Savaitės parodų Lietuvoje kalendorius: gruodžio 16–22

Reklama

Publikuota: 2019 m. 30 gruodžio d. 03:16

Savaitės parodų kalendorius

Gruodis 30 - Sausis 5

Moišė Ravivas-Vorobeičikas: „Modernybės montažai“

Fotografija

XX amžiuje suklestėjus modernizmui, vienas didžiausių Moholy-Nagy ir jo Naujosios vizijos gerbėjų Moï Veras, kitaip – Moišė Vorobeičikas arba Moišė Ravivas-Vorobeičikas (1904-1995), buvo kylanti Europos meninės fotografijos žvaigždė. Gimęs netoli Lebedžių miestelio, Baltarusijoje, po studijų Stepono Batoro universitete klajojo po Europą, kol galiausiai 1934 m. apsistojo Palestinoje.

Žinomiausi trys jo fotografijos projektai, sukurti 1930-1931 m. – Vilniaus žydų gatvė (The Ghetto Lane in Vilna), kuriai įžanginį žodį parašė Zalmanas Šneuras, Paryžius: 80 Moï Vero fotografijų (Paris: 80 Photographies de Moï Ver), su Ferdinando Lége įžanga ir tuo metu nepublikuota Ci-Contre – 110 Moï Vero fotografijų (Ci-Contre – 110 Photos de Moï Ver) – paliko ryškų pėdsaką XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžios meno padangėje, kadangi autorius sukūrė ir panaudojo fotografijoje visiškai naują vizualinį stilių ir metodą.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki vasario 23 d.

„Šiuolaikinė Lietuvos kaligrafija“

Grafika

Kazio Varnelio namuose-muziejuje pirmą kartą pristatoma šiuolaikinės Lietuvos kaligrafijos paroda, į kurią pakviesta 20 autorių. Iš viso parodoje bus eksponuojama beveik 100 per pastarąjį dešimtmetį sukurtų kaligrafinių kompozicijų, atkeliavusių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Izraelio bei Juodkalnijos.

Parodos lankytojai išvys vyresniosios kartos gerai žinomų kaligrafų Alberto Gursko ir Broniaus Leonavičiaus darbus, taip pat jaunųjų menininkų, tokių kaip Greta Suraučiūtė, Ieva Liaugaudaitė, Erikas Siliuk ir kt., kūrinius.

Parodoje eksponuojami darbai sukurti naudojant įvairiausias technikas ir medžiagas – įprastas tradicines ir modernias šiuolaikines: kaligrafinius teptukus, metalines plunksnas, bambuką, medines plokšteles, aliejines kreideles, tušą, akrilą, kaligrafiją tekstilėje, kaligrafiją ant metalo, šilkografiją, skaitmeninę spaudą ir kitas autorines technikas.
Kazio Varnelio namuose-muziejuje veikia iki balandžio 12 d.

„24 kadrai per sekundę ir lėčiau“

Fotografija

Paroda konstruojama dvejopai: remiantis kino aikštelėse fotografavusių autorių darbais bei pirmuoju lietuvišku filmu, sukurtu naudojantis tik fotoaparatu, „Nerutina“ (2007). Į ekspoziciją patenka ir klasikais vadinami autoriai, tokie kaip Algimantas Mockus ar Audriaus Zavadskis, ir iki šiol niekur nepublikuoti operatoriaus Viktoro Radzevičiaus aktorių ir kino veikėjų portretai. Rodomos ir rečiau eksponuotos Juozo Budraičio fiksuotos kino aikštelės, kuriose kuriama pietų pertraukos, laukimo ar darbo dienos pabaigos nuotaika. Neseniai anapilin iškeliavusio Audriaus Zavadskio fotografijos komponuojamos su jo sūnaus Pauliaus Zavadskio šiandieninėmis kino aikštelės nuotraukomis – taip atsiranda iš pirmo žvilgsnio netikėtas, bet puikiai vienas kitą papildantis duetas. Tuo tarpu Pauliaus Makausko ir Audriaus Solomino instaliatyvi kino fotografijos kompozicija tampa lyg atsvara anų laikų „lėtajai“ fotografijai ir, tikriausiai, gyvenimo būdui. Šia instaliacija stengtasi sukurti simbolinį autoriaus darbastalį, kurį turi kiekvienas menininkas, darydamas savo darbų atranką.
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki sausio 11 d.

