„Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“
Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. balandžio 10 d.
Agnė Kuzmickaitė: „Drugelio efektas“
Tai paroda apie kasdienybę, tampančią mada, apie daiktus ir simbolius, menininkės savirealizaciją ir motinišką atsidavimą. „Drugelio efektas“ ‒ vizualus, taktilinis pasakojimas apie materijos galią ir jos sukeliamą daiktišką ekstazę.
Agnė Kuzmickaitė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos mados kūrėjų, į šią sritį atėjusi XXI a. pradžioje. Ji drąsi ir drauge subtili, atpažįstama ir kaskart nustebinanti, teatrališka ir kasdieniška. Kūrėjos darbuose menas į madą įsilieja įvairiais būdais: per ready-made’o strategijas, konceptualumą, meno istoriją ir literatūrą. 15 kūrybos metų apimanti ekspozicija „Drugelio efektas“ kalba apie meno ir mados savitarpio ryšius, svarbiausius menininkės kūrybos aspektus, parodo jos genezę ir trapų mados pasaulio dvilypumą – nuo retai kam matomų užkulisių iki trikdančiai užburiančio reginio.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 14 d.
Andrius Miežis: „Tu ne tokia kaip visos“
Andriaus Miežio paveikslus nedažnai tenka pamatyti Vilniuje. Parodų surengta nemažai, tapoma intensyviai, bet vilnietiškame parodiniame lauke menininko jau kuris laikas neviešėta, tad ši paroda – tarsi prieššventinė, šventinė galerijos dovana originalaus mąstymo ir braižo tapytojo gerbėjams, o ir žmonėms besiilgintiems pop art’o stilistinių refleksijų lietuviškos tapybos kontekste.
Andriaus Miežio tapybos stilių gan keblu įvardinti, o gal ir nebūtina, bet aš įžvelgiu jame optimistinio siurrealumo ir „popartinio” žaismingumo sintezę, aišku, tai tik vizualinių inspiracijų pagrindas, visa kita jau Andriaus pasaulio matymo, ironijos, humoro o kartais ir grotesko sanklodos.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 14 d.
Aistis Mickevičius: „Būtasis laikas“
Aistis Mickevičius – profesionalus aktorius, radijo ir televizijos laidų vedėjas, publicistas, parfumerijos kūrėjas, jau gerą dešimtmetį aktyviai kuria ir olfaktorinį (kvapų) bei vizualinį meną, organizuoja individualias ir grupines tardisciplininio meno parodas. 2021 metais autorius išleido ankstyvos jaunystės poezijos ir karikatūrinės grafikos rinkinį, pavadintą „Būtasis laikas“, kuris ir tapo inspiracija šiai parodai.
VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1 Vilnius) veiks iki sausio 8 d.
Martynas Gediminas: „Linkėjimai“
Martynas Gediminas kūryboje daug dėmesio skiria persidengiančioms paviršių tekstūroms, medžiagiškumui, ritmiškai struktūrai. Šiuo metu daugiausia kuriantis tapybos srityje, darbus jis sluoksniuoja stambiais potėpiais, koncentruojasi į abstrakčias kompozicijas, neretai intensyviomis spalvomis aktyvuodamas drobės plokštumą. Autorius daug eksperimentuoja, akrilo materialumą slepia po spaustuviniais dažais, presuoja, vėl aptapo, folijuoja, taip tarsi naikindamas spalvinį pėdsaką ir grynindamas regimo vaizdo kintamumą, priklausomą nuo jį kuriančio ir stebinčio žvilgsnio. Martynas drąsiai provokuoja patį kūrinį skleistis atpažįstamais ar konotuojančiais simboliais. Į kūrinio plokštumą krintanti ir atsispindinti šviesa žaidžia efemeriškais atspindžiais, kontrastuojančiais su matinių paviršių keliamu stabilumo įspūdžiu.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 7 d.
Eugenijus Varkulevičius-Varkalis: „Kaunas–Berlynas–Niujorkas–Kaunas“
„E. Varkalis tapo savo paties tam tikros dienos ar tam tikros akimirkos nuotaikas, jausmus bei mintis, arba tai, kas kyla iš bendravimo su draugais bei aplinka, su kuria jam tenka vienaip ar kitaip susidurti. <…> Paprastai jo darbų ciklus sudaro keturios, aštuonios ar daugiau drobių ar jų dalys. Jos prasideda nuo staigių spontaniškų improvizacijų, auga, vystosi ir kinta kol pasiekia viršūnę, ir tuomet ciklas užsidaro, o Varkalis laukia naujos savo jausmų ir nuotaikų bangos, kuri įkvėptų jį pradėti naują ciklą.
Aš Varkalyje įžvelgiu Tao/Zen filosofijos atspindžius tiek jo asmeniniame gyvenime, tiek jo mene. Jis sumažino savo kasdienius poreikius iki minimumo. Jis priėmė skurdą kaip savo gyvenimo būdą. Jo visiškai nedomina šlovė, sėkmė ar pinigai. <…> Kaip menininkas, jis ištobulino savo gyvenimą bei meistriškumą iki tokio lygmens, kuriame jis gali sukurti tobulą darbą bet kurioje vietoje ir bet kokioje medžiagoje.“ (Jonas Mekas).
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 14 d.
Rimas Čiurlionis: „Ir šešėliai pagarbina šviesą“
Galima nustebti sužinojus, kad Čikagoje gyvenančio menininko Rimo Čiurlionio geometrinės abstrakcijos yra įkvėptos gamtos. Tačiau menininkas savo darbuose nesiekia atskleisti gamtos pasaulio organiškumo, o naudoja tam tikrus raštus, persmelkiančius visas gyvybės formas: radialus, fraktalus ir simetrijas. Nepaisant viso to, Čiurlionio paveikslai nėra iliustratyvūs, tiesą sakant, šie motyvai yra visiškai transformuojami ir tampa grynai formalistine kalba. Nukreipdamas žiūrovus nuo gamtos ar net kasdienybės asociacijų, Čiurlionis kuria dialogą, vykstantį vien stačiakampyje. O kūrinio ir žiūrovo santykyje atsiranda tarsi dviejų laukų susitikimas, galintis vienas kitą arba papildyti, arba sunaikinti.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki gruodžio 31 d.
Eugenijus Nalevaika ir Artūras Rimkevičius: „Skaidriai“
Kai už lango – gruodis, gruodas ir šerkšnas, tarsi savaime norisi spalvų ir jaukumo, subtilaus potėpio ir trapaus stiklo skambesio. Neapsigaukite. Stiklas gali būti ne tik trapus, bet ir stiprus, atkaklus ir skaudžiai aktualus, o tapyboje saikingai ir jautriai subalansuota spalvų gama gebės sukurti gerą draugiją iškalbingai baltai.
Tapybos ir stiklo galiomis ir išraiškomis galima įsitikinti Eugenijus Nalevaikos ir Artūro Rimkevičiaus parodoje „Skaidriai“, metų sandūroje eksponuojamoje Utenos kraštotyros muziejuje.
Skaidrumas, peršviečiamumas turbūt daugeliui pirmiausia asocijuojasi su lengvumu, švara, šviesa. Tyras ir skaidrus kūrybinis dailininkų dialogas, pasitelkus menines tapybos ir stiklo plastikos priemones primena snaigių šokį pusnyse, varveklių skambesį, ledo formas ir spalvas. Tačiau tai – ne „šalčio pramonės“ darbai, o įspūdingas tapybos ir stiklo meno meistrų pokalbis parodų salėje. Belieka įsiklausyti ir išgirsti…
Utenos kraštotyros muziejuje (Utenio a. 3) veiks iki 2022 m. sausio 15 d.
„Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“
Parodos lankytojai susipažins su pirmųjų profesionalaus dizaino kartų baldininkių, kurios itin daug dėmesio skyrė gyvenamajai aplinkai formuoti, kūryba. Baldų kūrėjos moterys, gana gausiai startavusios 6–7 deš., davė ryškų postūmį lietuviškų baldų modernizmo tradicijai, kurią vėliau sujungė su naujomis, laiko padiktuotomis dizaino tendencijomis. Dizainerės dirbo sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis, kuomet buvo stabdoma kūrybinė iniciatyva, trūko profesinės informacijos, gamybos medžiagų. Nepaisant to, jų darbai padarė reikšmingą įtaką Lietuvos baldų dizaino raidai ir įsirašė į Europinės modernizmo tradicijos kontekstą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 30 d.
