Romualdas Požerskis ir Sergejus Loznica: „Sugriauti blogio imperiją“
Parodoje pristatomi fotomenininko R. Požerskio unikalūs, neįkainojamą dokumentinę vertę turintys kadrai, kuriuose įamžinti dramatiški istoriniai įvykiai Lietuvoje – nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų iki Sovietinės kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos. Fotografijose užfiksuoti ne tik skausmingi mūsų šaliai įvykiai ir jų dalyvių išgyvenimai, bet atsiskleidžia ir paties fotografo anuomet patirtos emocijos.
Režisierius S. Loznica foto-video parodoje kviečia leistis į kinematografinę kelionę per tą patį Lietuvai svarbų laikotarpį. Jo naujausio filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ ištraukos Signatarų namų parodos lankytojus nukels į 1988-1993 metus. Iš unikalios nematytos archyvinės medžiagos režisierius konstruoja pasakojimą apie lietuvių tautos drąsą ir ryžtą, daugiau nei prieš trisdešimt metų pademonstruotą visam pasauliui.
Signatarų namuose (Pilies g. 26, Vilnius) veiks iki sausio 20 d.
Ieva Rutė: „vaizdai virsmai“
Juodai baltų fotografijų serija iš vienos paskutiniųjų ikipandeminių kelionių po Tibeto kalnus atspindi menininkei artimą nomadišką gyvenimo būdą. Fotografijose jau ankstesnėje parodoje regėti motyvai: kalnų keliai, perėjos, upės, slėniai, kuriuose kartkartėmis šmėžuoja šventyklos ar tenykščiai gyventojai. Pati autorė prisimena, jog šįkart būta gana nelengvos kelionės, todėl kiek ironiškai skamba, jog juostiniame fotoaparate tuomet suko nebrangią kinų gamybos fotojuostą pavadinimu „Lucky“. Išryškinus juostelę, paaiškėjo, jog įvairių aplinkybių, atsitiktinumų, nevalingų įvykių dermė fotografinius vaizdus padengė dar vienu nenumatytu sluoksniu. Į kalnų peizažus netikėtai įsiveržė papildomas vizualinis triukšmas: skaitmenų ir žymenų „tinklas“, kurį į fotografavimo veiksmą atsinešė naudota „Lucky“ fotojuostelė. Šis sluoksnis savarankiškai veikia vaizdo struktūras ir nebejotinai kreipia jų interpretacijas, primeta pagavų visuotinio sekimo diskursą. Tačiau fotografė juo nemanipuliuoja, fotojuostelės techninio broko intervenciją priima kaip duotybę, ne nemėgindama to slėpti, ar mistifikuoti. Todėl nepaisant vaizdų drumstumo, fotografės pozicija teikti vaizdą tokį, kokį jį užrašė šviesa, leidžia Ievos Rutės optiką laikyti skaidria.
Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) veiks iki vasario 5 d.
Alex Kochan: „Subversija“
Alex Kochan yra grafikos magistro studentas Vilniaus Dailės Akademijoje. Parodoje pristatomi kūriniai – estampai, kuriami pasitelkiant tradicines grafikos raiškas: medžio raižinį, giliaspaudę (akvatintą), piešinį ir t.t. Dalis rodomų kūrinių yra iš 2021 m. baigiamojo bakalauro projekto „Trans mitologija”, kuriame nagrinėjama nužmoginimo žala translyčio žmogaus tapatybei. Kiti darbai yra magistro studijų metu kuriamo meno projekto dalis. Jame tęsiama lyties tapatybės tema, bet iš kitos pusės – kodėl kartais geriau priskirti nežmonišką vaizdinį pačiam sau? Tas pats naratyvas yra plečiamas iliustracijose, kuriose vaizduojamos juodos velniškos būtybės.
Parodoje iš viduramžių paveiksliukų pasiskolintais laisvės ištroškusio vienaragio, iš tolumų atėjusių šungalvių ir demoniukų vaizdiniais ieškoma paralelių tarp jų ir „kitokios” queer tapatybės.
VDA galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) veiks iki vasario 4 d.
Kipras Černiauskas ir Martynas Pekarskas: „380 B.C.“
380 B.C. yra maršruto pavadinimas, kuriame paženklintos stotelės apie laiką ir laiko reliatyvumą, šventumą, pseudo-religines mintis bei jausmus, realybę ir iliuziją. Čia nei mįslė, nei uždavinys, bet atsakymą teks susirasti patiems.
Įspėjame apie kelionėje laukiančius susidūrimus, miražus, kurie mėgins patikrinti jūsų tikėjimą tuo, kas yra tikra, o kas – dirbtina. Todėl rekomenduojame kelionėje viską fotografuoti, bet neragauti.
VDA parodų salių „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 5 d.
Viktorija Tamaliūnaitė: „Dujų mišinys“
„Eksponuojami darbai buvo atlikti Nidos meno kolonijoje vykusioje praktikoje, kurią organizavo prof. Živilė Jasutytė. Jos metu turėjome ,,kalbėti apie orą‘‘ ir ką jis mums reiškia. Per tas septynias dienas susijungė visos mano patirtys, kurias ir bandžiau perteikti – gyvenimas pakankamai užterštame ore ir išvykos, kur jis nepalyginamai švaresnis. Taigi, kalbant apie orą, norėjau atkreipti dėmesį į jo užterštumą ir kaip tai veikia mus ir aplinką. Oras mano suvokimu yra ne tik deguonis, bet ir kitos dalelės. Tiksliau tai yra pirma mintis, ateinanti į galvą. Nekalbu apie kiekvieną jų atskirai, nenagrinėju cheminių elementų, bet bandau perteikti vaizdus, kuriuos kartais galima matyti plika akimi. Tais momentais apima neviltis, suvokus kuo kvėpuojame, kaip tai veikia gamtą, bet tuomet suprantu, kad tai yra realybė, kurioje gyvename ir kurios problemas turime spręsti.“ (Viktorija Tamaliūnaitė)
VDA Vilniaus fakulteto bibliotekos abonemente (331 kab., Maironio g. 6, Vilnius) veiks iki vasario 1 d.
Jonas Aničas: „Niekas neprisimena jo vardo“
Yoko Ono: „Ex It“
Instaliaciją sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais bei sklindantis gyvosios gamtos garso įrašas. Tai paveikus karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.
Ši instaliacija yra didelės Yoko Ono retrospektyvos, kuri atsidarys Kauno paveikslų galerijoje šių metų rugsėjį, įvadinė dalis. Parodoje pavadinimu „Laisvės pažinimo sodas“ bus gausu kūrinių, pristatančių įvairius Yoko Ono kūrybos laikotarpius ir praktikas: nuo konceptualaus meno ir eksperimentinio kino iki erdvės instaliacijų, objektų ir tekstinių kūrinių. Svarbu ir tai, kad paroda rengiama Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje prie pat fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno vaikystės namų, galerijoje taip pat veikia šiam kūrėjui skirtas fluxus kabinetas. „Laisvės pažinimo“ sodas – tai kvietimas kvietimas įžvelgti laisvę kasdienybėje, esančioje ir už parodos galerijoje ribų. Yoko Ono kūrinius bus galima pamatyti ir Kauno viešosiose erdvėse bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Emanuelio Levino centre.
Lietuvos banko pastate (Maironio g. 25, Kaunas) veiks iki sausio 23 d.
Martine Feipel ir Jean Bechameil: „Rytojaus pasaulio mechanika“
Dirbdami poroje, Feipel ir Bechameil kuria instaliacijas, kuriose susimaišo iliuzija, vaizduotė, nestabilumas ir nelogiškumas tarp griežtų ir į rėmus įspraustų šių dienų pasaulio vietų. Kaip skulptoriai, taip pat mėgėjai tyrinėtojai ir inžinieriai, puikiai suprantantys pasaulio teatrališkumą ir įvairias jo grožio formas, jie kuria remdamiesi socio-istoriniu, estetiniu, politiniu ir techniniu požiūriu. Derindami piešimą, skulptūrą, inžineriją, režisūrą ir scenografiją – skirtingas sritis, kuriose turi įgūdžių, savo kūrybą pateikia ir rafinuotai, ir išraiškingai.
Būdami robotikos entuziastai, Feipel ir Bechameil siūlo į technologijų pasaulį pažvelgti jautriai, pasitelkdami aiškų politinį gestą – naudodamiesi savo išprusimu industrinėje robotikoje, savo įgūdžius pritaiko meno kūriniuose, kurie mūsų pasaulį vaizduoja kitaip.
Besidomintys Feipel ir Bechameil kūryba greitai supranta, kad svarbiausias aspektas yra erdvė. Stebėtojui pateikiama viena idėja – akivaizdi būtinybė surasti naujo tipo erdvę.
Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki sausio 14 d.
„Kauno architektūros motyvai piešinyje“
„Fonde saugomi piešiniai sukurti tarp dailininko Justino Vienožinskio įkurtos ir jo pastangomis pastatytos Kauno meno mokyklos (1922–1940 m.), pirmosios Lietuvoje meno institucijos, pastato sienų. Gaila, tačiau šio laikotarpio darbų fonde išlikusių nėra.
