdvėse radosi vieni iš įdomiausių kūrinių, išskyrus Rusų dramos teatrą. Nepriklausomybės paskelbimo laikotarpiu šis teatras apie pusmetį buvo prikirpęs uodegą, neišleisdamas nė vienos premjeros. Aktyviausiai tuo metu veikė politikuojanti „Šėpa“. Gintaras Varnas kūrybą pavertė politika, įkūnydamas Liudviko Jakimavičiaus misteriją-isteriją „Revoliucijos lopšinė“ ir „Komunistinės nostalgijos“, kurios buvo rodomos Arkikatedros pašonėje (tuometinėje Teatro sąjungoje).

Per 30 metų teatro sistema nepasikeitė, nes jos tiesos matas atsparus bet kokiems bandymams į teatrą žvelgti kaip į pramogą. Bet dabar Vilniuje sunkiau, nei per blokadą. Tuomet teatro erdvėse buvo atjungtas šildymas, bet buvo rodomi šedevrai. Matyt, mažoje tautoje pritrūko stiprių ekonomistų, stiprių teatro vadovų. Todėl tik šiandien remontai vyksta urmu ir vienu metu. Vis pasidžiaugiu estais, kurie, įstoję į Europos sąjungą, ne tik išplėtė istorinius teatro pastatus, bet ir pasistatė naujas erdves, beje, seniai jau funkcionuojančias. Politiką suvokiant kaip kūrybą, atsirastų daugiau išminties, bet mažoje šalyje matyt ta išmintis pasiskirsto netolygiai.

Sovietmečio pabaigoje buvo bandoma kaip nors sureikšminti tarybines šventes, kurių tauta tiesiog nekentė. Atsirado tokių pasiūlymų, kaip kiaušinių dažymas gegužės pirmosios proga. Kita vertus, toks bukas supratimas, jog šventes žmonės švenčia tik dėl panašių ritualų, nesunaikino mūsų tautos tiesos mato.

Ir nors sovietmečio laidotuvės jau įvyko, visi tuo džiaugiasi, tačiau tikrovė karts nuo karto pakvimpa dvasiniais lageriais. „Atgimimo“ jau seniai neturime, uždarytos „Lietuvos žinios“, teatro temos vėl traukiasi tik į jiems pasiekiamus bokštus.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai („cookies“), kurie padeda užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę. Paspausdami SUTINKU arba tęsdami naršymą, jūs sutinkate su portalo slapukų politika. Atjungti slapukus galite savo naršyklės nustatymuose.

Užsiprenumeruokite ir gaukite aktualiausius bei populiariausius straipsnius meno, kultūros ir laisvalaikio temomis tiesiai į savo el. pašto dėžutę!