Tadas Kazakevičius: „Pernykštis sniegas“
Parodoje T. Kazakevičius atsispiria nuo skaudžių ir tragiškų lietuvių tautos išgyvenimų – tremties. „Kai kam ši istorija – tik belikęs liūdnas prisiminimas, tačiau neretai – sunkiai ir ilgai gyjanti kruvina žaizda. Net ir dabar ši tema kiekvieną mūsų žeidžia savaip. Nėra paprasto būdo apie ją kalbėti.“ – sako autorius. Apie tremtį T. Kazakevičius kalba per 1946 m. vykdytas našlaičių pargabenimo ekspedicijas, kurių metu į tėvynę buvo grąžinta per 250 našlaičių, kurių tėvai mirė tremtyje arba dėl fizinio nusilpimo nebegalėjo pasirūpinti savo atžalomis. „Pernykštis sniegas“ – pasakojimas apie vaiko dalią. Apie jų gyvenimo žiemą, praleistą stingdančiame Sibiro šaltyje kertant miškus kartu su tėvais, broliais ir seserimis. Apie šių našlaičių gyvenimo pavasarį – jų kelionę į tėvynę pas savo artimuosius, tik per atsitiktinumą dar likusius Lietuvoje. Apie jų gyvenimo vasarą – tų, kurie vis dar švenčia gražiausią savo gyvenimo šventę – gyvybę.“ – rašoma fotografijų serijos pristatyme.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 22 d.
„Mados dizaino pasakojimai“
2021 m. švenčiamos simbolinės VDA Mados dizaino katedros (buvęs pavadinimas Kostiumo dizaino) 30 metų sukaktuvės. Tarptautinė paroda „Mados dizaino pasakojimai” praskleidžia katedros absolventų ir dėstytojų kūrybinio kelio bei karjeros užkulisius nuo 1991 m. iki dabar.
Pristatomi kūriniai ir pasakojimai supažindina su plačiu mados dizaino veiklos ir galimybių spektru. Ekspozicija – tai savotiškas mados pasakojimas, kuriame telpa įvairių skonių, žanrų ir kartų mados dizaino darbai, reflektuojantys skirtingų metų aktualijas ir tendencijas. Paroda sumanyta siekiant parodyti plačią mados dizaino raiškos įvairovę, požiūrio į mados dizainą galimus skirtumus, kuriuos jungia dar skambantis akademinio kūrybiškumo impulsas.
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki sausio 15 d.
Kalėdos Panemunės pilyje
Parodoje „Panemunės pilies šiaurinio korpuso pritaikymo idėjų dirbtuvės“ eksponuojami 2021 m. lapkričio 14-20 d. Panemunės pilyje vykusių VDA partnerio Berno taikomųjų mokslų universiteto (Bern University of Applied Sciences) žiemos praktikos metu architektų ir inžinierių sukurti darbai. Praktikos vadovai prof. dr. Axel Christoph Gampp ir prof. dr. Dirk Proske.
S. I. W. Witkacy fotografijos parodos atidarymas
Kita paroda skirta žinomam XX a. I pusės menininkui – dramaturgui, tapytojui, filosofui ir fotografui Stanisławui Ignacy Witkiewicziui-Witkacy (1885-1939). S. I. W. Witkacy buvo paskutiniosios Panemunės pilies šeimininkės Kunegundos Šemetaitės Gelgaudienės antros eilės anūkas.
VDA Panemunės pilyje veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
Jolanta Sendaitė-Paulauskienė: „Kismas/Flux Mindset“
J. Sendaitė-Paulauskienė: „Kismas – tai kelionė per gyvybinį ciklą nuo rasties ir augimo iki tapsmo, kad būtum kitoks, brandesnis.
Projekto idėjos kerojasi iš subtilaus ryšio su gamta, joje vykstančiais natūraliais rasties, nokimo, kismo, tapsmo ir galiausiai – nykimo procesais. Eksperimentinė laboratorija yra kvietimas žengti į mistinį kismo vyksmą ir išgyventi ją savo pojūčiais. Kismo laboratorijoje kuriama ypatinga terpė gyvybei rastis ir augti, čia gimsta naujos pažinimo ir patirties formos per intuityvias juslines patirtis ir kūno pojūčius: regėjimą, uoslę, klausą, skonį, lytėjimą, taktiliškumą, medžiagiškumą. Taip kviečiama permąstyti santykį su gamtiniais elementais, o per juos – ir su gamta bei materialiuoju pasauliu, žmogaus kuriamais daiktais.
Šv. Jono gatvės galerijoje esančiuose požemiuose (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks veiks iki 2022 m. sausio 13 d.
Algimantas Barzdžius: „IšŠok“
Visi mes kažkada buvome vaikai – turėjome beribį norą šėlioti, atlikti nenuspėjamus judesius, kurie neretai glumindavo ne tik tėvus, bet ir aplinkinius. Tačiau visuomet tai buvo pripažįstama kaip nenuoramos vaikystės išdaigos. Ar mes, suaugusieji, galime vėl tapti vaikais, kurie elgiasi nevaržomai, – stebinti, džiuginti, išsilaisvinti iš griežtų ribų?
Fotografo Algimanto Barzdžiaus darbai geba gundyti, žavėti, kerėti… Jo fotografijos – sustabdytų akimirkų atvaizdai, vedantys naujų minčių ir pasąmonės keliu.
Fotografijų paroda „IšŠok“ – bendras Kauno choreografijos mokyklos pedagogų ir A. Barzdžiaus kūrybinis darbas, kuriuo siekiama paminėti mokyklos 20 metų veiklos sukaktį. Kiekviena fotografija – užfiksuota žavi akimirka, verčianti suvokti, kad viskas gali teikti džiaugsmą, net jei ir užpuola negandos.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki 2022 m. sausio 15 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
„Piešinys Akvarelė Pastelė“
Išsiliejusi akvarelė, ryški pastelės spalva, aštri pieštuko linijos ir tušo draugija – daug ir mažai telpa į parodą, kurią jungia popieriaus darbai bei bronzinės skulptūros. Gracingas figūras, uosto ir miesto motyvus sieja prancūzų, žydų, vokiečių ir lietuvių meno darbai. Išskirtiniai, kolekciniai XX a. pradžios ir vidurio laikotarpio kūriniai pasižymi impresionistiniu stiliaus lengvumu ir modernizmo akcentais. Garsūs menininkai tokie, kaip: A. Giacometti (After), Itzik Ben Shalom, P. Kremegne, M. Rosenthalis, P. Abramovich, A. Brasilier, I. Kulviansky, J. Mingret, A. Martinaitis, P. Domšaitis ir dar daug kitų, pasaulinio garso menininkų atskleidžia elegantišką subtilumą, kuriuo žiūrovus kviečia į parodą „Piešinys Akvarelė Pastelė“.
Parko galerijoje (M. Valančiaus g. 6, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 7 d.
Laima Mačiulaitytė: „Kalėdinė angelų paroda“
Paulius Makauskas: „Naujos Jūros“
Parodoje menininkas pristatys fotografijų seriją, kuri praėjusiais metais jam pelnė vieno prestižiškiausių pasaulyje fotografijos konkursų nugalėtojo vardą analoginės fotografijos kategorijoje.
„Pamačius Pauliaus abstrakčiosios fotografijos seriją „Naujos jūros“, ji labai sudomino, nes atspindi galerijos profilį – šalia figuratyvosios, turime nemažai abstrakčios tapybos atstovų, tokių kaip Rūta Katiliūtė, Gustas Jagminas, Paulius Šliaupa. Tad Paulius Makauskas labai tiko įsilieti į galerijos atstovaujamų menininkų būrį“, – teigė Sonata Baliuckaitė, pridurdama, kad galerija atstovauja įvairių medijų menininkus: tapytojus, skulptorius, instaliacijų ir video kūrėjus, tačiau fotografų šiame rate – mažai.