Parodoje „Kauno architektūros motyvai piešinyje“ eksponuojami darbai apima praėjusio šimtmečio pabaigos ir XXI amžiaus pirmųjų dešimtmečių laikotarpį. Skirtingomis technikomis kurtuose studentų darbuose, kuriuose vaizduojama Kauno architektūra, atsiskleidžia piešimo, kaip vaizduojamojo meno šakos, pokyčiai, kuriuos lemia keletas faktorių: dėstytojų kartų kaita, studijų programų tikslų ir uždavinių pokyčiai bei specifika, piešimui skirto laiko trukmės mažėjimas, edukacinės bei estetinio ir meninio ugdymo paradigmų virsmas, skaitmeninių technologijų įsigalėjimas, kuris kvestionuoja tradiciškai suvokiamo piešinio sampratą.
Tačiau aktuali tebėra piešimo, kaip mokymosi dalyko, svarba žmogui, plėtojant aplinkinio pasaulio formų ir spalvų suvokimą, siekiant akies ir rankos judesių tikslumo, pastabumo, formos suvokimo ir erdvinio mąstymo, vaizduotės ir estetinio skonio formavimosi.“ (Sigutė Bronickienė)
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki vasario 19 d.
Laima Numavičė: „Linkėjimai iš Kauno“
„Dėl XX a. pradžios istorinių įvykių Kaunui teko prisiimti atsakomybę už visą šalį. Ir miestas kantriai, su meile statė ateitį mums visiems. Pirmosios Respublikos metu sukurtas savitas, santūrios elegancijos modernizmo stilius vainikuoja miesto tautiškumo paieškas ir inspiruoja ateities darbams. Tarpukario Kaunas subūręs bei išugdęs iškiliausias Nepriklausomybės laikų asmenybes, padėjęs pamatus modernios Lietuvos savimonei ir dabar yra vienas didžiausių žmogiškųjų išteklių „donorų“ įvairioms valstybės gyvenimo sritims.
Daug Lietuvai davęs miestas pamažu braukia užmaršties voratinklius nuo savo lobių, yra iš naujo atrandamas kauniečių bei miesto svečių. Vis dažniau antram gyvenimui atgimsta ne tik Kauno modernizmo pastatai, baldai, bet ir tautinės vertybės.
Tarpukario Kauno veidas, išaustas iš to meto tautos svajonių, sapnų ir vilčių, „nugulė“ mano sukurtose vektorinės grafikos atvirutėse. Čia Kaunas toks, kokį aš jį matau – istorinis pasididžiavimas, persipynęs su dabartiniais potyriais ir jausmais.“ Laima Numavičė)
Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje (Rotušės a. 15) veiks iki vasario 19 d.
Petras Rakštikas: „Latifundai“
„Latifundai – niekaip nepavadinami, nes žmonės jų nemato. Tiesa, vienas kitas retsykiais girdi. Dažniausiai psichiatrai, bet jie neprisipažįsta. Todėl latifundai ir neturi liaudyje paplitusio vardo. Pavidalas: energijos srautas. Pagal jo pobūdį galima spėti, kad yra du latifundų egzemplioriai, bet gali būti ir vienas. Gali būti ir nė vieno. Tasai srautas yra elipsės formos, energijos praradimo koeficientas – nulis.“ (Iš Donaldo Kajoko romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“.)
„Vasarą stebėjau, kaip sraigė pusdienį lipo į stulpą. Užlipusi nieko nerado, iki vakaro kopė žemyn. Pasitaiko. Taip ir dirbančiam – nežinai, kuo kelias baigsis. Intuicija kalba tyliai. Jos klausydamas renku idėjas darbams. Mano darbai – intriguojantis kelias į paslapčių karalystę, liudijimas, pėdsakas, kryžiaus kelio būties ženklas. Daugelis mano išgalvotų figūrų personažų – belyčiai monstrai, apgyvendinti plokštumoje be dangaus, be žemės, be namų, be daiktų. Net kelnių jiems neužmoviau.
Mane domina netikėti, iš atsitiktinumų sulipdyti dariniai, keistumas, alogizmai, linijų rebusai. Nevengiu kvailiojimo. Taip randu kažką sau dar nematyta. Sniegas baltu uždengia žemę. Eini – lieka pėdsakai tamsūs. “ (Petras Rakštikas)
Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245)veiks iki vasario 5 d.
Rokas Čėsna: „This Way Up / Nevartyti!“
Jaunosios kartos menininkas Rokas Čėsna parodoje „This Way Up / Nevartyti!“ siekia perteikti savo pasaulio matymą realybėje. Kadangi didžiąją laiko dalį jaunasis dizaineris praleidžia priešais ekraną, šiuo projektu jis bando atsitraukti nuo skaitmeninio tobulumo. Darbuose vaizduojami stilizuoti kasdienio gyvenimo fragmentai bei idėjos – nuo tipografijos ir ženklodaros iki tūrinių objektų. Autoriaus kūrybai didelę įtaką daro minimalizmas ir skandinaviškas dizainas, tačiau kaip priešingybė jį taip pat labai traukia japonų wabi sabi filosofija, teigianti, kad grožis slypi netobulume.
Jaunasis menininkas jau spėjo savo darbus eksponuoti nacionalinėje Martyno Mažvydo, Ievos Simonaitytės bibliotekose. 2021 m. pelnė Europos meno direktorių klubo (ADC*E High Potentials) ir Lietuvos dizaino asociacijos (LDA dizaino startas) pripažinimą.
Parodos „This Way Up / Nevartyti!“ darbai sukurti studijų metu Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (Bažnyčių g. 4, Klaipėda) II aukšto galerijoje veiks iki vasario 11 d.
„Perspektyvos“
VDA magistrantų grupinė paroda „Perspektyvos“, kurioje kūrinius vienija skirtingi žiūros taškai į knygą. Tyrinėjamos knygos patirtys, skaitymo procesas, (ne)suvokimai, objektiškumas, citavimas, atmosferiškumas, istorinis kontekstas bei kultūrinės nuostatos.
„Perspektyva – (pranc. perspective < lot. perspicio – aiškiai matau): 1. panorama; tolumoje esančių daiktų vaizdas; 2. tai, ką galima numatyti ateityje; 3. laiko atstumas, leidžiantis ką nors geriau įvertinti; 4. kokio nors daikto vaizdavimas plokštumoje taip, kad žiūrintis į piešinį susidarytų trijų matmenų įspūdį; 5. geom. trimačių figūrų vaizdavimas plokštumoje, taikant centrinę projekciją; 6. prk. ateitis, ateities planai.“ (Lietuvių kalbos žodynas)
VDA galerijoje „5 malūnai“ (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki sausio 20 d.
Gabija Pritkovaitė: „Dabartis ateina“
Kūrybinėje praktikoje tapybos studijas bebaigianti menininkė nagrinėja tiek asmeninę, tiek kolektyvinę atmintį kaip priemonę išreikšti daiktų savybėms, šviesos ir nuotaikos santykiams, ar pasitelkia kaip naratyvo pamatą, kuris ilgainiui tampa neaišku – yra autobiografinis ar fiktyvus. Reflektuodama konkretiems laikmečiams būdingus daiktus ar nuotraukas, autorė tarsi keliauja laiku, kažkieno praeitį paversdama sava dabartimi. Tokiu būdu ji ieško, kaip pati teigia, „būdo prieiti prie pamatinio žmogaus poreikio ir atkurti laiką, kaip patirtį, įgalinančią ne tik prisiminti, bet ir susitaikyti“.
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki sausio 29 d.
„12:16“
„Ši paroda apie laiką, virsmą, kismą, vaikščiojimą ratais ir … tylą. Šešiolika autorių – šįmet Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą baigiančių čiurlioniukų grafikai ir skulptoriai. Prisimenu juos dar devintokus, talentingus, ambicingus, smalsius jaunus žmones. Išskirtinė klasė. Mąstau apie bendrystę, kuri suteikia drąsos būti savimi. Visų pirma, džiugina Dailės skyriaus mokytojų, puikių menininkių Ugnės Žilytės ir Marijos Šnipaitės kūrybinės iniciatyvos. Kita vertus, labai svarbus bežodis vienas kito palaikymas, įkvepianti savitarpio energija. Manau, „12:16“ ekspozicijoje išryškėja ne tik meninių sumanymų įvairovė, dėmesys profesiniams dalykams, bet ir atsiveria didžiulis parodos dalyvių kūrybos potencialas.“ (Rita Mikučionytė)
LDS galerijoje „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius) veiks iki sausio 29 d.