Algis Griškevičius: „Jų apeigos“

Fotografija

Algio Griškevičiaus kūryboje itin gyvas skirtingų meno žanrų persipynimas. Menotyrininko Tomo Pabedinsko teigimu, „Fotografijų ir piešinių sugretinimas tampa užuomina į vieną įdomiausių šio menininko kūrybos aspektų – tarpdiscipliniškumą, susijusį ne tiek su šiuolaikiniam menui būdingu konceptualumu, kiek su tradicinėmis meno sritimis, kuriose išlieka svarbi meistrystė ir kūrinio unikalumas. A. Griškevičiaus – profesionalaus dailininko – kūrybinis kelias prasidėjo nuo tapybos, menininkas taip pat turi patirties knygų iliustravimo, plakatų kūrimo ir scenografijos srityse.Net tuomet, kai pasitelkia fotografiją, A. Griškevičius kuria labiau kaip dailininkas ar skulptorius. Autorius mintyse sumodeliuoja, eskizuoja ir vėliau kruopščiai režisuoja fotografuojamas situacijas bei pats konstruoja joms dekoracijas. A. Griškevičius neapsiriboja įprasta fotografo, kaip akylaus stebėtojo, pozicija, bet imasi aktyvaus kūrėjo vaidmens ir sujungia skirtingas meno sritis: fotografiją, skulptūrą bei teatrą.“
„Vilniaus fotografijos galerijoje“ veikia iki sausio 25 d.

Jonas Vaitiekūnas: „Liūdi draugai“

Tapyba

Visi vaizdai parodoje yra iš Prūsijos. Šią šalį vadina visaip: Rytų Prūsija, Mažoji Lietuva, Kaliningradskaja oblast, Kraštas, Karaliaučiaus kraštas, Sritis, Rosijskaja federacija. Nors fotografijos pagalba užfiksuoti vaizdai yra visiškai realūs, o komentarai prie jų – objektyvūs, gali būti, net labai tikėtina, kad Prūsija yra fikcija, labai įtikinamas pramanas.
VDA galerijoje „Akademija“ veikia iki gruodžio 21 d.

Algimantas Kensminas: „Išnykimas“

Tapyba

Nerimas. Vaikystėje daugumą iš mūsų įtikino, kad liko tik labai plonytė membrana, skirianti mūsų gana jaukų pasaulį nuo absoliutaus chaoso – tai tik vieno mygtuko paspaudimas. Mano karta užaugo nuo pradinių klasių bauginama galimu atominiu karu. Kartais pamokų metu vykdavo tokie užsiėmimai: būdavo demonstruojami propagandiniai dokumentiniai filmai su autentiškais kadrais, rodančiais, kas būna po atominio sprogimo, mus mokydavo pasidaryti kaukę iš marlės ir vatos (!), instruktuodavo, kokia kryptimi griūti ir kaip užsidengti rankomis sprogimo metu. Kartais kaukiant sirenoms mus vesdavo į tuščius betoninius mokyklos rūsius, kur nebuvo nei rimtesnių ventiliacinių sistemų, nei geriamo vandens ar kitokio maisto atsargų, ten sėdėdavome valandą ar dvi. Nuo tada kartais svarstau – ar geriau katastrofos atveju žūti iš karto, ar stengtis išgyventi postapokaliptinėje agonijoje?
VDA galerijoje „Akademija“ veikia iki gruodžio 21 d.

„Budrūs daiktai“

Dizainas

Galerijoje „Vartai“ veikia iki sausio 24 d.

Michalina Bigaj: „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“

Skulptūra ir instaliacija

Parodos „Įsiminiau, tai neturėjo kvapo“ leitmotyvu tampa skirtingi šio trikdžio poveikiai tam tikrų gamtos rūšių funkcionalumui bei gyvenimo kokybei. Parodoje pristatoma taktilinė, skulptūrinė instaliacija veikia kaip juslių žaidimų aikštelė, kupina įvairių, skirtingoms biologinėms rūšims reikšmingų kvapų.

Stebėdama žmonijos poelgius, kaip gamtos pasisavinimas, išnaudojimas ir nuskurdinimas, Michalina Bigaj savo kūryboje atspindi vis didėjantį disbalansą tarp šiuolaikinės visuomenės ir natūralios aplinkos. Ją domina momentai, kuomet žmogus suvokia esąs bejėgis prieš gamtos jėgas. Savo projektuose menininkė reflektuoja antropocentrizmą – egoistišką žmogaus mąstymą, bei kritikuoja šią pasaulėžiūrą iš vidaus.
Galerijoje „(AV17)“ veikia iki sausio 18 d.

Tarptautinė tipografikos bienalė „Keliaujančios raidės“

Grafika

Tarptautinė tipografikos bienalė „Keliaujančios raidės“, savo kelionę pradėjusi prieš dešimtį metų, šiemet vėl buria dizainerius bei dailininkus iš Kinijos, Mongolijos, Prancūzijos, Suomijos, Nyderlandų ir Lietuvos, kviesdama dalyvauti 2019-ųjų metų parodoje VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“. Raidės, raštas, tipografika, amžių bėgyje patyrę daugybę transformacijų, bet niekada nepakeitę savo funkcijos, visada buvo ir yra universalūs informacijos nešėjai. Be rašto nei istorija, nei civilizacija nebūtų įmanomos tokia forma, kokią mes žinome.
VDA parodų salėse „Titanikas“ veikia iki sausio 18 d.