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2022 m. sausio 15 d.
Birutė Zokaitytė: „Aštrūs objektai“
Panaudodama seną sudėtingą skersinio medžio technologiją, autorė sukūrė naują medžio graviūrų ir erdvinių objektų ciklą. Medžio pjūviai ir ant jų išraižyti atspaudai kaip minčių ir laiko įspaudai susilieja į vieną pasakojimą apie praeities ir dabarties ryšį, gamtos ir žmogaus santykį.
Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė: „Iki šiol mums vis dar švietė Birutės Zokaitytės „atkurtų“ Mėnulio kraterių šviesa, pasąmonines įtampas keldami intrigavo „Mėlynbarzdžio“ ciklo kūriniai, miestietiškos reminiscencijos ir nuotaikos pernykštėje parodoje. O parodoje „Aštrūs objektai“ štai pasitaikė neeilinė galimybė išvysti penkerius metus kurtus naujausius grafikės darbus, kurie „išnešioti“ ir išraižyti, graviruoti ir atspausdinti sutelkiant visas patirtas emocijas, nuojautas, nuoskaudas, fantazijas bei moterišką išmintį.“
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki 2022 m. sausio 15 d.
Raimondas Navakauskas: „Mano ikonos“
„Laiptų galerijoje“ draug su Kalėdine miniatiūrų paroda, didžiojoje salėje veiks tapytojo Raimondo Navakausko paroda „Mano ikonos“.
Baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą ir Vilniaus dailės akademija nuo 1978 metų dailininkas Raimondas Navakauskas dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Pirmoji dailininko paroda Šiaulių „Laiptų galerijoje“ įvyko 1994 m. ir štai po 27 metų, 2021 m. pavasarį jis čion grįžo. Pavasarinėje parodoje „Žodžiai“ buvo eksponuojami 42 nauji, nutapyti 2020 ir 2021 m. dailininko darbai. Parodos sėkmė paskatino galeriją antrą kartą metuose pakviesti dailininką su paroda. Baigiantis metams Raimondas Navakauskas rodo sakralinio meno parodą „Mano ikonos“, atskleidžiant kaip šiandienos dailininkas plėtoja ikonografinius kanonus. Su sakraliniu menu, ypač ikonomis, šiandienos dailininkui nėra lengva dorotis, nes šalia šiuolaikinės tapybos elementų negalima nubraukti nei vieno taško nuo „i“ dogmomis nužymėtose religinio meno tradicijose. Paroda atskleidžia kaip dailininkui tai pavyksta.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki 2022 m. sausio 4 d.
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibiro archyvą“
Juozo Lukio (1927–2001) fotografinio palikimo remediacija. Panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą.
„Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.
Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai man buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla, jo dėka susipažinau ir su šio amato technine puse – ryškalų gamyba (tėvas naudojo terminą: „sutaisyti vaistus“), nuotraukų spausdinimu, atspaudo kokybės išgavimu.“ (Alvydas Lukys)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki 2022 m. vasario 27 d.
„Raudonoji linija“
Jau tapo tradicija, kad KKKC Parodų rūmuose paskutinieji du metų mėnesiai skiriami fotografijos menui. Šeštoji Fotografijos šventė tęsiama pristatant dar dvi išskirtines parodas: fotografija pagrįsto Baltarusijos šiuolaikinio meno parodą „Raudonoji linija“ ir Valentyn Odnoviun parodą „Nuosekli fiksacija“.
Baltarusijos protestuose, prasidėjusiuose dėl prezidento rinkimų, surengtų su šiurkščiais pažeidimais ir suklastotais rezultatais, ryškiausi du dalykai: viena vertus, valstybės struktūrų agresijos ir smurto lygis, ir, kita vertus, paprastų piliečių nesmurtinio pasipriešinimo galingumas. Būtent smurto ir pasipriešinimo šiam smurtui temos dominuoja fotografija pagrįsto Baltarusijos šiuolaikinio meno parodoje „Raudonoji linija“. Joje pristatomi baltarusių menininkų darbai, reflektuojantys apie naujausius įvykius šioje šalyje.
Parodoje pristatomi Baltarusijos menininkų pastarųjų metų kūriniai, sukurti fotografijos ar jai artimomis medijomis – video-, piešiniai, koliažai.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2022 m. sausio 16 d.
Valentyn Odnoviun: „Nuosekli fiksacija“
Fotomenininkas Valentyn Odnoviun pristato seriją projektų, paremtų skirtingais XX a. Baltijos šalyse, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje egzistavusiais režimais, kaip valdymo priemonę naudojusiais stebėjimo, tardymų bei kontrolės metodus.
Savo projektuose autorius nagrinėja santykį tarp vaizdo ir jo suvokimo, kuris yra svarbesnis už vaizdo atpažinimą. Meno kūriniuose atskleidžiamos ne tik žmogaus suvokimo ribos, bet ir riba, už kurios žmogaus veiksmų pasekmės susiduria su jos priežastingumu.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) veiks iki 2022 m. sausio 16 d.
„Keramikos ir muzikos sintezė 2021“
Respublikinė keramikos darbų konkursinė paroda
„Nuo sidabrinio lydinio iki euro“
„Maldos, burtai ir šafranas: Lietuvos totorių rankraščiai iš Vilniaus muftiato rinkinio“
Lietuvos nacionalinis muziejus Totorių metus užbaigs visuomenei atverdamas istorinį šios bendruomenės religinių tekstų lobyną: Istorijų namai lankytojus pakvies susipažinti su autentiškais kelių šimtų metų senumo rankraščiais, kurie saugo tikėjimo paslaptis, atskleidžia tautos asimiliacijos istoriją, o paraštėse slepia ir trumpus ekskursus į tuometį gyvenimą.
Lankytojai išvys ir dėtą į mirusiojo kapą popieriaus su maldomis ritinį – dalavarą, taip pat namų sąlygomis iš šafrano pagamintu rašalu rašytus tekstus.
Parodą papildys ir kiti rankraščių turinį atliepiantys eksponatai: kardas su geležtėje užrašyta apsaugine formule, taip pat amuletas hramotka. Gaminant jį maldos būdavo surašomos į ilgą popieriaus juostą ir susukamos, tuomet įsiuvamos į medžiaginį dėklą. Hramotka Lietuvos totorių vaikams pasitarnaudavo kaip amuletas: tikėta, kad nešiojama pasikabinta ant kaklo hramotka nešė laimę ir saugojo nuo blogybių.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Paroda „Tai, ko nebebus“ – tai fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų.
Parodos lankytojams pristatoma pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, o užfiksuotą įsimintinų kadrų atmosferą sustiprina kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. Paroda lankytoją nustebina ne tik vizualiniu pateikimu, bet ir specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtu kvapu, dvelkiančiu reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki 2022 m. vasario 13 d.
„Puškinai svečiuose pas Šlapelius“
Kviečiame Jus į dviejų dalių parodą „Puškinai svečiuose pas Šlapelius“. Muziejuje veiks kilnojamoji paroda „Lietuvos kultūros paveldas: Markučių dvaras (Literatūrinis A. Puškino muziejus)“. Antroji paroda – „Šv. Varvaros (Barboros) koplyčios fasado ikonos bei interjero vitražas“ – bus eksponuojama muziejaus gotikinio rūsio galerijoje.
Kilnojamoji paroda pristato Markučių dvaro bei apylinkių istoriją, dvarininkų Melnikovų-Puškinų šeimos istoriją, poeto Aleksandro Puškino kūrinių vertimų istoriją į lietuvių kalbą bei paminklus.