Ieva Liaugaudaitė: „Smilgos aplankė peizažą“
Kaligrafijos istorikė Inga Laužonytė pasakoja, kad parodos autorė Ieva Liaugaudaitė, šioje ekspozicijoje išskleisdama savo individualų kaligrafijos stilių, išryškina ne tik jo muzikalumą, poetiškumą, bet ir šokio judesius, persipinančius lanksčiomis ir gracingomis linijomis: „Čia plastiški rankos judesiai jungiasi į vieningą visumą ir sąlygoja tolesnį improvizacijos elementų kupiną kūrybinį vyksmą, dvelkiantį švelnumu, minkštumu, charakteringumu. Menininkė ypatingą reikšmę teikia protrūkio, tarpsnio, pauzės, tylos kategorijoms, kurios savitai susipina besiformuojančioje japoniškoje zenga kaligrafijos tradicijoje.“
Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11) veiks iki vasario 3 d.
Dovilė Bilkštienė: „Kasdienybė, tiesiog.“
Savitas D. Bilkštienės braižas susiformavo dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Menininkės paveiksluose kuriamos netikėtos, paslaptingos, švelnaus humoro kupinos siurrealistinės scenos. Tapybos stilius primena fotorealistinę ar plakatinę poparto tapybą.
„Pastaruosius keletą metų buvau labai susitelkusi į kūrybą, todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau po ilgos pertraukos galėsiu pristatyti rezultatus plačiajai publikai“, – teigė D. Bilkštienė, pridurdama, kad beveik visi parodos „Kasdienybė, tiesiog.“ darbai dar nebuvo niekur rodyti gyvai.
Pasak menotyrininko dr. Vido Poškaus, D. Bilkštienė yra tapytoja, tiesiogiai inspiruojama vaizdų. Dovilės akys, smegenys ir ranka fiksuoja beveik viską, kas ją supa. Tai gali būti žvilgsnis iš nuosavų namų balkono, vonios kambario fragmentas, gatvės perspektyva, žvilgsnis pro lėktuvo iliuminatorių. Menininkė gerte sugeria regimus dalykus.
Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki sausio 28 d.
Eglė Kuckaitė: „Saturnės pienas: spiečiai akyje, o būgneliai ausyje“
„Šiuos darbus kūriau po kelionės Filipinuose. Mane paveikė gamtos ir žmogaus buvimo ženklai. Vandens, augalo, ugnies, gyvūno, vabzdžio, žmogaus kūno įvaizdžius jungiu su meno istorijos, literatūros, religijos kontekstais. Vizualiai dėlioju į realius, tačiau jutiminius pavidalus, artimus simboliams. Pagrindinių ciklo spalvų – dangiškos, rožių, žolės – niuansuata paletė laiko vaizdą įsivaizduojamo simbolio erdvėje.
Kūriniuose balansavau tarp sentimentalumo ir ironijos. Ironijai leidau būti pasakos siužetu. Jausmo mentalumas elgėsi panašiai, leisdamas būti dangiškiems ir rūžaviems vaizdams. Kadaise VDA dėstytojas, dailininkas Raimondas Miknevičius rodė esto Eduardo Wiiralto darbus klausdamas: „manote, tai sentimentalu?“ Tai – laisvė tam, kas minties paprastai iškarpoma.
„Saturnės pieno“ darbai – tai piešiniai aliejumi ant drobės, sujungti su monotipija nuo akmens. Piešiu gamtos ir žmogaus kūniškus susilietimus. Sukuriu nebūtas erdves, iškontekstinimus, kad tęstųsi nežinojimas ir prasmių spėlionės. Vesdama linijas atseku biologinį kartojimąsi. Linijos ištraukia mintis iš daikto formos. Gal forma yra kažkada ilgai formavęsis judėjimas? Lyg gamtos tekstas.“ (Eglė Kuckaitė)
VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) veiks iki vasario 5 d.
Medeinė Revuckaitė ir Aira Urbonavičiūtė: „No Thoughts / Head Empty“
Dviejų jaunųjų menininkių kūryboje vyrauja dvejonės, nerimo, namų / artimos aplinkos (kaip metaforos ar simbolio), tikrumo ieškojimo temos. Aira URBONAVIČIUTĖ savo kūryboje nemalonias abejojimo jausenas lyg pasąmoningai slepia tapydama ryškias kompozicijas, naudodama artimus sau motyvus. Ji ieško „namų“ jausmo ir vis svarsto kas iš tiesų yra tikra. Medeinės REVUCKAITĖS darbuose abejojama asmenine realybe bei interpretuojama internetinėje erdvėje nujaučiama dvejonė. Parodos pavadinimas „No Thoughts / Head Empty“ yra nuoroda į memą – internetinę frazę, atsiradusią 2018 m., tačiau išpopuliarėjusią 2020 m. pandemijos metu. 2020 metų pradžioje sukrečiančių įvykių ir gausaus neigiamų žinių kiekio fone, kai tapo sunku apdoroti tiek informacijos, internetinėje erdvėje ėmė plisti aspiracinė „tuščios galvos” idėja – veikianti kaip įveikos mechanizmas.
Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki sausio 29 d.
„Gyvenimas Vokiečių gatvėje“
Apie gana trumpą Vokiečių gatvę Vilniuje kalbama ir rašoma daug ir seniai. Ji linksniuojama kaip brutalios sovietinės invazijos į Senamiestį auka, Didžiojo ir Mažojo Vilniaus žydų getų skiriamoji riba, svarbi miesto centro atkarpa, kurią reikia vienaip ar kitaip pertvarkyti.
Žinome, kada gatvė kilo, degė, atgimė, buvo sugriauta ir užstatyta. Senosiose Vokiečių gatvės fotografijose gausu žmonių, tačiau apie juos žinome gerokai mažiau. Kas jie? Kuo jie užsiėmė? Kaip gyveno? Iš kur atvyko? Kodėl atsidūrė šioje gatvėje ir ką joje veikė?
Šio projekto metu tirsime Vokiečių gatvės žmonių kasdienybę: rekonstruosime jų maršrutus, gyvenimo ritmą, konfliktus, priminsime apie pasilinksminimo ir apsipirkimo vietas.
Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6, Vilnius) veiks iki liepos mėn.
„Štai žvaigždė! Gimimo scena: nuo Alpių kalnų iki Baltijos jūros“
Bažnytinio paveldo muziejaus ir Freisingo Diecezinio muziejaus (Bavarija, Vokietija) parodoje eksponuojami 29 objektai, atkeliavę iš muziejų saugyklų, bažnyčių, privačių kolekcijų (20 iš Vokietijos, 9 – iš Lietuvos). Paroda pristato Jėzaus Gimimo scenos vaizdavimo tradicijas Alpių regione ir Lietuvoje. Seniausi XIV a. siekiantys meistrų dirbtuvėse kurti reljefai, paveikslai, prakartėlės ir skulptūros pasižymi simboliniais ikonografiniais akcentais, profesionalių menininkų ir šiuolaikiniai darbai atskleidžia temos interpretacijų įvairovę. Parodos ašis – įspūdingo dydžio, šimtus figūrėlių turinčios, dešimtmečiais pildytos ir plėstos bavariškos ir tirolietiškos prakartėlės, skirtos įvietinti Išganytojo gimimo įvykį, jį perkeliant į žiūrovų tėvynę.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki sausio 29 d.
„Šv. Dominykas ir šv. Hiacintas Lietuvoje: aštuoni atminties šimtmečiai“
Parodos eksponatai atspindi aštuonis šimtmečius besitęsiančią atminties tradiciją. Jos ištakos – šventųjų gyvenimo aprašymai, kuriuos papildė vėlesni pasakojimai apie vizijas ir stebuklus. Stenduose pateikiamos šaltinių ištraukos, įkvėpusios šventųjų vaizdavimą, ir pristatomos freskos, lipdiniai, paveikslai, kurių pasiskolinti nėra galimybės. Pavyzdžiui, seniausias šv. Dominyko atvaizdas Lietuvoje, išlikęs XVI a. pr. sukurtoje Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskoje, įspūdingi rokokiniai Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios ir vienuolyno lipdiniai, sienų tapyba.
Parodos eksponatai atkeliavo iš devyniolikos parapijų, dešimties muziejų, keturių bibliotekų ir trijų privačių kolekcijų. Juos papildo ekspozicijoje pristatomos šv. Dominyko ir šv. Hiacinto vaizdavimą įkvėpusios šaltinių ištraukos ir kūrinių, kurių pasiskolinti nėra galimybės, nuotraukos. Visa tai liudija, kaip nuo pamaldumo ištakų pirmuosiuose gyvenimo aprašymuose keitėsi pasakojimai apie šventuosius, kaip šv. Dominyką ir šv. Hiacintą įsivaizdavo dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės. Aštuonis šimtmečius saugomas šv. Dominyko ir šv. Hiacinto atminimas sukūrė turtingą vietinį paveldą, atskleidžiantį sąsajas su Europos krikščioniškomis šalimis. Paroda padeda jį iš naujo atrasti ir įvertinti.
Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) veiks iki sausio 22 d.