„Back to the Future“

Tapyba, Grafika

Parodoje „Back to the Future“ dalyvauja beveik visi galerijos „Meno niša“ atstovaujami menininkai: tapytojai, video kūrėjai ir skulptoriai. Šį kartą jie ir parodos kuratoriai. Tarp parodos dalyvių: Nacionalinės premijos laureatai tapytojai Rūta Katiliūtė ir Gintaras Makarevičius pristatys tapybą ant popieriaus, Evaldas Jansas – koliažus, bus rodomi Monikos Furmanos, Monikos Plentauskaitės akvareliniai piešiniai, Jolantos Kyzikaitės tapyba ant faneros, Jurgio Tarabildos, Gusto Jagmino, Konstantino Gaitanži, Pauliaus Šliaupos, Kęstučio Svirnelio kūriniai ant popieriaus, atlikti įvairiomis technikomis, nuo spalvotų pieštukų, tušinukų, akrilo iki aliejinės tapybos.
Galerijoje „Meno niša“ veikia iki sausio 10 d.

Benigna Kasparavičiūtė: „Tikruoju keliu“

Tapyba

Parodoje „Back to the Future“ dalyvauja beveik visi galerijos „Meno niša“ atstovaujami menininkai: tapytojai, video kūrėjai ir skulptoriai. Šį kartą jie ir parodos kuratoriai. Tarp parodos dalyvių: Nacionalinės premijos laureatai tapytojai Rūta Katiliūtė ir Gintaras Makarevičius pristatys tapybą ant popieriaus, Evaldas Jansas – koliažus, bus rodomi Monikos Furmanos, Monikos Plentauskaitės akvareliniai piešiniai, Jolantos Kyzikaitės tapyba ant faneros, Jurgio Tarabildos, Gusto Jagmino, Konstantino Gaitanži, Pauliaus Šliaupos, Kęstučio Svirnelio kūriniai ant popieriaus, atlikti įvairiomis technikomis, nuo spalvotų pieštukų, tušinukų, akrilo iki aliejinės tapybos.
„Pamėnkalnio galerijoje“ veikia iki sausio 4 d.

Rosanda Sorakaitė: „Atstumas iki širdies“

Tapyba

Žodžius „atstumas“ ir „širdis“ pasirinkau kaip nuorodą į mano santykį su tapyba. Motyvai, kuriuos paveiksluose siekiu paversti slenkančių dienų ženklais, akimirkų atspindžiais, laikui bėgant gali vis pasikartoti, užsimiršti ar vėl pasirodyti šiek tiek pasikeitę. Lygiai taip pat išgyvenu ir praeitį ar prisiminimus – įvykių, ryšių, jausmų – kaip niekad neišnykstantį saitą, kuris kartais tąsus ir toks tolimas, o kitukart jaučiamas visai šalia. Vis tik tai tik užuomina žiūrovui.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki sausio 8 d.

Nemo Nonnenmacher, Stacie McCormick: „Atšauktas puolimas“

Skulptūra ir instaliacija, Kita

Mastelis nėra realus; erdvė – reliatyvi. Kintamumas atsiranda iš nuolatinių palyginimų; vientisumas yra nepasiekiamas žmogiškajam žvilgsniui. Atšauktas puolimas (En: Onslaught Undone) – erdvinio ir patirtinio reliatyvumo, tiesioginės priešingybės sukauptai vaizdinei, fizinei ir akustinei patirčiai, primestai mums skaitmeninio amžiaus, tyrimas. „Išjungti“ – dažnas raginimas veikti, bet žodis „Išjungta“ asocijuojasi su mirtimi. Visi mes norime būti „Įjungti“ ar „įsijungti“ – tai perdėm stimuliuojančios, manipuliuojančios, pernelyg daug informacijos teikiančios eros simptomas. Beveik nenutrūkstamu virtualiu dialogu menininkai Nemo Nonnenmacher ir Stacie McCormick kvestionuoja šiuolaikinę patirtį, kai atsijungimas yra neišvengiamas nuolatinio prisijungimo rezultatas, parodoje virtęs kūrybiniu bendradarbiavimu – santykiu tarp didelių formatų skulptūros ir gesto tapybos. Abu menininkus jungia tai kas „tikra“, demonstruojama mastelio transformacija perteikia jausmą – priešpriešą skaitmeninio tinklo greičiui, atskleidžia akimirką, kai kūrinys tampa pasaulio interpretacija.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki sausio 11 d.