Antroji, unikali ekspozicija – tai Literatūriniame A. Puškino muziejuje saugomos septynios XX a. pr. ikonos, tapytos ant cinko skardos. Jos puošė Markučių dvaro Šv. Varvaros (Barboros) koplyčią, kuri buvo pastatyta 1905 m. Prieš trejus metus šios ikonos buvo restauruotos, tačiau laikantis restauratorių rekomendacijų originalai nebuvo grąžinti į jiems skirtas vietas ant koplyčios fasado. Priimtas sprendimas šias ikonas eksponuoti uždaruose kasetiniuose rėmuose.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
Aušra Vaitkūnienė: „Pripučiamas meno muziejus“
„Šioje parodoje eksponuojami darbai, netiesiogiai žiūrovui primins žinomus menininkus ar jų kūrinius, esančius pasauliniuose muziejuose: E. Muncho „Šauksmą“ ar V. van Gogho „Tapytoją, pakeliui į Taraskoną“ nutapytą 1888m. Pastarasis paveikslas II-ojo pasaulinio karo metais buvo sunaikintas, liko tik reprodukcija, kuri taip paveikė tapytoją F. Baconą, kad šis, inspiruotas likusio paveikslo vaizdo, sukūrė seriją darbų.
Parodos, pristatančios 2017–2021 metais sukurtus darbus, žiūrovas atras drobėse ir gerai pažįstamus, dabartyje ir, deja, jau praeityje (Vilniaus Rožytė, buvo tapyta 2019–2020 m., dar jai vaikštant miesto gatvėmis) sutinkamus miesto autsaiderius. Kūriniai atsirado permąstant klasikinį meną ir jo reikšmę dabarties pasauliui.“ (Prof. Aušra Vaitkūnienė)
VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
Edmundas Frėjus: „Istorijos sugrįžimas“
Ši paroda atsispindi glaudų skulptoriaus santykį su istorija ir užbaigia renginių, skirtų skulptoriaus gyvenimui ir kūrybai, ciklą. Parodoje bus pristatyti skirtingų dešimtmečių autoriaus kūriniai: medaliai, skulptūros, piešiniai ir video darbai.
Parodoje „Istorijos sugrįžimas“ eksponuojamos ir unikalios E. Frėjaus abstrakčios kompozicijos su ironiškais pavadinimais, atspindinčiais laikmetį: „Lietuvoje nieko naujo neįvyko 1994-1997“ arba „Lauksime XXI amžiaus“.
Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje atspindėtas ryškus skulptoriaus kūrybinio gyvenimo santykis su istorija, jo smalsaujantis žvilgsnis į pasaulį ir laisvamaniškas pasaulio kūrimas kalvio studijoje. E. Frėjaus studijoje tilpo viskas – ir mitologija, ir fantazijos, ir istorijos. E. Frėjus kiekvienai skirtingai parodai sugalvodavo po keistą, nenuspėjamą istoriją ir pavadinimą.
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11) veiks iki 2022 m. sausio 4 d.
Evaldas Pauza: „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“
Šiandien skulptūra priartėjo prie kitų dailės sričių, objekto meno, todėl dažnai sunku ją atskirti. Evaldo Pauzos kuriama skulptūra – figūrinė, primenanti visiškai tradicinę skulptūrą, tačiau naujai permąstyta ir pateikta pasitelkiant šiandienines mąstymo ir matymo kategorijas. Tradicinis lieka tik atlikimo būdas ir technologija: lipdyba, formos, liejimas iš bronzos ar aliuminio.
Skulptūra, įsiterpianti į tam tikrą erdvę, dažnai veikia kaip svetimkūnis, tačiau E. Pauza stengiasi tą „svetimkūnį“ prijaukinti, erdvei suteikdamas naujų, kartais neįprastų ar net kvestionuojamų prasmių ir reikšmių pačiam siužetui bei naratyvui.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 16 d.
Antanas Mončys: „Veidai ir dvasios“
Parodos pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.
Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos. Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui. Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkine’o studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Mathilde’os Desvages straipsnyje „Antanas Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 27 d.
Viltė Bražiūnaitė, Tomas Sinkevičius ir Vika Prokopavičiūtė: „Odd Attractor“
„Žinai, vakar iš tikrųjų nuvariau į saulėgrąžų lauką. Tavęs ten nemačiau – man pasakė, kad tu išėjai pradėt vlogint. Girdėjau, verslas rizikingas – bet kas tada nėra? Pastaruoju metu gan persitempiau – tiesiogine to žodžio prasme. Jau kurį laiką jaučiuos nekažką. Laikas lyg ištirpo mano kasdienybėj ir jau nebežinau, kuri šiandien diena. Jos visos atrodo vienodos, tik su mažutėm variacijom. Persekioja mane kaip karoliukai ant nesibaigiančios perlų virvelės – visi daugiau mažiau vienodi, bet tuo pačiu ir gan skirtingi. Žinai, ką turiu omeny, Saulėgrąža? Čia kaip „Edge of Tomorrow“ (liet. „Ties riba į rytojų“), tik kad man taip niekad ir nepradeda geriau sektis šitam žaidime.“ (Olivia Berkowicz)
Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 14 d.
Krzysztof Franaszek: „Pagautieji paviršiai“
Parodoje K. Franaszek pristato naujai sukurtus kūrinius ieškodamas paralelių tarp miesto erdvės ir kosmoso. Parodos pavadinimas „Pagautieji paviršiai“ – tai kosmologijos terminas, apibūdinantis juodosios skylės paviršių, kuris dėl savo fizikinių savybių neatspindi šviesos. Kurdamas menininkas svarsto, ar kosminė erdvė, dėl ją sudarančių elementų ir medžiagų, turi panašumų su dirbtinėmis, žmogaus sukurtomis struktūromis, tokiomis kaip miestai. „Viena vertus, šie statiniai yra tarsi nuolat pulsuojantis, gyvas organizmas, kurio kraujotaką sudaro šviečiančių ekranų virtinės ir paviršių apraizgę keliai. Tačiau žvelgiant iš gamtos perspektyvos, uždaros miesto erdvės ir tą erdvę kuriančios konstrukcijos tarsi suspaudžia, įkalina medžiagas skirtingose formose, taip tapdamos paralele kosminei erdvei ir joje esantiems dariniams“, – teigia K. Franaszek, nagrinėdamas iš pažiūros dvi kontrastingas erdves.
Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 13 d.
Marija Rubavičiūtė, Tomas Rimeika: „Sienų dienoraščiai“
Parodoje pristatomi scenografės Marijos Rubavičiūtės ir juvelyro Tomo Rimeikos asambliažų ciklai, kuriuose persipina fotografijos, tapybos, juvelyrinių objektų bei įvairių detalių kompozicijos.
Parodos temą menininkams padiktavo meilė Vilniaus miestui, jo išskirtinei atmosferai bei neatsitiktinai mintyse sušmėžavusi senos namo sienos, tarsi knygos-dienoraščio, paralelė. Juk dažų sluoksniai, tarsi verčiami puslapiai, o per metų metus kintančios faktūros, lyg ženklai – pats tikriausias ir gyvas laiko užrašytas dienoraštis miesto sienose.
Parodoje taip pat eksponuojami ir pirminiai fotokadrai šių akį patraukusių fragmentų, kurie vėliau tapo jų sukurtų paveikslų siužetų pagrindu.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks iki gruodžio 23 d.
Vaiva Kovieraitė-Trumpė: „Kitos vietos / The Other Places“
Šiame cikle autorė gvildena atminties procesų įtaką erdvės daugiasluoksniškumui.
Vaiva atsispiria nuo fotografijose įamžintų vietų ir darbuose kuria fiktyvias aplinkas. Identifikuojant jų ženklinamą laikmetį urbanistiniuose peizažuose ar kraštovaizdžiuose formuojama atpažįstamų vietovių nuojauta. Tačiau aplinkos švarinimas, ištrinant konkretų vaizdą fone arba pastarąjį pridengiant lyg ranka braukiamomis grafito dulkėmis, sulieja tikrovę su autorės asmeninės patirties ir atminties archyvu. Kitaip tariant, erdvės suvokimas kinta priklausomai nuo jos kontekstą įsivaizduojančiojo žiūrovo. Vaiva pateikia savo atminties ar vaizduotės siūlomą vietos variaciją, nors tą pačią ar asociatyvią erdvę žiūrovas gali kurti pats, siedamas su asmeninėmis patirtimis, kurios įterpia kitų turinių ar atskleidžia kitų interpretacijų. Taip tveriama mitinė vieta, kuri sykiu ir yra, nes atpažįstama kaip konkreti, tačiau ir nėra, nes veriasi per tikrovėje neegzistuojančius dėmenis. Manipuliuodama erdvės atsiminimo įspūdžiu menininkė siekia pabrėžti, kad tarp utopijos ir heterotopijos esti blyški riba.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Vladislovas Starevičius – animacijos pasaulio pionierius“
Projektu siekiama supažindinti visuomenę su kino istorijai ir lėlinei animacijai itin reikšminga Vladislovo Starevičiaus asmenybe bei tarptautinėje scenoje reprezentuoti kūrėjo nuopelnus animacijos raidai. Skirtingų šalių siekį „nusisavinti” autorių kaip savo nacionalinę vertybę pagrindžia tai, kad Rusijoje kūrėjas vadinamas Rusijos animacinio kino pradininku, Lenkijoje – lenkų kinematografininku, pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi, o prancūzai nemažą Starevičiaus meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką.