„Atgimusios ikonos“
Parodoje išvysite unikalių autentiškų XIX–XX a. pr. šeivutės nėrinių eksponatų iš „Filigrania“ asmeninės kolekcijos, o šalia – dabartinių šeivutės nėrinių meistrių Lilijos Simonavičiūtės, Virginijos Pusvaškienės ir Linos Krasnovaitės-Siparienės sukurtų darbų – nuo tradicinių staltiesių, apykaklių iki papuošalų.
Taip pat bus pristatytos „atgimusios“ senovinės ikonos. Jos šiam projektui pasirinktos ne bet kokios – be aptaisų, „nurengtos“, jau praradusios savo vientisumą ir dalį meninės vertės. Naujam gyvenimui jos prikeltos būtent kilpinėlių nėrinių aptaisais. Beje, ikonos įvaizdis čia nėra vienaplanis. Tai ne tik tikrosios ikonos, bet ir patys kilpinėliai – kaip iš užmaršties žadinamas mūsų beprarandamas paveldas. Šį sumanymą planuojama toliau plėtoti – sukurti didelę tokių ikonų kolekciją, siekiant atskleisti kilpinėlių nėrinių grožį, įvairovę bei pritaikymo galimybes.
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje (Pilies g. 40, Vilnius) veiks iki sausio 23 d.
Ernesta Skeberė: „Kaip viduje, taip ir išorėje?“
Gyvenimas galvoje. Šia tema girdime daug diskusijų, ji ataidi mūsų kasdienybėje. Vis dažniau kyla klausimas – kaip gyventi visame savo kūne, ne tik galvoje. Kaip pajusti, išgirsti kūno siunčiamus signalus anksčiau, nei jis nebeatlaiko, suglemba ar pradeda rėkti ne itin malonia liga. Kaip jį pažinti, patirti? Kaip susidraugauti su kūnu ir gyventi visose kūno sistemose? Ne tik būti vedinam Galvos, kuri manosi apimanti visas kūno sistemas.
Studijuodama integruojančią darbo su kūnu ir judesio terapiją „ibmt.co.uk“ institute, parodos autorė Ernesta Skeberė ne tik atrado atsakymą į šį klausimą, bet ir patyrė jį visu kūnu.
Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) veiks iki sausio 22 d.
Jonas Daniliauskas „Arklio pabučiavimas“
„Sukūręs savo asociatyvų, metaforišką meninės kūrybos stilių, J. Daniliauskas pastaraisiais dešimtmečiais tapo reikšminga lietuvių tapybos mokyklos figūra, gaivinančia technogeninės informacinės civilizacijos į nebūtį stumiamos patriarchalinės Lietuvos viziją. Atsisukimas į gyvybingas liaudies kultūros ir meno tradicijos versmes netrukdė jam tapti šiuolaikišku įvairius klasikinio modernizmo laimėjimus perėmusiu tapytoju – tai regime jo drobių kompoziciniuose, spalviniuose ir plastiniuose sprendimuose. J. Daniliausko kūryba yra viena ryškiausių lietuviškumo manifestacijų mūsų dailėje, kadangi drobės yra persmelktos kūrėjo vaizduotę užvaldančių tautiškumo idėjų; čia nuolatos primenama apie tėvų ir protėvių žemę, gimtinės kraštovaizdžius, juose gyvenančius padarus, gyvenimo būdo dvasią, papročius…“ (Antanas Andrijauskas)
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki sausio 29 d.
Peeter Krosmann: ,,Druska ir pipirai“
Parodoje ,,Druska ir pipirai“ eksponuojami dailininko pastarųjų metų darbai iš serijų̨ „Miestas“ ir „Alyvmedžiai“. Autorius renkasi iš pirmo žvilgsnio labai kasdieniškus motyvus, vos keliais prieskoniais suteikdamas jiems naujas spalvas. Druska ir pipirai šiame kontekste gali būti apšvietimas, kitas rakursas, užaštrinta arba, priešingai, „nugesinta“ spalva, padedanti tapybai suskambėti naujai.
Dailininko kūriniuose atsiskleidžiantys laiko ženklai pasakoja apie praeitį. Alyvmedžių „kūnus“ – daug metų mačiusius, daugybę derlių subrandinusius, dar bujojančius, o kartais jau pavargusius medžius, išsiraičiusiais sąnariais ir vis dar į saulę ištiestomis šakomis – P. Krosmann studijavo Graikijos saloje Samos.
Vilniaus rotušėje (Didžioji g. 31) veiks iki sausio 29 d.
„Dubito“
„…norime pristatyti opią meno rinkos problemą, kuri jau demonstruoja savo apraiškas ir Lietuvos meno rinkoje: falsifikuotus meno kūrinius (tiksliau, jų nuotraukas).
Čia reikia diferencijuoti galimas šio reiškinio apraiškas: gali būti sąmoninga kito autoriaus kūrinio ar stilistikos klastotė; gali būti falsifikatas, kuomet ant jau egzistuojančio meno kūrinio uždedamas svetimas parašas; gali būti neteisinga atributacija (misatribucija, kuri nebūtinai yra nusikalstama veika; tokia ji tampa tik tuomet, kai yra intencionali).
Per Vilniaus aukciono namų, kurie veikia nuo 2007 m. ir yra surengę 70 aukcionų, akis ir rankas praeina labai daug kūrinių. Kai kurie sukelia abejonių dėl savo autentiškumo. Pasiklausinėjome kolegų, veikiančių meno rinkos lauke: nemažai jų yra susidūrę su tokiais darbais. Taigi, šioje parodoje surinkome fotografijas tų darbų, kurie meno rinkos lauke veikiantiems meno žinovams (aukcionieriams, galerininkams, antikvarams, Kultūros paveldo departamento specialistams) yra sukėlę abejonių dėl savo autentiškumo ar atribucijos. Tie pavyzdžiai cirkuliuoja tarp meno rinkos dalyvių, kartais tiesiog teiraujantis kolegiškos nuomonės apie vertę ir autentiškumą, tad nuotraukos yra, na, o pačių darbų – ne, nes mes nežinome tų darbų tolimesnio likimo. Neteigiame šimtu procentu, kad visi parodoje pristatomi kūrinių atvaizdai yra falsifikatai, bet tokių abejonių turime…“ (Simona Skaisgirytė-Makselienė)
Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki sausio 31 d.
Ieva Skauronė: „Nežinau kodėl“
Prof. Ieva Skauronė 2003 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios dailės katedroje ir vėliau joje dėstė. Nuo 2013 m. vadovavo Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedrai, 2019 m. tapo VDA rektore.
Menotyrininkė Kristina Stančienė dailininkę apibūdina kaip stiprią meno lauko asmenybę, su būdingu įgimtu jautrumu, energija ir skvarbiu analitiniu mąstymu. Parodoje Šiauliuose dailininkė gyvena skaudžiais Holokausto prisiminimais: „Nežinau kodėl taip greitai bėga laikas, griuvėsiuose švilpauja vėjas, kodėl vienatvė saugo, o žmonės puola į neviltį, kodėl jiems liepė iš eilės greta vienas kito sugulti duobėse Pivonijos miške…“
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki vasario 1 d.
„Aistra tapyti“
Prof. Ievos Skauronės vadovaujama Vilniaus žydų bendruomenės dailės studija „Art Vilna“ įsikūrė 2015 metais, suburdama bendruomenės narius, kurie domėjosi turiningu laisvalaikiu bei įkvėpė vieni kitus išbandyti dažnam naują veiklą: tapybą, piešimą, lipdymą. Kai kurie studijos nariai pirmą kartą tapyti pradėjo perkopę 50 ir vyresni.
Studijos gyvavimo pradžia buvo panaši į suaugusių žmonių vasaros stovyklą prie Lietuvos ežero, į kurią keletui dienų susirinko tapybos priemonių nešini linksmai nusiteikę meno megėjai, jų draugai ir dėstytojai. Dailės užsiėmimai, filmų apie dailininkus peržiūros, pokalbiai prie žvakių šviesos – visa tai sukūrė užburiančią, įtraukiančią kūrybinę atmosferą. Po pirmų plenerų buvo nutarta organizuoti dailės užsiėmimus kartą per savaitę ir taip gimė meno studija „Art Vilna“, kurios narių kūrybos darbus matysime parodoje „Laiptų galerijoje“.
„Laiptų galerijoje“ (Žemaitės g. 83, Šiauliai) veiks iki vasario 1 d.
„Moterys menininkės tarpukario Vilniuje: tarp lūkesčių ir galimybių“
Parodos tikslas yra išryškinti originalų, bet menkai žinomą tarpukario Vilniaus dailės segmentą: pristatomi skirtingų kartų, tautybių, įvairių socialinių sluoksnių Vilniuje kūrusių moterų ir merginų meninės veiklos rezultatai; jų darbų stilistika varijuoja nuo XX a. pradžiai būdingos realistinės raiškos iki modernių art deco, ekspresionizmo dailės pavyzdžių. Parodoje moterų kūryba atskleidžiama per šešis teminius pjūvius: Įrėmintas žvilgsnis pasakoja apie moterų kurtus portretus ir autoportretus, Namų teritorija praveria artimos aplinkos kulisus, Sapnų ir nerimo erdvės nukelia į socialiai ir emociškai jautrių išgyvenimų patirtis nuo skurdo iki balaganiškų cirko artistų pasirodymų, Tradicinės kultūros atvėrimai įveda į etninės kultūros pažinimo ir tyrinėjimo lauką, Stilingo gyvenimo ritmu primena apie modernumo siekį ir Vilniuje buvusią populiariąją bei teatro kultūrą, o Meno piligrimės iliustruoja moterų kelionių temą.