Robertas Antinis: „Aidinimas: Trintukas“

Skulptūra ir instaliacija

Skulptoriaus Roberto Antinio kelias nužymėtas daugeliu kūrybos etapų. Kūrybos pradžia – darbas su tėvu, garsiu skulptoriumi Robertu Antiniu (Vyresniuoju). Vėliau (nuo 1980 m.) menininkas pasuko prie temų „Apie neregius“ ir „Priemonės praregėjimui“. Kitos temos, užimančios išskirtinę vietą jo kūryboje, tai „Epitafijos“ (skiriamos jau mirusiam skulptoriui – Tėvui), su ankstesnėmis persipinanti tema „Efemerijos“, o dar vėliau atsiranda „Trintukas“, kuri susijusi su proceso ir interaktyvumo sąvokomis. Čia menininkas stengiasi kurti ir eksponuoti ne objektus, o santykį tarp suvokėjo ir pateiktų „veikėjų“.

Naujausioje parodoje „Aidinimas: Trintukas” pagrindinis personažas – pats Trintukas. Čia jis „pavirsta“ aktoriumi, vaidinančiu aidinimą apie savo neišsemiamas galimybes persikūnyti. Parodos įvadu taps ir „Prašviesėjimai“ (2019) – kūrinių serija, kurioje trintukai vaikų su regėjimo negalia rankose įgauna galimybę trinant „Juodą“ atsirasti prašviesėjimui. Parodos ekspoziciją sudarys naujausi Roberto kūriniai, formos ir objekto pagalba kalbantys apie įvairias netikėčiausias trintukiškas situacijas.
Galerijoje „Meno parkas“ veikia iki sausio 11 d.

Vladislovas Starevičius: „Animacijos pionierius“

Kita

Parodoje kviečiama pažvelgti į Vladislovo Starevičiaus, muziejininko, entomologijos fanato ir lėlinės animacijos pradininko, gyvenimo ir kūrybos istoriją. Ji, nusitęsusi per kelias valstybes, ir pati primena įtraukiantį, mįslių pilną kino filmą. Įvairios vardo rašymo formos ir dažnai pasitaikančios klaidingos biografijų nuotrupos intriguoja ir skatina su Starevičiumi susipažinti kiek atidžiau.
Kauno miesto muziejuje veikia iki sausio 31 d.

Vilmantas Dambrauskas: „Cliché“

Fotografija

Paroda sudaryta iš trijų skirtingų, bet tuo pačiu ir vienijančių bei autoriaus kūrybinės veiklos įvairiapusiškumą atskleidžiančių dalių. Žiūrovai pamatys dar niekur neeksponuotą, estetikos ir vaizdinio pasakojimo persmelktą Vilmanto Dambrausko fotografijų ciklą „Cliché“, jau puikiai atpažįstamą menininko fotografinių portretų braižą cikle “Portretai mieste” ir filmą „Sapnai. Žana. Les Reves. Jeanne“.
„Šiaulių dailės galerijoje“ veikia iki sausio 18 d.

Sofija Kanaverskytė: „Lietuvos Respublikos Prezidentai“

Kita

Visuomenei gerai žinomų žmonių atvaizdų kūrimui pasitelkdama tekstilės ir tapybos technikų jungtį, dailininkė siekė ir portretinio panašumo, ir dekoratyvaus apibendrinimo. Autorei buvo svarbu per išskirtines asmenybes atskleisti XX a. Lietuvos istoriją, kurti romantizuotą, pakylėtą nuo kasdienybės, poetišką atmosferą. Lakoniškos detalės – Trispalvės motyvai, heraldiniai ženklai, ąžuolo lapų girliandos, lietuvių liaudies juostų raštai, gaidų fragmentai, javų lauko, tamsaus miško ar spalvingų gėlių motyvai – subtiliai apibūdina vaizduojamų asmenų veiklą, idėjas, laikotarpį. Labai svarbus šiame cikle yra spalvinis sprendimas. Kiekviena kompozicija pasižymi savita spalvine gama, kuri turi ir emocinę, ir simbolinę prasmę.
„Prano Domšaičio galerijoje“ veikia iki sausio 12 d.

„Ponas Varnas nupiešė paveikslą“

Tapyba

Eksponuojama Utenos rajono tautodailininkų A. Bražėnaitės, I. Eitminavičienės, G. Kaminsko, A. Mažeikio, G. Mierkienės, R. J. Semėno, R. Vanagickienės kūrybos paroda.
„Utenos kraštotyros muziejuje“ veikia iki sausio 6 d.