Vykdant šį projektą Torunės šiuolaikinio meno centras kolekcijas formuoja remdamasis Lenkijos ir Prancūzijos kolekcijomis, nuotraukomis iš lenkiškų žurnalų, spaudos apžvalgų, naudoja originalias scenografines detales ir lėlių dizainą bei pristato filmus.
Galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„...1943 - 2020 ...“
Pylimo galerija pirmą kartą visuomenei išsamiai pristato savo solidžią Lietuvos XX a. II pusės tapybos kolekciją. Ją sudaro arti dviejų šimtų drobių, sukurtų nuo 1943 iki 2020 m. Rinkinio branduolys susiformavo 2010 m., kuomet galerijos atidarymo proga buvo surengta jos pirmoji paroda. Tuo metu lankytojai išvydo Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno ir kitų XX a. 7-o dešimtmečio modernizmo klasikų darbus. Bėgant laikui, galerijos kūrinių fondas pasipildė naujais autoriais ir jų sukurtais paveikslais. Išskirtinės reikšmės kolekcijai suteikė tokie vardai kaip Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 12 d.
Iva Mrázková: „Erdvės poezija“
Čekų dailininkė ir skulptorė Iva Mrázková gimė 1964 m. Čekijoje, Opavoje. Baigusi Prahos Dailės, dizaino ir architektūros akademiją, vėliau studijas tęsė Paryžiuje, Prancūzijoje, ir Perudžoje, Italijoje. Nuo 1989 m. gyvena ir kuria Liuksemburge, kuris tapo jos antraisiais namais. Iva Mrázková yra pelniusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, jos darbai pristatomi privačiose Europos, daugiausia Liuksemburgo, kolekcijose. Ivos Mrazkovos paroda „Erdvės poezija“ yra gilių apmąstymų rezultatas. Tapytoja ir skulptorė dalijasi savo istorija, menu ir savąja pasaulio vizija. Per visą savo kūrybos kelią ji laužė nusistovėjusias konvencijas, kaitaliojo tapybą ir skulptūrą. Iva Mrázková išgyveno emigracijos skausmą, ieškojo būdų pritapti, tačiau šiandien jos darbai jau palikę ryškų pėdsaką Liuksemburgo kultūriniame gyvenime.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki gruodžio 31 d.
Aistė Kisarauskaitė: „Tobula vieta gyventi“
„Šis projektas buvo sugalvotas mąstant apie vaizdus, kurių mes nepastebime. Per pirmąjį karantiną, kai netikėtai į namus susikėlė visas buvęs išorėje aktyvus gyvenimas – darbas, susitikimai, pramogos, būsto klausimas tapo ypač aktualus. Apsidairius daug kam kilo noras pagerinti savo gyvenimo sąlygas, perkant naują butą ar namą. Jau tada buvo užprogramuotas dabar matomas būsto kainų šuolis. Neatitikimas tarp to, kokį mes būstą perkame ir to, ką svajojame, žiūrėdami į parduodamus butus, tapo šio projekto pagrindu.
Statomų gyvenamųjų namų reklamos dažnai remiasi svajonių skatinimo strategija, pasakomis apie būsimą laimę. Tiesa, tuo remiasi ir bendrai didžioji dalis reklamos.
Fotografijos darytos apsimetant, kad ieškau buto. Būtent šios sąlygos diktavo ir priemonę – jos fotografuotos telefonu, nes gera kamera su stovu kelia per daug įtarimų ir įtampų.
„Lietuviški naujametiniai ir kalėdiniai atvirukai, leisti sovietiniu laikotarpiu“
Šioje parodoje pristatoma menotyrininko ir filokartininko Pauliaus Andriuškevičiaus 442 naujametinių ir kalėdinių atvirukų kolekcija. Tikslas – ne tik parodyti visuomenei eksponuojamus atvirukus, bet ir supažindinti, kaip tuo laikotarpiu atvirukų kūrimą veikė sovietinė ideologija, kokios buvo pasitelktos meninės priemonės.
Parodoje eksponuojami naujametiniai atvirukai, kurie buvo atrinkti pagal šiuos kriterijus: 1953–1990 m. (nuo Stalino mirties iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo); atvirukai, išleisti LSSR leidyklose; atvirukų autoriai (dailininkai, fotomenininkai) – lietuviai; tekstai ant atvirukų (jei jie yra) – lietuvių kalba.
Kolekciją taip pat papildo 12 Maskvoje išleistų naujametinių atvirukų su lietuviškais tekstais, 7 – ideologiniai ir įvairių sovietinių organizacijų bei 23 kalėdiniai atvirukai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 7 d.
„Moder… kas? Kauno modernizmas! Ir architekto profesija“
Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais ir architekto profesija.
Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Pirmame kambaryje galima susipažinti su modernizmo architektūra ir tarpukariu, Vyr. architekto kambaryje visi norintys kviečiani sukurti savus projektus, o Maketų kambaryje – statyti miestus, namus ir kurti jų maketus.
Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai ragina vaikus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 7 d.
Evgeny Merman: „Atlasas paveiklsuose / Bilder Atlas“
Evgeny Merman parodoje vyrauja didelės apimties paveikslai, įkvėpti iliustruoto geografinio atlaso, kuris buvo išleistas keliais leidimais XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Leipcige bei Vokietijoje. Kartu su peizažais ir pastatais, vietomis? Iliustracijose vaizduojami šalių, salų, dykumų ir kalnų gyventojai įvairiose pasaulio dalyse, išsamiai aprašant skirtingų rasių ir tautybių kūno sandarą, kaukolę ir veido bruožus iš Europos tyrinėtojų ir iliustratorių, o ypač vokiečių, perspektyvos. Merman darbai seka iliustracijas, lydinčias ne Europos šalims skirtą atlaso antrąjį tomą, daugiausia dėmesio skiriant tam tikriems menininko smalsumą sužadinusiems vaizdiniams: skirtingų kultūrų ir tautybių žmonės, fauna ir flora.
Galerijoje TSEKH (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 19 d.
Milda Kiaušaitė, Dovilė Zelčiūtė: „Palengva (ati)tirpsta“
2020 m. fotomenininkė Milda Kiaušaitė drauge su poete Dovile Zelčiūte ėmėsi kurti bendrą poezijos ir fotografijos ciklą „Palengva (ati)tirpsta“, kuriame pasitelkdamos žodžio ir vaizdo dialogą mėgina užčiuopti tai, ką atmintis fiksuoja ir „(ati)tirpdo“ kaip brangiausią savastį, o sykiu žodžio ir vaizdo derme (ar netgi prieštara) kalbėti apie būties trapumą, laikinumą, sunkiai įvardijamą gyvybės esatį. Skirtingų kartų ir sričių kūrėjos, reaguodamos viena į kitos žodžius bei atvaizdus, mėgina ne paprasčiausiai juos iliustruoti, bet megzti dialogą apie savo skirtingai ir panašiai patiriamą realybę, laiko tėkmę, atskleisti ne tik estetinius, bet ir giluminius jų klodus. Šiais darbais tarytum klausiama – gyvenimas palengva „atitirpsta“, taigi, yra prisimenamas, kai atsigręžiame į savo patirtis ir jas reflektuojame, ar gyvenimas palengva tirpsta, nuo mūsų nuteka, nubėga, nyksta ir kasdien jo vis mažiau? Kas mums lieka kaip mūsų esatis? Štai ties šia prisiminimo – atsisveikinimo akimirka ir stabteli fotografija ir poezija.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki 2022 m. sausio 8 d.
