T. Kantor biustas. Autorius K. Arciszewski | P. Ciesla nuotr.

Tadeusz Kantor (g. 1915 m. balandžio 6 d. dab. Lenkijoje – m. 1990 m. gruodžio 8 d. Lenkijoje) – lenkų teatro režisierius, tapytojas, scenografas, dėstytojas ir hepeningų kūrėjas.

Tadeusz Kantor buvo itin įvairiapusiškas menininkas, išbandęs įvairias meno sritis, o vėliau jas bandęs sujungti į vieną. Dalis žmonių jį laikė genijumi, dalis – apsimetėliu, tačiau dabar nebeįmanoma paneigti fakto, jog jis buvo vienas iš svarbiausių XX a. teatro kūrėjų. Tėvynėje apie T. Kantor buvo mėgstama sakyti, jog jis yra „geriausias lenkų kilmės menininkas pasaulyje ir labiausiai lenkiškas menininkas iš visų menininkų pasaulyje“. Nors šiandien T. Kantor labiausiai žinome, kaip teatro režisierių, tačiau jis pats viename iš savo interviu yra pasakęs: „Kai kas nors mane pavadina režisieriumi, aš nesutinku. Jeigu pavadinate mane tapytoju, aš sutinku, nes tai senas terminas, susijęs su milžiniškomis tradicijomis, bet režisierius… Šitam konceptui tik 200 metų.“

T. Kantor studijavo Krokuvos dailės akademijoje. Studijų metais domėjosi konstruktyvizmu, dada ir siurrealizmu. Baigęs mokslus pradėjo statyti spektaklius ir vaidinti privačiuose namuose. Po karo dirbo scenografu įvairiuose teatruose, daugiausia Krokuvoje.

1955 m. su grupe menininkų, įkūrė teatro ansamblį Cricot 2. Ansamblis keliavo ne tik Lenkijoje, bet ir užsienyje ir tapo žinomas dėl savo hepeningų. Pats T. Kantor daugiausia rėmėsi absurdistais ir lenkų rašytoju S. Igancy Witkiewicz (dar žinomu kaip „Witkacy“).

T. Kantor mėgdavo pats vaidinti savo spektakliuose. Jo personažas dažniausiai veikdavo, kaip ceremonimeistras, akylai stebintis veiksmą ir įsiterpiantis, kada reikia. T. Kantor spektakliai visada pilni citatų, dažniausiai, susijusių su Lenkijos istorija ir ikonografija. Metams bėgant, T. Kantor išvystė visiškai savitą teatro kalbą, sujungiančią vizualujį meną ir gebėjimą žiūrovams perteikti gilią ir asmenišką žinutę.

1975 m. T. Kantor pastatė žymiausią savo spektaklį „Mirusi klasė“. „Mirusi klasė“ buvo parodyta virš 1500 kartų visame pasaulyje. 1976 m. Newsweek spektaklį pavadino geriausiu spektakliu pasaulyje. Pagrindiniai veikėjai – senyvo amžiaus vyrai, kurie grįžta į savo mokyklos suolus, nešini kuprinėmis ir manekenais (savo vaikystės atspindžiais). Prasideda pamoka, kurios metu visi elgiasi taip, tarsi būtų vaikai. Į pamoką įsipina ir Lenkijos žydų istorija.