„Piešinio meistras. Stanislovui Bohušui-Sestšencevičiui – 150“

Tapyba

Individualus S. Bohušo-Sestšencevičiaus braižas labiausiai išryškėjo piešiniuose plunksnele. Gyvybe ir energija alsuojantys, puikiai momentinį judesį perteikiantys S. Bohušo-Sestšencevičiaus piešiniai meno publiką sužavėjo jau 1896 m. „Kunstverein“ draugijos parodoje Miunchene. 1898–1899 m. keletą S. Bohušo-Sestšencevičiaus piešinių plunksnele Paryžiuje nupirko paveikslų prekybos firma „Goupil“. 1913 m. Vilniuje buvo išleistas S. Bohušo-Sestšencevičiaus piešinių plunksnele albumas, sulaukęs milžiniško populiarumo. Piešinius labai kokybiškai šiam albumui cinkografijos technika reprodukavo „B. Wierzbiski i S-ka“ grafikos įmonė Varšuvoje. 1928 m. albumas buvo išleistas pakartotinai. Gyvendamas Vilniuje S. Bohušas-Sestšencevičius garsėjo kaip nepralenkiamas žaviųjų vilniečių portretistas, sugebantis perteikti jų išorės grožį ir rafinuotą skonį. Dailininkas sukūrė ir simbolistinių, art nouveau bruožų turinčių kompozicijų. Jis daug dirbo grafikos srityje – spausdino piešinius ir karikatūras periodinėje spaudoje, kūrė iliustracijas, apipavidalino karnavalus, muges, kabareto „Ach“ spektaklius ir jų leidinius.
„Vilniaus paveikslų galerijoje“ veikia iki 2020 m. sausio 12 d.

Laisvydė Šalčiūtė: „Meliuzinų rojus“

Kita

Menas anaiptol nėra geras elgesys – teigia menininkė Laisvydė Šalčiūtė, savo kūriniais mėgstanti provokuoti žiūrovą. Ir neatsitiktinai – tik įžūlus menininko elgesys kartais paskatina susimąstyti apie jo kūrinius. Nuo lapkričio 26 dienos, menininkė mėnesiui užvaldys galerijos „Kairė-dešinė“ erdves, įkurdinusi jose … ROJŲ. „Meliuzinų rojus yra iliuzija – tikra, kaip siaubo kambarys atrakcionų parke, kur visiems žinomos veikėjos virsta vaiduoklėmis, o tauriausios meno citatos užrašomos krauju. Po gražiais paviršiais pulsuoja pornografinė vaizduotė, karštligiškai žarstanti pažadus ir nepaisanti vaizdinių galiojimo laiko.“ – parodos anotacijoje rašo kuratorė Laima Kreivytė.

Mantujos Kunigaikščių rūmų muziejuje (Palazzo Ducale di Mantova) 2019 m. pavasarį veikusioje parodoje Coming Out eksponuotus kūrinius menininkė pirmą kartą rodys Lietuvoje. Contour Art Gallery Veronos meno mugėje pristatytos menininkės kandidatūrą šis muziejus pasirinko kaip geriausiai tinkančią jų rengiamam projektui. Per 2 parodos veikimo mėnesius Lietuvos menininkės kūrinius pamatė virš 100.000 lankytojų iš viso pasaulio.
Galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia iki gruodžio 21 d.

„Mekas mirksi geriau“

Fotografija, Kinas, Kita

Avangardinio kino kūrėjas, poetas Jonas Mekas (1922–2019) turėjo neįtikėtiną savybę atsidurti ten, kur nereikšmingi kasdieniai susitikimai virsdavo istorija. Meko susitikimus su tuometinėmis meno ir popkultūros žvaigždėmis liudija ne tik jo filmai, bet ir filmų kadrai – XX amžiaus pabaigoje menininkas juos ėmė eksponuoti kaip savarankišką kūrybos dalį. Dalis šių kadrų tapo MO kolekcijos dalimi ir dabar pristatomi lankytojams parodoje „Mekas mirksi geriau“. Meko žvilgsnis ieško ne kultinių asmenų ar reikšmingų monumentų, jo kamera nukreipta į draugus – trapius ir pažeidžiamus artimus žmones. Mirksėjimą pats Mekas įvardina kaip komunikacijos būdą, kuris gali įgyti daugybę prasmių – išreikšti pritarimą ar pasipiktinimą, pasišlykštėjimą ar susižavėjimą. Būtent mirksėdamas siurrealizmo žvaigždė Salvadoras Dalí imasi provokuoti Meką bendrų hepeningų metu. Modernisto Dalí ir postmodernizmui atstovaujančio Meko susimirksėjimas simbolizuoja, kad Dalí laikas jau praėjo, o naujojo avangardo žvaigždė Mekas mirksi geriau.
„MO muziejuje“ veikia iki 2020 m. rugpjūčio 16 d.

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Tapyba, Grafika, Fotografija, Skulptūra ir instaliacija, Kinas, Kita

Kaip laukiniai ir euforijos pilni 90-ieji pakeitė mus ir mūsų mąstymą? Šioje parodoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10 dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių dešimtmetis, suformavęs mus. Paroda atskleis laiko(laikmečio) prieštaringumą – ir euforiją, ir transformacijos sudėtingumą, visuomenę valstybės kūrimosi pradžioje. Žvilgsnis į tai, kas esame mes. Susijungs menas, kultūra ir to meto kasdienybės istorijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, užgimusios mafijos ir popkultūros atsiras šio laikotarpio MO kolekcija: videofilmai, instaliacijos, performansai, tapyba.
„MO muziejuje“ veikia iki 2020 m. vasario 23 d.

„Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“

Kita

Pagrindiniai šios parodos veikėjai yra trys: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys. Pirmojo veikėjo turbūt nereikia labai ir pristatinėti – Augustinas Savickas yra ryški figūra Lietuvos dailės istorijoje. Tapytojas, dailėtyrininkas, pedagogas, rašytojas. Įvairiaspalvė asmenybė, kūrusi antroje praeito amžiaus pusėje ir šio tūkstantmečio pradžioje. Ilgus metus produktyviai nugyvenęs, nuolat kitęs ir transformavęsis menininkas atstovavo savo epochai ir ją formavo.

Tapytojo dirbtuvė, keitusi savo lokaciją bei pavidalus, ne tik veidrodiškai atspindėjo šio meno ir kultūros veikėjo socialinį statusą sovietinėje ar postsovietinėje visuomenėje, bet ir egzistavo kaip fizinis, materialus jo kūrybinių aspiracijų, troškimų, siekių, lūkesčių ir net nesėkmių bei nusivylimų, viso aistringo temperamento pavidalas. Apsilankius šioje dirbtuvėje (buvo) galima pamatyti, pajusti ir suvokti, iš kur eina ir kur eina (perfrazuojant Paulį Gauguiną) A. Savickas. Jo darbinė erdvė – ne tik keturiomis sienomis apribota patalpa, bet ir langas į miestą ir gamtą, mylimos žmonos Lizos puoselėtas sodas, aplinkiniai žmonės, vartomos ir skaitomos knygos, kiti kultūros artefaktai bei reiškiniai, pagaliau – atsiminimai ir prisiminimai.
Nacionalinėje dailės galerijoje veikia iki 2020 m. sausio 26 d.

„XX amžiaus mados šedevrai“

Tapyba, Dizainas, Kita

Lietuvos dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Aleksandro Vasiljevo fondu, rengia jau dvyliktą žymaus mados istoriko Aleksandro Vasiljevo kolekcijos parodą. Ji skirta pasaulinės mados šimtmečiui. Apžiūrėdami parodą, lankytojai galės stebėti didžiulius mados pokyčius, įvykusius per visą XX amžių. Ekspozicija padalinta į skyrius, atspindinčius svarbiausius mados raidos momentus. Iš viso, parodoje pristatoma šimtas modelių vyriškų ir moteriškų drabužių, taip pat iki trijų šimtų aksesuarų, fotografijų ir portretų.
„Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje“ veikia iki rugpjūčio 30 d.

„Archeologinės avalynės paroda: istorijos ir apie žmones, ir apie batus“

Kita

Ar kada pagalvojote, kad mūsų istoriją gali papasakoti… batai? Batai, kuriuos avime, saugome, dovanojame ar jais puikuojamės? Ką jie pasako apie mus ar anksčiau gyvenusius žmones, jų darbus, nuostatas ir pomėgius, vyravusią politiką? Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Gdansko archeologijos muziejumi kviečia į tarptautinę parodą „200 batų – 700 metų“, kurioje bandys atsakyti į visus šiuos klausimus. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veikianti paroda atskleidžia, ką nuo XII iki XVIII amžiaus avėjo miesto aukštuomenė ir eiliniai gyventojai, kokios buvo avalynės mados, iš kur jos atėjo, kas darė joms įtaką. Kiekvienas eksponatas pasakoja apie to meto Gdansko, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Kernavės gyventojų įpročius ir pomėgius, statusą, sunkius laikus ir meilės istorijas. Autentiški įrankiai ir batų rekonstrukcijos pristato batsiuvio amatą ir jo evoliuciją. Kitas itin ryškus šios parodos teminis pasakojimas – vaikų avalynė, kuri kasinėjimų metu aptinkama ypač retai.
„Lietuvos nacionaliniame muziejuje“ veikia iki vasario 9 d.

„Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“

Kita

Lietuvos nacionalinis muziejus, kurio archeologai ant Gedimino kalno surado 20-ties 1863–1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikus, vainikuos beveik trejus metus trukusius tarpdisciplininius tyrimus, suteikusius impulsą naujai pažvelgti į šio sukilimo istoriją. Sukilėlių laidotuvių išvakarėse atidaromoje parodoje „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ – sukrečiantis pasakojimas apie šiuos žmones, kartu ir apie sukilimą apskritai.