Linas Blažiūnas: „Šviesupė“
Parodoje „Šviesupė“ aktualizuojami kasdieniai šviesų persidengimo procesai, svarbūs tampa gamtiškų ir elektrinių šviesų susidūrimai. Kaip sako pats menininkas, parodoje jis apmąsto natūralių ir dirbtinių šviesų sąveikas ir prasmes.
„Šviesų junginiai siejami su baltojo triukšmo apibrėžimu, kuris reiškia atsitiktinį signalą, apimantį visą žmogaus girdimumo diapazoną, panašiai kaip ir balta šviesa, susidedanti iš visų spektro spalvų. Kūriniuose naudojama LED šviesa atsitiktinėje aplinkos šviesoje matoma ne vienodo atspalvio. Kūrybos procese buvo siekiama ramybės būsenos, peraugančios į būties lengvumą“, – apie būsimos parodos koncepciją pasakojo L. Blažiūnas.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gruodžio 23 d.
„Gobelenas vakar ir rytoj“
Projektas „Gobelenas vakar ir rytoj“ yra skirtas sukurti platformą ir parodyti, kad dailininkai vis dar kuria šia tekstilės technika, nepaisant to, kad tai labai ilgas ir daug darbo reikalaujantis procesas. Tokia ir yra pagrindinė parodos idėja bei misija – atgaivinti, palaikyti ir puoselėti gilias tradicijas turinčias tekstilės technikas.
Šalies kūrėjai pateikė kūrinius, kurie atlikti gobeleno technika, atspindi Lietuvos tautos identitetą, o šią kolekciją numatyta eksponuoti ir už Lietuvos ribų. Parodoje profesionalūs dailininkai, studentai, gebantys austi kūrinius gobeleno technika, eksponuoja savo darbus, atspindinčius parodos pavadinimą – „Gobelenas vakar ir rytoj“.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) ir V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Jaunojo tapytojo prizas, 2021“
Jau tryliktą kartą organizuojamas „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse. Nuo 2009 metų vykdomo projekto tikslas yra ne tik pristatyti visuomenei kylančius menininkus, bet ir padėti meno kolekcininkams bei kuratoriams atrasti naujų talentų Baltijos šalyse.
Konkursas orientuotas į meninį išsilavinimą turinčius ar jo siekiančius kūrėjus iki trisdešimties metų. Pasak projekto organizatorių Julijos Dailidėnaitės ir Vilmanto Marcinkevičiaus, „tai didžiausio palaikymo reikalaujanti, pažeidžiamiausia kūrėjų grupė, o šis konkursas jiems yra išskirtinė galimybė tapti matomiems ir atrastiems“.
Džiaugiamės, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos perspektyviausi ir ryškiausi jaunosios kartos tapytojai šiemet pirmą kartą pristatomi MO muziejuje.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Pro V. B. prizmę: Laisvydės Šalčiūtės kūryba“
Šioje parodoje eksponuojamuose Šalčiūtės kūriniuose susipina įvairios vizualinės klišės, perkuriami filmų kadrai, senos fotografijos. Menininkė naudoja jau esamus vaizdus ir, kaip pati teigia, atlieka ekologišką veiksmą – sąmoningai pažaboja nesuvaldomą jų gausinimą pasaulyje.
Kūriniuose menininkė nagrinėja moters vaizdavimo dailėje tradicijas: jos paveiksluose vaizduojamos ir šventosios, ir nusidėjėlės. Menininkės darbuose yra ir kitų feministiniam žvilgsniui būdingų elementų: čia moterys nesidrovi moteriškumo, gyvena savo autentišką gyvenimą.
Unikali autorinė technika. Atkreipkite dėmesį į videosiužete užfiksuotą sudėtingą menininkės naudojamą autorinę techniką. Pirmiausiai Šalčiūtė išskaptuoja ir ant drobės šaukštu atspaudžia medžio raižinį, paskui gautą atspaudą ištapo. Šitaip sukuriamas grafikos ir tapybos bruožų turintis kūrinys.
„Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“
Parodoje vieno garsiausių pasaulyje avangardinio kino kūrėjų ir kino kultūrai skirtų institucijų įkūrėjo Jono Meko kūryba pristatoma kartu su jo bendražygių, kultinių avangardinio kino kūrėjų Maya Deren, Marie Menken, Jacko Smitho, Andy Warholo ir kt. darbais.
NDG didžiojoje salėje įrengtose trijose kino salėse bus rodoma išsami filmų programa, kurią lydės gausi J. Meko veiklas pristatanti fotografijų, leidinių ir efemerų kolekcija.
Parodoje dalyvaujantys menininkai ir menininkės: Jonas Mekas, Gideon Bachmann, Stan Brakhage, Shirley Clark, Maya Deren, Storm de Hirsch, Ken Jacobs, Marie Menken, Carolee Schneemann, Paul Sharits, Jack Smith, Andy Warhol.
LDM Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 20 d.
Laima Mačiulaitytė: „Iš žemės ir dangaus“
Parodoje eksponuojamuose kūriniuose „Sparnai“, „Angelas“, „Dievo avinėlis“ pasitelkiami minimalistiniai, su dvasine apsauga siejami simboliai. Ypač kūrėjai artimas Angelo simbolis, nuo seno įvairių žanrų meninėje kūryboje perteikiantis teigiamą dvasinio turinio galios ženklą. Šio simbolio svarbą menininkė pabrėžia pasirinkusi nuosaikią plastikos kalbą, sutelkdama dėmesį į itin apibendrintą skulptūrinę formą, išryškindama rankų prisilietimo medžiagoje pėdsakus. Saikingai panaudotos glazūros tarsi pabrėžia žemiškojo ir dangiškojo pasaulio nedalomumą bei suaktyvina kūrinių estetinę raišką.
Raiškių siluetų keramika liudija kūrėjos meninės kalbos individualumą, polinkį minimalistinei formai, saikingai simbolių kalbai. Kūrinius vienija metaforiškas mąstymas, siluetinės linijos įtaigumas, kuklios, bet iškalbingos faktūros bei slopių spalvų glazūros. Šioje parodoje menininkė kviečia lankytojus pažvelgti į keramiką atidesniu žvilgsniu ir atsekti joje glūdintį paslaptingumą.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 1 d.
„Gyvi namai“
Gandai ir gyvi liudijimai mena po Kauno menininkų namų (KMN) vilos stogu vykusį audringą gyvenimą, kurio fragmentai liko išsibarstę to meto žiniasklaidoje, menininkų ir KMN buvusių bendradarbių atmintyje. Parodoje skleisis pasakojimai tiesiogiai susiję su KMN erdvėmis ir jų praeities funkcijomis.
„Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom“, – pasakoja Robertas Černiauskas, KMN veikusio baro šeimininkas.
Parodoje išgirsite Virginijos Kochanskytės, Arūno Kulikausko, Aldonos Keturakienės, Justino Kalinausko, Roberto Černiausko, Petro Venclovo pasakojimus.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki 2022 m. kovo 1 d.
Paukštelis Viktoras, Maslauskaitė Sigita: „Celė“
Ekspozicija padalintas į dvi atskiras dalis, skirtas abiems autoriams, bet iš tiesų, juos vienija labai bendra ašis. Jeigu reikėtų duoti vienijantį pavadinimą ekspozicijai, tai būtų: „Celė“.
Sigitos atveju, tai būtų vienuolio celė, kurioje vyksta nematomas, labai intensyvus dvasinis vienuoliškas gyvenimas: malda į acheiropitines (ne-žmogaus-rankomis-sukurtas) ikonas, atgaila, malda, klūpojimas, ekstazė, egzaltacija, tylus pokalbis.
Viktoro atveju, tai vienišiaus, netektį išgyvenusio žmogaus celė, kurioje vyksta giliausi pasinėrimai į praeitį, iš kurios iškyla brangių žmonių veidai, kurie sąveikauja nuo aštraus, realaus buvimo šalia jausmo, iki kontūrų netekimo ir išnykimo. Tai celė, kurioje atsisveikinama su praeitimi. Vardan ateities.