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki balandžio 10 d.
Agnė Kuzmickaitė: „Drugelio efektas“
Tai paroda apie kasdienybę, tampančią mada, apie daiktus ir simbolius, menininkės savirealizaciją ir motinišką atsidavimą. „Drugelio efektas“ ‒ vizualus, taktilinis pasakojimas apie materijos galią ir jos sukeliamą daiktišką ekstazę.
Agnė Kuzmickaitė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos mados kūrėjų, į šią sritį atėjusi XXI a. pradžioje. Ji drąsi ir drauge subtili, atpažįstama ir kaskart nustebinanti, teatrališka ir kasdieniška. Kūrėjos darbuose menas į madą įsilieja įvairiais būdais: per ready-made’o strategijas, konceptualumą, meno istoriją ir literatūrą. 15 kūrybos metų apimanti ekspozicija „Drugelio efektas“ kalba apie meno ir mados savitarpio ryšius, svarbiausius menininkės kūrybos aspektus, parodo jos genezę ir trapų mados pasaulio dvilypumą – nuo retai kam matomų užkulisių iki trikdančiai užburiančio reginio.
Meninė autorės individualybė remiasi kasdienybe. Kasdieniai daiktai, patekę į A. Kuzmickaitės akiratį, iš įprastinių elementų virsta meno kūriniais. Pasikeičia proporcijos ir kontekstas, daiktai įgyja kitas dimensijas ir medžiagas, jie apgaubia kūnus, betarpiškai priartėdami prie jų ir paversdami žmogų siurrealistine ar popartine skulptūra.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki vasario 14 d.
„Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“
Parodos lankytojai susipažins su pirmųjų profesionalaus dizaino kartų baldininkių, kurios itin daug dėmesio skyrė gyvenamajai aplinkai formuoti, kūryba. Baldų kūrėjos moterys, gana gausiai startavusios 6–7 deš., davė ryškų postūmį lietuviškų baldų modernizmo tradicijai, kurią vėliau sujungė su naujomis, laiko padiktuotomis dizaino tendencijomis. Dizainerės dirbo sudėtingomis sovietinio režimo sąlygomis, kuomet buvo stabdoma kūrybinė iniciatyva, trūko profesinės informacijos, gamybos medžiagų. Nepaisant to, jų darbai padarė reikšmingą įtaką Lietuvos baldų dizaino raidai ir įsirašė į Europinės modernizmo tradicijos kontekstą.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) veiks iki kovo 30 d.
Tadas Kazakevičius: „Pernykštis sniegas“
Parodoje T. Kazakevičius atsispiria nuo skaudžių ir tragiškų lietuvių tautos išgyvenimų – tremties. „Kai kam ši istorija – tik belikęs liūdnas prisiminimas, tačiau neretai – sunkiai ir ilgai gyjanti kruvina žaizda. Net ir dabar ši tema kiekvieną mūsų žeidžia savaip. Nėra paprasto būdo apie ją kalbėti.“ – sako autorius. Apie tremtį T. Kazakevičius kalba per 1946 m. vykdytas našlaičių pargabenimo ekspedicijas, kurių metu į tėvynę buvo grąžinta per 250 našlaičių, kurių tėvai mirė tremtyje arba dėl fizinio nusilpimo nebegalėjo pasirūpinti savo atžalomis. „Pernykštis sniegas“ – pasakojimas apie vaiko dalią. Apie jų gyvenimo žiemą, praleistą stingdančiame Sibiro šaltyje kertant miškus kartu su tėvais, broliais ir seserimis. Apie šių našlaičių gyvenimo pavasarį – jų kelionę į tėvynę pas savo artimuosius, tik per atsitiktinumą dar likusius Lietuvoje. Apie jų gyvenimo vasarą – tų, kurie vis dar švenčia gražiausią savo gyvenimo šventę – gyvybę.“ – rašoma fotografijų serijos pristatyme.
„Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) veiks iki sausio 22 d.
„Rūmų istorijos“
Nuo gruodžio 16 d. Istorinėje Prezidentūroje Kaune atidaroma nauja ekspozicija „Rūmų istorijos“, kurios autoriai kviečia pamatyti, išgirsti, paliesti ir net užuosti paskutinių dviejų šimtmečių istoriją. Ekspozicijoje lankytojų lauks daug naujų siužetų ir garsių istorinių asmenybių. Muziejaus lankytojams įprastą pasakojimą apie Pirmąją Lietuvos Respubliką (1918–1940 m.), Prezidento instituciją ir tarpukario prezidentus papildys istorijos apie imperatorius, gubernatorius, karo vadus, civilinių ir karinių administracijų viršininkus, partinius veikėjus, pionierius, mokytojus, verslius žmones ir net įžymią dailininkę.
Istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus gatvė 33, Kaunas) veiks iki 2025 m. liepos 15 d.
Laima Mačiulaitytė: „Kalėdinė angelų paroda“
Alvydas Lukys: „Ne tik šaknys. Pagal tėvo Juozo Lukio Sibiro archyvą“
Juozo Lukio (1927–2001) fotografinio palikimo remediacija. Panaudoti fotonegatyvai iš tremties Irkutsko srityje, Alzamajuje, ir kelių metų laikotarpio grįžus į Lietuvą.
„Žmogiškas orumas, grožio poreikis – nepaisant netekties, nuolatinės pažeminimo, pusalkanės būsenos bei primetamos ideologijos – man tapo šio projekto įkvėpimo šaltiniu. Tai pirmiausia, ką pastebėjau ir kas man padarė didžiausią įspūdį tėvo darytose Sibiro nuotraukose, o ir vėlesnėse, jau sugrįžus į Lietuvą, kai jiems teko pradėti viską iš naujo, iš pradžių, kadangi jų turtas buvo nusavintas ir į tėviškę grįžti uždrausta.
Tėvo sudaryti šeimyniniai fotografijų albumai man buvo pirmoji tikra fotografijos mokykla, jo dėka susipažinau ir su šio amato technine puse – ryškalų gamyba (tėvas naudojo terminą: „sutaisyti vaistus“), nuotraukų spausdinimu, atspaudo kokybės išgavimu.“ (Alvydas Lukys)
Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki vasario 27 d.
Respublikinė keramikos darbų konkursinė paroda
„Maldos, burtai ir šafranas: Lietuvos totorių rankraščiai iš Vilniaus muftiato rinkinio“
Lietuvos nacionalinis muziejus Totorių metus užbaigs visuomenei atverdamas istorinį šios bendruomenės religinių tekstų lobyną: Istorijų namai lankytojus pakvies susipažinti su autentiškais kelių šimtų metų senumo rankraščiais, kurie saugo tikėjimo paslaptis, atskleidžia tautos asimiliacijos istoriją, o paraštėse slepia ir trumpus ekskursus į tuometį gyvenimą.
Lankytojai išvys ir dėtą į mirusiojo kapą popieriaus su maldomis ritinį – dalavarą, taip pat namų sąlygomis iš šafrano pagamintu rašalu rašytus tekstus.
Parodą papildys ir kiti rankraščių turinį atliepiantys eksponatai: kardas su geležtėje užrašyta apsaugine formule, taip pat amuletas hramotka. Gaminant jį maldos būdavo surašomos į ilgą popieriaus juostą ir susukamos, tuomet įsiuvamos į medžiaginį dėklą. Hramotka Lietuvos totorių vaikams pasitarnaudavo kaip amuletas: tikėta, kad nešiojama pasikabinta ant kaklo hramotka nešė laimę ir saugojo nuo blogybių.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki sausio 30 d.
Tadas Kazakevičius: „Tai, ko nebebus“
Paroda „Tai, ko nebebus“ – tai fotografijų ciklas, pristatantis penkerius metus fiksuotą nykstantį Lietuvos kaimą. Ieškodamas įsimintinų ir iškalbingų kadrų šalies keliais ir vieškeliais T. Kazakevičius nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų.
Parodos lankytojams pristatoma pusė šimto nuotraukų, čia pat – žemėlapis su pažymėtu T. Kazakevičiaus nukeliautu maršrutu, o užfiksuotą įsimintinų kadrų atmosferą sustiprina kompozicijos, sukurtos iš kelionių metu autoriaus rinktų jau niekam nereikalingų praėjusio gyvenimo reliktų. Paroda lankytoją nustebina ne tik vizualiniu pateikimu, bet ir specialiai parfumerės Laimos Kiškūnės sukurtu kvapu, dvelkiančiu reliktinės pušies, sulytos žemės ir pačiulio aromatu.
Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) veiks iki vasario 13 d.
Evaldas Pauza: „Pienių vynas, arba Žmuidzinavičius ir kiti kareivėliai“
Šiandien skulptūra priartėjo prie kitų dailės sričių, objekto meno, todėl dažnai sunku ją atskirti. Evaldo Pauzos kuriama skulptūra – figūrinė, primenanti visiškai tradicinę skulptūrą, tačiau naujai permąstyta ir pateikta pasitelkiant šiandienines mąstymo ir matymo kategorijas. Tradicinis lieka tik atlikimo būdas ir technologija: lipdyba, formos, liejimas iš bronzos ar aliuminio.
Skulptūra, įsiterpianti į tam tikrą erdvę, dažnai veikia kaip svetimkūnis, tačiau E. Pauza stengiasi tą „svetimkūnį“ prijaukinti, erdvei suteikdamas naujų, kartais neįprastų ar net kvestionuojamų prasmių ir reikšmių pačiam siužetui bei naratyvui. Skulptūra „Punk go home“. Tai – tam tikri šiandienos „kareivėliai“, kviečiantys reflektuoti mūsų kartos praeitį, sovietinių laikų maištą, gyvenimo būdą bei peržiūrėti šiandienos akivaizdoje dabarties aktualijas – tam tikras socialinis bei moralinis kasdienybes klausimas, žiūrint iš šios dienos perspektyvų. Kita kūrinių serija sudaryta iš atskirų, nesusijusių kūrinių, kuriuos vienija tik forma – dviejų dimensijų objektai-plokštės. Tam tikra „socialinė plastika“ su ironija ir sarkazmu, atspindinti kasdienybės (ne)realybę: „Peizažas su gyvatėmis“, „Pienių vynas“, „Eina“, „maxitaxi“. Trečioji dalis – istorinė-patriotinė. Tai – iškilių istorinių asmenybių įamžinimas šiuolaikiškomis patraukliomis formomis bei netikėtais sprendimais, kurie kelia diskusijas ir ragina kvestionuoti patriotizmo sąvokas bei asmenybių bruožus. Eksponuojamos tokios figūros, kaip J. Basanavičius A. Žmuidzinavičius ir Anglijos karalienė, kurie vaizduojami kaip išdidinta alavinių kareivėlių versija.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 16 d.
Antanas Mončys: „Veidai ir dvasios“
Parodos pavadinimą padiktavo Antano Mončio (1921‒1993) kūrinių motyvai ir neblėstanti dailininko nostalgija paliktai gimtajai Žemaitijai, jo kūriniuose ataidinti senųjų liaudies amatų, meistrystės, pasakų ir legendų dvasia.
Parodos kūrinių pagrindinę dalį sudaro pirmąkart Lietuvoje rodomos skulptūros, piešiniai, akvarelės, koliažai iš Vokietijoje gyvenančios dailininko dukros Sabinos Moncys Moncevicius rinkinio, taip pat iš vilniečių skulptoriaus bičiulių Caroline ir Arvydo Paliulių kolekcijos. Ekspozicijoje taip pat yra keliolika didesnio formato skulptūrų, piešinių, akvarelių ir plakatų iš Palangos Antano Mončio namų‒muziejaus, kuriame saugoma pagrindinė dailininko kūrybinio palikimo dalis. Du kūriniai atstovauja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui: „Didysis koliažas“ ir „Pono Seguin’o ožkelė“ – tai skulptoriaus šeimos dovana muziejui. Apie Mončio pirmuosius savarankiškos kūrybos metus Paryžiuje, palikus Osipo Zadkine’o studiją, lankytojai gali pasiskaityti parodos leidinyje išspausdintame prancūzų dailės istorikės Mathilde’os Desvages straipsnyje „Antanas Mončys, lietuvių skulptorius pokario Paryžiuje“ („Antanas Moncys, sculpteur lituanien dans le Paris d’après-guerre“).
LDM Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) veiks iki kovo 27 d.
„...1943 - 2020 ...“
Pylimo galerija pirmą kartą visuomenei išsamiai pristato savo solidžią Lietuvos XX a. II pusės tapybos kolekciją. Ją sudaro arti dviejų šimtų drobių, sukurtų nuo 1943 iki 2020 m. Rinkinio branduolys susiformavo 2010 m., kuomet galerijos atidarymo proga buvo surengta jos pirmoji paroda. Tuo metu lankytojai išvydo Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno ir kitų XX a. 7-o dešimtmečio modernizmo klasikų darbus. Bėgant laikui, galerijos kūrinių fondas pasipildė naujais autoriais ir jų sukurtais paveikslais. Išskirtinės reikšmės kolekcijai suteikė tokie vardai kaip Stasys Ušinskas, Kazys Šimonis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius.
Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30, Vilnius) veiks iki kovo 12 d.
„Lietuviški naujametiniai ir kalėdiniai atvirukai, leisti sovietiniu laikotarpiu“
Šioje parodoje pristatoma menotyrininko ir filokartininko Pauliaus Andriuškevičiaus 442 naujametinių ir kalėdinių atvirukų kolekcija. Tikslas – ne tik parodyti visuomenei eksponuojamus atvirukus, bet ir supažindinti, kaip tuo laikotarpiu atvirukų kūrimą veikė sovietinė ideologija, kokios buvo pasitelktos meninės priemonės.
Parodoje eksponuojami naujametiniai atvirukai, kurie buvo atrinkti pagal šiuos kriterijus: 1953–1990 m. (nuo Stalino mirties iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo); atvirukai, išleisti LSSR leidyklose; atvirukų autoriai (dailininkai, fotomenininkai) – lietuviai; tekstai ant atvirukų (jei jie yra) – lietuvių kalba.
Kolekciją taip pat papildo 12 Maskvoje išleistų naujametinių atvirukų su lietuviškais tekstais, 7 – ideologiniai ir įvairių sovietinių organizacijų bei 23 kalėdiniai atvirukai.
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veiks iki vasario 7 d.
„Moder… kas? Kauno modernizmas! Ir architekto profesija“
Ši paroda – tai kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais ir architekto profesija.
Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Pirmame kambaryje galima susipažinti su modernizmo architektūra ir tarpukariu, Vyr. architekto kambaryje visi norintys kviečiani sukurti savus projektus, o Maketų kambaryje – statyti miestus, namus ir kurti jų maketus.
Parodoje derinama žaisminga patirtis ir praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai ragina vaikus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki vasario 7 d.
Evgeny Merman: „Atlasas paveiklsuose / Bilder Atlas“
Evgeny Merman parodoje vyrauja didelės apimties paveikslai, įkvėpti iliustruoto geografinio atlaso, kuris buvo išleistas keliais leidimais XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Leipcige bei Vokietijoje. Kartu su peizažais ir pastatais, vietomis? Iliustracijose vaizduojami šalių, salų, dykumų ir kalnų gyventojai įvairiose pasaulio dalyse, išsamiai aprašant skirtingų rasių ir tautybių kūno sandarą, kaukolę ir veido bruožus iš Europos tyrinėtojų ir iliustratorių, o ypač vokiečių, perspektyvos. Merman darbai seka iliustracijas, lydinčias ne Europos šalims skirtą atlaso antrąjį tomą, daugiausia dėmesio skiriant tam tikriems menininko smalsumą sužadinusiems vaizdiniams: skirtingų kultūrų ir tautybių žmonės, fauna ir flora.
Galerijoje TSEKH (Vytenio g. 6, Vilnius) veiks iki sausio 19 d.
„Gobelenas vakar ir rytoj“
Projektas „Gobelenas vakar ir rytoj“ yra skirtas sukurti platformą ir parodyti, kad dailininkai vis dar kuria šia tekstilės technika, nepaisant to, kad tai labai ilgas ir daug darbo reikalaujantis procesas. Tokia ir yra pagrindinė parodos idėja bei misija – atgaivinti, palaikyti ir puoselėti gilias tradicijas turinčias tekstilės technikas.
Šalies kūrėjai pateikė kūrinius, kurie atlikti gobeleno technika, atspindi Lietuvos tautos identitetą, o šią kolekciją numatyta eksponuoti ir už Lietuvos ribų. Parodoje profesionalūs dailininkai, studentai, gebantys austi kūrinius gobeleno technika, eksponuoja savo darbus, atspindinčius parodos pavadinimą – „Gobelenas vakar ir rytoj“.
M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkai) ir V. K. Jonyno galerijoje (Turistų g. 9, Druskininkai) veiks iki sausio 30 d.
„Jaunojo tapytojo prizas, 2021“
Jau tryliktą kartą organizuojamas „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse. Nuo 2009 metų vykdomo projekto tikslas yra ne tik pristatyti visuomenei kylančius menininkus, bet ir padėti meno kolekcininkams bei kuratoriams atrasti naujų talentų Baltijos šalyse.