Paroda veiks pirmą kartą visuomenei atveriamame pastate – XIX a. buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 (T. Kosciuškos g. 1), kurioje sukilimo metais kalėjo apie 1000 jo dalyvių, tarp kurių ir 8 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų arba pakartų ir Gedimino kalne užkastų sukilėlių.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė dr. Rūta Kačkutė teigia, jog šia paroda siekiama deramai pagerbti sukilėlius, drauge įprasminant vertybinį jų pasirinkimą – kovą už laisvę: „Lankytojai susipažins su tais vyrais ir jaunuoliais, kurie šiandieną tapo sukilimo simboliais. Per šias asmenybes atsiskleis istorinis sukilimo kontekstas, sukilimo dalyvių tikslai bei lūkesčiai. Ne mažiau svarbu atskleisti ir asmenines šių sukilėlių istorijas, suteikti galimybę suprasti jų išgyvenimus ir priartėti prie jų. Parodos pasakojimas bus vystomas pasitelkiant ne tik įprastas, bet kartu ir interaktyvias priemones, įspūdį sustiprins autentiška erdvė.“ Didelę dalį neeilinėje aplinkoje veiksiančios parodos eksponatų sudaro archeologinių tyrimų medžiaga, sukilimą iliustruojantys dokumentai, fotografijos bei asmeniniai sukilimo dalyvių daiktai, tarp kurių – vestuvinis Zigmanto Sierakausko žiedas ir unikalus vieno iš sukilėlių veido atspaudas.
Buvusioje politinių kalinių areštinėje nr. 14 veikia iki gegužės 31 d.

Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės

Kita

Paroda „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“, kurią sudaro keturi eksponatai iš nuolatinės Tekstilės muziejaus kolekcijos, surengta kartu su Lietuvos Respublikos ambasada Naujajame Delyje, Indijoje, ir yra eksponuojama Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje. Paroda atidaryta pažymint Lietuvos užsienio reikalų ministerijos organizuotą tarptautinę konferenciją „Posūkis į Aziją – iššūkiai ir galimybės“. Konferencijos tikslas – atidžiau pažvelgti į problemas, kylančias mezgant dialogą tarp Vakarų ir Rytų, suteikti platformą diskusijai apie politinius sprendimus, kurie padėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp įvairių šalių interesų, taip pat užtikrinti laisvos ir atviros visuomenės plėtrą, išsaugoti demokratijos ir laisvosios rinkos principais pagrįstą pasaulio santvarką.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki gruodžio 20 d.

„Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“

Tapyba, Kita

„Šiame varde atpažįstama Lietuva“, – maždaug taip XVI a. apie kunigaikščius Radvilas, pasiekusius savo galybės apogėjų, kalbėjo amžininkai. Ir iš tikrųjų, ištarus žodžių junginį „kunigaikščiai Radvilos“ daugeliui ne tik lietuvių, bet ir lenkų, baltarusių ar ukrainiečių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos tradicijos paveldėtojų – mintyse ir prieš akis pirmiausiai iškyla senoji Lietuvos valstybė – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos istorija, siekis išsaugoti valstybinį suverenumą, tarptautinė politika ir karyba, gausus ir turtingas meninis paveldas bei mecenatystės iniciatyvos, konfesiniai santykiai, kultūra, mokslas, ūkis ir kt.
„Valdovų rūmuose“ veikia iki 2020 m. sausio 12 d.

Viktoras Paukštelis: „House of Jäger“

Tapyba

Medžiotojo namas – ar ne paradoksalus žodžių junginys? Medžiotojas yra tas, kuris kaip tik išeina iš namų, juos palieka, – tam, kad priimtų iššūkį, pavojų, nukautų trofėjų ir parneštų į namus, tačiau ne namai yra medžiotojo stichija, o medžioklės vieta, priešas, kova ir grobis. Tuo tarpu, ką medžioklis gali veikti namuose? Čia ir yra Viktoro parodos temos paradoksalumas. Medžioklio name yra kuriama medžioklės strategija, skaičiuojami trofėjai, valomi ginklai ir ilsimasi prieš naują šuolį. Taigi, tariama ramybė. Tylos momentas prieš kovą; pasirengimas šuoliui. Dar nėra kraujo ir neužuosti parako kvapo, tačiau visa tai numanoma, kaip ir šūvis bei šautuvo atatranka į medžioklio petį.

Šią dichotomiją galime įžvelgti Viktoro kūrinyje „Sentimentali istorija”, kurioje medžiotojo namas patalpinamas saloniniame, netgi saldžiame ir dirbtinai saugiame interjere. Rožinė kičinė vinjetė įrėmina medžioklio namą bei dvi figūras – stirnos ir vaiko, tikrai be medžioklinių intencijų. Stirna jaučiasi saugiai šalia to vaiko: ji leidžiasi jo prisijaukinama. Bet įtampa išlieka, kaip ir klausimas: kur glūdi tas sentimentalumas, jeigu perspektyvoje – šūvis ir stirnos „įtrofėjinimas”? Betgi čia dar tas nekaltybės, iki-nuodėminis momentas. Rojus…. Po kurio – medžioklė be pralaimėjimų ir iki galo. Vadinasi, sentimentalumas yra tik medžiotojo priedanga ir maskavimosi širma.
Galerijoje „Kunstkamera“ veikia iki gruodžio 31 d.