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks gruodžio mėn.
„Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“
Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki 2022 m. vasario 22 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki 2022 m. liepos 16 d.
„Žymių Lietuvos šeimų ženklai Šiaulių berniukų gimnazijoje“
Paroda skirta Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 170-mečiui.
Neatsitiktinė parodos eksponavimo vieta – Venclauskių namai. Gimnazija pastatyta bajoro Jono Jakševičiaus (Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės tėvo) Šiaulių miestui dovanotame sklype. Žymūs lietuvių tautinio atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai, švietimo ir kultūros mecenatai, visuomenininkai Stanislava ir Kazimieras Venclauskiai visada rūpinosi gimnazija, dalyvavo ją atkuriant 1918 m., daugybė jų globotinių galėjo nemokamai mokytis gimnazijoje (privilegija už J. Jakševičiaus dovanotą sklypą gimnazijai), šeima finansiškai rėmė nepasiturinčių mokinių studijas gimnazijoje. K. Venclauskis 1919–1920 m. pats dėstė gimnazijoje, o jo sutuoktinė Stanislava aktyviai dalyvavo gimnazijos tėvų komiteto veikloje.
Venclauskių namuose-muziejuje (Vytauto g. 89, Šiauliai) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
„MagiC Carpets Landed“
Ši paroda taps vienu pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą.
„MagiC Carpets Landed“ paroda, pristatanti atrinktus tarptautinių menininkų, kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešosiose miesto erdvėse. „Stebuklingų kilimų“ platformos rezultatus pristatančią parodą kuruos profesorė, menotyrininkė, kuratorė ir Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini. Ypatingą dėmesį kylančių menininkų skatinimui skirianti kuratorė yra puikiai susipažinusi ir su Lietuvos šiuolaikinio meno lauku – jau kurį laiką B. Carpi de Resmini bendradarbiauja su Lietuvos menininkais, ypač daug dėmesio skiria moterų menininkių darbams.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki 2022 m. sausio 23 d.
„Vaclovas Ratas. Anapus pusiaujo“
Parodą sudaro trys stambios teminės dalys, skirstomos į smulkesnius segmentus. Pirmoje dalyje – „Rūsti pasaka“ lietuviškojo ir vokiškojo (emigracijos) laikotarpių V. Rato kūryba atskleidžiama per du svarbiausius, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelniusius literatūros kūrinius apipavidalinusius ciklus: „Jūratė ir Kastytis“ ir „Dvylika brolių“. Antra dalis „Mito nuojauta“ aprėpia skirtingos technikos ir stilistinės raiškos atspaudus, dailininko sukurtus gyvenant anapus pusiaujo, daugiausia Perte ir Sidnėjuje. Parodoje jie sugrupuoti akcentuojant dažniausiai aptinkamus ar įstabiausius, įsimintiniausius motyvus egzotiška Australijos gamta ir aborigenų kultūra susižavėjusio dailininko kūryboje. „Mito nuojauta“ jungia keturias potemes: „Kelionė laivu“, „Mimi dvasios ir jų palydovai“, „Paukščiai ir jų horizontai“, „Apie jautį ir kitus gyvūnus“. Trečią parodos dalį „Taškas, linija, dėmė“ sudaro du segmentai, vienas jų metaforiškai įvardytas „Augalų laikas“, o kitam suteiktas vieno paskutinių V. Rato kurtų ciklų pavadinimas „Visatos fragmentai“. Ši parodos dalis kviečia įsižiūrėti į dailininko gebėjimą dirbti su skirtingomis grafikos technikomis, ieškoti naujų temų ir motyvų, o pristatomi kūriniai patvirtina V. Rato vėlyvosios kūrybos polinkį tolti nuo pažinių tikrovės vaizdų prie abstrakcijomis virstančių jų fragmentų, siekiant perteikti ne tik sunkiai nusakomas būsenas, bet ir ore tvyrančias atmosferas, pulsuojančias begalybės formas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veks iki 2022 m. sausio 23 d.
„Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Paroda „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“ yra atminimo ir dėkingumo aktas žmonėms, kurie aukojo meno kūrinius XX a. pradžioje įkurtoms muziejinėms institucijoms. Šiandien jų kolekcijos sudaro seniausią, vertingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatų branduolį. Tai paroda apie muziejaus rinkinių ištakas – privačių asmenų dovanas. Ekspozicijos apimtis leido parodyti tik pagrindinių mecenatų kolekcijas, tad paroda sudaryta iš keturių skyrių: „Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija“, „Kanuto ir Boleslovo Ruseckų rinkinys“, „Fiorentinių dinastijos palikimas“, „Antono Kolb-Seleckio įnašas“.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„XI Baltijos medalių trienalė: medalio menui Lietuvoje ir Lenkijoje – 500“
Šiemet trienalėje pristatomi septyniasdešimties menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos darbai. Tai ne tik lengvai atpažįstami, klasikine forma ir stilistika pasižymintys medaliai, sukurti kaip būdinga iš bronzos, žalvario ar sidabro, bet ir kiek neįprasti, konceptualūs medalio objektai, pagaminti iš plastiko, stiklo, komponuojant plieninę vielą ar panaudojant kelias skirtingas medžiagas.
„XI Baltijos medalių trienalė“ yra skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d.
„KAD TĖVYNĖ GYVUOTŲ. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“
Paroda, skirta Abiejų Tautų Respublikos 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-osioms metinėms.
Tarptautinės parodos tikslas – žvelgiant iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perspektyvos atskleisti 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos priėmimo genezę, jos turinį ir likimą, pristatant Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu (1764–1795) įgyvendintų reformų iniciatorius, įdiegtų pertvarkų mastą, parodant Lietuvos visuomenės laikyseną jungtinės valstybės centralizavimo atžvilgiu bei akcentuojant Liublino unijos idėjos tvarumą, įtvirtintą 1791 m. spalio 20 d. priimtame Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatyme (Tarpusavio įžade).
Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius) veis iki 2022 m. sausio 16 d.
„Oda ir mada“
Paroda sieja odininkystę ir odinių gaminių madą. Kiekviena jų turi ilgą ir turiningą istoriją. Odinė apranga ir apavas nuo tiesioginės funkcijos – apsaugoti ir sušildyti – nuėjo labai ilgą kelią ir tapo ne tik svarbia kostiumo dalimi, bet ir kai kurių subkultūrų (kaubojai, rokeriai, baikeriai, pankai) simboliu ir neatsiejama įvaizdžio dalimi, o praktiškumas ir patvarumas lėmė platų odos pritaikymą buityje.
„Oda ir mada“ – penktoji Alexandre Vassiliev fondo paroda Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje – Chaimo Frenkelio viloje. Ši paroda nuo buvusių skiriasi tuo, kad yra sukomplektuota bendrai sukūrus parodos koncepciją. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Alexandre Vassiliev fondo kolekcijos artefaktai, ekspoziciją papildo eksponatai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų rinkinių: archeologiniai ir istoriniai eksponatai iš Lietuvos nacionalinio, Lietuvos aviacijos, Kernavės archeologinės vietovės ir Ukmergės kraštotyros muziejų.
Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) veis iki 2022 m. sausio 16 d.
„Neprilygstamas japonų meistriškumas“
Japonijos fondas Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje pristato parodą „Neprilygstamas japonų meistriškumas“, kurioje supažindinama su XIX–XX a. pradžios, XXI a. meno kūriniais. Parodoje dėmesys sutelktas į eksponuojamų kūrinių filigraninį meistriškumą, ypatingas technologijas, išradingumą ir kūrybiškumą. Kiekvienas kūrinys atspindi pažangias technologijas, originalias idėjas ir žiūrovus nustebina aukšto lygio meistryste. Parodoje eksponuojami tiek įmantrūs Meidži laikotarpio (1868–1912, kada šalis atsivėrė vakarams) taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai, turėję įtakos rytietiškoms madoms Europoje, tiek daugybė šiuolaikinių nepaprasto meistriškumo kūrinių, nuo žaislinių figūrėlių iki netikrų patiekalų pavyzdžių. Meidži laikotarpį iliustruoja Satsuma keramikos, dekoravimo laku makie, metalo dirbiniai ir tekstilė. Šiuolaikinį meną pristato autoriai-menininkai: Satoshi Araki, Naoki Honjo, Takahiro Iwasaki, Takeshi Kitamura, Akira Yamaguchi, Naoki Nishiwaki ir kt. Parodos kuratorius – prof. Judži Jamašita (Tokijas).