Konkursas orientuotas į meninį išsilavinimą turinčius ar jo siekiančius kūrėjus iki trisdešimties metų. Pasak projekto organizatorių Julijos Dailidėnaitės ir Vilmanto Marcinkevičiaus, „tai didžiausio palaikymo reikalaujanti, pažeidžiamiausia kūrėjų grupė, o šis konkursas jiems yra išskirtinė galimybė tapti matomiems ir atrastiems“.
Džiaugiamės, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos perspektyviausi ir ryškiausi jaunosios kartos tapytojai šiemet pirmą kartą pristatomi MO muziejuje.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki sausio 30 d.
„Pro V. B. prizmę: Laisvydės Šalčiūtės kūryba“
Šioje parodoje eksponuojamuose Šalčiūtės kūriniuose susipina įvairios vizualinės klišės, perkuriami filmų kadrai, senos fotografijos. Menininkė naudoja jau esamus vaizdus ir, kaip pati teigia, atlieka ekologišką veiksmą – sąmoningai pažaboja nesuvaldomą jų gausinimą pasaulyje.
Kūriniuose menininkė nagrinėja moters vaizdavimo dailėje tradicijas: jos paveiksluose vaizduojamos ir šventosios, ir nusidėjėlės. Menininkės darbuose yra ir kitų feministiniam žvilgsniui būdingų elementų: čia moterys nesidrovi moteriškumo, gyvena savo autentišką gyvenimą.
Unikali autorinė technika. Atkreipkite dėmesį į videosiužete užfiksuotą sudėtingą menininkės naudojamą autorinę techniką. Pirmiausiai Šalčiūtė išskaptuoja ir ant drobės šaukštu atspaudžia medžio raižinį, paskui gautą atspaudą ištapo. Šitaip sukuriamas grafikos ir tapybos bruožų turintis kūrinys.
Laima Mačiulaitytė: „Iš žemės ir dangaus“
Parodoje eksponuojamuose kūriniuose „Sparnai“, „Angelas“, „Dievo avinėlis“ pasitelkiami minimalistiniai, su dvasine apsauga siejami simboliai. Ypač kūrėjai artimas Angelo simbolis, nuo seno įvairių žanrų meninėje kūryboje perteikiantis teigiamą dvasinio turinio galios ženklą. Šio simbolio svarbą menininkė pabrėžia pasirinkusi nuosaikią plastikos kalbą, sutelkdama dėmesį į itin apibendrintą skulptūrinę formą, išryškindama rankų prisilietimo medžiagoje pėdsakus. Saikingai panaudotos glazūros tarsi pabrėžia žemiškojo ir dangiškojo pasaulio nedalomumą bei suaktyvina kūrinių estetinę raišką.
Raiškių siluetų keramika liudija kūrėjos meninės kalbos individualumą, polinkį minimalistinei formai, saikingai simbolių kalbai. Kūrinius vienija metaforiškas mąstymas, siluetinės linijos įtaigumas, kuklios, bet iškalbingos faktūros bei slopių spalvų glazūros. Šioje parodoje menininkė kviečia lankytojus pažvelgti į keramiką atidesniu žvilgsniu ir atsekti joje glūdintį paslaptingumą.
Galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62, Kaunas) veiks iki vasario 1 d.
„Gyvi namai“
Gandai ir gyvi liudijimai mena po Kauno menininkų namų (KMN) vilos stogu vykusį audringą gyvenimą, kurio fragmentai liko išsibarstę to meto žiniasklaidoje, menininkų ir KMN buvusių bendradarbių atmintyje. Parodoje skleisis pasakojimai tiesiogiai susiję su KMN erdvėmis ir jų praeities funkcijomis.
„Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom“, – pasakoja Robertas Černiauskas, KMN veikusio baro šeimininkas.
Parodoje išgirsite Virginijos Kochanskytės, Arūno Kulikausko, Aldonos Keturakienės, Justino Kalinausko, Roberto Černiausko, Petro Venclovo pasakojimus.
Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56, Kaunas) veiks iki kovo 1 d.
„Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“
Parodoje pavadinimu „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Kuruojama Josée Drouin-Brisebois, bienalė tiria skirtingas šiuolaikinio meno istorijų pasakojimo ir naratyvo formas. Kai kurios šių istorijų kyla iš mitų ir pasakojimų, siejamų su laiko tėkme, virsmais ir evoliucija. Taip pat jos tyrinėja asmenines ir bendruomenines išgyvenimo istorijas. Parodoje siūloma dalintis pasakojimais, įsišaknijusiais įvairiose pasaulėžiūrose bei akimirkose, galinčiose mus sujungti su praeitimi, dabartimi ir net ateitimi.
Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) veiks iki vasario 22 d.
„Jaunieji technikai Šiauliuose“
Jaunam žmogui labai svarbi yra motyvuojanti, ugdanti aplinka. Aplinka, leidžianti kurti ir siekti kuo geresnių rezultatų, įgyti gyvenimiškos patirties, vystyti kūrybinį potencialą ir atrasti savo profesinį pašaukimą. Tokia vieta jau šešiasdešimt šešerius metus yra Šiaulių jaunųjų technikų centras, išugdęs tūkstančius miesto vaikų ir padėjęs pamatus dabartiniams šalies inžinieriams, fotomenininkams, mokslininkams ir pan.
Labai glaustoje JTS istorijoje neakcentuojami šimtai varžybų, parodų, kuriose dalyvavo jaunieji technikai, nesuskaičiuojami kiekiai laimėtų medalių, taurių, diplomų ir kitų trofėjų, kurie buvo iškovoti entuziastingų ir atsidavusių pedagogų-inžinierių dėka. Visi laimėjimai, asmeninės pergalės nugulė į JTS istoriją ir išliko respublikos specialistų atmintyje.
Ši paroda atsirado ilgamečio, daugelio būrelių vadovo, JTS direktoriaus Jono Vaičaičio iniciatyva ir pastangomis. Tai vienas nedidelis jaunųjų technikų pasiekimų fragmentas, atskleistas kuklioje muziejaus parodų erdvėje.
Radijo ir televizijos muziejuje (Vilniaus g. 174, Šiauliai) veiks iki liepos 16 d.
„MagiC Carpets Landed“
Ši paroda taps vienu pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą.
„MagiC Carpets Landed“ paroda, pristatanti atrinktus tarptautinių menininkų, kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešosiose miesto erdvėse. „Stebuklingų kilimų“ platformos rezultatus pristatančią parodą kuruos profesorė, menotyrininkė, kuratorė ir Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini. Ypatingą dėmesį kylančių menininkų skatinimui skirianti kuratorė yra puikiai susipažinusi ir su Lietuvos šiuolaikinio meno lauku – jau kurį laiką B. Carpi de Resmini bendradarbiauja su Lietuvos menininkais, ypač daug dėmesio skiria moterų menininkių darbams.
Kauno paveikslų galerijoje veiks iki sausio 23 d.
„Vaclovas Ratas. Anapus pusiaujo“
Parodą sudaro trys stambios teminės dalys, skirstomos į smulkesnius segmentus. Pirmoje dalyje – „Rūsti pasaka“ lietuviškojo ir vokiškojo (emigracijos) laikotarpių V. Rato kūryba atskleidžiama per du svarbiausius, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelniusius literatūros kūrinius apipavidalinusius ciklus: „Jūratė ir Kastytis“ ir „Dvylika brolių“. Antra dalis „Mito nuojauta“ aprėpia skirtingos technikos ir stilistinės raiškos atspaudus, dailininko sukurtus gyvenant anapus pusiaujo, daugiausia Perte ir Sidnėjuje. Parodoje jie sugrupuoti akcentuojant dažniausiai aptinkamus ar įstabiausius, įsimintiniausius motyvus egzotiška Australijos gamta ir aborigenų kultūra susižavėjusio dailininko kūryboje. „Mito nuojauta“ jungia keturias potemes: „Kelionė laivu“, „Mimi dvasios ir jų palydovai“, „Paukščiai ir jų horizontai“, „Apie jautį ir kitus gyvūnus“. Trečią parodos dalį „Taškas, linija, dėmė“ sudaro du segmentai, vienas jų metaforiškai įvardytas „Augalų laikas“, o kitam suteiktas vieno paskutinių V. Rato kurtų ciklų pavadinimas „Visatos fragmentai“. Ši parodos dalis kviečia įsižiūrėti į dailininko gebėjimą dirbti su skirtingomis grafikos technikomis, ieškoti naujų temų ir motyvų, o pristatomi kūriniai patvirtina V. Rato vėlyvosios kūrybos polinkį tolti nuo pažinių tikrovės vaizdų prie abstrakcijomis virstančių jų fragmentų, siekiant perteikti ne tik sunkiai nusakomas būsenas, bet ir ore tvyrančias atmosferas, pulsuojančias begalybės formas.
Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33, Klaipėda) veks iki sausio 23 d.