Renginių serija „Rasės pokalbis“

Tapyba, Kita

Šis projektas – tai ir bandymas atsekti, kodėl rasės tema Lietuvoje taip mažai reflektuojama net tada, kai refleksijos trūkumas žeidžia ar trukdo atverti svarbias istorines ir politines perspektyvas. Lietuvoje kalbėti apie rasę nėra įprasta: rasės požiūriu tai kone homogeniška šalis, o susidūrimai su kitos odos spalvos žmonėmis pasakojami kaip kelionių ir emigracijos, o ne kasdienybės istorijos. Kultūrinei tikrovei šiuose pasakojimuose neteikiama daug reikšmės, nepaisant to, kad ji kupina muzikos, krepšinio ir detektyvinių serialų – visa tai nelaikoma pakankamu nenutrūkstamo pokalbio tarp kultūrų ir rasių įrodymu. Ištisos kartos daugybę dešimtmečių gyvena džiazu ir Lotynų Amerikos šokių ritmais, ir vis tik tiek daug žmonių įsitikinę, kad apie rasę kalbėti nebūtina, nes jų gyvenime ji neegzistuoja.
„Šiuolaikinio meno centre“ veikia iki sausio 31 d.

„Mėsininkas nr. 1 Kaune“

Kita

2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Nors sklypas nuo Kauno pilies nutolęs vos per du šimtus metrų, tačiau anksčiau jis buvo drėgnas, į šiaurę Neries link žemėjo. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.).

Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a. Intensyvėjant užstatymui čia iškilo medinis svirnas su mūriniu rūsiu, kiti pastatai. Kiemas tarp jų buvo grįstas akmenimis, su latakais vandeniui nubėgti. Viename pastatų prekiauta mėsa, netoliese buvo kauladirbio dirbtuvė.
Kauno miesto muziejuje veikia iki gruodžio 31 d.

„Daugiau yra daugiau II“: šiuolaikinis slovakų stiklo ir keramikos dizainas

Keramika, Dizainas

Paroda „Daugiau yra daugiau II“ visų pirma siekiama pristatyti žiūrovams pastaraisiais metais Slovakijoje realizuotus įdomiausius ir ambicingiausius stiklo ir keramikos dizaino sumanymus. Parodai atrinkti dizaino darbai yra sukurti jauniausios ir vidurinės kartos autorių, kartu eksponuojamas Bratislavos dailės ir dizaino akademijos Stiklo ir Keramikos studijų studentų dizainas.

Eksponuojami darbai pranoksta tradicinį dizaino objekto, kaip praktiškai pritaikyto daikto, supratimą. Praktiškumas tėra viena tokių objektų savybė – ne mažiau svarbios vizualinės, simbolinės, emocinės ypatybės. Dauguma šių dizaino darbų sukurti kaip originalūs savarankiški kūriniai arba yra nedidelės autorinės kolekcijos dalis.
„Vytauto Kasiulio dailės muziejuje“ veikia iki sausio 19 d.

„Kauno (ne)laikinumai“

Fotografija, Kita

„Kauno (ne)laikinumai“ – Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine.

1919 m. sausio 2 d. Lietuvos laikinoji vyriausybė persikėlė į Kauną. Miesto gyvenimas akivaizdžiai ėmė keistis: gerokai išsiplėtė Kauno miesto teritorija, išaugo gyventojų skaičius, įsikūrė didžiausios pramonės ir prekybos įmonės, iškilo atskiri pastatai, kvartalai ir kompleksai, kurie darė didžiulę įtaką viso miesto įvaizdžiui bei kaunietiškos tapatybės susiformavimui. 1939 m. spalio 11 d. žinia apie Vilniaus atgavimą buvo sutikta džiugiai, tačiau keltis iš Laikinosios sostinės į Vilnių neskubėta.

Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veikia iki gruodžio 31 d.

Justinas Vilutis: „Baimė ryja sielą“

Fotografija, Kita

Justino Vilučio darbų cikle „Baimė ryja sielą“ pasitelkiami įvairūs popkultūros elementai – nuo serialo „Bafi, vampyrų žudikė“ ar filmo „Gremlinai“ iki tokių filmų kaip „Nosferatu. Siaubo simfonija“ ir „Raganos“. Darbuose plėtojami blogio, transformacijos ir svetimumo vaizdiniai, brėžiamos paralelės tarp chaoso ir groteskiškumo, hiperrealumo bei abstraktumo. Taip projektas tampa būdu tyrinėti abjekto būseną ir pirmaprades emocijas – sienas, skiriančias mus nuo išorinės realybės griuvimo.
„Fotografijos muziejuje“ veikia iki gruodžio 29 d.