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veiks iki gruodžio 23 d.
Aldo Giannotti: „Muziejus performanse“
Miniatiūriniai piešiniai su šmaikščiomis frazėmis muziejaus palubėse, vizualizuotos instrukcinių kortų malkos ir kolektyvinės choreografijos, skambesiai muziejaus parodų erdvėse – tai Radvilų rūmų dailės muziejus, atgimęs pandeminiu stagnacijos laikotarpiu ir toliau pulsuojantis gyvybe tarsi personifikuota elastinga architektūrinių formų marionetė, valdoma pačių muziejaus lankytojų, o gal ir ne tik jų…
Paroda „Muziejus performanse“ su kiekvienu žiūrovu paneigia tradicines muziejaus kaip institucijos nuostatas „garsiai nekalbėti“, „nebėgioti“ ir pan. Vienoje gyvenantis ir kuriantis italų kilmės menininkas Aldo Giannotti pasitelkia sociopsichologinį „avių bandos elgesio“ fenomeną ir kvestionuoja kultūrose skirtingai pasireiškiančias bendruomeniškumo tendencijas. Siūlydamas į viską pažvelgti kiek kitaip, menininkas meta iššūkį: kas išdrįs paminti institucijos nustatytas taisykles, ar lankytojai seks vienas paskui kitą, kas atliks performansus pagal duotas instrukcijas? Čia kyla klausimas, kas iš tiesų vadovauja muziejui: ar menininkas, pateikdamas instrukcijas, ar lankytojas, pažeidžiantis muziejaus nuostatas ir įtvirtinantis savąsias?
LDM Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
„Deivės ir kariai“
Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo 13 d.
„Permainų šventė”
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki 2022 m. vasario 27 d.
„BANGA“: žmonių balsų kanalas“
Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Tarpkontinentalinis susisiekimo mazgas: neįgyvendinti XX amžiaus Vilniaus projektai“
Miesto istoriją galima pažinti ne tik vaikštant gatvėmis, ne tik vartant knygas apie archeologų rekonstruotą ar fotografų užfiksuotą miesto praeitį, bet ir susipažįstant su nerealizuotais miesto vystymo projektais – urbanistiniais ir architektūriniais pasiūlymais, kurie buvo sukurti ir pateikti konkursams, bet nerealizuoti.
Utopiniai, dėl ekonominių, ideologinių ar estetinių priežasčių į stalčių, o vėliau į archyvą nugulę projektai puikiai atspindi užsakovų ir kūrėjų intencijas vienaip ar kitaip vystyti urbanistinę erdvę. Visa tai iškalbingai ir pagaviai pasakoja apie laiko dvasią ir praeities aktualijas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 9 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki 2022 liepos 1 d.
„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį
Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) reprezentacinis portretas
Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas (1755–1764), 1764 m. išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1764–1795), tapo paskutiniuoju Abiejų Tautų Respublikos monarchu, vos keliais metais pergyvenusiu savo valstybės sunaikinimą. Stanislovas Augustas Poniatovskis buvo valstybės reformų, jos sustiprinimo ir centralizacijos iniciatorius, 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos vienas iš autorių ir karštų rėmėjų.
Šis reprezentacinis Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas sukurtas 1783 m. kunigaikščiams Radviloms dirbusio dailininko Juozapo Ksavero Heskio (Józef Xawery Heski) ir ilgą laiką puošė Nesvyžiaus rezidenciją. Matyt kunigaikščių Radvilų patartas, dailininkas ant stalelio greta Lenkijos karaliaus karūnos pavaizdavo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurę. Taip pabrėžiamas Abiejų Tautų Respublikos dualizamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis statusas.
Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje veiks iki 2022 m. sausio 16 d.
Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“
Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki 2022 kovo 13 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki 2022 m. kovo mėn.
„Ar galima šnekėtis man su jais?“
„Šioje parodoje septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
Senajame arsenale (Arsenalo g. 3, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
„Klegesiai, žaibai, naktibaldos ir juodaragiai“
Parodoje pristatomi penki postfolkloro muzikos festivaliai: „Mėnuo Juodaragis“, „Suklegos“, „Kilkim žaibu“, „Jotvos vartai“, „Saulėtosios naktys“. Eksponuojamos kiekvieno šių festivalių raidą ir savitumą atskleidžiančios fotonuotraukos bei autentiška atributika, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su juose skambančia muzika ir netgi išmėginti festivalio sceną.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Kauno (ne)laikinumai“
Laikinosios sostinės metams pažymėti skirta paroda, kurioje retrospektyviai pristatomas 1919–1940 m. Kaunas. Po karo Vilnių užėmus bolševikams, o vėliau lenkams, Kaunas nuo 1919 m. sausio tapo laikinąja Lietuvos sostine. Šioje parodoje žvelgsime ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, analizuodami, kurie Laikinosios sostinės laikotarpio ženklai yra tapę neatskiriama Kauno tapatybės dalimi.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Mėsininkas Nr. 1 Kaune. Archeologinius kasinėjimus Šv. Gertrūdos gatvėje atskleidžiant“
2016 metais archeologai kasinėjo sklypą Kauno senamiestyje, Šv. Gertrūdos g. 51A. Iš jo muziejui perduota pusantro tūkstančio radinių. Ypač gausi ir vertinga medžiaga, liudijanti šioje vietoje veikus mėsos prekybos punktą ir kauladirbio dirbtuves. Tai mėsai kapoti skirtas kirvis su meistro ženklu, kiti įrankiai, rasti daugiau kaip trys tūkstančiai gyvulių kaulų ir jų ruošinių (net 148 kilogramai!), daugybė monetų. Pietinėje dalyje, buvusiame kalvos šlaite, rasta palaidojimų – šešiolika karstų (XVII–XVIII a.). Neskaičiuojant pavienių, atsitiktinių II tūkst. pradžios radinių (apyrankės ir segės fragmentai, smeigtukas), ankstyviausias miestiečių palikimas siekia XV–XVI a.
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje veiks iki gruodžio 31 d.
„Aukso žiedą dovanojo...“
Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki 2022 m. sausio 30 d.
„Nuo titnago iki parako: ginklai amžiams bėgant“
Titnagą keičia plienas su paraku, lanką – arkebuza, smūgį keičia šūvis, o žvėrį taikiklyje – žmogus. Šie kertiniai pokyčiai viso labo tik praskleidžia 10 tūkstančių metų trukusios ginkluotės evoliucijos uždangą. Atnaujintoje ekspozicijoje Jūsų laukia pasakojimas apie ginklus amžiams bėgant – kaip jie keitėsi, kaip tobulėjo jų gamybos technologija – ir, svarbiausia, atsakymas į klausimą, kada ir kodėl pasikeitė tai, kas atsiduria ginklo taikiklyje.
Štai kad ir titnagas. Viena pirmųjų medžiagų, naudota mūsų protėvių tiek darbo įrankių, tiek pirmųjų ginklų gamyboje, kol po daugelio metų žmonės išrado arkebuzą – šaunamąjį ginklą su parako sprogstamąja jėga. Parako, kurio sprogstamąją jėgą paradoksaliai išlaisvina būtent titnagu įskelta ugnis. Titnagas, akmens amžiaus ginklas, tampa savo pakaitalo dalimi. O dabar apie paskirtį. Žmogaus išrastas ginklas pradžioje tarnavo maistui susimedžioti, apsiginti nuo priešo, dažniausiai žvėries. Žvėris tebemedžiojame ir šiandien, tačiau kažkuriuo metu ginklas buvo nukreiptas ir žmogaus prieš žmogų, vienų žmonių grupių prieš kitas.
Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20/18, Vilnius) veiks iki gruodžio 31 d.