„XI Baltijos medalių trienalė: medalio menui Lietuvoje ir Lenkijoje – 500“
Šiemet trienalėje pristatomi septyniasdešimties menininkų iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Švedijos darbai. Tai ne tik lengvai atpažįstami, klasikine forma ir stilistika pasižymintys medaliai, sukurti kaip būdinga iš bronzos, žalvario ar sidabro, bet ir kiek neįprasti, konceptualūs medalio objektai, pagaminti iš plastiko, stiklo, komponuojant plieninę vielą ar panaudojant kelias skirtingas medžiagas.
„XI Baltijos medalių trienalė“ yra skirta pažymėti penkis šimtus metų gyvuojančiai medalio meno tradicijai Lietuvoje ir Lenkijoje, užgimusiai valdovo dvare Krokuvoje, kuomet Žygimantas Senasis 1520 m. užsakė sukurti medalį savo ką tik gimusiam sūnui, būsimam Lietuvos ir Lenkijos sosto įpėdiniui Žygimantui Augustui.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.
„Deivės ir kariai“
Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.
Marijos Gimbutienes Europos kultūrinį virsmą apibūdinančias hipotezes parodoje iliustruoja būtent tie archeologiniai radiniai, kuriais mokslininkė kliovėsi jas iškeldama. Į parodą Lietuvoje, Istorijų namuose, šie unikalūs eksponatai atvyko iš penkiolikos įvairių Europos muziejų ir įstaigų.
Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3,Vilnius) veiks iki kovo 13 d.
„Permainų šventė”
Šventė gali tapti pasipriešinimu varžančioms politinėms santvarkoms, socialinėms struktūroms bei kultūrinėms normoms. Švenčių metu kuriame ir naujus visuomenės gyvenimo principus, galime išsilaisvinti iš įprastų elgesio normų, socialinių vaidmenų.
Parodoje išvysite įvairių kartų lietuvių fotografų ir šiuolaikinių menininkų kūrybą iš MO ir kitų kolekcijų. Meninę fotografiją papildys dokumentinė medžiaga apie subkultūras: nuo hipių iki dabartinių jaunimo judėjimų. Būtent subkultūros pasižymi autentiška švenčių kultūra ir alternatyviomis jos formomis.
Parodoje apie šventes pasakosime įvairiais būdais: pristatysime dokumentinę vaizdo ir garso medžiagą, netradicinį audiogidą ir, žinoma, fotografijas bei tarpdisciplininius kūrinius. Taip parodos lankytojai bus kviečiami patirti įvairias šventės formas, o tuomet savęs paklausti, ar ši patirtis pakeitė jų požiūrį į save ir pasaulį.
MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veiks iki vasario 27 d.
„BANGA“: žmonių balsų kanalas“
Parodos fokuse – Kauno radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Žmonės, kurių prisiminimai ir patirtys nenustoja stebinti. Gamykla, Stalino nurodymu įkurta Prisikėlimo bažnyčioje, gamino kanalų perjungiklius – „širdis“ visiems tarybiniams televizoriams. Planas paversti gamyklą tylia, slapta sistemos dalimi nepavyko – lietuviams neužteko milijonų „tv širdžių“ donorystės teikiamo sotumo. Jie troško tapatybės ir sugrąžino Kauną į žemėlapius, sukurdami lietuviškos pramonės legendas – ne tik „Šilelį“, bet ir „Dainą“ – pirmąją radiolą, kultines magnetolas. Viena iš jų – 1968 m. „Minija 4“ – atidarys parodą, švelniai ir melodingai sukdama lietuviškos estrados juostas.
Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) veiks iki sausio 30 d.
„ARNO FUNK[CIONALIZMAS] (1898–1957)”
Arnas Funkas (Arno Funk) – vienas įdomiausių ir paslaptingiausių tarpukario Kauno architektų. Apie jo gyvenimą išliko mažai žinių, tačiau jo suprojektuoti pastatai pasakoja istorijas apie to meto Lietuvą, Kauną, jo vyksmą, gyventojus ir kasdienybę. Arno Funko architektūrai būdingas unikalus elegancijos ir funkcionalumo derinys. Jo projektuoti namai pasižymi geromis manieromis, patikimais fasadais, išpuoselėtais interjerais ir detalėmis. Pramoniniams pastatams jis suteikė elegancijos, o visuomeniniams objektams – orumo.
Paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.
A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje (Vydūno al. 2, Kaunas) veiks iki liepos 1 d.
„Negalėjau neparašyti“: pasakojimas apie tremtį
Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojamas Dalios Grinkevičiūtės 1949–1950 metais rašytų tremties prisiminimų originalus tekstas. Rankraštyje pasakojama autentiška keturiolikos metų mergaitės patirtis Lenos deltos Trofimovsko saloje (Jakutijoje). Į šią salą Dalia pateko prasidėjus masiniams trėmimams iš Lietuvos 1941-ųjų birželį.
Dalios Grinkevičiūtės tekstas – tai pasakojimas apie tremtį, kurią išgyveno daugybė žmonių. SSRS okupacijos metais priverstinai iškeldinta ir kalinta apie 300 tūkstančių Lietuvos gyventojų.
Ši paroda, kaip ir rankraštyje užfiksuotas gyvenimas, yra fiziškai nepatogi. Joje nėra įprastų stendų, ryškaus apšvietimo, išsamių paaiškinimų. Vietoj to – minkštos, tarytum Lenos upės deltos salų sniegu užklotos grindys. Jose įtaisyti blausūs šviesos šaltiniai, kuriuos palietę ranka išgirsite aktorės Birutės Mar skaitomo Dalios Grinkevičiūtės eksponuojamo teksto fragmentus.
Grindyse įmontuotuose stenduose – daiktai, liudijantys kelionę į nežinią, varganą tremtinių buitį, alinantį darbą ir geresnės ateities viltį po sunkaus darbo sėdus į mokyklinį suolą.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1, Vilnius) veiks iki sausio 30 d.
Pranciškus Smuglevičius: „Nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto“
Pranciškus Smuglevičius buvo aukštinamas ir kritikuojamas, primirštas ir vėl atrandamas. Šiandien P. Smuglevičiaus reikšme Lietuvos, Lenkijos ir net Europos dailei neabejojama. Jo kūriniai užima garbingą vietą nuolatinėse muziejų ekspozicijose, rodomi teminėse parodose, vis didesnio susidomėjimo sulaukia iki tol mažiau tyrinėta Romos laikotarpio kūryba, tačiau P. Smuglevičiui skirta didesnės apimties paroda iki šiol nebuvo surengta. Šios išsamios parodos tikslas – su įvairiapuse P. Smuglevičiaus veikla ir kūryba supažindinti iš arčiau.
Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veiks iki kovo 13 d.
„Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“
Ši pažintinė ir patyriminė paroda atskleidžia pastarųjų beveik 200 metų senovės Egipto mumijų tyrinėjimus ir lietuvių dalyvavimą juose. Parodos autoriai pristato, kaip kito mumijų tyrimų samprata ir jų rezultatai nuo kolekcionavimo idėjos XIX amžiuje, pirmųjų mokslinių ekspedicijų XX amžiuje iki dabar – kai tūkstančių metų senumo paslaptys išaiškinamos šiuolaikinėmis technologijomis.
Senovės Egipto mumijos čia eksponuojamos kartu su įvairiais objektais, lydėjusiais mirusįjį į pomirtinį pasaulį. Eksponatai supažindina su senovės egiptiečių pastangomis nugalėti mirtį, pomirtinio pasaulio vaizdiniais, magiškomis įkapėmis, mumifikavimo paslaptimis, senovės Egipto dievais, hieroglifų rašto pavyzdžiais.
Parodoje pristatomos ir mumijų klastotės, primenančios XIX amžiuje kilusį didžiulį susidomėjimą mumijomis ir su jomis susijusių suvenyrų paklausa.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) veiks iki kovo mėn.
„Aukso žiedą dovanojo...“
Vinco Kudirkos muziejus pristato naują parodą „Aukso žiedą dovanojo…“, kurią parengė kartu su vietos bendruomene. Paroda supažindina su Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse vyravusia vestuvių simbolika įvairiais laikotarpiais – tarpukariu, pokariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tarpukario esminis akcentas – kraičio skrynia, priklausanti naumiestiečių Gražinos ir Petro Žemaičių šeimai. Taip pat vestuvinės nuotraukos, kurios, kaip manoma, darytos tuo metu bene vienintelėje Naumiesčio apylinkėse veikusioje Abelio Smolenskio fotoateljė.
Parodoje eksponuojamas civilinės santuokos liudijimas byloja apie istorinių pervartų nulemtus pokyčius: iki tol bažnyčioje sudarytos santuokos yra perregistruojamos, o bažnytinės santuokos sudaromos nebent slaptai. Pokariu pastebima tendencija pamergėms puoštis tautiniais drabužiais – tautiniai kostiumai skolinami iš įvairių šokių kolektyvų, audžiami pačių merginų.
Vinco Kudirkos muziejuje (Kudirkos Naumiestis) veiks iki sausio 30 d.
